Vos pasninga, kone kiekvienas „jaučia pareigą“ pasi­šaipyti iš kelininkų, neva juos žiema ir vėl užklupo netikėtai. Tačiau juokai juokais, o pastarąją savaitę re­dakcijoje netyla telefonai: žmonės skundžiasi sli­džiais bei pavojingais keliais. Tuo tarpu seniūnai ir Ši­lalės kelių tarnybos viršininkas tvirtina, jog, esant že­mesnei nei -10 laipsnių temperatūrai, ką nors padaryti yra be­veik neįmanoma.

„Šilalės artojo“ skaitytojai iš Kaltinėnų seniūnijos guodėsi, jog pagrindinės miestelio gatvės yra padengtos privažinėtu sniegu ir dėl to virtusios čiuožyklomis. Tačiau seniūnas Antanas Bartašius įrodinėja, kad visi keliai yra nuvalyti.

„Šaligatviai išties puikiai pri­žiūrimi, o keliams pabarstyti druskos mes, deja, neturime. Pagrindinėmis gatvėmis rūpinasi Šilalės kelių tarnyba. Bet tikrai nėra taip, jog žmonės negalėtų važiuoti. Aš pats gyvenu Tūbinėse, kasdien važiuoju į darbą ir iš tiesų žinau, kokia yra situacija. Reikia suprasti, kad žiema, ir vairuoti atsargiau. Nuo autostrados Ši­lalės link yra didesnis automobi­lių srau­tas, tai ir kelias į tą pusę ge­res­nis“, – aiškino Kal­tinėnų seniūnas.

Šilalės kaimiškosios seniūnijos seniūnas Stasys Li­džius irgi tiki­no, jog su žiemos iš­daigomis su­si­tvarko. Jo tvir­tini­mu, su­dė­­tin­giau­sia situacija su­si­daro tuose keliuose, kurie, pasak jo, eina per „pli­kus laukus“, ka­dangi jie greičiau užpus­tomi.

Tauragės regio­no kelių Ši­lalės ke­lių tarnybos viršininkas Jo­nas Damb­rauskas paaiškino, kad nuo šiol bus bars­toma kur kas daugiau kelių nei iki naujųjų metų.

„Įvesta nauja tvarka. Jeigu iki sausio 1 d. barstėme tik tuos kelius, kuriais per parą pravažiuoja daugiau nei 1000 transporto priemonių (dėl to ir kelio atkarpą nuo automagistralės Šilalės link barstydavome, o į priešin­gą pusę – Kaltinėnų link – jau ne), tai dabar rūpinsimės ir tais ruožais, kur transporto priemonių srautas viršija 500. Tad ir kelias per Bytlaukį bus pabarstytas. Iš viso Šilalės rajone tarnyba prižiūri 450 kilometrų kelių. Iš jų 210 km barstomi smėlio bei druskos mišiniu“, – sakė J. Damb­rauskas.

Šilalės kelių tarnybos viršininko teigimu, didelę įtaką kelių kokybei turi ir oro temperatūra bei automobi­lių srautas. Jei spaudžia stip­resnis nei 10 laipsnių šaltukas, druska ledo nebetirpdo. Pasak Kelių tarnybos vadovo, šiuo metu sudėtingiausios vairavimo sąlygos yra kelyje Mažeikiai-Tauragė, nes naktį, kuomet kelininkai nedirba, smarkiai pasnigus ir esant dideliam automobilių srautui, sniegas buvo suplūktas ir virto ledu. Besilaikantis šaltukas susidariusio ledo netirpdo, todėl vairuotojai privalo būti itin atidūs.

Rytoj oficialiai bus atidary­ta Aukštagirės slidinėjimo trasa. Tačiau šiose apylin­kėse gyvenantys žmonės bei tie, kurie ją jau aplankė, nerimauja, jog pasiekti pramo­gų vietą gali būti sudėtinga. Kaip teigė į redakciją paskambinusi viena bilioniškė, Bilionių gatvelėse blizga ledas, o keliukas kalno link yra toks siauras ir slidus, kad automobiliai važinėja vos ne grioviais.

„Pažiūrėkite, kas darosi. Pra­­moga gera, bet visai nepagalvota, kaip saugiai iki jos nuvažiuoti. Gatvės Bilionyse sli­­džios, niekas jų nebarsto. O tas prie kalno vedantis vieškelis yra siauras, slidus, todėl mašinoms labai sudėtinga prasilenkti. Be to, pakelės nepažymėtos jokiais kuoliukais su atšvaitais. Kodėl prieš slidinėjimo trasos atidarymą niekas nepasirūpino tokiais, atrodo, savaime supranta­mais dalykais?“ – stebėjosi mo­­te­ris.

Bilionių seniūnė Loreta Dau­­kantienė „Šilalės artojui“ teigė priešingai – keliai, anot jos, yra puikūs, tiktai apsnigti. O važiuojantieji Aukš­tagirės link tiesiog turėtų būti at­sargesni.

„Per Bilionis kiekvieną rytą pravažiuoju - man atrodo, jog gatvės yra visai geros, tik padengtos suvažinėtu sniegu. Įrengiant Aukštagirės slidinė­jimo trasą, pati su policijos pareigūnais važiavau tuo vieš­keliu. Visi ženklai sustatyti pagal rekomendacijas, nurodyta, kad kelias yra vingiuotas. Taip pat yra suformuotos „kišenės“, kur galima prasilenkti. Kelio tikrai nepaplatinsime, o problemines vietas - įkalnes, sankryžas - stengiamės pabarstyti. Ir savaitgalį, laukdami lankytojų, dar kartą viską patikrinsime, kad nenutiktų nelaimių“, – užtikrino L. Dau­kantienė.

