Valdžia proteguoja saviškių interesus

Bendru sutarimu pritarę, kad prie Gi­nei­kių kaimo Rakutiškės gatvės 8 ir 10 na­mo esanti kūdra būtų įrašyta į ne­pri­va­ti­zuojamų žemių planus, Šilalės savi­val­­dy­bės politikai dabar turėtų, kaip žmonės sako, iš gėdos prasmegti kiaurai žemę. Pa­ti­kėję tos kūdros niekada nemačiusia sa­vivaldybės specialiste, tarybos nariai pa­tenkino Kaltinėnų se­niūno prote­guo­ja­mų kaimo gyventojų užgaidas.

Kaimui prireikė tvenkinio

Klausimas dėl Gineikiuose esančio vandens telkinio pa­ėmimo visuomenės reikmėms savivaldybės politikų akivaizdžiai nesudomino. Kaimo reikalų komiteto nariams In­ves­ticijų ir statybos skyriaus vyriausioji specialistė Aida Bud­rikienė paaiškino, jog neprivatizuoti jo prašo Gineikių kaimo daugiabučių namų gyventojai. Savivaldybės darbuotojos nuomone, jie bijo, kad vasarą negalės laistyti daržų. Nuskambėjo ir mintis, jog gyventojai tą „tvenkinį“ jau išvalė, aplink apsėjo žolę ir net įžuvino. Todėl esą būtų blogai, jeigu jis priklausytų ne visiems, o vienam savininkui.

Jei kuriam nors politikui ir buvo kilę abejonių, prie sprendimo projekto pridėti dokumentai visas jas turėjo išsklaidyti. Mat po kaimo seniūnaičio Artūro Milašiaus Kal­tinėnų se­niūnijai, rajono merui bei Že­­mėtvarkos skyriaus vedė­jui Romualdui Bu­kauskui pateiktu prašymu palikti 5 arų priešgaisrinį tvenkinį visuo­menės reikmėms pasirašė net 22 Gi­neikių kaimo Rakutiškės gat­vės gyventojai. Prašyme nu­rodyta, jog, privatizavus tven­­kinį, nebus galima juo nau­dotis gaisro atveju arba ūkio reikalams, kai per sausrą išdžiūsta šuliniai. Tačiau bene didžiausią įspūdį tarybos nariams, atrodo, padarė nuskambėjusi žinia, kad neva šį tvenkinį gyventojai išsikasė savo lėšomis.

Prašymą neprivatizuoti tven­kinio savivaldybės tarybai pateikė ir Kaltinėnų seniūnas An­tanas Bartašius.

Visgi tarybos sprendime skambaus termino „priešgaisrinis tvenkinys“ neliko - do­kumento projektą rengę savivaldybės specialistai susiprato jį įvardinti  kūdra. Gal dėl to, kad nereikėtų tvenkinuko aptverti ir įrengti prie jo privažiavimo kelio, nes ir be skaičiavimų aišku, jog tokių investicijų ši vieta neverta.

Kūdra varlėms veistis

Šitaip atsirado tarybos spren­dimas, sukėlęs triukšmą, kokio bent jau pastaraisiais me­tais priimtas savivaldybės dokumentas nebuvo iš­šaukęs. Vos apie jį sužinojusi, verkdama į Šilalę atskubėjo Da­­nutė Mikutienė.

„Ta kūdra yra mano kieme, tikėjausi, kad žemėtvarka ją atiduos man, o apie tai, jog kūdros nusavinimą kaimo reikmėms svarstys taryba, niekas man nė vieno žodžio nepasakė“, - skundėsi moteris, prašiusi paaiškinti, „kaip dabar bus“.

Lietingą ankstyvo pavasario dieną išvažiavome į Ginei­kius. Prie posūkio į kaimą - didžiulis tvenkinys. Šmėstelėjo negera mintis: gal būtent jo kas užsigeidė, kad kaimas taip vieningai sukilo?

Bet, pasirodo, konfliktas, ku­riame kyšo ir valdžios ausys, įsiliepsnojo visai kitoje vietoje.

Ginčo objektas - tvenkinukas, kurio kitaip nei didele bala nepavadinsi. Ištvinęs jis gal ir atrodo didokas, tačiau vasarą susitraukia iki „bliūdo“ gabaritų. Greta jo - tvartas, už kelių metrų - vaikiški futbolo vartai, tolėliau stovi šiltnamis. Kaimiškas kiemas su bala varlėms veistis, ir naudos, atrodytų, iš jo tik tiek, kiek kam gražus yra pavasarinis varlių kvarkimas. Akivaizdu, jog toks tvenkinys nei nuo gaisro išgelbės, nei atgaivą širdžiai suteiks. Ir reikalingas jis gali būti tik tam žmogui, kuris gyvena šalia, – ko gero, nė vienas nenorėtume, kad nuosavame kieme šeimininkautų svetimi, net jei jie yra ir patys geriausi kaimynai.

