Redakcija

Publikai atsivėrė nauji Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro rūmai

Įspūdingu gala koncertu pasaulio publikai atsivėrė naujieji Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro rūmai. Gala koncertas apjungė Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro orkestrą, chorą, baleto trupę, solistus ir svečius - pasaulyje ir šalyje žinomus solistus bei dirigentus. Pirmasis po Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo šalyje pastatytas muzikinis teatras kviečia apsilankyti!

Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro vadovė Laima Vilimienė džiaugėsi šį įvykį lydėjusiais prasmingais skaičiais ir datomis: 204 – tiek metų įvairiomis formomis Klaipėdoje gyvuoja muzikinis teatras; 100 – prieš tiek metų, šiomis dienomis,  buvo pasirašyta Klaipėdos krašto prijungimo prie Lietuvos konvencija Paryžiuje; 34 – tiek metų gyvename Nepriklausomoje Lietuvoje.

„Klaipėdoje publikai duris atveria vienintelė, pirmoji Nepriklausomoje Lietuvoje sukurta ir iš pagrindų pastatyta, sceniniam menui skirta erdvė“- džiaugėsi L. Vilimienė. „Siekiame, kad Klaipėdos kultūrą reprezentuojantis Klaipėdos valstybinis muzikinis teatras taptų šalies kultūros vartais į pasaulį. Teatro bendruomenės tvirtybė, visų gero linkinčių, sumanių ir profesionalių žmonių palaikymas, padėjo įveikti visas kliūtis, vienaip ar kitaip trikdžiusias sklandų statybų procesą ir teatro veiklą. Grakštus Teatro pastatas, kurio eksterjere ir interjere atsispindi Baltijos jūros gamtos įkvėptos formos ir faktūros, taps ne tik teatro kolektyvų naujaisiais namais, bet ir palikimu ateities kartoms“.

Nuoširdžiai dėkota visiems kūrusiems ir stačiusiems Klaipėdos valstybinį muzikinį teatrą. Tai - generalinis rangovas „Infes“, techninio projekto rengėjai - įmonės „Inžinerinė mintis“ ir „Studio GA“, interjero projektą parengė „Mama architects“, akustiką kūrė „Akustika plius“, statinio statybos techninė priežiūra ir valdymas – „Statybų inžinerinės paslaugos“, scenos technologijų tiekėjai „PropointLT“ ir „Scenos techninis servisas“. „Dėkoju šio proceso karžygiams, rangos darbų vadovams - Mantui Šalčiui ir Martynui Dargužui. Mano ypatinga padėka - šio pastato modernizavimo projekto vadovui, mano pavaduotojui Nagliui Stancikui. Lietuva yra drąsių ir talentingų žmonių tauta. Jų pasiaukojamo darbo ir begalinio tikėjimo tautos šviesia ateitimi dėka gimsta stebuklai.  Šiandien ta akimirka, kai prasmės ir džiaugsmo antplūdis užgniaužia kvapą. Viena didelė kelionė baigiasi, tačiau prasideda nauja - dvelkianti Klaipėdai savu begalybės alsavimu, kurianti vertę ir prasmę naujuose namuose“,- akcentavo muzikinio teatro vadovė L. Vilimienė. 

Linkėjimai

Dr. Jolanta Karpavičienė, prezidento patarėja, susirinkusiems perdavė LR Prezidento Gitano Nausėdos sveikinimus: „Šiandien džiugi diena ir didelė šventė visam miestui ir Lietuvai – daugiau nei po penkerių metų klajonių Klaipėdos valstybinis muzikinis teatras pagaliau grįžta namo, grįžta į „Jūros“ ir „Marių“ sales,  kuriose šimtai klausytojų jau netrukus pajus telkiančią įvairių spektaklių bei koncertinių programų jėgą. Tai džiugi žinia kiekvienam tikram muzikos ir teatro gerbėjui, kuris negali įsivaizduoti teatrinės kultūros vakarų tradicijos be Klaipėdos muzikinio teatro. Jau daugiau nei du šimtus metų šis fenomenas formuoja mūsų kultūrinę tapatybę ir savitomis spalvomis praturtina kultūrinį gyvenimą visoje Lietuvoje. Nuo pat pirmųjų teatro pastatymų iki mūsų ausyse ir akyse vis dar skrajojančio „Skrajojančio olando“, kiekvieną kartą įsitikiname šio teatro kūrėjų vaizduote, profesionalumu ir savitumu. Žinia apie tai sklinda toli už mūsų šalies ribų. Ir atrodo ne tik gražu ir tikslinga, kad aukščiausio lygio infrastruktūra kuriama ne tik Vilniuje. Kokybiškos, įvairialypės kultūros mums reikia visoje šalyje. Tegu šiandien skambantys plojimai būna mūsų visų padėkos ir pasididžiavimo ženklas!“

Kultūros ministras Simonas Kairys dėkojo už didžiulį gausios komandos indėlį. „Būta įvairių iššūkių, bet atsivėrus naujiems teatro rūmams visa tai užsimiršta. Ateinančios kartos džiaugsis šiuo statiniu dar ne vieną šimtą metų ir minės šią įsimintiną datą. Kultūrinis vyksmas šalyje vienas aktyviausių per visą nepriklausomybės laikotarpį, viena po kitos atidaromos vis naujos kultūrinės erdvės. Džiaugiuosi Lietuvos valstybės branda ir kultūrai skiriamu dėmesiu. Net netoli vykstant karui tiesiog būtina dalyvauti kultūriniuose renginiuose ir patirti meną. Kviečiu nepasiduoti ir visada prisiminti, kad Klaipėdoje duris atvėrė naujas teatras, kuriam esate labai reikalingi! Linkiu, kad šis teatras taptų traukos centru ne tik šaliai, bet ir Baltijos jūros regionui“,- linkėjo S. Kairys.

Susirinkusius sveikindamas Klaipėdos miesto meras Arvydas Vaitkus džiaugėsi ne tik moderniu nauju pastatu, kūrybai ypatingas galias suteikiančiais sprendiniais, įspūdingu interjeru ir eksterjeru, bet ir čia dirbančiais žmonėmis. „Linkiu iš šio pastato dar nekartą išsilieti į elingą bei pasaulį stebinti dar ne vienu įspūdingu pastatymu“,- sakė miesto meras A. Vaitkus.

