Atrasti save savanorystėje

„Savanorystė dabar „ant bangos“, tik griebk banglentę ir varyk“, – juokiasi šilališkė Fausta Sragauskaitė, šiuo metu savanoriaujanti Prancūzijos pietuose esančiame vaikų ir jaunimo centre MJC. Su ja kalbėjomės apie „prancūziškas“ patirtis, savanorystės teigiamas ir neigiamas puses.

– Papasakokite apie centrą, kuriame savanoriaujate.

– Pas mus renkasi 10–15 metų vaikai iš socialinių ir ekonominių sunkumų patiriančių šeimų. Norintieji dalyvauti cent­ro veik­loje turi tapti jo nariais ir susimokėti nario mokestį, kuris yra paskaičiuojamas pagal šeimos pajamas – kai kuriems vaikams už metų narystę tereikia sumokėti eurą. Kitoje pastato dalyje yra kultūros cent­ras, kuriame rengiami įvairūs užsiėmimai, pavyzdžiui, gitaros pamokos, kalbų mokymasis bei pan. Tačiau čia jau renkasi jaunimas iš pasiturinčių šeimų. Kadangi mes priklausome veiklaus jaunimo grupei, vienas iš mūsų tikslų yra sujungti šias dvi grupes, taip mažinant atskirtį tarp skirtingų socialinių sluoksnių. Aktyviau prisidėti prie šio tikslo įgyvendinimo kol kas sunku dėl karantino, bet tikiuosi, jog iki savanorystės pabaigos pavyks. 

– Kaip atrodo savanorystės diena?

– Rytą atvykstu į MJC, ten mokausi kalbos, dalyvauju mokymuose apie skait­meninį darbą su jaunimu. Trumpai tariant, rytas skirtas mokslams. Nuo 12 iki 14 val. pietų Prancūzijoje yra siestos laikas. Kol kas nesuprantu, kam jis, tačiau kai ateis vasara, manau, suprasiu. Vėliau būna įvairūs susirinkimai. Beje, prancūzai juos labai „ištempia“, jie būna neefektyvūs ir neproduktyvūs. Kita vertus, tai taip pat yra puiki praktika, mokantis kalbos. O nuo pavakario dalis animatorių surenka vaikus iš mokyklų, namų ir atveža autobusiukais į mūsų centrą. Tada jau prasideda mūsų veikla: padedame jiems ruošti namų darbus, organizuojame įvairias veik­las, žaidžiame su jais, organizuojame įvairias dirbtuves bei pan.

– Kodėl pasirinkote savanorystę pagal Europos solidarumo korpuso prog­ramą? 

– Man ši programa atrodė patrauk­liausia, nes yra visiškai nemokama – kitose tenka su­simokėti tam tikrus mokesčius. Pagal šią programą suteikiamas apgyvendinimas, transporto priemonės. Pavyzdžiui, mes (aš ir dar viena savanorė) turime automobilį ir dviračius. Ki­tiems gali būti apmokamos viešojo transporto išlaidos. Pro­jek­tas padengia ir pragyvenimo išlaidas – gauname kišenpinigių, draudimą. 

Dar vienas aspektas, lėmęs pasirinkimą, yra plati projektų tematika. Aš norėjau dirbti su jaunimu arba su socialiniais tinklais – tą ir pavyko atrasti. Ši programa yra kilusi iš kitos programos, remiamos Europos Komisijos – Europos savanoriškos tarnybos. Europos solidarumo korpusas iki šių metų pabaigos teikia stažuotės, darbo pasiūlymus bei finansuoja vietinius solidarumo projektus. Bet po to liks tik savanorystė ir galimybė gauti paramą įgyvendinti idėjas, spręsiančias vietinės bendruomenės problemas. Aš šia programa domėjausi nuo aštuntos klasės, todėl apie ją daugiausiai žinojau, o į kitą šalį norisi vykti su patikima programa. 

