Iš Ispanijos į Lietuvą - pasidžiaugti sniegu

Jauna, ambicinga, tikslų siekianti ir atsargiai svajo­jan­ti – taip galima apibūdinti šilališkę Moniką Petkutę. Vilniaus universitete baigu­si anglų-ispanų kalbų bakalauro studijas, ji išvyko tęs­ti mokslų į Ispaniją. Valensijos universitete įgijusi magist­ro laipsnį, Monika gavo vietą stažuotei Europos Są­jungos intelektinės nuosavybės tar­nyboje. Ta­čiau, nepaisant sėk­mingai bepradedančios klos­tytis karjeros bei gyveni­mo saulėtoje šalyje priva­lu­mų, Monika sako, kad, įgijusi pro­fesinės patirties, būtinai grįš į Lietuvą.

Išdrąsėjo vesdama renginius

Su Monika susitikome, kai ji grįžo trumpų žiemos atostogų. Mergina prisipažino, jog labai džiaugėsi galimybe ne tik šeimos rate sutikti didžiausias mūsų šventes, bet ir pasimėgauti gražia bei jau pasiilgta žiema, mat Ispanijoje sniegas – retas reiškinys.

Pasakodama apie save, Mo­nika sako mokykloje buvusi stropi mokinė, mokslai sekėsi puikiai, ir užklasinės veiklos ji nevengdavo. Tiesa, pirmuosius savo bandymus šioje srityje prisimena su šypsena.

„Buvau nedrąsus vaikas, ta­čiau ūgtelėjusi pradėjau da­lyvauti raiškiojo skaitymo konkursuose. O tai jau buvo šioks toks pasirodymas prieš auditoriją. Vėliau sulaukiau pasiūlymo vesti renginį. Pa­mė­ginau ir supratau, kad man tai labai patinka, todėl ši veik­la tapo smagiu pomėgiu. Teko prisidėti organizuojant ir šimtadienio, ir paskutinio skambučio šventes. Man viskas buvo įdomu“, – prisimena šilališkė.

Turbūt retas mūsų krašte nėra girdėjęs apie daininin­kių Petkučių kvartetą, kuris, vadovaujamas mokytojos Lai­mos Petkuvienės, nuolat da­lyvaudavo „Dainų dainelės“ atrankose. Be Monikos, šiame ansamblyje dainavo ir jos sesuo bei pusseserės, mergaitės ne kartą pasirodė atran­ko­se televizijoje.

„Mums pavyko tris kartus patekti į filmavimus. Vi­sam ko­lektyvui buvo be galo smagu, kai taip būdavome įver­ti­namos. Be abejo, rimtos nuo­latinės repeticijos, pa­siruo­šimas atrankai vargindavo. Ne kartą teko ir vakarėlio su draugais atsisakyti, nes reikėdavo pailsėti, pasaugoti balso stygas – niekas neatidės konkurso dėl to, kad tu užkimęs... Su ansambliu koncertuodavome ir kituose miestuose, o tai, be abejonės, taip pat ugdė pasitikėjimą savimi“, – sako mergina.

Nors muzikavimas ir labai patiko, vis dėlto Monika teigia supratusi, jog ateityje duonos iš to nevalgys. O kadangi arčiau širdies buvo humanitariniai mokslai, kalbos, ji tvirtina iš pradžių galvojusi ir apie žurnalistikos studijas. Tačiau persigalvojo ir pasirinko ling­vistikos kryptį.

„Mokykloje puikiai sekėsi lie­tuvių bei anglų kalbos, tad nusprendžiau ateitį sieti su kalbomis. Renkantis studijų programą, akis užkliuvo už norvegų kalbos. Lyg ir vilio­jančiai pasirodė, bet kadangi net nebuvau girdėjusi jos skambesio, nesiryžau rinktis. Apsvarsčiusi visas galimybes, nutariau Vilniaus universitete studijuoti anglų-ispanų kalbų lingvistiką“, – pasakoja Monika.

Patobulinti žinių – į Ameriką

Studijuojant užsienio kalbą, svarbu ne tik nauji išmokti žodžiai ar sakinių daryba - būtina domėtis ir tos šalies kultūra, gyventojų mentalitetu, papročiais. Tada ir kalbėjimo maniera lengviau įsisavinama, ir naudingų žinių įgyjama.

„Nors studijuodama daug su­žinojau, neblogai įvaldžiau kalbas, tačiau norėjau tobulėti. Todėl nusprendžiau gilinti ang­lų kalbos žinias, pasinaudodama programos „Work and travel USA“ („Dirbk ir ke­liauk JAV“) galimybėmis. Taip su drauge atsidūrėme Jung­ti­nėse Amerikos valstijose, Va­jomingo valstijoje. Įsi­darbinome viešbutyje, kur buvo tikrai sunku: ir rankas, ir nugarą po darbo geldavo. Ta­čiau visus sunkumus atpirko galimybė pakeliauti po šalį, apžiūrėti Niujorką, gilinti ang­lų kalbos žinias“, – tikina M. Pet­kutė.

Pagyvenusi bei padirbėjusi Amerikoje, po dar vienų studijų metų šilališkė nusprendė, jog reikėtų aplankyti ir Ispaniją – juk būtent ispanų kalbos ji mokėsi universitete. Čia pagelbėjo pasaulyje itin populiari studentes aukles iš užsienio įdarbinanti „Au Pair“ programa.

