Griežčiausias įstatymas turėtų būti sąžinė

Prieš dešimtmetį istorijos mokytojos dar­bą į politinio pasitikėjimo pareigas sa­vi­val­dybėje iškeitusi laukuviškė Vera Ma­cienė jau antra kadencija dirba admi­nist­racijos direktoriaus pavaduotoja. Tarp daugybės jai priskirtų pareigų - rūpestis vaiko gero­ve, vadovavimas nuo­latinei viešųjų pir­ki­mų komisijai, dvie­jų savivaldybės įmonių valdyboms, įvai­rioms komisijoms bei darbo grupėms. Ir tai dar ne viskas, nes atsakomybės už darbą savivaldybėje į jokius pareiginius nuostatus nesutalpinsi. Taigi ir šis interviu ne vien apie darbą, bet ir apie po­žiūrį į gyvenimą bei žmones.

- Vadovaujate sunkiausiai besiverčiančių savivaldybės įmonių - Šilalės knygyno ir Šilalės autobusų parko - val­dyboms. Kaip šioms įmonėms sekėsi pernai?

- Savivaldybės taryba pri­ėmė sprendimą parduoti Šila­lės knygyno akcijas. Dabar vyksta akcijų vertinimo procedūra. Patinka mums tai ar ne, bet sutikime, jog Šilalės knygynas yra morališkai pasenęs, būtina jį atnaujinti. Norime knygos, tačiau būtina ir aplinka, juk gy­vename XXI-ame amžiuje. Išlaikyti visas patalpas nėra prasmės, svarbiau­sia - išsaugoti knygyną. Gal žmonės po truputį atsigręš į knygą, juk dauguma vis dar negalime be jos gyventi, esame įpratę kasdien nors kelioms minutėms prisiliesti.

Gerėja ir Autobusų parko padėtis. Pirmiausia dėl to, kad įmonė pajėgė įsigyti naujesnių autobusų. Vietinio susisiekimo maršrutuose keleivių mažėja, nes nedaug kai­me beliko gyventojų, o tolimųjų reisų teturime tik du - į Klaipėdą ir į Vilnių. Ir lėšų juose surenkame nedaug.

Džiaugiamės ir labai laukiame naujos autobusų stoties, nes tas miesto kampas atrodo liūdniausiai. Žinoma, darbuotojų atlyginimai yra kukloki. Ir autobusų negalime paleisti tiek, kiek norėtųsi, tačiau žmonės supranta, smarkiai nesiskundžia.

Sekmadieniais gana nemažas autobusiukas iš Juodainių veža močiutes į Laukuvos bažnyčią - pati matau, kiek nedaug yra važiuojančių, nes visi jaunesni atlekia savo mašinomis. To maršruto sąnaudos yra nemažos, nuimti galėtume greitai, bet taupy­mas negali būti priorite­tu - visų pirma turi rūpėti žmonės.

- Kaip manote, ar šilališkiai pagrįstai skundžiasi, kad daug moka už šilumą?

- Nedrįsčiau taip sakyti. Gal prieš keletą metų ir buvo daugiabučių, kur gyventojai gaudavo didžiules sąskaitas, bet manau, jog dabar tie namai jau yra renovuoti. Gyvendama Laukuvoje, mokytojų name, žinau, kiek kainuoja malkos ir jų paruošimas. Kai viską sudedi, pasirodo, kad šildymas kainuoja brangiau nei Šilalėje.

- Savivaldybė daug investuoja į miesto tvarkymą, tu­ri grandiozinių planų. Tačiau žmonės sako, jog Šilalė neturi savo auros, jai trūksta jaukumo bei išskirtinumo, nes, šilališkių manymu, stinga profesionalaus požiūrio. Kaip Jūs pati jaučiatės Šilalėje?