Morta MIKUTYTĖ

Algimanto AMBROZOS nuotr.

Kasmet, prieš Sausio 13-ąją, ne vienas pasvarstome, ar toli mes nuo šios datos nuėjome. Laikas jau at­skai­čiavo net 26-erius metus, o tūkstančiai žmonių, tą 1991-ųjų naktį budėjusių prie Televizijos bokšto bei Aukščiausiosios Ta­rybos rūmų, vis dar tebegirdi tan­kų riaumojimą, mato rūkstančius laužus, o mintyse skamba Eurikos Masytės balsas: „Eik taip, kaip eina laisvė“...

Sausio 13-osios išvakarėse skaudžiai dilgteli širdį, prisiminus, kokie stiprūs savo dvasia tuomet buvo beginkliai savanoriai, iš visos Lietuvos su­­važiavę į Vilnių ginti mūsų Lais­vės. Visai dar vaikai ir jau pražilę, šeimas namuose palikę vyrai nė minutės neabejojo, ką pasirinkti - drąsiai žvelgė mirčiai į akis, nors žinojo, kad aukų šioje kovoje išvengti nepavyks.

Anuomet kiekvienam reikė­jo apsispręsti, kurioje barikadų pusėje stovėti ar ramiai laukti, kuo viskas baigsis. Žiū­­rint iš laiko perspektyvos, akivaizdu, jog laukiančiųjų buvo ne taip ir mažai - kovojo idealistai. Deja, netrūko ir tokių, kurie iš jų šaipėsi. Tačiau dabar, kai praėjo daugiau nei ket­virtis amžiaus nuo šių įvykių, prisimenant juos, visi vie­ningi: ir Televizijos bokštą gynę, ir partinėje mokykloje suolą trynę, ir tie, kurie ne tik netroško Laisvės, bet ir buvo įsitikinę, jog nereikia mums jokios Nepriklausomybės. Kartais pagalvoji: ko vertos neužmirštuolės val­­džios vyrų švarkuose bei skam­­bios kalbos prie degan­čių laužų, jei tie žmonės, kurie apgynė Lie­tuvos Laisvę, da­bar savo valstybėje neretai jau­čiasi pamiršti ir apleisti?

Net jokių privilegijų nesuteikiantys Sausio 13-osios me­­daliai, atrodo, pasiekė anaip­­tol ne visus Tėvynės gynė­­jus, nors buvo išdalinti ir šim­­tams namų užpeč­kyje tą nak­tį sėdė­jusių ir tik liežuviu apie laisvę plakusių pseudopatriotų...

Deja, ir praėjus dešimtmečiams, negalime pasakyti, kad padarėme viską, jog žuvu­sių­jų už Laisvę auka būtų įpras­minta. Tebėra nenubaus­ti tai­kius žmones traiškę rusų ka­reiviai ir į kruviną kovą juos siuntę generolai. Lietuvos gerove džiaugiasi ir iš mūsų valsty­bės toliau šaiposi dar gyvi Burokevičiaus platformininkai. Gali būti, kad įstatymai neprivers jų atsakyti už savo nusikaltimus, ir tik Die­vas atlygins jiems už tėvynės išdavystę. 

Laisvė nėra visiems laikams pastatytas, nepajudinamas mo­numentas, jos netekti galime labai greitai. Tik kartais atrodo, jog, saugodami ją, ne su visais priešais kovojame. Juk ir skurdas, socialinė atskirtis, neviltis, tautą skandinantis alkoholizmo liūnas irgi yra mūsų laisvės priešai. De­ja, jų neįveiksi kalbomis – tam reikia imtis konkrečių darbų.

Idealistai, tikėkimės, iški­lus grėsmei, ir šiandien neabejotų, kaip neabejojo 1991-aisiais, stodami ginti Aukš­čiausiosios Tarybos bei Tele­vizijos bokšto. Tikriausiai eitų ir jų vaikai, kasmet tūkstančiais savanoriškai tampan­tys Lietuvos kariuomenės šauk­tiniais. Tačiau kiek tokių žmonių, žinančių Laisvės kainą, liko Lietuvoje? Naujausi statistikos duomenys tvirtina, kad vien pernai netekome per 51 tūkst. šalies gyventojų. Emigracijos mastai vėl padidėjo - akivaizdu, jog lietuviai vis labiau nusivilia savo Tėvyne.

Valstybę naikiname patys - savo abejingumu. Neseniai te­­ko vartyti vieno iš perversmininkų, įkūrusio „kas­perviziją“, išleistą auto­bio­gra­finę knygą lietuvių ir rusų kalbomis. Iš kiekvieno jos puslapio sklinda nostalgija vienintelei „teisingai“ partijai bei vieninte­lei „teisingai“ santvarkai. Te­bū­nie, sovietinio kontržvalgybos pul­kininko įsitikinimų nepakeisi. Bet šokiruoja tai, kad tie „prisiminimai“ vos prieš kelis metus išleisti Lietuvoje. Dabar ši spaustuvė, kaip juridinis asmuo, jau išregistruota. Tačiau kyla klausimas: kodėl šalyje laisvai leidžiamos knygos tų, kurie jai yra nusikaltę ir iki šiol slapstosi nuo teisingumo? Palyginus su tuo, didžiulį triukšmą sukėlęs Ig­nalinos kultūros darbuotojų surežisuotas pionierių maršas galėtų būti vertinamas kaip paprasčiausias neprofesionalumas. 