Į gala koncertą susirinko būrys garbių svečių iš Lietuvos nacionalinių ir valstybinių teatrų, koncertinių organizacijų, kultūros įstaigų, verslo, teatro rėmėjai. Uostamiestyje sulaukta ir svečių iš kitų Europos teatrų.

Teatro atidarymo gala koncertas

Publika mėgavosi įspūdingu teatro atidarymo gala koncertu, apjungusiu KVMT istorinę praeitį ir modernumą, kurį sukūrė režisierius Dalius Abaris, režisieriaus asistentė Karina Novikova, kostiumų stilistė Agnė Kuzmickaitė, grimo dailininkė Aira Braždienė, šviesų dailininkas Andrius Stasiulis.

Nuskambėjus specialiai šiam renginiui kompozitoriaus Donato Bielkausko sukurtam prologui, kuriame susipynė statybiniai garsai ir orkestro instrumentų skambesiai, koncerto programą fanfaromis iš Richardo Strausso simfoninės poemos „Taip kalbėjo Zaratustra“ pradėjo vyriausiojo dirigento Tomo Ambrozaičio diriguojamas KVMT orkestras.

Pirmasis į salę „Jūra“ atplaukė Richardo Wagnerio operos „Skrajojantis olandas“ kapitonas – kone trisdešimt metų „Aalto“ muzikiniame teatre Esene (Vokietija) dainuojantis klaipėdietis, bosas Almas Švilpa. Būtent operos „Skrajojantis olandas“ pastatymas senajame elinge muzikinio teatro rengiamą Tarptautinį Klaipėdos festivalį išgarsino visame pasaulyje bei atnešė visus įmanomus šalies apdovanojimus.

Pasaulinėse scenose dainuojanti operos solistė Katerina Estrada Tretyakova džiaugėsi galėdama dainuoti teatro, kuriame ir prasidėjo jos karjera, atidarymo iškilmėse. K. Estrada Tretyakova atliko Margaritos ariją iš Charles Gounod operos „Faustas“.

Vienas žymiausių visų laikų Lietuvos bosų Vladimiras Prudnikovas vėl tapo Mažvydu iš Audronės Žigaitytės operos „Mažvydas“. V. Prudnikovas šią partiją atliko ir premjeroje 1988 m. balandžio 23 dieną, kai muzikos vadovo ir dirigento Gintaro Rinkevičiaus pastatyta opera tapo pirmuoju spektakliu naujai įkurtame Klaipėdos valstybiniame muzikiniame teatre.  Istorinis momentas, jog ir šį kartą KVMT orkestrui dirigavo Gintaras Rinkevičius!

Vytautas Juozapaitis, vienas žinomiausių šiuolaikinių Lietuvos baritonų, ne kartą dainavo daugiau nei trisdešimt metų gyvuojančio Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro pastatymuose. Gala koncerte mėgautasi jo atliekamomis arijomis ir duetu su V. Prudnikovu.

Koncerte skambėjo ištrauka iš pirmojo nacionalinio kūrinio, pastatyto Klaipėdoje šaliai atgavus nepriklausomybę – Giedriaus Kuprevičiaus operos „Prūsai“. Prie dirigento pulto stojo kompozitorius, vyriausiasis chormeisteris, teatre dirbantis daugiau nei trisdešimt metų - Vladimiras Konstantinovas.

Gala koncerto klausytojus sužavėjo ištrauka iš J. Bock miuziklo „Smuikininkas ant stogo“. Publika daugiau nei dvidešimt metų šį spektaklį tituluoja vienu mylimiausių ir neleidžia užleisti pozicijų repertuare. Žemiškais ir dangiškais turtais vaizdingai rūpinosi Tevjė – publikos mylimas solistas Mindaugas Rojus. KVMT orkestrui dirigavo 85-erių metų jubiliejų švenčiantis pirmasis  teatro garbės dirigentas Stanislavas Domarkas, kurio iniciatyvos dėka „Smuikininkas ant stogo“ ir užgimė Klaipėdos scenoje.

Publika išvydo ir ištrauką iš publikos pamėgto, daugybę apdovanojimų pelniusio Eduardo Balsio baleto „Eglė žalčių karalienė“. Šoko KVMT baleto trupės artistai.

Daugiau nei trisdešimt metų KVMT dainuojanti primadona Rita Petrauskaitė – svarbi teatro istorijos dalis. Būtent jos įspūdingo balso dėka kaskart pažįstame vis naujas spektaklių herojes bei leidžiamės į paslaptingą teatro meno pasaulį. Gala koncerte ji atliko Undinės ariją iš Antonino Dvořáko to paties pavadinimo operos.

Jaunieji teatro solistai – Beata Ignatavičiūtė ir Giedrius Gečys – 2023 m. vasarą dainavę istorijų operos  „Klaipėda“ premjeroje, scenoje vėl susitiko kaip šio spektaklio herojai: Mėmelio prefektas Gabrielis Žanas Petisnė ir jo moteris, kuriai Klaipėda lyg pasaulio užkampis.

Skambėjo ir žymusis choras „O Fortuna“ iš Klaipėdos festivalyje pristatytos Carlo Orffo kantatos „Carmina Burana“, kurį atliko Muzikinio teatro simfoninis orkestras ir choras, diriguojami kantatos muzikos vadovo bei dirigento Roberto Šerveniko.

Baigiamajam Giuseppe Verdi „La Traviata“ kūriniui „Libiamo ne'lieti calici“ (Brindisi) scenoje, drauge su kviestiniais svečiais, pasirodė teatro solistai, choristai ir visi teatro darbuotojai!

KVMT inform.

Martyno Aleksos ir Dainiaus Kažukausko nuotr.

Tarptautinis teatro festivalis „TheATRIUM“ 2024

LIETUVOS TEATRO VITRINA

Gegužės 15 d., 18.30 val.

PREMJERA! REQUIEM

Klaipėdos dramos teatras

 * * *

Gegužės 16 d., 18.00 val.

OUT OF THE BOX

Kūrybinė asociacija „Žuvies akis“

 * * *

Gegužės 16 d., 19.30 val.

FOSSILIA

Lietuvos nacionalinis dramos teatras

 * * *

Gegužės 17 d., 17.30 val.

ŠUO IR BEŽDŽIONĖ

OKT / Vilniaus miesto teatras

 * * *

Gegužės 17 d., 19.30 val.

NEIŠTIKIMOJI

Valstybinis Vilniaus mažasis teatras

 * * *

Gegužės 18 d., 14.30 val.