- Man liūdniausiai atrodo miesto skveras. Tai turėtų būti toks centras, kuriame žmonėms būtų gera susirinkti. Kai parvažiuoji iš gražiai sutvarkytų privačių namų kvartalų, skveras atrodo skur­dus ir nušiuręs. Miesto vaiz­dui trūksta vientisumo. Yra nemažai gražių vietų, bet jų niekas nejungia.

- Vadovaujate Savivaldybės viešųjų pirkimų komisijai. An­tikorupcinių iniciaty­vų cent­­ro „Transparency Inter­na­tional“ Lietuvos skyrius ne kartą yra konstatavęs, kad viešųjų pirkimų procesuose yra pačios didžiausios korupcijos landos. Gal kokią pa­stebėjote?

- Negalėčiau taip teigti, nes Šilalės savivaldybė net 81 proc. viešųjų pirkimų atlieka elekt­roninėmis priemonėmis. Pro­cedūros gal ir sudėtingesnės, tačiau abejonių nesukelia niekam. Tai pats švariausias kelias. Nuolatinėje pirkimų komisijoje dirba penki nariai. Balsuodami kiekvienas prisiimame atsakomybę, ir niekas nenori turėti dėl to problemų.

- Ar savivaldybė vykdo neskelbiamų viešųjų pirkimų?

- Tiek, kiek leidžia Viešųjų pirkimų įstatymas. Šis dokumentas kaip maldaknygė guli ant mano darbo stalo. Tačiau pats griežčiausias įstatymas visiems turėtų būti sąžinė.

- Neseniai pasigirdo inicia­tyva ap­riboti mokyklų direktorių kadencijas. „Am­ži­nųjų“ mokyklų vadovų yra ir Šilalėje. Ką mano­te apie galimą jų kai­tą?

- Mano požiūriu, nie­ko amžino nėra, nes Lietuvoje negali būti dinastinio valdymo. Sutinku, kad ir mūsų rajone turime ne vieną dešimtmetį dirbančių mokyklų direktorių. O ilgiau­siai turbūt vadovauja Upy­nos mokyklos vadovas. Mano manymu, rotacija galėtų būti siektinas dalykas.

Tačiau penkerių me­tų yra per mažai, jog būtų gali­ma ką nors padaryti. De­šimt­metis būtinas, o paskui jau reikėtų pa­galvoti, kaip vertinti direktoriaus darbą. Mo­kinių pažangu­mas negali būti vie­ninteliu kriteri­jumi. Svar­biausi turėtų būti santykiai su bendruomene, sugebėjimas sutelkti bendrai veiklai visas seniūnijos institucijas, pedagogų bei mokinių tarpusavio santykiai, bendra atmosfera mokykloje. Faktas, kad protinga kaita visada atneša rezultatų.

- Prieš savaitę Seimas skubos tvarka priėmė „vaikų ne­mušimo įstatymą“, taip tikėdamasis apsaugoti mažuosius Lietuvos piliečius nuo skausmo. Ar esate įsitikinusi, jog Šilalės rajone visi vaikai yra saugūs?

- Reikėjo kažko imtis, nes paskutiniai tragiški įvykiai pa­rodė, kad riba jau yra peržengta. Niekas negali suprasti, kokie sužvėrėję turi būti tėvai, jog užmuštų savo vaiką. Ar normalūs žmonės taip elgiasi? Kaip tik dėl to niekada nežinosi, kur ir kokiomis aplinkybėmis gali atsitikti tokia pat nelaimė. Man labai patinka toks žmonių pasakymas: „Viso šnapso neišgersi ir šnapsas proto nė vienam neprideda“.