Istorikai pripažįsta, jog visuomenėje vykstantys procesai kartojasi, lyg kokia spirale sukasi ratu. Nepriklausoma Lietuva prieškariu gyvavo vos du dešimtmečius. Todėl priva­lome būti budrūs, kad ir vėl neužliptume ant to paties grėb­lio. Jei patys nenorėsime apsiginti, mūsų neapsaugos niekas. Istorija jau parodė, jog Tė­­vynei apginti labiausiai reikia ne ginklų, o dvasios stip­ry­bės.

Daiva BARTKIENĖ

Šilalės apylinkės teismas priėmė nutarimą byloje dėl pasipriešinimo policijos pareigūnams. Šie į namus buvo iškviesti neprisistačiusio asmens, kuris informavo, jog su neblaiviais tėvais namuose yra ir trys mažamečiai vaikai.

Teismo nutartyje skelbiama, kad nustatyta, jog Šilalės rajono gyventojas E. G. bei jo sugyventinė vieną lapkričio vakarą, prieš pat vidurnaktį, buvo neblaivūs. Kartu namuose buvo ir trys mažamečiai vaikai. Apie tai pareigūnams pranešė neabejingas asmuo.

Atvykus policijai, E. G. kategoriškai atsisakė pasitikrinti blaivumą. O tai reiškia, jog jis tokiu būdu nevykdė teisėto pareigūnų reikalavimo. Posėdyje, kuriame nusižengimą padaręs asmuo nedalyvavo, teismas įvertino, kad E. G. gailėjosi padaręs pažeidimą, todėl skyrė jam 86 eurų baudą.

Tauragės apskrities vyriau­siojo policijos komisariato Ko­munikacijos grupės spe­cia­listė Rūta Janavičiūtė paaiškino, jog apie minėtą situaciją pareigūnai informavo ir Vaiko teisių apsaugos tarnybą.

„Vaiko teisių apsaugos specialistai kartu su seniūnu kitą dieną nuvyko į nurodytos šeimos namus. Moteriai buvo surašytas protokolas už vaikų nepriežiūrą“, – teigė R. Janavičiūtė.

Morta MIKUTYTĖ

Neatsargus elgesys ir, atrodo, nereikšmingas susi­dū­rimas Kaltinėnuose, prie parduotuvės „Aibė“, „Audi 100“ vairuotoją atvedė į teismą. Tiesa, vyrui pasisekė jį įtikinti, kad iš įvykio vietos pasišalino nė nepajutęs, jog atsitrenkė į „VW Passat“. Todėl, teismo sprendimu, vairuotojas atsipirko 28 eurų bauda už avarinės situacijos sukėlimą bei kito automobilio apgadinimą.

Teismo priimtoje nutartyje skelbiama, jog prie Kaltinėnuose esančios parduotuvės „Aibė“ (Varnių g.) automobilį „Audi 100“ pasistatęs V. G. (gim. 1958 m.), išvažiuodamas iš aikštelės atbuline eiga, kliudė „VW Passat“. Tačiau vairuotojas lyg niekur nieko nuvažiavo savo keliais.

Su pirkiniais grįžęs „VW Passat“ savininkas V. P. pastebėjo, kad jo automobilis apgadintas – įlenktas vairuotojo pusės priekinis sparnas bei durelės. Žmogus apie tai pranešė policijai, bet nurodyti, kas tai padarė, negalėjo, mat eismo įvykio kaltininko aikštelėje jau nebebuvo.

Tačiau pareigūnams pavyko nustatyti galimą pažeidėją ir po kurio laiko jie sustabdė „Audi 100“. Deja, vairuotojas savo kaltės nepripažino: jis ir rašytiniame paaiškinime, ir teisminio nagrinėjimo metu tvirtino, jog nejuto susidūrimo, todėl ir išvažiavo iš aikštelės.

Teismo nutartyje skelbiama, kad nustatytos aplinkybės rodo, jog susidūrimo būta nestipraus ir vairuotojas tikrai galėjo nejusti smūgio. O ir kaltininko automobiliui nieko rimto nenutiko, tik skilo galinis kairės pusės žibintas. Nuspręsta į „VW Passat“ įvažiavusiam „Audi 100“ vairuotojui administracinę teiseną už sprukimą iš įvy­kio vietos nutraukti. Tačiau tai nereiškia, kad jis eismo įvykio nesukėlė, nes tą įrodo automobilių apgadini­mai. 

Teismas pripažino, jog, važiuodamas atbuline eiga, V. G. nebuvo atidus ir trenkėsi į „VW Passat“. Už eismo įvykio sukėlimą bei kitos transporto priemonės apgadinimą jam skirta 28 Eur bauda.

Nutarimas gali būti apskųstas per 20 dienų nuo jo paskelbimo.

