Diena su ugniagesiais

Galbūt yra tekę girdėti traukiant per dantį gaisrininkus, kad „jei negali miegoti 25 valandas per parą, gaisrinin­ku nebūsi“. Tad nusprendėme patikrinti, ką vyrai vei­kia, kai nemiega – juk pamaina trunka ištisą parą, o iškvietimų sulaukiama ne kasdien. „Šilalės artojui“ ugniagesiai ne tik papasakojo apie darbo kasdienybę, bet ir pavaišino savo firmine sriuba.

Pradžia – ankstyvą rytą

Pamaina prasideda, kai 7.30 val. vyrai, apsivilkę specialią aprangą, išsirikiuoja prie autocisternų patikrinimui. Vė­liau apžiūrima įrangą, patikrinama, ar tikrai viskas veikia, kad kritiniu momentu nebūtų lemtingos staig­menos. Nu­skambėjus garsi­niam signalui, kuris reiškia gautą iškvietimą, laiko patikrinimams nebus.

Kaip aiškino Tauragės APGV Šilalės PGT viršininko pavaduotojas Stasys Ričkus, ket­virtoje pamainoje (su kuria ir praleidome dieną) dirba 6 žmonės. Jei gautų iškvietimą, išvyktų 4 komandos nariai. Ki­lus rimtesnei ne­laimei, įkandin būtų išsiunčiami ir likusieji.

„Pamainoje turėtų bū­ti 8 žmonės, bet vie­nas serga, kitas atos­togauja. Rytinės pro­­cedūros visada vie­­no­dos: atidžiai pa­­tik­ri­na­ma įranga, jog, esant reika­lui, tuoj pat galėtume išvykti. Pagal norma­ty­­vus komanda iš garažo tu­ri susiruošti ir išvažiuoti vos per minutę. To­­dėl autocisternos rak­teliai visada būna automobilio spynelėje, kad nereikėtų gaišti jų ieškant. Ga­li­me džiaugtis naujais kvėpavimo aparatais, kuriuos gavome prieš kelias savaites. Senieji dažnai gesdavo, nebeišlaikydavo bandymų“, – aiškino S. Ričkus.

Komanda – kaip šeima

„Sustygavę“ techniką, atlikę visus privalomus formalumus, vyrai prakalbo apie virtuvę ir pusryčius. Pasak vieno iš komandos narių, kas nori padėti suvalgyti, tas turi padėti ir gaminti. Todėl laukiančiųjų čia nėra: kas svogūnus lupa, kas prie keptuvės stovi... Nedidelis pastebėjimas: virtuvėje tvarka tiesiog stulbina.

„Ne vieno jaunuolio žmona yra padėkojusi, kad vyrą išauklėjome. Štai grietinę perkame maišeliuose. Kodėl? Iš indelio kiekvienas šaukštu kabina, kaip pakliuvo, o iš maišelio tereikia įsipilti – ir švaru“, – tvarkos subtilybes atskleidė ugniagesys Al­gimantas Juška.

Vyrai pravėrė ir taip vadinamo miegamojo duris. Jame stovi paprastai tik vėlų vakarą įjungiamas televizorius (ugniagesiai sakė, jog tik vakaro žinias ir tespėja pažiūrėti). Budint visą parą, yra numatytas poilsio laikas, bet ne vienas gaisrininkas teigė, kad užmigti darbe sunku. O ir miegoti tenka su rūbais, tik nusiavus batus – suskambėjus visagaliam skambučiui, niekas marškinių neieškos. Be to, ir jaudulys daro savo: atrodo, nors darbo rit­mas įprastas, tačiau įtampa dėl galimo iškvieti­mo jaučiama nuo­lat.

Visada būna pasirengę

„Neseniai gavome naują gelbėjimo įrangą, pradėsime mokytis su ja dirbti. Mus pasiekė hidraulinis skriestuvas, žirk­lės, kėliklis, liaudiškai vadinamas domkra­tu. To reikia, nes esame kviečiami padėti ne tik avarijų metu, bet ir butų duris atidaryti. Pagalbą privalome teikti ekstremaliu atveju – jei bute ant įjungtos viryklės liko puodas, jei užsitrenkė mažas vaikas. Kitais atvejais, kai žmonės negali patekti į vidų, rekomenduojame kviesti spynų meistrą.

Prieš metus gavome ir naudotą „Iveco Trakker“ autocis­terną. Ji gali vežti 10 tonų vandens, o siurblys siurbia 4 tonas per minutę – kol garsiai ištari „vienas“, cisternoje būna pilni 4 kibirai vandens. Palyginimui galiu pasakyti, kad senasis „Zilas“ veža tik 2,5 tonos. Tačiau jį laikome dėl gero pravažumo“, – aiškino S. Ričkus.

Nuo senų laikų ugniagesiai naudodavosi bokštais, jog galėtų plačiau apžvelgti miestus dėl galimo gaisro pavojaus. Šiais laikais bokštas reikalingas kiek kitokiais sumeti­mais – į jį pakeliamos bei padžiaunamos žarnos, kurių gais­rininkai turi ne vieną didžiulį ritinį. Vyrai paaiškino, kad kaskart, grįžus iš gaisravietės, jas reikia nuplauti, išdžiovinti ir tvarkingai padėti. Taip pailginamas jų tarnavimo laikas bei užtik­rinama parengtis.

„Po darbo grįžus į būstinę, per pusvalandį mašina vėl turi būti paruošta ir visiškai sukomplektuota kitam išvykimui. Todėl purvinas žarnas pakeičiame švariomis iš rezervo, o sutvarkę automobilį, imame plauti naudotas“, – vardijo darbus Ši­lalės PGT viršininko pavaduotojas.