BUDA PALĖPĖJE

„Solo teatras“

 * * *

Gegužės 18 d., 16.00 val.

TIESA-DRĄSA

Vilniaus miesto šokio teatras „Low Air“

 * * *

Gegužės 18 d., 18.00 val.

KALIGULA

Vilniaus senasis teatras

 * * *

Gegužės 19 d., 14.00 val.

YET ANOTHER DAY IN PARADISE

Nepriklausoma šokių organizacija „Be kompanijos“

 * * *

Gegužės 19 d., 16.00 val.

ROZENKRANCAS IR GILDENSTERNAS MIRĘ

Vilniaus senasis teatra

TARPTAUTINĖ PROGRAMA

 * * * 

Gegužės 24 d., 18.30 val. ir 25 d., 17.00 val.

BROS

Societas (Italija)

 * * *

Gegužės 30 d., 18.30 val.

LA OBRA

Grupo Marea (Argentina)

 * * *

Birželio 5 d., 18.30 val.

IŠSIRINK GERESNĘ VERSIJĄ

Vaba Lava (Estija)

 * * *

Birželio 8, 9 d., 17.00 val.

ANA KARENINA

Gesher Theater (Izraelis)

Daugiau informacijos: www.theatrium.lt

 * * *

Birželio 12 d., 18.30 val.

GRAIKAI

Liepāja Theatre (Latvija)

Sumanieji kaimai – geresnė gyvenimo kokybė per sumanius, inovatyvius sprendimus

Įgyvendinant Lietuvos žemės ūkio ir kaimo plėtros 2023–2027 m. strateginį planą, balandžio pradžioje startavo intervencinė priemonė „Sumanieji kaimai“, kuria remiama tokių kaimų plėtra ir į inovatyvias veiklas bei pažangius sprendimus siekiama įtraukti pačius gyventojus. Tad vietos veiklos grupės (VVG) gali pradėti rengti strategijas, vykdyti projektų atranką bei ruoštis Sumanių kaimų strategijų (toliau – Strategija) teikimui Nacionalinei mokėjimo agentūrai.

Skatina išnaudoti vietos stipriąsias puses ir galimybes

2023–2027 m. strateginiame­ plane akcentuojama, kad­ inter­vencinė priemonė „Su­ma­nieji kaimai“ pirmiausia turi skatinti pačią vietovę keistis per modernius ir reikšmingus sprendimus. 

Sumanieji kaimai – tai socia­linės ekonominės sistemos, ku­rių vystymusi suinteresuoti­ vietos gyventojai, siekdami padidinti kaimo vietovių pat­rauk­lumą ir gyvenimo kokybę, remdamiesi vietos stipriosiomis pu­sėmis bei galimybėmis, užtik­rindami kuo didesnį kaimo gyventojų įsitraukimą ir bendradarbiavimą, panaudoja­ skait­meninių bei kitų pažangių technologijų siūlomus spren­dimus kaip tobulėjimo priemones.

Tokių kaimų atsiradimo pagrindinis rezultatas – gyvenimo kokybės kaimo vietovėse­ gerinimas. Sumanaus kaimo strategijų paraiškos pagal šią intervencinę priemonę priimamos nuo 2024 metų balandžio 2 d. iki gegužės 31 d.

Kokios veiklos remiamos?

Sumanaus kaimo projektai, kaip kompleksiniai Strategijos elementai, gali apimti įvairias veiklas. Jais turi būti siekiama­ skatinti socialinę įtrauktį, ekonominę plėtrą, inovacijas žemės ūkyje, įskaitant žiedinę bioekonomiką bei tvarią miškininkystę. Taip pat skatinama prieigos prie informacinių ir ryšių technologijų plėtra, jų naudojimo galimybės ir kokybė. 

Kaimo vietovių situacijos ir poreikiai labai įvairūs, todėl vi­si kaimai, kaimo bendruome­nės bei vietos gyventojai gali bū­ti savaip novatoriški, sumanūs ir remtis vietos pranašumais bei galimybėmis. 

Sumaniųjų kaimų patirties pavyzdžių jau galima rasti kai kuriose Europos Sąjungos  šalyse, kur bandomieji projektai­ pradėti įgyvendinti anksčiau.

„Sumanus kaimas sukurtas­ Aust­rijoje, Stanz miestelyje.­ Projekto tikslas – socialinės­ ino­­vacijos ir skaitmeninimas­ per­einamuoju laikotarpiu ener­ge­tikos srityje. Estijos pavyzdys – transporto paslaugos pagal poreikį – tai išmanioji logistika, pritaikyta vaikų pomėgiams. Lenkijoje pagal projektą įrengta lietaus vandens filtravimo sistema“, – sakė  Žemės ūkio ministerijos (ŽŪM) Programos LEADER ir Kaimo plėtros skyriaus vyriausioji specialistė Je­lena Dokudovič.

Būtina paminėti, kad ši intervencinė priemonė nėra susijusi tik su skaitmeninimu ar informacinių technologijų diegimu. Visų pirma, bendruomenės turėtų sutelkti dėmesį­ į savo ateities kūrimą, įskaitant, jeigu prireikia, skaitmeninių tech­nologijų panaudojimą.

Kokio dydžio paramą galima gauti?

Paramą strategijai įgyvendinti galės gauti VVG ir jų fiziniai bei juridiniai partneriai –­ sumanaus kaimo projektų vykdytojai. Prireikus projektų vyk­dytoju gali būti pasirinkta moks­lo, studijų ar konsultavimo įstaiga, inovacijų brokeris, turin­tis mokslo ar ekspertinių žinių žaliosios pertvarkos, kaimo plėt­ros, sumanių kaimų ir (ar) miestų srityse. 

Jeigu sumaniųjų kaimų strategiją įgyvendins viena vietos veiklos grupė, didžiausia para­mos suma sieks iki 500 tūkst. Eur, jeigu dvi – iki 600 tūkst. Eur, o jeigu­ sumaniųjų kaimų strategiją įgy­vendins trys ir daugiau vietos veiklos grupių – iki 700 tūkst. Eur.

Remiamam vienam sumanaus kaimo projektui didžiausia numatyta suma – 200 tūkst. Eur.

Svarbiausia – integracija ir inovacijos

Sumanaus kaimo strategijos bus atrenkamos pagal atrankos kriterijus. Į ką bus kreipiamas didžiausias dėmesys, pakomentavo vyriausioji specialistė J. Dokudovič.

