„Kabinetas ant ratų“ atriedėjo paslapčia
Į Girdiškės medicinos punktą susiruošęs Vladas nežinojo, kad jis jau nebeveikia...
Redakcija sulaukė laiško, kurį pasirašė keletas Girdiškės gyventojų. Jo esmė paprasta: prieš keliolika metų rajone buvo įsteigta daugiau seniūnijų, didesnėse gyvenvietėse ir miesteliuose atkurti paštai, o banko skyriai juose veikė net šeštadieniais. Kaimo žmonės nesijautė atskirti nuo miesto, kadangi būtiniausios institucijos bei jų teikiamos paslaugos bent šiek tiek buvo priartintos prie žmonių. Deja, dabar viskas daroma atvirkščiai: nors labai daug diskutuojama apie regionų gaivinimą, realybė yra visiškai kitokia.
„Į jus kreipiasi ir prašo pagalbos nuskriausti Girdiškės kaimo žmonės. Tyliai ir ramiai, be jokios informacijos, nuo vasario 1 d. buvo uždarytas Girdiškės medicinos punktas. Niekas nieko neklausė, nesitarė, nepaaiškino, kas ir kodėl taip nusprendė padaryti. Didžioji dalis kaimo žmonių to iki šiol nežino, nes šis faktas neviešinamas. Matyt, laikomasi pozicijos, jog, kai susirgę nueis, tada ir sužinos. Beje, ne vienam taip jau ir nutiko: nukulniavome susileisti vaistų bei persirišti žaizdos, o, pasirodo, medicinos punktas nebedirba. Ir nebedirbs.
Iki ko prisigyvenome! Girdiškėje, kur 80 proc. gyventojų yra pensinio amžiaus, nebeliko medicinos punkto, kuris čia veikė apie 40 metų! Kur kaimo žmogui kreiptis sunegalavus ir iš ko laukti pagalbos, jei „greitoji” iš Šilalės geriausiu atveju atvyksta per 45 minutes? Punkte buvo galima susileisti gydytojų paskirtus vaistus, persirišti žaizdą, pasimatuoti kraujo spaudimą bei pan. O kur kreiptis dabar?
Todėl labai prašome visus šiuos mūsų klausimus užduoti rajono valdžios atstovams, kurie, nutaikę ramų momentą, kai nėra jokių rinkimų, priėmė šį sprendimą. Tačiau jiems reikėtų įsidėmėti, jog Girdiškės gyventojai šitokios kiaulystės tikrai nepamirš ir už ją neatleis. Prieš rinkimus švaistęsi gražiausiais pažadais, dabar valdininkai vykdo tikrų tikriausią kaimo genocidą – uždarinėja pašto skyrius, medicinos punktus, neįsivaizduodami, ką reiškia gyventi kaime, nuo rajono centro nutolusiame apie 30 kilometrų.
O užbėgdami už akių valdžios pasiteisinimams neva medicinos punktas yra Bijotuose, norime įspėti, kad tai mūsų neguodžia, nes nuo Bijotų iki Girdiškės yra 4 kilometrai. Ligotam, senam žmogui juos įveikti nėra lengva, o kartais netgi neįmanoma. Be to, gal reikėjo uždaryti punktą Bijotuose – bijotiškiai, atvažiavę į bažnyčią Girdiškėje, apsilankytų ir čia veikiančiame medicinos punkte. Juk parapijos centras yra Girdiškėje. Ir punkto darbuotoja čia gyvena.
Tiesiai šviesiai tariant, esame niekam nereikalingi. O kadangi gyvename kaime, miesto saliamonai nusprendė, jog mums nieko ir nereikia. Apmaudu bei pikta dėl tokios neteisybės ir betvarkės, tačiau pasiskųsti nėra kam”, - nuoskaudą dėl Girdiškėje uždaryto medicinos punkto laiške išliejo žmonės.
Bene labiausiai jiems apmaudu, kad toks svarbus sprendimas priimtas patyliukais, nepasitarus su vietos bendruomene, neišklausius pačių gyventojų nuomonės.
Šilalės pirminės sveikatos priežiūros centro (PSPC), kuriam priklauso visi medicinos punktai, direktorė Vida Macevičienė, paprašyta pakomentuoti šią situaciją, pirmiausia patikslino, jog Upynos medicinos punkto Girdiškės procedūrinis kabinetas ne uždaromas, o tik nuo vasario 1 d. jo veikla organizuojama pagal principą „kabinetas ant ratų”.