Prieš devynerius metus Gi­neikiuose apsigyvenusiai D. Mi­kutienei namų valda buvo įtei­sinta be kieme esančio tvenkinio. Už jo Mikučiai nuomojo 18 arų valstybinės žemės - legaliai, nes buvo įregistravę valstybinės žemės nuomą ir mokėjo už ją mokesčius, tikėdamiesi, jog kada nors iš valstybės šį sklypą išsipirks. Kol sužinojo, kad sklypelį gaus, tik turėdami nuosavybės grąžinimo išvadą. Mi­kučiai išvadą nusipirko iš Kvėdarnos gyventojo, tačiau nuosavybės į 18 arų vis dar neturi. Iki šiol galvoję, jog trūkstamą žemės plotą valdžia kompensuos būtent šita kūdra, išgirdę, kad į ją nusitaikė visas kaimas, sunerimo.

„Kur beeiname, atsimušame kaip į sieną. Parašėme skundą Nacionalinei žemės tarnybai, bet praėjo daugiau nei mėnuo, o kaip nėra atsakymo, taip nėra. Naktimis nemiegu, galvoju, ką dar galėtume padaryti, kur teisybės ieškoti. Jau visur, kur tik galėjau, kreipiausi: ir pas Seimo narį Remigijų Žemaitaitį ėjau konsultuotis, ir jo padėjėjo Vytauto Juciaus pagalbos prašiau. Sako, turi išvadą - gausi ir žemę. Bet jaučiuosi visų durninama. Sūnus ir vyras bara mane, sako, jog nieko nesitikėčiau - pažįstamų neturime ir nėra kam mūsų užstoti. O dabar ir kaimas prieš mus susivienijo“, - braukė aša­ras moteris.

Seniūnaičiui parūpo žemė?

Savivaldybės interneto puslapyje D. Mikutienė rado Kal­ti­nėnų seniūno A. Barta­šiaus raštą ir po prašymu neprivatizuoti kūdros pasirašiusių kaimo gyventojų pavardes. Vos pradėjusi skaityti, graudžiai šyptelėjo: ir tas, ir kitas vienaip ar kitaip yra susi­jęs su seniūnu giminyste, baks­nojo pirštu į jo draugų, bend­rapartiečių pavardes, svars­tė, ar kaime nebegyvenantys žmonės iš Klaipėdos bei Viduklės specialiai parvažiavo tos kūd­ros „gelbėti“.

Tačiau labiausiai moterį įskaudino seniūno pozicija.

„Galėjo pats atvažiuoti, pasakyti, kad žmonės į savivaldybę kreipėsi, prašo tos balos neprivatizuoti. Bet akių neparodė, savo pavaduotoją atsiuntė. Ji stebėjosi, jog ši kūd­ra priešgaisriniu tvenkiniu pa­vadinta - sako, keturiasdešimt metų dirbu, nesu girdėjusi, kad čia koks tvenkinys būtų buvęs. Sąžininga moteris, pasakė teisybę. O seniūnui už jo gerą širdį dabar galėsime padėkoti“, - dalijosi nuoskauda D. Mikutienė, kurios vyras Gineikių kaimo bendruomenės salę dykai lentelėmis iškalė.

Moteris tikino, jog dauguma pasirašiusiųjų po prašymu turi prie namų savus tvenkinius, todėl kūdra parūpo ne jiems, o kaimo seniūnaičiui A. Milašiui, pretenduojančiam į tą patį dar neįteisintą valstybinės žemės sklypą.

A. Milašius, Danutės žiniomis, - seniūno draugas ir partijos bičiulis, todėl po jo raštu pasirašę kaimo gyventojai galimai tapo seniūnaičio užgaidos gauti žemę įkaitais.

„Gėda turėtų jam būti: juk ir savo rašte akivaizdžiai meluoja, kad atseit kaimo žmonės už savo pinigus tą tvenkinį kasė. Visi žino, jog buvęs sodybos savininkas meliora­cijos įmonėje dirbo, todėl pats išsikasė ir, kiek žinau, nieko prie jo neprileido“, - sa­kė D. Mikutienė.

Užsimanė dar ir poilsiavietės

Šią savaitę į Šilalę su raštu atlėkė ir Danutės kaimynai. Pasak jų, jei tvenkinys bus išnuomotas vienam žmogui, visas kaimas esą liks nuskriaustas. Būtent dėl to sausio mėnesį jie ir kreipėsi į savivaldybės tarybą, prašydami tvenkinio neprivatizuoti.