Šilalės rajone yra 112 socialinės rizikos šeimų, jose auga per 280 vaikų. Visi žino, kas geria, kas vaikus auklėja su šauksmais ir trenksmais, bet užsidaro namų durys, ir niekas nieko nepastebi. Kai tie vaikai užaugs, darys tą patį. Negaliu atsistebėti, kai Vaiko gerovės komisijoje man aiškina, jog motina esą neturi socialinių įgūdžių auginti savo vaikus. Kokių įgūdžių reikia suplauti lėkštes, sutvarkyti stalą, nuvalyti langus, nuprausti vaiką? Bet taip apsileidę gyveno tų moteriškių seneliai, tėvai, užaugusios taip gyvena ir jos. O baisiausia, jog normalaus gyvenimo pavyzdžio nemato ir jų vaikai. Žmonės gyvena kaime, galėtų užsiauginti bulvių, daržovių, tačiau rūsiai tušti - svogūnų pirkti važiuoja į Ši­lalę. Nėra doros, pagarbos, mei­lės, darbštumo.

Kita vertus, bijau, kad, priėmus įstatymą, draudžiantį prieš vaikus naudoti bet kokį smurtą, atsiras išdykusių vaikučių, kurie, ko nors negavę, skambins pagalbos telefonu ir meluos, kad tėvai juos muša.

- Ar vaikystėje nė karto neteko gauti „beržinės košės“? Juk lietuviams tai įprasta vaikų auklėjimo priemonė.

- Vienintelį kartą mane, nenuoramą, mama peštelėjo už plaukų. Dabar tai būtų vertinama kaip fizi­nė bausmė. Pa­­augusią tė­­velis vi­sur iš­leis­­­davo, tik primindavo, jog Die­­vas vis­ką mato, ne­ga­li nusidėti. Da­­bar daugybę įs­tatymų lei­­džiame, visą lai­­ką atrodo, kad jie turėtų būti dar griežtesni, o De­šimt Dievo įsakymų pamiršome. Jei gyventume pagal juos, nereikėtų galvoti, kaip išaiškinti vieną ar kitą įstatymo nuosta­tą. Parašyta „Ne­vok“, tai ir nega­li būti jokių in­ter­pretacijų.

Liūdna žiūrėti, kiek vaikų, praradę tėvų globą, gyvena val­diškuose namuose. Pa­mir­šo­me, kad mūsų priedermė yra už­­auginti žmogų. Kokios gausios šeimos būda­vo tarpukariu! Pa­vyz­džiui, mano ma­mos šeimoje už­augo 15, tėvuko - 14 vaikų, jie vienas kitą augino ir nebuvo net kalbos, jog būtų galima ką nors gauti iš valstybės. Dabar nei vyras, nei moteris niekur nedirba, bet visko no­ri - ir kad būtų geriausia. Yra tokių, kurie eina ir eina į savivaldybę, nes jiems vis negana. Kalbame tik apie pinigus, ne apie vertybes. O juk žmogus turėtų gyventi pagal galimybes.

Jei rūpintųsi savo vaikučiais, nueitų bent pusdienį padirbėti pas ūkininkus, pajustų, jog gyvenimas gali būti kitoks. Tačiau šitaip nenori dirbti, net tas kelias dienas už pašalpas. Vos atėję, iškart „suserga“, atrodo, kad visos ligos išlenda. Bet jei tikrai rūpi šeima, joks darbas neturėtų būti blogas.

- Daugelis politikų mano, kad nepadės net griežčiausi įstatymai, jei neauklėsime tėvų. Nuo seno dora ir meilė ateidavo per tikėjimą, kultūrą, švietimą. Tačiau dabar kaimuose uždaromos mo­kyk­­los, laisvalaikio salės yra niū­rios ir šaltos, o bažnyčios - net sekmadieniais pustuštės. Kaip manote, kodėl?

- Neseniai sekmadienį užėjau į vieną Klaipėdos bažnyčių. Nustebau, pamačiusi, kiek daug ten meldžiasi jaunimo. Bažnyčioje jauku, šilta. Pagalvojau, kokie nuskriausti mūsų kaimo žmonės. Šilalės bažnyčioje šilčiau, bet Pajū­rio, Kvėdarnos, Laukuvos, kitos ap­linkinės bažnytėlės visai nešildomos. O juk visi mes esa­me vienodi krikščionys.

