Trenerio jubiliejui parvežė čempiono medalį

Kaltinėniškis aštuntokas Justas Čėsna - Lietuvos jau­nučių lengvosios atletikos čempionas. Jis vienintelis iš mūsų rajono dalyvavo Vilniuje vykusiose jaunučių lengvosios atletikos pirmenybėse, nustūmė rutulį 15,09 metro, užėmė pirmąją vietą ir pateko į Lietuvos jaunučių rinktinę. Kol kas tai geriausias jo rezultatas oficialiose varžybose. Prieš tai jis buvo laimėjęs pirmąją vietą Lie­tuvos vaikų pirmenybėse.

Iš Vilniaus Justo parvežtas čempiono medalis buvo puikiausia dovana seneliui Severinui Čėsnai, kuriam neseniai kaip tik sukako 70 metų. Justo pergalė - tai ir senelio trenerio darbo vaisius. Vyresnio­ji kaltinėniškių karta S. Čės­ną prisimena kaip puikų rankinio trenerį, nors jį jis metė maždaug prieš dešimt metų ir dabar užsiima tik leng­vąja atletika. Jau pensininkas, bet dar turi keletą neformalaus ugdymo pamokų bei treniruoja leng­vaatlečių grupę.

Anūkas Justas - ne vienintelis senelio treniruojamoje grupėje ir kol kas ne pati ryškiausia žvaigždė. Toliausiai yra nužengęs vienuoliktokas Robertas Baltutis - Lietuvos jaunių rinktinės narys, Baltijos šalių leng­vosios atletikos turnyro nugalėtojas. Pirmiausiai jis tapo Lietuvos vaikų, paskui - jaunučių čempionu. Kiek perėjo amžiaus grupių, tiek sykių tapo šalies čempionu. Gerai pradėjo kita rutulio stūmikė Lietuvos vaikų čempionė septintokė Ernesta Lasauskaitė, o štai dešimtokė bėgikė Saida Šiušaitė - daugelio bėgimo varžybų nugalėtoja ir prizininkė. Vilčių treneriui teikia ir Eligijus Katauskas, Dovilė Tamašauskaitė, Gabrielė Kasputytė.

Bet anūkas yra anūkas! Kaip prasitarė močiutė Rūta, Justas seneliui yra viskas, todėl ir jo iškovotas čempiono medalis jam buvo didžiausias džiaugsmas.

Justą senelis pradėjo treniruoti nuo šeštos klasės šiek tiek keistomis aplinkybėmis.

„Buvau gerokai nutukęs vai­kas, ir senelis pasisiūlė ma­ne pramankštinti, - šypsosi jaunasis čempionas. - „Maty­si, iš tavęs padarysiu vyrą“, - sakė jis man.

Dabar, pažiūrėjęs į liekną, sportiško sudėjimo vaikiną, niekaip nepasakytumei, kad jis galėjo būti apvalutis berniukas.

Tais pačiais metais, vos tik pradėjęs stumdyti rutulį, Justas Klaipėdoje laimėjo Žemaitijos taurės varžybas, paskui - Lietuvos vaikų pirmenybes. O tada jį pagavo azartas. Dabar Justas ne tik stumdo rutulį, bet ir mėto ietį, tarp savo bendraamžių jis pagal reitingus yra trečias Lietuvoje. Varžybų kalendorius numatytas beveik metams į priekį, jis yra labai įtemptas, tai ir treniruojasi Justas pa­gal griežtą as­meninį planą. Po pamokų dar žaidžia rankinį. Kada mokytis?

„Pirmąjį pusmetį baigiau de­vintukais ir dešimtukais. Kai nori, viską gali suderinti“, - pareiškia aštuntokas.

Justo, pasirodo, nereikia labai spausti - jis pats yra motyvuotas.

„Jis - kovotojas. Kiti per var­žybas sutrinka, neatlaiko įtam­­pos ir pasiekia menkesnius rezultatus negu treniruo­čių metu. Būna, taip susijaudina, kad pravirksta. Juk dar vaikai. O Justas per varžybas dar labiau susikaupia. Tai be galo vertinga savybė“, - teigia treneris.

„Man patinka kuo sunkesnės varžybos. Kuo stipresni varžovai, tuo įdomiau“, - prisipažįsta vaikinukas.

Nors jiedu abu sako, kad Justo spausti nereikia, tačiau močiutė Rūta yra kiek kitokios nuomonės.

„Paspaudžia, paspaudžia. Pa­s­kambina, klausia: Justai, ar jau atsikėlei? Ar padarei mankštą? Kodėl ne? O aš sakyčiau, jog spausti jo visai nereikėtų, nes Justas ir taip yra labai geras vaikas“, - advokatauja močiutė.

Užtat senelis žino: medaliai nebyra savaime iš dangaus.

„Jeigu apsisprendei būti spor­tininku, turėsi nuolat sto­vėti ant galimybių ribos: ar dar galiu, ar jau nebe? Dar ga­liu, dar yra iš ko! Tik šitokia nuos­tata veda į pergalę“, - sako patyręs treneris.

„Dar galiu, dar yra iš ko“ - būtent šia taisykle vadovaudamasis, Severinas ugdė visus čempionus, kurie garsina Kaltinėnus ir visą rajoną.

Petras DARGIS

AUTORIAUS nuotr.