„Šį tvenkinį iškasė vietos gyventojai, jiems jis reikalingas ir kaip priešgaisrinis rezervuaras, ir sausros metu semti gyvuliams vandenį. O šią vasarą čia ketinama įkurti ir poilsiavietę, nes turime išsirinkę aktyvų, žmones darbams ir bendram poilsiui suburiantį seniūnaitį A. Milašių. Bet dabar prie to tvenkinio sukiojasi nuomininkas, gyvenantis Klaipėdoje“, - tvirtino į redakciją užsukusios gineikiškės.

D. Mikutienė neneigė, kad išvadą susigrąžinti žemės nuo­savybę pirkęs jos sūnus gyvena Klaipėdoje. Tačiau jai keista, jog kaimynai nežino, kad jis nėra joks „naujasis šeimininkas“ - kūdra, esanti jų kieme, kaip ir anksčiau priklauso valstybei.

Bet dar keistesnis Danutei atrodo kaimynų noras svetimame kieme įrengti poilsiavietę.

Tuo, jog šita kūdra tam netinkama, įsitikinęs ir Nacio­nalinės žemės tarnybos Ši­la­­lės skyriaus vedėjas R. Bu­­kaus­kas. „Šilalės artoją“ jis informavo, jog nėra gali­mybių priskirti šio vos 2,5 arų ploto tvenkinio valstybės išperkamai žemei, nes, rengiant Kaltinėnų kadastro vietovės žemės reformos žemėtvarkos projektą, jis nebuvo įtrauktas į valstybės išperkamos ir neprivatizuojamos žemės planus kaip vandens telkinys, kurio pakrantėje visuomenės poreikiams tenkinti galėtų būti įrengtas paplūdimys.

Pasak R. Bukausko, šioje vietoje yra suprojektuotas perduoti neatlygintinai nuosavybėn 18 arų kitos paskirties sklypas, į kurio plotą įeina ir dalis 2,5 aro vandens telkinio. O poilsiauti, jo nuomone, Gineikių kaimo gyventojai galėtų prie čia pat esančio kone 2 ha dydžio Paežerupio tvenkinio, kurio pakrantėje jau yra ir paplūdimys. Jame visiems užteks vietos.

Pasidavė svarbių kaimo asmenų užgaidoms?

Šilalės žemėtvarkos skyriaus vedėjas nesistebi, kad Gi­nei­kių kaimo gyventojai apie tarybos priimtą sprendi­mą prašyti neprivatizuoti tvenkinį dar nežino.

„To sprendimo kol kas ir mes neturime. Tačiau „prašyti“ dar nereiškia „gauti“ - tokiems savivaldybės tarybos prašymams nebūtinai turime pritarti. Šiuo atveju nėra jokių galimybių palikti šitą tvenkinį kaimui. Nežinau, kokiais motyvais pasiremdama taryba tą sprendimą priėmė? Gal politikai net nebuvo supažindinti, kokia ten situacija. Kūdra maža, nėra net 3 arų, visai šalia ūkinio pastato. Jei žmogus ten laiko gyvulius, tai srutos, mėšlas... Kokia ten gali būti poilsiavietė? Sušaudykite mane, bet tokių galimybių ten nematau“, - aiškino R. Bukauskas, neslėpęs, jog kartais valdžia veikia pagal jai parankių žmonių užgaidas.

Savivaldybei svarstant klausimą dėl Gineikių kaimo tvenkinio priskyrimo visuomenės reikmėms, R. Bukauskas atostogavo. Tačiau teigia, jog, grįžęs iš atostogų, domėjęsis, ar tą klausimą ruošusi savivaldybės specialistė bent jau buvo nuvažiavusi to tvenkinio pažiūrėti.

„Sako: ne, vadovavomės se­niūno pritarimo raštu... Pri­ėmė tai priėmė, ką darysi. Tik išpildyti šito savivaldybės tarybos prašymo jokių galimybių nėra. Būtų bent 10 ar 20 arų, dar galėtume svarstyti“, - pripažino Šilalės žemėtvarkos skyriaus vedėjas.

Tiems, kurie sugalvojo kaimynų kieme esantį tvenkinį paversti kaimo poilsiaviete, vertėtų prisiminti dešimtąjį Dievo įsakymą, liepiantį negeisti svetimo turto. Šįkart jį gina net ir įstatymai, todėl taip akivaizdžiai iš už tariamo kaimo žmonių susirūpinimo kyšo privačių interesų ausys.

Daiva BARTKIENĖ

Algimanto AMBROZOS nuotr.

D. Mikutienė

Čia buvo planuojama įrengti poilsiavietę...