Menininkė skatina susimąstyti apie egzistenciją

Šilališkė Lina Pociūtė sako kur­ti mėgusi nuo pat vai­kystės. O nusprendusi, kad savo gy­ve­­ni­mą sies su menu, ji atkakliai siekė svajonės. Šiandien mergi­na džiau­gia­si, rankose laikydama me­nų bakalauro dip­lomą. Pa­­sak Linos, tapyba yra jos gyvenimo prasmė ir ne­at­siejama dalis.

„Tai yra laimė. O ir darbą rasti nebuvo labai sunku, kai nori – viskas įmanoma. Meną reikia mokėti pritaikyti, yra daug sričių, kur jis reikalingas. Todėl nesutinku su tais, kurie sako, jog „būti menininku neverta“. Mano įsitikinimu, jie vadovaujasi tik pragmatišku požiūriu ir yra materialistai. Kita vertus, visi mes esame skirtingi, ir daug kas priklauso nuo požiūrio“, – mano L. Pociūtė.

Baigusi mokyklą, Lina neabejodama pasirinko tapybos studijų programą Vilniaus dailės akademijos Kauno fakultete. Paskaitose mokėsi ne tik piešimo, tapybos, akvarelės, skulptūros, tekstilės meno, bet ir gilinosi į fotografijos, meno istorijos, kompozicijos pagrindus, filosofijos bei daugelį kitų dalykų.

„Studijos buvo įdomios ir labai patiko. Norėčiau kartoti nors šimtą kartų, nes taip greitai prabėgo tie ketveri metai. Akademijoje įgijau ne tik teorinių žinių, bet ypač daug buvo ir praktinių užduočių, o kūrybos procesas būdavo įtraukiantis. Iš kūrybinių užduočių man labiausiai patiko piešimo paskaitos Kauno Tado Ivanausko zoo­logijos ir Anatomijos instituto muziejuose. Vasaros praktikomis taip pat labai mėgavausi, nes jų metu gamtoje tapėme peizažus. Įsimintiniausia praktika buvo Nidos meno kolonijoje“, – sako Lina. 

Baigiamajam tapybos bakalauro darbui mergina pasirinko temą apie netradicinį muziejų. Mintis sukurti ciklą „Atvirkštinis muziejus“ kilo lankantis T. Ivanausko zoologi­jos muziejuje, kur vykdavo pie­šimo paskaitos.

„Mano kuriamame muziejuje viskas yra kitaip. Čia žmonės susikeičia vietomis su gyvūnais: žmogus tampa eksponatu, įkurdintu už vitrinos stiklų, o gyvūnams tenka stebėtojo, muziejaus tyrinėtojo vaidmuo“, – pasakoja L. Pociūtė.

Pasak jos, gyvūnai yra išaukš­tinami, o jų egzistencija tampa svarbesnė nei žmonių. 

„Netradiciniame muziejuje gyvūnai vaizduojami laisvi ir nepriklausomi, tyrinėjantys aplinką ir žmones, virtusius eksponatais. Asmenys tarsi sudaiktinami, įgauna „že­mesnį“ statusą, jie vaizduojami sėdintys ar stovintys apšviestose vitrinose“, – teigia šilališkė.

Linos sukurtame paveikslų cik­le kalbama ir apie šiems laikams aktualias problemas – gyvūnų teises, egzistenciją ir apsaugą. Situacijos vaizduojamos ironiškai, kad netikėtas vaizdas priverstų susimąstyti ne tik apie gyvūnų, bet ir žmonių būtį šiuolaikiniame pasaulyje.

„Gyvūnai, kaip ir žmonės, išgyvena skirtingus gyvenimo tarpsnius – kūdikystę, vaikystę, jaunystę, brandą ir senat­vę. Visi turi kasdienybę, jiems įprastą, panašią, tačiau taip pat ir skirtingą. Kiekviena būtybė turi savo gyvenimą, tik ne visi – lygias teises į laisvę bei pasirinkimą. Visa tai priklauso nuo „statuso“, t. y. egzistencijos. Žmogaus statusas šiuolaikiniame pasaulyje yra aukščiausias. Bet aš savo kūrinyje norėjau žiūrovus paskatinti susimąstyti, kad visų gamtos kūrinių gyvenimas yra šiek tiek panašus. Ir viskas galėtų būti atvirkščiai, pavyzdžiui, jeigu gyvūnai galėtų turėti aukštesnį statusą“, – savo filosofiją pristato Lina.

Jos baigiamojo darbo ciklas išsiskiria monotonišku, šaltu koloritu, pilkos ir melsvos spal­vos niuansais bei atspal­viais. Tik šviesa sklinda šiltomis spalvomis. 

„Kurti mane ypač įkvepia Nyderlandų dailininko Jeronimo Boscho darbai – jie padarė įtaką ir mano baigiamojo bakalauro tapybos darbų ciklo atsiradimui. Šio dailininko kūriniuose vyrauja netikėtos situacijos, apie pasaulio standartą jis kalba su ironija“, – teigia L. Pociūtė.

Mergina šiuo metu tapo peizažus iš natūros ir planuoja tęsti bakalauro darbų ciklą ,,Atvirkštinis muziejus“. Lina svajoja ir apie savo darbų parodą bei atvirauja, kad buvo minčių ją sukurti ir iš Akademijoje nutapytų paveikslų. Tačiau kol kas tam nesiryžta – vis dar svarsto, kaip ją priimtų žiūrovai.

Vesta VITKUTĖ

Nuotr. iš pašnekovės albumo