Morta MIKUTYTĖ

Žmogaus gyvenime imliausias laikotarpis turbūt yra vaikystė. Vaikystėje patirti įvykiai, įspūdžiai, pergyveni­mai, matyti žmonės, vaizdai, net girdėta žmonių kalba sugula į mažą vaiko galvelę. Ir praėjus daugeliui metų, visa tai ima atsikurti, sugrįžta vaizdais, žodžiais, muzikos garsais. Ir tie visi vaikystės išgyvenimai neleidžia ra­miai gyventi. Lyg kas sakytų: „Prisimink, užrašyk, pasakok, nenusinešk į nebūtį...“ Tad ir bandau prisiminti bei užrašyti tai, kas buvo, ką patyriau. O gal, paskaičius mano atsiminimus, ir kitiems skaitytojams kils noras pasidalinti savais...

Sulaukus man vienų metukų, pristojo liga - difteritas. Matyt, sirgau smarkiai, tėtukas iš Skaudvilės parvežė daktarą. Šis, sakė, daug vilties nesuteikęs: jei šią naktį ištvers - nemirs - gyvens. Paliko vaistų. Aš dusau, springau. Mamytė pasakojo, kad abu su tėtuku verkė, niekuo negalėdami padėti. Vakare užmigau. Naktį atsibudęs mažiau dusau. Pamatęs iš „šieniko“ išlindusį šiaudą, ištraukiau ir nusišypsojau, padaviau mamytei. Tada abu tėtukai jau verkė iš džiaugsmo, kad didžiausias pavojus praėjo.

Tuo metu difteritas buvo pavojinga liga, nusinešdavusi daug mažų vaikų gyvybių.

* * *

Save pirmą kartą kaip žmogų suvokiau būdamas nepilnų trejų metukų. Stovėjau kambaryje prie lango. Buvo žiema, krūmai sniego nulenkti iki žemės. Dainavau: „Aš šunelis pats mažiuks, trijų metų neturiu, kai matysiu margučius, jau turėsiu tris metus“. Tas mano dainavimas buvo dar šveplas. Vietoj sūnelis išeidavo šunelis. Vyresnieji broliai juokdavosi, bet aš tvirtai tikėjau, jog, man padainavus, iš už prisnigtų krūmų nuo Sungailų per sodą ateis juodai apsirengusi moteris ir atneš man velykinių margučių.

* * *

Vaikystėje įsimintinu įvykiu tapo pirmoji pažintis su traktoriumi. 1941-ųjų vasarą su smalsumu ir baime žiūrėjau į ratuotą, baisiai burzgiantį pakrypusį nematytą padarą, kurį keliolika vyrų storomis kartimis bandė iškelti iš durpyno. Tik ūgtelėjęs supratau, kad tai buvo traktorius, bandęs suarti dur­pingą pievą.

Šitas vaikystės prisiminimas ir paskatino pasidomėti, kada mūsų apylinkėse pasirodė pir­mieji traktoriai.

* * *

Būdamas ketverių, 1941 m. birželį, pamačiau pirmuosius vokiečių kareivius. Jie važiavo vieškeliu per Vytogalą triračiais motociklais, susėdę po tris-keturis. Pavakarę vokiečių sunk­vežimis užsuko į mūsų sodybą, kareiviai apsinakvojo. Prisimenu, kaip vienam karininkui adjutantas plovė kojas, tepė žaizdas vaistais, klijavo pleistru. Mums, vaikams, kareiviai davė šokoladukų, duonos. Ji buvo sausa, balta. Sakydavo, kad į duoną dėdavo medžio pjuvenų. Rytą vokiečiai susiruošė važiuoti prastu lauko keliuku Kliūkių kaimo link. Tėtukas jiems patarė grįžti puskilometrį atgal ir Kliūkius pasiekti geresniu keliu. Karininkas atsakė, kad jie važiuoja tik pirmyn, o ne atgal. Pasukę tuo keliuku, Būbliškės kaime sukrito į Komskių durpynus. Pra­simurkdė visą parą, kol pa­siekė Kliūkius.

Tais pačiais metais pirmą sykį pamačiau Lie­­tuvos trispal­vę. Atbėgę kai­­­mynai pasakė, jog prie Vy­to­­­galos pradinės mo­kyklos yra iškelta trispalvė. Jos aš niekada nebuvau regėjęs. Visi nulėkėme už klėties ir pamatėme besiplaikstančią vėliavą. Ją iškėlė Vytogalos pradinės mokyklos mokytojas Jonas Ka­ralius.

1944-ųjų rudenį pas mus sustojo vokiečių kareiviai su arklių kaimene. Iš kelių kaimynų atėmė sveikus arklius, o jiems paliko sužeistus. Dar daugiau tokių sužalotų klajojo po laukus. Juos žmonės sugaudė ir parsivedė į savo tvartus.

* * *

Po šienapjūtės, suvežus šieną, prasidėdavo durpių ėmimas. Broniaus Mikulskio ir mūsų lauko gale buvo drėg­na pieva. Iš jos kasdavome durpes ne tik mes, bet ir kaimynai. Durpių kasimas būdavo ir darbas, ir pramoga. Vidurvasaris, šilta, laistymasis vandeniu, krykštavimai - didelis šurmulys.