„Renkantis vietą, šalies regionas man nebuvo svarbus. Ir vos paskelbiau savo an­ketą internetiniame puslapyje, iškart parašė viena mama. Pirmiausia su šeima teko bend­rauti „Skype“ programa. Vieni kitiems patikome, ir po kurio laiko, pabendravusi su dar keliomis kandidatėmis, ispanų šeima pranešė, kad jų dviejų vaikų aukle pasirinko mane. Ir džiaugiausi, ir nerimavau – juk šįkart važiuoju viena. Bet viskas klostėsi puikiai: mane pasitiko oro uoste, visi šeimos nariai buvo labai draugiški, nuoširdūs. O mano ispanų kalbos žinios patobulėjo kaip reikiant, nes jų aštuonmetis sūnus ir 11 metų duk­ra visai nekalbėjo angliškai. Tėvai su manimi taip pat bendravo tik ispaniškai“, – prisimena pirmuosius žingsnius Ispanijoje Mo­nika.

Tęsti studijas nusprendė saulėtame krašte

Monika teigia labai mylinti Lietuvą ir savo ateitį siejanti tik su ja. Tačiau bent kol kas apie grįžimą negalvoja, mat dar tikisi išmokti ko nors naujo, siekia tobulėti profesinėje srityje. Būtent šitokia nuostata, gavus bakalauro dip­lomą, atvedė ją į ir Valensiją. Magist­ro studijoms čia esančiame universi­te­te ji pasirinko  Žmogaus tei­sių, taikos ir darnaus vystymo­si prog­ramą.

„Sužinojusi, kad įstojau, susimąsčiau, ar tik­rai supra­siu per pas­kaitas pateikia­mą me­džiagą. Ta­čiau greitai pamačiau, jog nebuvo ko bai­mintis. Stu­di­juoti buvo be galo įdomu, nes čia suvažiavę daugybė studentų ne tik iš Europos, bet ir iš Lo­tynų Amerikos. Tarp mano ge­rų draugų yra kolumbiečių, bendrauju su mergina iš Meksikos. Visi buvome kaip šeima: kartu švęsdavome gim­tadienius, ruošdavomės pas­kaitoms ar leis­davome lais­valaikį“, – dalijasi įspūdžiais šilališkė, kuri, baigiantis studijų metams, susimąstė ir apie darbo Ispa­nijoje paieškas.

Monika neneigia, kad jo teko paieškoti ilgokai, potencialiems darbdaviams išsiuntė ne vieną gyvenimo aprašymą. Prisiėjo padirbėti ir anglų kalbos mokytoja, tačiau pedagoginis darbas nesužavėjo. Ir kai jau buvo beprarandanti viltį, draugė kolumbietė pasiūlė nusiųsti anketą į Europos Sąjungos intelektinės nuosavybės tarnybą, mat ten kaip tik buvo ieškoma stažuotojų.

„Ir nors atitikau visus keliamus reikalavimus: tuoj turėjau gauti ma­gistro diplomą, moku ispa­nų ir anglų kalbas, nebuvau garantuota, jog pasiseks – įsivaizdavau, kad konkurencija bus didžiulė. Bet, pagalvojau, kodėl nepabandžius. Kone pas­ku­tinę minutę parašiau motyvacinį laišką ir nunešiau į universitetą – jis atlieka pirminę atranką. Vėliau teko pabendrauti telefonu su tarnybos atstove bei pagrįsti savo norą dirbti. Ir tik rugsėjo mėnesį, eidama ginti magistro darbo, sužinojau, kad mane atrinko vienerių metų stažuotei Alikantės mieste. Tai buvo nuostabi naujiena“, – prisipažįsta šilališkė.

Patirtį semia pilnomis saujomis

Praėjusį spalį stažuotę pra­dėjusi Monika jau spėjo apsiprasti ir naujame mieste, ir tarp­tautinėje bend­ruomenėje, ku­rioje dabar sukasi. Lingvistinių sprendimų padalinyje dirbanti mergina džiūgauja ir dėl darbo teikiamų privalumų.

„Dirbu verslo komunikacijos padalinyje. Mano pa­reiga yra pasirūpinti, jog dokumentai įvairiomis kalbomis pasiektų reikiamus vertėjus, o išversti grįžtų pas siuntėją. Turiu daugybę kolegų, kurie bendrauja įvairiomis kalbomis, kai ku­rie - net septyniomis. Tarnyba suteikia galimybę rinktis norimus kursus, tad ėmiau mo­kytis prancūzų kalbos. Taip pat stažuotojai gali kaupti patirtį, stebėdami įvairius susirinkimus“, – sako mergina.

Anot Monikos, iš ispanų galima pasimokyti ramaus gyvenimo tempo bei mėgavi­mosi įvairiais gyvenimo ma­­lo­­nu­mais. Ji juokiasi, kad bičiuliai neretai stebisi jos greitu vaikščiojimu, kalbėjimu, visko at­likimu tuoj pat. Is­panijoje vis­kas vyks­ta lėčiau, žmonės daug bend­rauja. Geriausias pavyzdys yra vėlyvos vakarienės – prie stalo ispanai paprastai sėda apie devintą vakaro ir praleidžia kartu bent porą valandų. Mergina teigia pastebėjusi ir dar vieną skirtumą – Lie­tuvoje vyresni žmonės dažniausiai užsidarę namuose, mažai bend­rauja, tuo tarpu Ispanijoje išvysti vyresnių kompaniją – įprastas dalykas.

„Gal tokiam atsipalaidavimui įtakos turi ir gamta. Štai Alikantėje maudytis dar galima ir spalį – temperatūra paprastai siekia apie 24 laipsnius. Tiesa, ispanai tokiu laiku į vandenį jau nebelenda, jiems per vėsu“,– gyvenimą pietuose apibūdina M. Petkutė.

Morta MIKUTYTĖ

Algimanto AMBROZOS ir M. Petkutės asmeninio albumo nuotr.