Nėra gaisro? Mokytis!

Po trumpos pertraukėlės vyrams pagal sudarytą dienotvarkę prasideda mokymai. Vairuotojai privalo itin gerai išmanyti kelių eismo taisyk­les, žinoti naujausius pakeitimus. Todėl šįkart vyksta užsiėmimai apie saugų eismą.

„Mūsų technika su švyturėliais ir garsiniais signalais. Reikia tiksliai žinoti, kaip ir kada juos naudoti, todėl vairuotojai egzaminą laiko kas dvejus metus. Kelyje visko pasitaiko. Būna, kad kiti vairuotojai mūsų nepraleidžia. Patys turime saugotis ir dar kitus apsaugoti. Kartais matai, jog vairuotojas girdi mūsų signalą, bet, užuot pasukęs į kel­kraštį, sugalvoja mestis kairėn. Pasitaiko ir piktybiškai nepraleidžiančių“, – kalbėjo pamainos jaunesnysis specia­listas Vidmantas Gu­žaus­kas, vedęs mokymus vairuotojams.

Įvykiai įsirėžia atmintin

Paklausti apie įsimintiniausias nelaimes vyrai kalbėti kuk­linosi. Aiškino, jog tai tiesiog jų darbas, kurį atlikdami, jie per daug nesigilina į detales, o tik stengiasi viską kuo geriau padaryti. Tačiau atskleidė, kad visgi esama įvykių, kuriuos sunku užmiršti.

„Labai įstrigo avarija aukščiausioje autostrados vietoje, netoli Iždonų. Mikroautobusu važiavo vyras su žmona. Tais laikais buvo labai madinga ant vairo pritaisyti papildomą ran­kenėlę – bumbulą, į kurią įsikibęs, galėdavai sukioti vairą viena ranka. Jų autobusiukas rėžėsi į sunkvežimio galą. Vy­ro veidas buvo labai traumuotas būtent nuo tos rankenėlės, tačiau jis išliko sąmoningas. Deja, moteris žuvo vietoje. Kai jam suleido vaistų nuo skausmo, jis pirmiausia pasiteiravo apie savo žmoną...“ – sukrečiančią istoriją prisiminė V. Gužauskas.

S. Ričkus sakė, kad jam, kaip ugniagesiui, sunkiausia buvę suvokti savo bejėgiškumą, kilus gaisrui. Juk, regis, ugniagesys visada turi būti pasiruošęs padėti, tačiau, deja, yra labai priklausomas nuo turimos įrangos.

„Tūjainiuose vaikai padegė vasarnamį, skubėjome jo gesinti. Pavyko, bet už 100 met­rų kilo kitas gaisras. Viena mūsų mašina dar turėjo vandens, nors suvažiavusios buvo net trys. Tačiau netrukus ir tas vanduo baigėsi. Dar viena cisterna užklimpo kelyje. Tąkart pa­sijutome visiški bejėgiai“, – kalbėjo S. Ričkus.

Kiekvienas jaučiasi mokytas

Ketvirtos pamainos vyrai patikino, jog neretai gaisraviečių šeimininkai, šoko ištikti, sukelia gyvybei pavojingas situacijas. Tarkime, pasiteiravus, ar degančiame pastate yra kokių degių medžiagų, nepasako. Tada vyrai imasi darbo. Bet yra buvę atvejų, kai paaiškėjo, jog visgi viduje stovi statinė, sklidina dyzelinio kuro, pamirštas dujų balionas, kuris bet kada gali sprogti ir nusinešti ne vieną gyvybę.

Besikalbant staiga pasigirdo signalas, primenantis skambutį mokykloje. Vyrai net neapsižvalgę pašoko ir išlėkė prie automobilių. Kaip vėliau paaiškėjo, tai buvo patikrinimas, ar ugniagesiai spėja per numatytą vieną minutę išvažiuoti iš garažo. Pavyko.

„Žmonės mėgsta mums paaiškinti, kaip reikia dirbti. Dažnai sako, kad ne ten vandenį pilam, ne ten einam bei pan. Tačiau kas dega, tas jau daugiau ar mažiau ir sudegs. Pirmiausia privalome apsau­goti, jog ugnis neplistų, o tik tada imamės paties gaisro židinio“, – teigė S. Ričkus.

Ugniagesių trūksta  

Kaip sakė Tauragės APGV Šilalės PGT viršininkas Vaido­tas Kėbla, jo vadovaujama įstaiga stengiasi ne tik gesinti gaisrus, bet ir atlieka prevencinį darbą, montuodama autonominius dūmų detektorius.

„Šiuo metu labai reikalingi nauji ugniagesiai, turime net 4 laisvus etatus. Deja, žmonių, norinčių dirbti šį sunkų darbą, nėra, nors sąlygos pasiruošti ugniagesių-gelbėtojų mokyk­loje Vilniuje yra puikios, o ir darbas po mokslų garantuotas. Net stipendiją, kurios dydis priklauso nuo mokslo rezultatų, galima gauti“, – kvietė į kolegų būrį Šilalės PGT viršininkas.

Praėjusiais metais Šilalės rajone užgesinta 70 gaisrų (net 15 daugiau nei 2015 m.). Iš jų 22 kilo gyvenamuosiuose namuose.

„Žmonės dažniausiai žūsta dėl neatsargaus rūkymo. Ant­ra pagal dažnumą gaisrų priežastis – neatsargus elgesys bei krosnies eksploatacijos pažeidimai. Pernai iš gaisro išgelbėta 12 žmonių“, – trumpą statistiką pateikė V. Kėb­la.

Morta MIKUTYTĖ

AUTORĖS nuotr.