Buvau dar mažas ir vieno manęs neišleisdavo iš kiemo. O taip norėjosi pamatyti, kas ten vyksta. Vieną dieną išslinkau pro vartukus ir lauko keliuku nupėdinau į durpyną. Iš tolo žiūrėjau, kas ten darosi. Vyrai kasė durpes į vežimus, vežė jas ir vertė ant nupjautos pievos. Kelios moterys nešė vandenį ir pylė ant durpių. Kitas talkininkas vadeliojo arklį, įkinkytą į volą, ir sklaidė durpių krūvą. Prisižiūrėjęs, prisiklausęs to triukšmo, kuris neduodavo man ramybės bei žadindavo smalsumą, grįžau namo. Neiškenčiau nepasigyręs, kad buvau prie durpyno ir mačiau, kaip ima durpes...

* * *

Netoli mūsų, už vieškelio, gyveno mano kūminas Bro­­nius Mikulskis. Tai buvo linksmas, nuoširdus žmogus, muzikantas, vienintelis kaime mokėjęs griežti smuiku iš gaidų.

Per vienas Velykas buvau kūmino užprašytas ateiti velykauti. Tais metais per Ve­lykas kelias dienas lijo. Pa­kelės grioviai - pilni vandens, žemė patižusi. Nuėjęs buvau mielai priimtas, pavaišintas ir išlydėtas su dideliu pyragu: gražia kraitele margučių ir bandelių su lašinukais. Linksmas bėgau į namus. Šokau per griovį, paslydau ir trenkiausi su visais margučiais į griovio kraštą. Bandelės su lašinukais liko sveikos, o margučių... nė vieno. Ašarodamas grįžau namo iš pirmojo velykavimo, gailėdamas margučių bei jaudindamasis dėl išpurvintų drabužėlių.

* * *

Kaimynystėje buvo Barbo­ros Rimkienės sodyba. Ji gyveno su dukra ir septyniais sūnumis. Kartą mamutė nusiuntė mane pas juos su reikalu. Prie krosnies tarp malkų pamačiau pusę nudaužto dalgio galąstuvo. Pagalvojau, kad jis nebereikalingas, jei mėtosi tarp pagalių. Ramiausiai pasiėmiau ir parėjęs tėvams pasigyriau radęs galąstuvą. Tada man buvo paaiškinta, jog aš galąstuvą ne radau, o pavogiau. Ir kad dabar turėsiu nunešti, padėti, kur buvo, ir Rimkienės atsiprašyti. Padariau kaip lieptas. Visas išraudęs atsiprašiau kaip mokėjau ir sprukau pro duris. Tai buvo pirma labai gera pamoka, jog nereikia imti to, kas ne tavo.

Klemensas LOVČIKAS 

Algimanto AMBROZOS nuotr.

(Bus daugiau)

Prieš naujuosius metus apdovanoti konkurso „Auksi­nis jaunimas 2016“ laureatai. Tai Karolina Ra­dze­vičiūtė, Gediminas Zaranka, Ugnė Košinskaitė, Indrė Pocevičiūtė, Edita Ambrozaitė, Kotryna Kerpytė, Saulius Knystautas, Gabija Aurylaitė ir Laima Andre­jaus­kienė.

Renginyje no­­minantai buvo pri­sta­to­­mi, trumpais filmukais atskleidžiant jų po­mė­gius bei gebėjimus, apdovanojimus jiems įteikė Šilalės kraštui nusipelnę žmonės. Žiū­­ro­vus džiu­gino dainininkų ir šokėjų pasirodymai, netikėtos užduotys bei žaidimai.

Vita MERKELIENĖ

„Apskritojo stalo“ atstovė

AUTORĖS nuotr.

Šilalės rajone gimusi ir augusi, dabar Klaipėdos miesto apylinkės teisme teisėjaujanti Audronė Gaižutienė gimtąjį kraštą prisimena su šiluma. Moteris savo mėgiamo darbo karjera nevadina, o aukšto posto link teigia ėjusi mažais žingsneliais. Antrai kadencijai į Teisėjų tarybą išrinkta A. Gaižutienė akcentavo, kad jai svarbus teismo darbo viešinimas, visuomenės švietimas apie galimybę ginčą aiškintis teisminės media­cijos bū­du.

Vaikystė prabėgo Kvėdarnos apylinkėse

A. Gaižutienė sukauptą darbo patirtį realizuoja kaip Tei­sėjų ta­rybos narė, aktyviai da­lyvau­ja komitetų veikloje bei darbo grupėse. Taip pat yra Bal­ti­jos šalių teisėjų asociacijos valdybos narė, atstovauja Tei­sėjų tarybai Europos teismų tarybų tinklo projekto „Al­ter­natyvios ginčų sprendimo procedūros ir teisinės veiklos sritys“ darbo gru­pėje.

Kad teisėja kilusi iš mūsų rajono, „Šilalės artojui“ atsi­tiktinai užsiminė Šilalės apy­linkės teismo pirminin­ko pa­­reigas laikinai einantis Os­val­­das Briedis, pa­sako­damas apie vi­suotinį teisėjų susirin­kimą. A. Gaižu­tie­­nė mielai su­tiko pasidalinti ne tik vai­kys­tės prisiminimais, bet ir ats­kleisti savo darbo užkuli­sius, mat dažnam teismo ins­ti­tucija atrodo nepažįstama ir bauginanti.