„Vienas iš atrankos kriterijų, kuriam skiriami 25 balai, yra BŽŪP Strateginio plano 8 tikslo siekimas, t. y. Strategijos, kurios orientuotos į verslo iniciatyvas, kaimo gyventojų ir bendruomenių užimtumą diegiant skaitmeninius sprendimus ir (arba) IT technologijas, taip pat Strategijos, kurios didina kaimo gyventojų socialinę įtrauktį, socialines inovacijas bei viešųjų paslaugų prieinamumo skaitmeninimą. Šiuo kriterijumi siekiama pasitelkiant skaitmeninius sprendimus spręsti kaimo gyventojų socia­lines ir ekonomines problemas. Nemažai balų skiriama partnerystei. Atitikus visus kriterijus, galima surinkti 30 balų. 10 balų skiriama, jei Strategija įgyvendinama ne mažiau kaip su trimis skirtingų sektorių projektų vykdytojais, pavyzdžiui, verslu, NVO, bendruomene, ūkininkais. Mokslo institucijų dalyvavimas Strategijoje turi įveiklinti praktines, eksperimentines žinias, rasti praktinius sprendimo būdus lokalioms problemoms spręsti bei pritaikyti jas konkrečioje­ Strategijos ar projekto veikloje­ (pavyzdžiui, kaip pritaikyti­ sumanios drėkinimo sistemos įrengimą konkrečioje vietoje, vėjo jėgainių parko įrengimą ir pan.). Taip pat 10 balų skiriama, jei Strategija bus įgyvendinama­ bendradarbiaujant VVG“, – sa­kė ministerijos atstovė.  

Ji pabrėžė, jog labai skatinama nauja iniciatyva – į Stra­tegiją ir (arba) sumanaus kaimo projektą pritraukti investuotoją, kuris galėtų investuoti ekonominiais ir (arba) intelektiniais ištekliais (t. y. piniginėmis lėšomis, pastatais, įrenginiais, transporto priemonėmis bei pan.) arba intelektiniu kapitalu. 

Vertinant pateiktus projektus, būtų atsižvelgiama ir į dar­ keletą svarbių kriterijų: ar bent vienas projekto vykdytojas 100 proc. įgyvendina projektą aplinkosaugos srityje (pvz., žiedinės ekonomikos, klimato kaitos); ar bent vienas projekto vykdytojas yra jaunas žmogus iki 29 metų arba kuriamos paslaugos jaunimui; ar bent vieno projekto veiklomis bus kuriamos arba plėtojamos viešosios paslaugos.

„Svarbu, kad projektų veik­lose būtų integruoti sumanumo ir inovatyvumo elementai, o jų įgyvendinimo poreikis būtinai turi atitikti Strategijos teritorijos ir jos gyventojų poreikius“, – akcentavo J. Do­kudovič.

Norint sukurti sumanų kaimą, inicijuoti permainas savo gyvenamojoje vietovėje ir aktyviai jas įgyvendinti, vietos bendruomenės, gyventojai ir kiti gyvenimo kokybės kaime gerinimui prijaučiantys asmenys turi kreiptis į savo gyvenamosios teritorijos atstovaujamą vietos veiklos grupę ir pradėti dialogą dėl bendrų veiksmų pokyčių.

Laimė būti kartu, kai gera dviese...

Graži sukaktis pasibeldė į Stefos ir Antano Ežerskių namus – jie švenčia Deimantines vestu­ves. Šešiasdešimt metų atiduota vienas kitam, šeimai, namams, tad ir šiandien galima justi, jog pagarba, meilė, atsidavimas ne tik niekur nedingo, bet su metais tapo tik stipresni, nes buvo branginami bei puoselėjami.

Antanas pasakoja gimęs ir užaugęs Šeručių kaime. Savo gimtinėje gyvena ir dabar, tačiau, anot Antano, per laiką kažkokiu būdu kaimo ribos pasislinko, ir jų bei dar dviejų kaimynų sodybas „ištrėmė“ į Kadžygą. Nors save žmonės laiko šerutiškiais.

„Čia stovėjo labai senas dviejų galų namas, aš jame gimiau, užaugau, ir vestuves čia atšokom. Yra išlikusi nuotrauka, visai dar pacaniokas buvau, kai paveikslavau. Nuo vaiko buvau silp­nos sveikatos, vos septynmetę baigiau. Neakivaizdžiai įstojau į Pajūrio žemės ūkio technikumą mokytis agronomijos, pradėjau dirbti Bokštų kolūkyje buhalteriu. Mūsų kaimo jaunimo „zonos“ dažniausiai būdavo Nevočiai, Bokštai, kol kartą draugas pasiūlė nuvažiuoti į šokius Šventuose – tada Žadeikius taip vadino. Taigi nors atstumas tarp mūsų su Stefute nebuvo didelis, pirmąsyk ją pamačiau šokiuose. Krito į akis tokia raudonskruostė su kirpčiukais ant kaktos graži mergaitė. Buvau kuklus vaikinas, tad nesitikėjau jos dėmesio – apie Stefutę sukosi kur kas bajavesni vyrukai, o aš prastos sveikatos... Vis galvojau, kad spėčiau sukurti šeimą ir sulaukti sūnaus... Sirgti plaučių liga tada buvo pavojinga“, – prisimena Antanas.

Stefa kilusi iš Padvarninkų. Augo šeimoje viena, nes kai ji gimė, tėtis buvo jau 69-erių, o kuomet Stefutei sukako šešeri, jis mirė.

„Augau viena ir man būdavo labai liūd­na, gal todėl buvau gamtos vaikas. Kvėdarnoje baigiau vidurinę – viena tais laikais, kitos mano pažįstamos, draugės baigė septynmetę, o dažniausiai – tik pradinę. Galbūt ir tiems mane šokdinusiems vaikinams tai darė įspūdį. Paskui įstojau studijuoti biologiją Vilniaus pedagoginiame institute. Baigiau, bet visą gyvenimą dirbau su pradinukais. Pradėjau Šventų pradinėje, kurią ir pati lankiau, mokytoja, paskui vedėja. Ištekėjau, gimė vaikai. Išsikėlėm į Žadeikius. Ten pastatė naują mokyklą – jos direktorius amžiną atilsį Bronius Aleksandravičius buvo nuostabus žmogus“, – prisimena Stefa.

Tuomet šeimą ištiko tragedija – žuvo vyriausiasis sūnus Arvydas, ir netektis, pasak moters, ją tarsi sustingdė.