Deja, tenka pripažinti, jog ne visada savanorystė yra gerai. Pavyzdžiui, vyksta daug projektų Afrikos valstybėse, kurias neretai galima įvardinti savanorystės turizmu. Visa tai atrodo taip: susimoki už savanorišką programą, kontrakte nurodoma, kad tie pinigai atiteks organizacijai, kurioje savanoriausi, bet iš tik­rųjų dažniausiai jie „nuplaukia“ mafijai ar valdžios struktūroms. Ir tai man atrodo labai neteisinga. Kartais savanorystė suvokiama kaip galimybė keliauti, o ne padėti kitiems. Kita vertus, savanorystė kartais turi ir tam tik­rą neigiamą aspektą, priklausomai nuo to, kam padedi. Kai kurie humanitarinės pagalbos projektai, tiesiai šviesiai sakant, žmones skatina būti tinginiais. Be to, dažnai vykstama į tokias vietas, kur žmonėms nereikia pagalbos – jų tiesiog toks gyvenimo būdas.  

– Ar tai reiškia, jog savanorystė, kaip reiškinys, yra nuvertėjusi? 

– Čia reikėtų kiekvieno žmogaus paklausti, kas jam yra savanorystė. Iš esmės savanorystė yra abipusiai naudingas dalykas: tu ne tik kažką duodi žmogui, kuriam padedi, bet ir pats kažko išmoksti.

Man savanorystė yra kaip lobio ieškojimas. Kol ieškai savanorystės esmės, gali pasimesti, norėti pasiduoti, kai neberandi užuominų, kur tas lobis yra. Tada padeda tikslų ir prioritetų išsikėlimas. Kai prieš akis turi savo tikslus, gali rasti vis daugiau užuominų, kokia yra savanorystės prasmė. Kai paieškos baigiasi, kai randi „lobių skrynią“, iš ten išlenda visi gabumai, kuriuos esi įgijęs. Savanorystė gali padėti atrasti save arba patobulinti jau turimus įgūdžius. Tarkime, kai būdama devintokė pradėjau savanoriauti,  išsilaisvinau, tapau atviresnė, nors iki tol buvau daug labiau susikausčiusi. 

– Ką jau spėjote atrasti šioje savanorystėje? 

– Dabar esu pusiaukelėje, li­ko dar penki mėnesiai. Nors kartais dar sunku suprasti, kokių įgūdžių įgaunu, tačiau jaučiu, jog vaisiai bus saldūs. Gy­venimas pateikia įvairiausių įš­šūkių ir staigmenų, svarbiausia nepražiopsoti to.

Žinau viena – tikrai esu sa­vo vietoje. Norėjau padirbėti Pran­cūzijoje, nes turiu tikslą išmokti prancūzų kalbą. Ir, kaip jau minėjau, vienas iš kriterijų buvo, kad projektas sietųsi su jaunimu arba socialiniais tinklais. Tai palengvino pasirin­kimą, nes projektų yra tikrai daug. Sie­kiu asmeninio tobulėjimo, tad būtų skaudu, jei projekto pabaigoje suprasčiau, kad nepatobulėjau.   

– Kaip prancūziškas gyvenimo rit­mas, prancūzų būdas persismelkia į kasdienybę?  

 – Dabar tikrai gyvenu „prancūziškai“, bet neaišku, kaip bus, kai grįšiu namo. Mes, žmonės, esame pavaldūs veiksniams, ir jeigu mane vėl sups tik būdingi mūsų šaliai, tik­rai grįšiu prie įprasto gyvenimo ritmo. Pietų Prancūzijoje man patinka ramumas, neskubėjimas. Šiuos įpročius labai norėčiau parsivežti į Lietuvą. Dar – bend­ruomeniškumą, kuris ten yra labai akivaizdus.

Emilija POCIŪTĖ

Vilniaus universiteto I kurso studentė

Nuotr. iš pašnekovės albumo