„Augau Šeručių kaime, vien­­kiemyje, su dviem broliais ir seserimi. Vaikystė susijusi ne tik su basomis vasaromis, giliomis žiemomis, bet ir su „Šila­lės artoju“, kurio ištikimi skaitytojai visada buvo ir tebė­ra mano tėveliai Stefa ir Antanas Ežerskiai“, – sakė A. Ga­ižu­tienė.

Tarybinio ūkio darbininko bei pradinių klasių mokytojos dukrai nuo mažens įskiepytas pareigos jausmas yra nepamainomas palydovas darbe. 

„Lankiau Še­ru­čių pradinę, Ne­v­očių aštuonmetę, baigiau Kvė­­darnos vidu­rinę mokyk­lą. Dar ir dabar tėviškėje atpažįstu kiekvieną takelį, kuriais kažkada vaikščiojau. Labai vertinu ir džiaugiuosi, jog nesvarbu po kiek laiko sutiktas gimtojo kaimo žmogus pasiteirauja, kaip sekasi. Kaimas ir šiandien išlieka nuoširdus“, - su šyp­sena pri­siminė gimtuosius kraštus teisėja.

Profesijos pasirinkimą nulėmė teismo posėdžio transliacija

Teisininkė sakė, jog mama ir klasės auklėtoja siūlė jai studijuoti pedagogiką. Tačiau gausybė perskaitytos kriminalinės literatūros bei kartą per televiziją išvystas teismo posėdis buvo lemtingi.

„Pasąmonėje glūdėjo ir mokytojo, kuris mokė teisės pag­rindų, skatinimas pasirinkti šią profesiją. Bet didžiausią įspūdį paliko vaikystėje per televiziją matytas teismo posėdis. Nors ne viską supratau, tačiau labiausiai pakerėjo didžiulė pagarba teismui. Todėl aš ne visai pritariu kolegoms, manantiems, kad nereikia leisti žiniasklaidai filmuoti ir viešai rodyti teismo posėdžių. Svarbiausia, jog tai būtų daroma atsakingai, nepažeidžiant nukentė­jusiųjų teisių, netrukdant teis­mui, stengiantis, kad pro­cesų viešinimas padėtų formuoti visuomenėje teisingą nuomonę apie teismų veik­lą bei ją šviestų. Mums, dirbantiems tą darbą, atrodo viskas aišku, bet ar suprantama žmogui, kuris galbūt pirmą kartą atsidūrė teisme?“ – retoriškai klausė teisėja.

Pasiekti karjeros aukštumų A. Gaižutienei padėjo užsi­spyrimas ir tikslo siekimas. O pradėjo ją nuo posėdžių sek­retorės darbo.

„Į tuometinį Klaipėdos miesto liaudies teismą atvykau dirbti pagal paskyrimą, įgijusi teisės specialybę Kauno ekonomikos technikume. Teis­me nebuvo pareigų, kuriose nebūtų tekę dirbti, ir tuomet nė negalvojau, kad sukaupta administravimo darbo patirtis gyvenime labai pravers. Dabar galiu tvirtai pasakyti, jog teisė yra mano pašaukimas“, - įsitikinusi A. Gai­žutienė.

Svarbiausia – argumentai ir pagarba

Teisėja dažnai susimąsto, ar tikrai viskas padaryta, kad visuomenė būtų tinkamai informuota, ar užtenka teisinių žinių, kurias įgyja mūsų vaikai. Kaip pavyzdį ji pateikė teisminę mediaciją – kai kilusį ginčą sprendžia patys žmonės, su teismo paskirto tarpininko-teismo mediatoriaus pagalba.

„Esu Teisminės mediacijos komisijos narė, todėl man labai rūpi šios galimybės, sutaupančios lėšų, laiko, išsaugančios santaiką, sklaida. Taip pat ne visiškai sutinku su populiariu atsakymu į teisėjams užduodamą klausimą dėl nepasitikėjimo. Dažniausiai atsakoma, kad, teismui pri­imant sprendimą, 50 proc. bylos dalyvių visuomet liks nepatenkinti, nes sprendimas priimamas tik patenkinus arba atmetus tam tikrus reikalavimus. Iš dalies tai tiesa. Tačiau dirbdama administracinį darbą – penkerius metus buvau Klaipėdos miesto apylinkės teismo pirmininkė, supratau, kaip svarbu, jog žmogus suvoktų, kad jo problema buvo išgirsta. Ir jeigu sprendimą tinkamai argumentuo­si, su kiek­vienu proceso dalyviu elgsie­si pagarbiai, nepa­tenkintų teismų sprendi­mais tikrai bus mažiau“, - sa­kė Teisėjų tarybos narė.

Apžiūrėjo Šilalės rajono apylinkės teismą

Į Šilalės rajono apylinkės teismą užsukusi A. Gaižutienė teigė išnaudojanti visas galimybes, kurias suteikia buvimas Teisėjų taryboje. Viena jų – mokytis iš didesnę patirtį tu­­rinčių kolegų.

„Mano pareiga - perteikti bei padėti spręsti apylinkių teismų problemas. Vienas pagrindinių iššūkių šiuo metu teismams yra reorganizaci­ja, sujungiant tam tikrus teismus. Nepaisant kylančių sun­kumų, kiekvieno teismo už­davinys - kad besikreipiantieji nepatirtų nepatogumų“, - apie pokyčius kalbėjo A. Gai­žu­tienė.