Gyvename XXI-ame amžiu­je, ci­vi­lizacijos lygis kyla. Kul­­tū­­ros namai Laukuvoje, Kal­ti­­nė­­nuose - jau šilti, ateis die­na, kai bus renovuoti ir Kvė­­­dar­noje. Pajūryje renginiai kol kas vyksta mokykloje, Ža­dei­kiuose - irgi, nes laisvalaikio salė nejauki. Bet neužtenka gražios aplinkos, kultūrai būtina suteikti turinį. Pa­žiūrėkite, kaip vyksta darbas Upynoje. Patalpos nejaukios, tačiau kultūrinės veik­los vadybininkė Re­nata Gu­­žauskienė taip profesionaliai organizuoja renginius, kad ir miestiečiai galėtų jų pavydėti. Pati dainuoja, režisuoja ir dar žmones sugeba sutelkti. Kvėdarnoje veikla labai suaktyvėjo, pradėjus dirbti Aldutei Rimkienei. 

Daug tikiuosi iš naujosios Šilalės kultūros centro vadovės. Ji vertina ir kaimo laisvalaikio salių darbą, aptaria metodikas. Kiekvienas naujas vadovas peržiūri veiklą, kažką atsijoja, kažką naujo pradeda. Ne visi tuo patenkinti, nes yra nemažai vietų, kur kultūrinė veikla stipriai pridususi. Viskas priklauso nuo tą darbą darančio žmogaus. Neužtenka pakabinti skelbimą, kad žmones sudomintumei, turi su jais bendrauti.

- Daugiausiai nerimo kaimuose sukėlė neseniai paskelbta žinia, jog bus uždaromi beveik visi rajono pašto skyriai. Kokia savivaldybės pozicija šiuo klausimu?

- Paštų darbuotojai buvo atėję pasikalbėti pas merą. Kaip reikės gyventi be pašto, neramu ir žmonėms. Mano nuomone, bent jau seniūnijų cent­­ruose bažnyčia, mokyk­la, am­bulatorija ir paštas turi bū­ti. Neįsivaizduoju, kodėl valstybės įmonė suplanavo tokią reformą ir kodėl pasirinko palikti paštą tik Kaltinėnuose, o didesnėje Kvėdarnoje jį nusprendė uždaryti. Ar tai taupymas? Gaila, kad niekas su žmonėmis dėl to nesikalbėjo, nežino, kokie yra jų poreikiai. Gal pasaulyje paštų jau nebereikia? Tačiau Lietuva tik kainomis gali prilygti Europai, jei dar jos neaplenkė. Todėl nekeista, jog mūsų visuomenėje tiek daug liūdnų veidų.

- Neseniai Tėvynės sąjunga - Lietuvos krikščionys de­mokratai, kuriems Jūs pri­­klausote, rinko savo partijos pirmininką, vyksta diskusijos dėl partijos pavadinimo keitimo. Kaip manote, ar reikia jį sutrumpinti? Gal galite pasakyti, už ką balsavote ir kokia buvo Šilalės skyriaus narių bendra pozicija?

- Liūdna, kad tik dabar viešai pradedama kalbėti apie partijos pavadinimą. Priklausiau Politinių kalinių ir tremtinių sąjungai - Šilalės skyrius labai stiprus, Teresė Ūksienė atiduoda jam visą širdį. Jun­giantis su Tėvynės sąjunga, kėlėme klausimą, kaip tai atsispindės partijos pavadinime. Jau tada siūlėme vadinti partiją tiesiog Tėvynės sąjunga, neišskiriant krikščionių de­mokratų. Tėvynė - tai Lie­tuva, to užtenka.

O renkant pirmininką, kiek­vienas apsisprendėme asmeniškai. Pagal sąžinę bal­suoti nutarėme ir skyriuje. Ma­nau, kad tai puiku, nes buvo iš ko pasirinkti. 

Daiva BARTKIENĖ

AUTORĖS nuotr.