„Bendruomenės slaugytoja paslaugas gyventojams teiks jų namuose ir Bijotų medicinos punkte. Pagrindinės priežastys, dėl ko nuspręsta pertvarkyti Girdiškės procedūrinio kabineto darbą, yra sumažėjęs gyventojų skaičius. Taip pat ir siekis, kad medicinos paslaugos taptų prieinamos kuo daugiau gyventojų. Pagal Sveikatos apsaugos ministerijos patvirtintą normatyvą, medicinos punktas gali būti steigiamas, kai yra 800 gyventojų. Girdiškėje mes jų aptarnaudavome apie 180. Iš šio skaičiaus vyresnių nei 65 metų yra 38.
Girdiškės procedūrinio kabineto darbo perorganizavimo klausimas buvo apsvarstytas Šilalės PSPC stebėtojų tarybos posėdžiuose 2015 ir 2016 metais. Analizuojant pacientų apsilankymo kabinete bei vizitų pas juos į namus ataskaitas, pastebima, jog daugiau bendruomenės slaugytojos paslaugų suteikta namuose” - tvirtino Šilalės PSPC direktorė.
Pasak V. Macevičienės, Girdiškės procedūrinis kabinetas per dieną veikdavo vos daugiau nei valandą. Todėl, jos manymu, „kabinetas ant ratų” yra ne tik ekonomiškai pigesnis, bet ir žmonėms patogesnis bei prieinamesnis. Mat, anot direktorės, tereikia paskambinti bendruomenės slaugytojai ir ji nuo 10.30 iki 14.15 val. būtinai žmones aplankys. Vieno skambučio užteks, norint, kad medicinos darbuotoja paciento nepaliktų visą gydymo periodą – suleistų vaistus, perrištų žaizdą, ištrauktų siūlus ar pan. Dar svarbu žinoti, jog žmogui už tai mokėti nereikia, nes apsilankymo namuose paslauga yra apmokama iš PSPC biudžeto lėšų.
Taip pat direktorė paaiškino, jog sprendimą dėl procedūrinio kabineto reorganizavimo priėmė Šilalės PSPC stebėtojų taryba. Rajono valdžios ar aukštesnės institucijos pritarimo tam nereikia, kadangi pats PSPC sprendžia, kaip priimti ar atleisti darbuotoją, kaip organizuoti jo veiklą bei pan.
Tačiau Bijotų ar kito medicinos punkto (ne procedūrinio kabineto) perkėlimo, panaikinimo ar kitus klausimus sprendžia rajono savivaldybės taryba. Jei rajono vadovams pasirodytų, kad, pavyzdžiui, tikslinga Bijotų medicinos punktą perkelti į Girdiškę, PSPC tokį sprendimą turėtų vykdyti. O savarankiškai kilnoti punktus iš vienos vietos į kitą Šilalės PSPC neturi teisės.
V. Macevičienės teigimu, Bijotuose ir aplinkiniuose kaimuose gyvena virš 500 gyventojų. Todėl vargu ar sprendimas iškelti iš jų punktą yra įmanomas.
Taigi Girdiškės kaimo gyventojų bei PSPC direktorės nuomonės dėl procedūrinio kabineto veiklos kardinaliai skiriasi. Finansiškai direktorės motyvai gal ir suprantami: kabineto išlaikymas yra nuostolingas, o lėšų medicinai ir taip nėra per daug. Bet juk ir žmonės neretai turi priežasčių, dėl ko medicinos paslaugas gauti kabinete jiems yra patogiau nei kviestis į namus svetimą žmogų. O kur dar daugeliui mūsų būdingas kuklumas: „kaip čia dabar trukdysi slaugytoją, skambinsi vakare - pakentėsiu iki ryto“... Tačiau kai nebėra kur nueiti ir rytą, „pakentėjimas“ gali baigtis tragedija.
Todėl belieka konstatuoti, jog kalbos apie atsigręžimą į kaimo žmogų taip ir lieka tik kalbomis.
Aldona BIELICIENĖ
Algimanto AMBROZOS nuotr.