Teisininkė kartu su Šilalės apylinkės teismo pirmininko pareigas laikinai einančiu Osvaldu Briedžiu aptarė teismo problemas, kurias spręsti galėtų padėti Teisėjų taryba, apžiūrėjo teismo posėdžių salę.

„Kaip Teisėjų tarybos narė lankiausi visuose Klaipėdos apy­gardos teismuose. Galima tik pasidžiaugti, kad Šilalės apylinkės teismas turi išties puikias darbo sąlygas“, - sakė A. Gaižutienė.

Morta MIKUTYTĖ

Algimanto AMBROZOS nuotr.

Gruodžio 29 d. posėdžiavusi savivaldybės taryba sutiko parduoti  buvusį socialinį būstą - sodybą su daržine ir tvartu Biržų Lauko kaime. Anksčiau čia veikė pradinė mokykla.

Nuomininkė Aušra L. parduoti jai socialinį būstą savivaldybės paprašė dar gegužę, tačiau dokumentų rengimas gerokai užtruko. Turto vertintojai sodybą įvertino 10400 eurų. Pasak savivaldybės Turto valdymo ir ekonomikos skyriaus vedėjos Reimundos Kibelienės, namui būtinas remontas. Nuomininkė ne kartą skundėsi, jog būsto stogas yra kiauras, ir prašė savivaldybės jį pakeisti. Nieko stebėtino - beveik 200 kv. m alytnamis Biržų Lauko kaime pastatytas dar 1988-aisiais.

Po juo yra valstybinė žemė, kurios savivaldybė nuomininkei neturėjo teisės parduoti, tačiau ji galės sklypą išsinuomoti.

Savivaldybė jau yra pardavusi keletą socialinių butų Šilalėje ir būstą Kvėdarnoje, už juos iš viso gauta mažiau nei 40 tūkst. Eur. Beveik visų parduodamų socialinių būstų kaina yra panaši - turto vertintojai juos įkainoja maždaug 10 tūkst. Eur.

* * *

Praturtės Autobusų parkas

Susisiekimo ministerijai patvirtinus Europos Sąjungos projektų finansavimo tvarkos aprašą, savivaldybė su­skubo rengti dokumentus Šilalės autobusų parko atnaujinimui.

Projekte numatyta įsigyti bei Šilalės autobusų parkui perduoti vieną aplinkai nekenksmingą viešojo transporto prie­monę. Aplinkai nekenksmingas transportas gali būti varomas dujomis, elekt­ra arba vandeniliu. Šilalėje patogiausia būtų eksploatuoti dujomis varomą autobusą.

Aplinkai nekenksmingam transportui įsigyti Tauragės apskritis iš ES struktūrinių fondų gaus 669 tūkst. Eur. Iš šitų lėšų Šilalei atiteks 166,8 tūkst. Eur. Tačiau pati savivaldybė prie šios sumos turės pridėti dar 15 proc., tad naujasis autobusas kainuos apie 200 tūkst. Eur.

Investicijų ir statybos skyriaus vedėjas Faustas Sragaus­kas tarybos nariams paaiškino, kad Šilalės autobusų parkas pageidautų nusipirkti 24-26 vie­tų autobusą. Finansavimo sąlygose numatyta, jog transporto priemonė turi būti skirta keleiviams vietinio susisiekimo maršrutais vežti. Per metus autobusas turėtų nuvažiuoti ne mažiau kaip 35 tūkst. km, tačiau už rajono ribų išvažiuoti negalės.

Tokios sąlygos patiko ne visiems Finansų, investicijų ir verslo komiteto nariams. Štai Albinui Ežerskiui atrodo, kad pirkti autobusą dvigubai brangiau nei galima įsigyti be ES paramos neapsimoka. Bet rajono vadovai mano priešingai. Pasak mero, kitos išeities nėra, nes autobusas įmonei reikalingas, o nuosavų pinigų savivaldybės bendrovė tam neturi.

* * *

Policija atsikrato nereikalingų patalpų

Policijos įstaigoms atsisakius apylinkių inspektorių pareigybių, seniūnijose nebereikalingos tampa ir anks­čiau jų naudotos patalpos.

Tauragės apskrities vyriausiasis policijos komisariatas pasiūlė Šilalės savivaldybei perimti pastatą Kaltinėnuose - Varnių gatvėje esantį garažą, kuriuo jau treji metai naudojasi seniūnija. 2013 m. gegužę savivaldybė su Tauragės AVPK dešimčiai metų sudarė panaudos sutartį. Dabar komisariatas siūlo savivaldybei perimti šį turtą patikėjimo teise.

Savivaldybės administracijos nuomone, seniūnijai garažas reikalingas - jame laikomas socialinių darbuotojų automobilis bei ūkinis inventorius, todėl ir taryba valstybės turto perėmimui pritarė. Savivaldybės nuosavybe garažas Kaltinėnuose taps tik tuomet, kai nutarimą jį perduoti patvirtins šalies Vyriausybė.

Daiva BARTKIENĖ

Nuo 2017 m. sausio 1 d. plečiasi ratas šeimų, galinčių gauti vaiko išmokas. Nuo šiol periodinę vaiko išmoką (vadinamuosius vaiko pinigus) gaus ne vien turintys tris ir daugiau vaikų, bet ir auginantys (globojantys) vieną ar du vaikus nuo 7 iki 18 m.