„Gulėjau ir ligoninėje, bet, kaip dabar sakau, gydė daktarai, o išgydė... vaikai. Buvau įsitikinusi, kad nebegalėsiu dirbti. Tačiau gydytojas pasakė, jog be darbo bus tik blogiau. Ir direktorius įkalbinėjo grįžti. Žadeikiai – nedidelis kaimas, jau buvo paėjusios kalbos, kad nebedirbsiu. Pasiryžau. Pamenu, rugsėjo pirmąją einu į savo ketvirtokų klasę, o ten mirtina tyla. Pamaniau, gal nieko nėra, kur nors visi išėję. Atidarau duris –

sėdi tylutėliai, ir toks atodūsis: „At­ėjo mūsų mokytoja“. Nuo to laiko jie nuo manęs nesitraukė: laukdavo rytais prie namų ir, kol pasiekdavom mokyklą, pasakodavo tai apie paukščių šeimyną, perinčią pastogėje, tai apie savo augintinius ar kitką. Galvoju, ar juos kas pamokė taip daryti, ar patys suprato... Bet tai padėjo įveikti depresiją“, – pasakoja Stefa.

Ežerskiai džiaugiasi turintys didelę ir gražią šeimą – per Kalėdas prie bend­ro stalo susirenka dvidešimt žmonių! Užaugino du sūnus ir dvi dukras. Tiesa, motinos veidas nuliūsta: amžiną atilsį Arvydas po daugelio metų išsivedė ir vieną iš savo dukterų... 

„Arvydas buvo vet. gydytojas, Remigijus baigė mechanizaciją Rietave. Aud­ra nuo jaunumės domėjosi teise, tad dėl profesijos pasirinkimo nesudvejojo. Svajojome, kad jaunėlė Daiva studijuos ekonomiką, bet ši sritis jos netraukė. Pasirinko mediciną – tapo felčere“, – didžiuojasi savo vaikais Antanas, pats gyvenime dirbęs ir buhalteriu, ir zootechniku, ir inžinieriumi tuometinėje kilnojamoje mechanizuotoje kolonoje, buvo profsąjungos pirmininkas.

Didžiuojasi Ežerskiai ir septyniais anūkais, iš kurių du yra kariškiai, bei tokiu pat būriu proanūkių. 

„Visi tvarkingi, darbštūs, atsakingi, gyvena apsirūpinę. Svarbiausia – Lietuvoje, nė vienas niekur neišvyko“, – tikina laiminga dėl to esanti Stefa.

Gyvenimo kelias pasuko taip, kad Ežerskiai vėl grįžo ten, kur pradžia – į Kadžygą. Vėl statybos Antano tėviškėje, tada jau plyname lauke. Stojus laisvai Lietuvai, atsiėmė žemes: 30 hektarų Antano ir septynis Stefos. Ji dar mokytojavo, o va Antanas, didžiuodamasi sako moteris, vienu metu net 16 karvių laikė! Ant to paties kiemo įsikūrė ir anūkas su šeima, pradžioje visi ūkininkavo drauge, dabar, pasak Antano, visas savo ūkio vadžias perdavė anūkui. Nors, sako, vienintelę kurį laiką pasiliktą karvutę pardavė ne per seniausiai. Ne gyvulių supirkėjams, o geriems žmonėms, nes labai ją mylėjęs.

Tačiau vien darbu Ežerskiai negyveno.

„Dalyvaudavome pagyvenusių žmonių šokių kolektyve, tai ir koncertai visokie, dainų šventės. Antanas ir dainuodavo, tik iš manęs dainininkės nėr. Man netrūkdavo renginių, konkursų mokykloje, rajone. Direktorius siekė, kad mokykla dalyvautų visur. Kartą pažadėjo, kad jei laimėsime saugaus eismo konkursą, parūpins autobusą kelionei į Nidą. Vaikai taip užsidegė! Ir laimėjom, ir pažadėtąją kelionę gavom! Pirmieji mano mokiniai jau yra senjorai, ir kaip smagu, kai aplanko, atsiunčia sveikinimą. Dar gyve­nime labai mėgome keliauti. Turėjome „Nivą“, susikraudavome palapines ir – pirmyn. Estija, Latvija, Baltarusija išvažinėtos“, – pasakoja Stefa.

Antanas giriasi savais pomėgiais.

„Turiu tokių „ligų“, kuriom ir kaimynus užkrėčiau. Viena – slidinėjimas. Dar prieš porą metų ant slidžių stovėjau. Ne nuo kalno čiuožiau, o laukais, pas mus aplink plynės. Dar įpiršau bitininkavimą – padovanojau po avilį bičių, tai dabar kad išsiplėtė! O sudalyvavęs plaukimo prog­ramoje senjorams, prikalbinau juos lankyti baseiną. Tai ir mane vežasi. Tiesa, plaukti, matyt, nebeišmoksiu. Judu, krutu, nors abu klubai ir akys operuotos. 

Džiaugiamės, kad jauni žmonės nesibaido senolių, o mielai bendrauja. Tik labai pasiilgstu dainų. Išties nebelinksmas mūsų kaimas, anot Šiškausko. O taip smagu darydavosi užtraukus... Prisimenu, kokios būdavo Kalėdos, Velykos...“ – susimąsto Antanas.

Stefa sako, jog nors nelaimės labai sužeidžia, laikas sielą gydo. Kas kita su fizinėmis negaliomis. Moteris teigia jau bene 20 metų serganti parkinsono liga. Tačiau net gydytojai stebisi savo pacientės optimizmu. O jo, pasak Stefos, suteikia graži šeimos bendrystė.

Viso pašnekesio metu Antanas netvėrė jauduliu norėdamas papasakoti apie gražiausią savo jaunystės gyvenimo dieną – judviejų su Stefute vestuves. Juolab kad jos susidėjo iš dviejų dalių.

„Vainute kunigu tuomet buvo mano dėdė, mamos brolis, tai jis mus bažnyčioj ir sutuokė. Važiavom į šliūbą „gaziku“: šalia vairuotojo – jaunoji ir jos draugė kaip liudininkė, o aš, jaunikis, apsiklojęs brezentu – kėbule. Buvo kovo mėnuo, laikėsi storai sniego ir šalčio nemažai. Bet ištvėriau. Civilines vestuves iškėlėme mėnesiui nepraėjus. Palyda važiavo trimis „viliukais“ (taip vadindavo „gazikus“), o mu­du su Stefute – „Pobeda“. Paskui paveikslavomės buitinio aptarnavimo fotoateljė, kur dirbo amžinatilsį Krencius“, – pasakoja Antanas ir rodo nuotrauką, kurioje įamžinta ir kažkada Šilalėje buvusi spaustuvė.

