Redakcija

„Pienas LT“ į plėtrą investuoja daugiau kaip 50 mln. eurų

Vienas didžiausių Baltijos šalyse pieno gamybos kooperatyvų „Pienas LT“ didina pieno perdirbimo gamyklos, esančios Kauno laisvojoje ekonominėje zonoje pajėgumus. Į gamybos modernizavimą ir plėtrą įmonė planuoja investuoti 50 mln. Eur: skelbiama, jog bankas „Luminor“ suteiks daugiau nei 30 mln. Eur finansavimą, o Šiaurės investicijų bankas (NIB) – dar 20 mln. Eur. 

„Šilalės artojo“ inform.

Juditos GRIGELYTĖS („Verslo žinios“) nuotr. 

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr. 51

Milijonai žvyrkeliuose pavirsta dulkėmis

Seniūnijų kelių priežiūrai Šilalės savivaldybė kasmet skiria daugiau nei 1 mln. eurų. Didžioji dalis lėšų atitenka žvyrkelių greideriavimui ir žvyravimui. Nors pinigų skiriama daug, gyventojai nuolat skundžiasi kelių būkle, o ypač piktinasi, kad žvyru užpylus duobes, situacija dar labiau pablogėja – kai kurios vietos tampa sunkiai pravažiuojamos. To priežastis numanė ir seniūnai, ne kartą savivaldybėje diskutavę dėl atvežamo žvyro kokybės. Tačiau tik „Via Lietuva“ atlikus žvyro mišinio tyrimus, paaiškėjo, jog savivaldybės pasamdyti rangovai nesilaiko sutartyse prisiimtų įsipareigojimų.

Daiva BARTKIENĖ

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr. 51

Pralaida per upelį – neįveikiama užduotis savivaldybei?

Gyventi kaime, ypač vienkiemiuo­se, tampa ko­ne pavojinga, o kuo toliau nuo tankiai ap­gy­vendintų vietovių įsikuri, tuo di­des­nė gresia atskirtis. Tokia išvada peršasi, ste­bint Paakmenio kaime gyvenančios šeimos vargus dėl keliuko, einančio per Jėrubyno upelį. Nors sa­vivaldybė nepagailėjo pinigų pralaidai suprojektuoti, nekyla abejonių, kad šitas projektas taip ir liks gulėti valdininkų stalčiuose. 

Daiva BARTKIENĖ

Algimanto AMBROZOS ir A. JURGAIČIO nuotr.

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr. 51

Partizanų vado žeminėje – vaizdo instaliacija „Vlado Montvydo kovų takais“

Žemaičių apygardos vado žeminėje nuo liepos 6-osios veikia kino režisierės Agnės Marcinkevičiūtės vaizdo instaliacija „Vlado Montvydo kovų takais“. 

Medvėgalio kalno papėdėje, Karūžiškės dvaro žemėje, iškilęs memorialas kviečia apsilankyti ir apeiti aplink didingą akmeninį paminklą, užsukti į atkurtą paskutiniojo Žemaičių apygardos vado V. Montvydo žeminę. Šioje vietoje yra proga stabtelėti, prisėsti ant kieto partizaniško suolo ir įsiklausyti, ką byloja praeitis apie laisvę, meilę Tėvynei ir apie mūsų būtį. Lietuvos partizaninis karas šiandien mums, vėl išgyvenantiems karo grėsmę, tampa aktualus, ir tai nėra vien tik istorijos puslapis, bet ir didelė pamoka bei stiprybės šaltinis.

Loreta KALNIKAITĖ

„Šilalės artojo“ archyvo nuotr.

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr. 51

Naujoji Zelandija: kai didelį pasitikėjimą savimi išpusto stiprūs vėjai

Stovėjau ir grožėjausi Kuko kalno miestelio kempin­ge pasistatyta palapine. Atrodė, kad taip gerai ir tvirtai pavyko pirmą kartą – viduje esančios „grindys” ir vir­šu­tinė medžiaga įtempta be vienos raukšlelės, tvirtumo pri­dė­jo bene pirmą kartą stipriai įtemptos palapinę sutvirtinančios šoninės virvelės. Kadangi kuoliukai giliai nesminga dėl vos po keliais centimetrais žemės pasislėpusių didžiulių riedulių, juos iš visų pusių apdėjau sunkiais akmenimis. Rezultatas puikus – ar bent taip aš maniau. 

Saulei išlindus iš po riebių debesų, ant palapinės viršaus išdžiausčiau praskalautas kojines ir, atitraukusi pirmąsias jos duris, kad į vidų besiskverbianti saulė su lengvu vėjeliu vėdintų mano namus, išėjau. Pora lengvų žygių neužtruks ilgiau, nei keliolika valandų lėtu tempu – šios dienos tikslas bus daugiau visą grožį stebėti. 