Periodinė išmoka šiuo metu yra 15,2 eurų. Auginantiems ar globojantiems vieną ar du vaikus nuo 7 iki 18 m. išmoka bus skiriama, jeigu vidutinės pajamos vienam asmeniui yra mažesnės negu 1,5 valstybės remiamų pajamų (153 Eur). Šeimoms, auginančioms ar globojančioms tris ir daugiau vaikų, išmoka vaikui nuo gimimo iki 18 m. bus skiriama, nevertinant gaunamų pajamų. 

Nuo 2017 m. sausio 1 d. atsirado ir dvi naujos išmokos: lėšos besimokančio ar studijuojančio asmens vaiko priežiūrai bei išmoka gimus vienu metu daugiau kaip vienam vaikui.

Išmoka besimokančio ar stu­dijuojančio asmens vaiko prie­žiūrai bus 152 Eur (4 BSI). Ji mokama vaiko tėvams iki 26 m., besimokantiems pagal forma­liojo profesinio mokymo prog­ramą ar studijuojantiems aukš­tojoje mokykloje pagal nuolatinę studijų formą, arba iki 30 m. studijuojantiems doktorantūroje ar medicinos rezidentūroje bei neturintiems teisės gauti vaiko priežiūros išmokos pagal Ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymą. Ši išmoka bus mokama vaiko priežiūros laikotarpiu nuo gimimo dienos iki vaikui sukaks vieneri metai.

Kai vienu metu gimsta du ar daugiau vaikų, vienam iš tėvų bus skiriama išmoka nuo vaikų gimimo, kol jiems sukaks 2 metai. Gimus dvynukams, per mėnesį mokama152 Eur, jei gims trynukai ar daugiau vaikų, išmokos dydis didinamas 152 Eur už kiekvieną vaiką.

Šilalės savivaldybės Socialinės paramos skyrius informuoja, kad mūsų rajono gyventojai dėl šių išmokų turėtų kreiptis pagal dek­laruotą gyvenamąją vietą: Šilalės miesto - į savivaldybės So­cialinės paramos sky­riaus 109 kab., kaimo – į savo seniū­niją. Tel. pasiteirauti (8-449) 7-61-31.

Beje, nuo sausio nebetaikomos „lubos“ motinystės iš­mokai. Iki šiol maksimali motinystės pa­šalpa negalėjo viršyti 3,2 draudžiamųjų pajamų (šiuo metu - 1,4 tūkst. Eur), tačiau Konstitucinis Teismas praėjusių metų kovą šią nuostatą pripažino prieštaraujančia Konstitucijai.

„Šilalės artojo“ inform.

Parengta pagal Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos duomenis

2017 m. augs socialinio draudimo pensijos, kadangi valstybinė socialinio draudimo bazinė pensija didėja nuo 112 Eur iki 120 Eur, o einamųjų metų draudžiamosios pajamos - nuo 445 Eur iki 476 Eur.

Vidutiniškai žmogui, turinčiam būtinąjį stažą, pensija pakils apie 20 Eur, tačiau kiek­vienam didės individualiai: tai priklauso nuo įgyto valstybinio socialinio draudimo stažo ir iki pensijos skyrimo turėtų draudžiamųjų pajamų.

Socialinio draudimo senat­vės pensijos (kaip ir netekto darbingumo (invalidumo)  mokamos už einamąjį mėnesį, o išankstinės senatvės pensijos – už praėjusį mėnesį. Jos bus didinamos automatiškai, žmonėms patiems kreiptis į „Sodrą“ nereikia.

Šalpos neįgalumo pensijos padidės tiems asmenims, kurie pripažinti neįgaliais iki 24 m. ir yra netekę 100-90 proc. darbingumo, 70-65 proc. bei 55-50 proc. darbingumo. Taip pat tiems, kurie pripažinti neįgaliais po 24 m. ir yra netekę 70-65 proc. darbingumo.

Tai numatyta nuo sausio 1 d. įsigaliojusiame Šalpos pen­sijų įstatymo pakeitime, kurio pagrindinis tikslas – šalpos pensijų dydžius išdėsty­ti kiek galima tolygiau pagal netekto darbingumo procentus.

Šalpos pensijų dydžiai bus diferencijuojami pagal žmogaus darbingumo lygį 5 proc. intervalu, t. y. kaip ir nustatomas darbingumo lygis. Taip bus išvengta didelio šalpos pensijų dydžių slenksčio: pavyzdžiui, kai žmogui vietoj 60 proc. netekto darbingumo nustatomas 55 proc. lygis, pagal iki šiol galiojusią tvarką jo pensija mažėjo per pusę, nors darbingumo lygis buvo pakitęs tik 5 proc. Pagal naująją tvarką šis skirtumas bus daug mažesnis.

Nuo sausio 1 d. daugiau galimybių atsiranda ir neturintiesiems būsto. Socialinio būsto nuomininkai nepraras teisės į nuomą, kai jų turtas bei pajamos neviršys daugiau kaip 25 proc. įstatyme nustatytų pajamų ir turto ribų (iki šiol - 20 proc.). Jei pajamos viršys šias ribas, savivaldybės tarybos sprendimu sutartis galės būti pakeista į savivaldybės būsto nuomos sutartį. Tai ypač aktualu žmonėms su negalia, daugiavaikėms šeimoms.

„Šilalės artojo“ inform.

Parengta pagal Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos duomenis