Grįžtamasis ryšys – didžiausias atlygis

„Pradžioje atrodė, kad reikia rink­t­is kitą specialybę, bet širdis grąžino ten, kur traukė“, – teigia anglų kalbos mokytoja Sandra Pa­medytė. Jau antrus metus mokytoja Šilalėje organizavo vasaros anglų kalbos stovyklą. Šiemet jų vyko net dvi: viena buvo skirta 2–4 klasių mokiniams, kita – paaug­liams (5–7 kl.).  

„Iš viso jose dalyvavo net 50 vaikų, kai kurie jų ir iš kitų miestų ar miestelių. Stovyklos pagrindinis principas, kad viskas vyktų anglų kalba, todėl organizavome ne tik anglų kalbos pamokėles, bet ir įvairius interaktyvius žaidimus, kurie labai padeda tobulinti kalbos įgūdžius“, – sako mokytoja. 

Be to, stovykloje vaikai turėjo veik­lų lauke, vyko orientaciniai žaidimai, diskotekos, netgi užsiiminėjo rankdarbiais, menais ir kt. 

Pasak pedagogės, vienai viską suorganizuoti ir įgyvendinti būtų buvę labai sudėtinga, tad ji tikino esanti labai dėkinga savo komandai – Viltei Kybartaitei, Evelinai Gečaitei, Gabijai Jakaitei ir Domantui Balčiūnui.

Prasidėjus mokslo metams mokytoja taip pat užsiima įvairiomis papildomomis veiklomis, kurios skatina vaikų domėjimąsi anglų kalba. Pavyzdžiui, į jos įkurtą anglų kalbos klubą mokiniai renkasi du kartus per savaitę, visus mokslo metus. O nuo rugsėjo mažieji šilališkiai keliaus į dar vieną mokytojos suburtą anglų kalbos mini klubą. Į jį 4 kartus per mėnesį rinksis 6–7 metų vaikai.

„Susitikimų metu daugiau mokomės tų dalykų, kurių vaikams reikia mo­kyk­loje. Stengiamės tai daryti netradiciniais būdais, kuriais galbūt mokyk­lose mokytojai neturi laiko užsiimti: žiūrime filmus, žaidžiame įvairius žaidimus. Labai daug dėmesio skiriame kalbėjimui, kad vaikai išmoktų šnekamąją anglų kalbą. Pastebėjau, kad jie neblogai atlieka standartines užduotis, bet kai reikia kalbėti, kai kuriems vaikams tai yra labai sudėtingas dalykas“, – teigia šilališkė.

S. Pamedytė sako, kad mokytoja tapo gana netikėtai. Iš pradžių studijavo teisę, bet, pasak jos, ši sritis visiškai netiko jos asmenybei bei charakteriui. Todėl metė teisės studijas ir pasirinko anglų filologiją. 

„Vėliau įsidarbinau tarptautiniame LCC universitete Klaipėdoje, po truputėlį pradėjau palankiau žvelgti į mokytojo profesiją. Atlikau praktiką LCC anglų kalbos stovyklose su anglakalbiais vadovais“, – prisimena S. Pamedytė.

Pasak jos, tai ir paskatino imtis veik­los savarankiškai – mokė žmones ang­lų kalbos individualiai, po kiek laiko įsidarbino Kalbų mokykloje. Tiesa, ir toliau dirbo universitete su vaikų ir suaugusiųjų grupėmis.

„Pajutau, kad man patinka bendrauti ir su suaugusiais, ir su vaikais. O kai gyvenimas grąžino į Šilalę, nusprendžiau, jog ir savo krašte galiu pamėginti imtis širdžiai mielos veiklos“, – džiaugiasi anglų kalbos mokytoja.

Ir juokiasi, jog pirmąją pamoką dar ir dabar atsimena, mat, anot Sandros, streso buvo daug. 

Tiesa, pasak pedagogės, darbas su vaikais ir suaugusiaisiais skiriasi, tačiau nuoširdaus bendravimo nori visi. 

„Vaikus šiais laikais disciplinuoti yra sunku. Ir sudominti juos gana sudėtinga, nes galimybių jie turi daug, informacijos užtektinai. Tarkime, tėvai užrašo vaiką į būrelį ar stovyklą, tačiau šis ateina nusiteikęs, kad nepatiks, kad viską moka... Vėliau, aišku, pamato, kad visai smagu išmokti kažko naujo. Nors, tiesa, yra vaikų, su kuriais labai sudėtinga ir susitarti, ir dirbti. Tada situacijas bandome spręsti individualiai“, – sako S. Pamedytė. 

Ji tikina, kad vaikai teikia ir daug grįžtamojo ryšio – ypač mažesnieji mėgsta prisiglausti, apsikabinti. Tai, anot mokytojos, ir yra didžiausias atlygis.

Pati anglų kalbos mokytoja mokykloje buvo stropi mokinė, lankė meno mokyklą, įvairius būrelius. Sandra tikina su meile ir pagarba prisimenanti daug pedagogų, ypač – savo klasės auklėtoją Violetą Mejerienę, kuri dėstė lietuvių ir rusų kalbas. 

„Iki šiol auklėtoja prisimenu kaip puikų mokytojos pavyzdį. Ji išmokė, kaip būti gera mokytoja, kaip kurti šiltus santykius su mokiniais, kaip su jais bendrauti. Be to, ir mano mama Staselė Žymančienė yra pradinių klasių mokytoja. Gal ir man genuose užkoduota ši profesija, nes mama ypatingai myli mokytojos darbą. Visą gyvenimą mačiau, kaip nuoširdžiai ji dirba, tai irgi formavo šios profesijos teigiamą įvaizdį“, – šypsosi šilališkė.

Paklausta, kaip būtų galima skatinti jaunimo susidomėjimą pedagogo profesija, S. Pamedytė teigia, kad tikslaus atsakymo į šį klausimą neturi. Tačiau, anot jos, materialiniai dalykai tiek daug nelemia, kaip noras dirbti mylimą darbą.

„Turi šis darbas patikti, nes kitaip nieko gero nebus. Aš jį mėgstu, myliu vaikus, sugebu bendrauti su suaugusiais, todėl ir dirbu nuoširdžiai. Žinoma, svarbi ir materialinė paskata – didesnis atlyginimas ir panašiai. Tačiau jeigu žmogui darbas nepatiks, nepadės niekas“, – įsitikinusi mokytoja S. Pa­medytė.

Vesta VITKUTĖ

AUTORĖS nuotr.