Atnaujinti santuokos įžadų Deimantinių vestuvių proga Ežerskiai vėl vyks į Vainutą. Tik, sako, skirtingai nuo jaunystės vestuvių, apsiribos šventiniais pietumis. Ir tai suprantama, nes jubiliatams šiemet sukaks po 83-ejus. Kaip juokauja Antanas, jis tik keliomis pėtnyčiomis vyrėlesnis už savo Stefutę.

„Gyvenimas niekada nebūna rožėmis klotas, bet ir tos su spygliais... Bu­vo tarp mūsų sutarimas ir pasitikėjimas. Kas pasitaikė juodesnio – nuplaukė tolyn, kas šviesaus – palieka. Ypatinga An­tano dorybė, kad ne girtuoklis. Buvo darbštus, mylintis šeimą, vaikus. Visada galėjau pasitikėti – pati nė karto gyvenime banke nesu buvusi, atnešusi pensijas laiškininkė stebėdavosi, kai prašydavau sudėti abiejų pinigus į vieną krūvą. Šeima – didžiausia vertybė, aš be jos būčiau vienut vienutėlė. Tiesa, dar yra Aleksas Karalavičius, lakūnas – pusbrolio sūnus. Tiek ir beliko iš mano, Barcių, giminės“, – atvirauja Stefa.

„Šeimoje negali būti „aš“, „mano“, o tik „mes“, „mūsų“. Reikia suprasti, sutarti ir daugiau atlaidumo“, – pritaria žmonai Antanas.

Šešiasdešimtosios, Deimantinės vestuvių metinės – pačios garbingiausios. Gal dėl to, kad švenčiamos retai. Tad tik­ra Dievo palaima jų sulaukti. Svarbiausia šią dieną – drauge susirinkusi tvirta ir graži kaip deimantas šeima, gimusi iš dviejų mylinčių širdžių. Neabejotinai Ežerskių namuose atsiras dar vienas svarbiems šeimos įvykiams skirtas kalendorius su nuotraukomis, kurios įamžins brangią sukaktį ir liks kaip relikvija vaikams, anūkams, proanūkiams.

Eugenija BUDRIENĖ

Algimanto AMBROZOS ir pašnekovų šeimos nuotr.

Kulinarinio paveldo seminaras Obelyne

Pirmoji pažintis su šimtamete „Ku­gelinių“ šventės tradicija, gyvavu­sia Obelyno krašte, įvyko pernai, įgyvendinant Šilalės savi­val­dy­bės Etninės kul­tū­ros plėtros programą – buvo suor­ganizuota pirmoji „Tra­dicinio kulinarinio pa­vel­do šventė-varžytuvės „Ku­ge­li­­nės“. Sulaukę gražių atsiliepimų iš d­­aly­vių ir sve­čių, pasižadėjome, kad ši tradicija bus tęsiama. 

Į Naujajame Obelyne vykusį seminarą „Kultūrinio verslumo skatinimas per kulinarinio paveldo pažinimą“ sukvietėme gausų būrį Tauragės apskrities kultūros, švietimo, vietos veiklos grupių, bend­ruomenių ir verslo atstovų. Susirinkusiuosius sveikino Seimo narys Jonas Gudauskas, Šilalės kultūros cent­ro direktorė Irmina Kėblienė, projekto partneriai Šilalės Dariaus ir Girėno progimnazijos direktorė Ona Sturonienė, Šilalės viešosios bibliotekos direktorė Sauga Vaičikauskienė, Upynos seniūnijos seniūnas Kęstutis Ačas.

Projekto organizatoriai Upynos kultūros namai kartu su Šilalės švietimo pagalbos tarnyba parengė kvalifikacijos kėlimo programą, kurios metu lektoriai, edukatoriai suteikė teorinių žinių apie tradicinio kulinarinio paveldo išsaugojimą, pritaikymo galimybes kul­tūrinio verslumo, turizmo srityse. 

Lektoriai pristatė šias temas: „Kulinarinio paveldo populiarinimas įtraukiant į turistinius maršrutus“ – Klaipė­dos valstybinės kolegijos dėstytoja, gi­dė Daiva Statkuvienė; „Bulvės ir bulviniai patiekalai Lietuvoje“ – Vilniaus universiteto profesorius Rimvydas Lau­žikas; „Kugelinės“ – senosios tradicijos ir jų pritaikymo galimybės renginiuose“ – Upynos etnografijos muziejaus muziejininkė Regina Mickuvienė; „Šilalės krašto kulinarinio paveldo pristatymas“ – bibliotekininkė, knygos „Pasmuokavuok kap skane“ sudarytoja Stefa Minutaitė (Šilalė); „Milžinų pėdsakai Jurbarko kulinariniame pavelde“ – edukatorės Sandra Mielkaitytė ir Birutė Pauliukienė iš Jurbarko; „Lietuvininkų valgiai Pagėgių krašte“ – etnografė Aksavera Mikšienė iš Pagėgių; teatralizuotas Skaud­vilės kulinarinio paveldo pristatymas „Im į met“ – Skaudvilės kleckai – kultūrinių renginių organizatorė Rasa Bartkuvienė iš Skaud­vilės. Apie verslo galimybes kaime, gaminant kokybiškus ir sveikus maisto produktus, kalbėjo obelyniškė Ona Sungailienė.

Seminaro metu vyko patiekalų degustacijos, dalyviai susipažino su Šilalės, Tauragės, Jurbarko, Pagėgių krašto kulinarinio paveldo skoniais.

Silvijana TRIJONAITIENĖ

Upynos kultūros namų choreografė 

AUTORĖS nuotr.

Ukrainai stiprybės įkvėps lietuviškas ąžuolas

Antrą kartą nuo karo pradžios į Ukrainą vykęs Seimo na­rys Jonas Gudauskas šįsyk ne tik vežė paramą už laisvę ko­vojantiems kariams, bet ir patyrė, ką reiškia gy­venti karo sąlygomis, kai sprogsta bombos ir aplink vis­kas liepsnoja. Tačiau pergale tikėti įkvepia nepalaužiama ukrainiečių dvasia – sugriau­tus namus atstatantys ir iš naujo savo žemėje šaknis įlei­džiantys žmonės. 

Daiva BARTKIENĖ

J. URBANAVIČIAUS nuotr.

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr. 28

Gyventojų bėdos – ne valdininkų galvos skausmas

Gandras lietuviui visada buvo laimės simbolis, gal todėl į šį paukštį dauguma žiūri su tam tikra pagarba, ne be reikalo jis laikomas ir nacionaliniu Lietuvos paukščiu. Tačiau yra ir kita medalio pusė: kai gandras įsikuria ten, kur jam ne itin tinkama vieta, jis pradeda kelti daugiau rūpesčių nei džiaugsmo. Būtent taip nutiko Pajūralyje, kur raudonsnapių šeimyna jau kelinti metai yra įsitaisiusi namus kapinėse augančiuose medžiuose. Artimųjų kapavietes prižiūrintys pajūrališkiai guodžiasi nebeišmanantys, ką daryti, nes jos nuolat apdergtos, o Kvėdarnos seniūnas, užuot pagelbėjęs, pasiūlęs paminklus apsidrausti...

Angelė BARTAŠEVIČIENĖ

Algimanto AMBROZOS nuotr.

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr. 28

Muziejaus direktoriui – politikų antausis

Atrodo, jog nuo liepos Šilalės Vlado Statkevičiaus mu­ziejui vadovaujančiam Antanui Ivinskiui teks pergalvo­ti ne tik savo darbo strategiją, bet ir bendravimo su sa­vi­val­dybės taryba taktiką. Galima įtarti, jog praėjusiame po­sėdyje politikai nepatvirtino 2023 m. muziejaus direkto­riaus ataskaitos, taip „atsilygindami“ už daug diskusijų sukėlusį ir visuomenės pasipiktinimo sulaukusį netikėtą siūlymą pakeisti muziejaus pavadinimą.

Daiva BARTKIENĖ

Algimanto AMBROZOS nuotr.

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr. 28

Kaimo daugiabučių ateitis miglota

Laukiant naujo daugia­bu­čių namų renovacijos etapo, vis dažniau žvilgsnis kryps­ta į kaimuose esančius daugiabučius. Prieš keturis–­penkis dešimtmečius sta­ty­­­tų namų garantinis termi­nas seniai pasibaigęs, o su­­si­dėvėjusios komuni­ka­ci­jos, kiauri stogai, sky­lan­čios sie­nos ir krentančios ply­tos ta­po sunkiai spren­džia­momis butų savininkų problemomis. Dėl to vis dažniau pasigirsta svarstymų, ar iš vi­so verta tokius namus reno­vuo­ti, ar ne geriau juos vi­siš­kai nugriauti.

Renovuoti neapsimoka

Aplinkos projektų valdymo agentūros duomenimis, Šilalės rajone iš viso yra 238 daugiabučiai namai. UAB „Šilalės šilumos tinklai“ centralizuotai šilumą tiekia 91 namui, kurių didžioji dalis – mieste ir Kvėdarnoje. Kone pusė daugiabučių (43) jau renovuota, dar 20 yra įtraukti į renovacijos procesą – vienuose jau vyksta darbai, kitiems parengti investiciniai pro­jektai, ieškoma rangovų. Tačiau kone visi daugiabučiai, kurie jau renovuoti arba dar laukia renovacijos, yra Šilalėje ir Kvėdarnoje. Iš kaimiškų vietovių savo daugiabutį atnaujinti panoro vieninteliai Gineikių gyventojai. UAB „Šilalės šilumos tinklai“ administ­racijos specialistas daugiabučių namų renovacijos reikalams Martynas Vydmantas patvirtino, jog šio namo renovacijai rengiamas techninis darbų projektas ir tikimasi, kad ateinančiais metais gyventojai jau sulauks statybininkų. Likusių 146 kaimo daugiabučių gyventojai apie renovaciją kol kas negalvoja. Šilalės savivaldybės Investicijų ir statybos skyriaus statybos inžinierius Arūnas Ričkus tikina, kad neva ir namų administratoriaus „Ma­no būstas Vakarai“ atstovai, ir savivaldybės darbuotojai siūlo pasinaudoti valstybės parama daugiabučių atnaujinimui, tačiau didelio susidomėjimo nesulaukia. Ir tai, pasak A. Ričkaus, suprantama, nes jų butų vertė yra mažesnė už renovacijos kainą.

„Ne taip blogai yra namuose, kuriuos prižiūri daugiabučius administruojanti įmonė, nes ji atlieka būtiniausius darbus ir pateikia sąskaitas gyventojams. Bet yra tokių daugiabučių, kurių niekas neprižiūri, nes žmonės nenori už nieką mokėti, todėl Šilalėje, kaip ir visoje Lietuvoje, yra daug nykstančių daugiabučių. Kai kurių situacija tokia, kad sunku įsivaizduoti jų ateitį“, – pripažįsta savivaldybės specia­listas.  

Nugriautas tik vienas daugiabutis

Per daugiau nei 30 nepriklausomybės metų Šilalės rajone buvo nugriautas tik vienas daugiabutis. Pasak Kaltinėnų seniūno Antano Bartašiaus, prieš dešimtmetį namas Gineikiuose buvo pripažintas avariniu, nes pertrūko sienos, pradėjo kristi plytos, vandenyje skendo rūsiai. Jame gyvenę žmonės sutiko parduoti savivaldybei butus už 1 eurą, tiek pat kainavo ir nugriovimas. Už statybines medžiagas, kurios liko išardžius daugiabučio konstrukcijas, namą nugriovęs žmogus sutvarkė aplinką – išlygino sklypą, pasėjo žolę, tad neliko nė žymės, kur stovėjo šis pastatas. Kaltinėnų seniūnas tikina, kad šiuo metu visi daugiabučiai kaimuose turi savininkus, o pastatų būklė labai priklauso nuo ten gyvenančių žmonių ūkiškumo. Dažnai atsitinka, jog gyventojai nepraneša administruojančiai įmonei apie problemas, o kai jos įsisenėja, pyksta dėl gautų didelių sąskaitų.

Didžioji dalis kaimo gyventojų šildo savo būstus savarankiškai ir neretai mano, kad jų daugiabučių renovuoti nėra galimybių. Tačiau UAB „Šilalės šilumos tinklai“ renovacijos specialistas M. Vydmantas tikina, kad tai mitas, ir rodo pavyzdžiu Šilalės Lokystos g. 18 namą, kurio gyventojai patalpas taip pat šildo kūrendami malkas. Aplinkos projektų valdymo agentūra leido renovuoti šį maždaug prieš 100 metų statytą namą, nors specialistams jo būklė ir kelia abejonių.

„Jei rasime rangovus, kurie ryšis imtis tokio darbo, namas bus renovuotas, jo būklė pagerės. Bet pirmiausia tokius namus turėtų apžiūrėti ir įvertinti ekspertai, kurie pasakytų, ar jie nėra avariniai. Pavyzdžiui, taip iš išvaizdos atrodo ir Žemaitės g. 10 namas, tik jo gyventojai nesutinka ryžtis renovacijai“, – sakė M. Vydmantas.

Tikisi lengvesnių sąlygų

Pasak savivaldybės atstovų, pernai Aplinkos ministerijos paskelbtas dešimtasis renovacijos etapas Šilalėje nesulaukė nė vieno namo gyventojų susidomėjimo. Investicijų ir statybos skyriaus vyriausiasis specialistas A. Ričkus įsitikinęs, jog įtakos turi nustatytos per griežtos paramos sąlygos – reikalaujama pasiekti A klasės energetinį naudingumą, o tam reikia itin didelių investicijų, todėl gyventojams renovacija tampa per brangi.  

„Renovacijos šiuo metu pageidautų dar trijų namų gyventojai, todėl laukiame vasaros, kai ministerija planuoja skelbti dar vieną renovacijos paramos etapą. Nors sąlygas žadama palengvinti, valstybės parama gali būti mažesnė“, – teigė Šilalės savivaldybės statybos inžinierius A. Ričkus.

Net jei didžioji namo gyventojų dalis pritaria renovacijai, jei namas turi įsiskolinimų už komunalinius patarnavimus ir elektrą, parama gali būti ir neskiriama. Šilalėje neigiamus Ap­linkos projektų valdymo agentūros atsakymus yra gavę trijų daugiabučių gyventojai.  

Daiva BARTKIENĖ

Algimanto AMBROZOS nuotr.

„Mūzos“ laureatė Eglė Barauskaitė: „Esu laiminga, kad esu tėvų scenoje“

Šeštadienį Klaipėdos dramos teatre netrūko šventinės nuotaikos – į spektaklį „Fragmentas“ (rež. D. Krymov) susirinkę žiūrovai tapo tradicinio „Mūzos“ apdovanojimų teikimo ceremonijos liudininkais. Šiemet jo laureate tapo aktorė Eglė Barauskaitė.

Į „Fragmentą“ atėję žiūrovai prieš spektaklį buvo ir šventinės ceremonijos dalyviais. Ją vedęs aktorius Vaidas Jočys į sceną kvietė išskirtinio dėmesio bei pagarbos ženklais tą vakarą apdovanotus kolegas. Jau daug metų už nuopelnus profesionaliai scenai ir publikai, atsidavimą teatrinei kūrybai Klaipėdos jūrų krovinių kompanijos „Bega“ teikiamas „Mūzos“ apdovanojimas šiemet atiteko aktorei Eglei Barauskaitei. Atsiimdama apdovanojimą aktorė neslėpė jaudulio.  „Esu dėkinga ir žemai lenkiuosi mūsų teatro bičiuliams, mecenatams. Ačiū už tokią gražią dovaną – kūrybos įkvėpėją. Mano brangiausi ir svarbiausi įkvėpėjai visada buvo ir bus mano tėvai, šio teatro aktoriai Marija Černiauskaitė ir Balys Barauskas. Jie buvo didieji profesijos mokytojai, visada jais ir liks. Esu laiminga, kad esu jų scenoje ir kad joje ir man kartais pasirodo mūza“, – kalbėjo E. Barauskaitė.

Aktorė taip pat dėkojo savo scenos partneriams, visam teatro kolektyvui ir linkėjo „Taika alsuojančio pavasario“.

E. Barauskaitė Klaipėdos dramos teatre dirba nuo 1990 m., per tą laiką kūrė vaidmenis net 47 spektakliuose. Už paskutinįjį, įspūdingą ir įtaigią Sesilę A. Juškos režisuotame spektaklyje „Vakarų krantinė“, ji šiemet buvo nominuota „Auksiniam scenos kryžiui“. Aktorė taip pat aktyviai dalyvauja bendruomeninėje teatro veikloje.

Nuo 2016 m. jau penkioliktąją „Mūzą“ įteikęs kompanijos „Bega“ valdybos pirmininkas Aloyzas Kuzmarskis nuolat pabrėžia būtinybę pagerbti ir paskatinti teatro kūrėjus.

„Nusprendę prisidėti bei palaikyti teatro veiklą, kartu siekiame kasmet pamatyti ir atkreipti dėmesį į konkrečius menininkus, kurie savo darbu, talentu, atsidavimu ir kurią šį teatrą“, – sako A. Kuzmarskis.

„Mūzos“ nominaciją sudaro kompanijos „Bega“ skiriama piniginė premija bei skulptoriaus Klaudijaus Pūdymo sukurtas mažosios plastikos darbas, atkartojantis nuo 1990 m. Klaipėdos dramos teatro fojė puošiančių to paties autoriaus skulptūrų „Mūzos“ fragmentą.

Prieš „Mūzų“ įteikimą išskirtinio pagerbimo sulaukė ir daugiau Klaipėdos dramos teatro aktorių, asmeninius apdovanojimus jiems skyrė trys klaipėdiečių šeimos: Jolanta ir Jonas Sąlygos sveikino ilgametę teatro aktorę Aliną Mikitavičiūtę, Irena ir Valentinas Greičiūnai apdovanojo aktorių Joną Viršilą, o Birutė ir Kazimieras Vaišvilos skyrė apdovanojimą aktoriui Dariui Meškauskui, kurį įteikė teatro vadovas Tomas Juočys. Sveikindami savo išrinktąjį, I. ir V. Greičiūnai kvietė ir daugiau teatro mylėtojų, bičiulių palaikyti mėgiamus aktorius, režisierius bei kitus teatro kūrėjus, steigiant jiems dar daugiau apdovanojimų.

Kristina SADAUSKIENĖ

Klaipėdos dramos teatro atstovė ryšiams su visuomene ir žiniasklaida

Prenumeruoti šį RSS naujienų kanalą