Pirmiausia – populiarusis Hooker Valley Track, kurį reikėtų vadinti ne žygiu, o paprastu pasivaikščiojimu su nepaprastu vaizdu į ledynus, kalnus, upes ir pačią Jo Didenybę – Kuko kalną. Per Hooker slėnį ir pagal Hooker upę vedantis takas baigiasi ledyno suformuotu ežeru, nuo kurio giedrą dieną atsiveria nuostabūs Aoraki vaizdai. Aišku, kaip visada tokiais lengvų, bet pribloškiančių takų atvejais, reikia susitaikyti su mase žmonių, kurie kiek­viename žingsnyje siekia telefono ar kameros, nes nustoti stebėtis vaizdais neįmanoma. Ir vis tiek – nors pasivaikščiojimas be galo gražus, manau, jog būtent todėl verta paėjėti tolėliau, sudėtingiau, nes daugybė žmonių ir puikiai prižiūrėti takeliai gamtos magiją truputį išblaško.

Taigi ieškant jos šiek tiek daugiau – antras suplanuotas žygis Red Tarns Track. Nuo pradžių įdomesnis dėl nuolatinio kilimo viršun ir vos poros prasilenkiančių žmonių, pabaigoje šis takas maloniai nustebina tobulu vaizdu bei nedideliais kalnų ežeriukais, apaugusiais ryškiai raudonomis vandens žolėmis. Dėl jų galima įtarti, kodėl takas pavadintas būtent taip (verčiant jo pavadinimą tiesiogiai, būtų „raudonųjų kalnų ežerėlių takas”). Įsitaisiusi viršuje augančiose kalnų žolėse, stebėjau nuo jau truputį stipresnio vėjo kalnų fone linguojančias smilgas. Į akis spiginanti saulė ir supanti tyla kvietė užsimerkti ir tapti vieniu, lengvai ir tykiai linguojant kartu su smilgomis. Užsnūdau...

Leidžiantis nuo kalno danguje pastebėjau pirmą įspėjamąjį ženklą apie palapinės katastrofą, kurią pamatysiu sugrįžusi į stovyklą – bėda tik, kad to ženklo tuomet dar nemokėjau skaityti. 

Danguje virš kalnų pasirodė tokie debesys, kokių dar niekada anksčiau nebuvau mačiusi. Mano nuostabą ir reginio neįprastumą patvirtino ir sutikta žygeivė, pirštu dūrusi į debesis ir aiktelėjusi: „UFO!” (liet. „NSO!”). Tuos tikrai „ateiviškus”, cilindro formos mėlynuojančius darinius vėliau rodžiau daugybei draugų, o jie aikčiojo iš nuostabos. Ir tik viena mergina, pamačiusi mano nuotrauką, paprastai pasakė: „Ah, that’s right! Hold on, what are these called?..” (liet. „A, taip! Palauk, kaip jie ten vadinasi?”). Gūžtelėjau pečiais, bet mano akyse tuo metu tikrai turėjo sužibėti džiaugsmas. Šiame beprotiškame pasaulyje visada be galo džiaugiuosi sužinojusi, kad vienai ar kitai keistenybei yra paaiškinimas. 

Prisimenu apie geografijos pamokose išmoktus kamuolinius, plunksninius debesis, bet „lęšiniai” man atmintin visai neįstrigo. Draugei nurodžius anglišką šių debesų pavadinimą, susiradau ir perskaičiau keletą straipsnių, aiškinančių tokių debesų atsiradimą ir ką iš jų galima nuspėti. Jei tai būčiau žinojusi, ramiu žingsniu žygiuodama Red Tarns taku, būčiau galėjusi parbėgti į stovyklą ir išvengti to, kas netrukus atsitiks.

Lietuviškose interneto platy­bėse radau tokį paaiškinimą: „Gamtoje ypač retas reiškinys – lęšinis debesis – susiformuoja tik virš kalnų, susidarius tam tikroms sudėtingoms meteorologinėms sąlygoms ir per kalnus praūžus karštam kalnų vėjui Fionui. Kalnuose susidaro vadinamosios kalnų bangos, o jų viršų ir pažymi lęšiniai debesys. Bangos po jais tiek aukštyn, tiek žemyn (rotoriai) būna pragariškai stiprios. Jas atrado ir aprašė vokiečių sklandymo pradininkas Wolf Hirth 1933 m. Amerikoje yra įkurtas specialus sklandymo klubas, kur pilotai iš viso pasaulio renkasi tam tikru metų laiku ir laukia tokių bangų tolimiems rekordiniams perskridimams arba aukščio rekordų gerinimui. Kai kurie tokio reiškinio laukė net 18 metų. 2006 m. Argentinoje, panaudojęs lęšinį debesį, sklandytojas pakilo į 15,5 km aukštį, o 2003 m. Pietų Afrikoje buvo pagerintas pasaulio atstumo rekordas sklandytuvu ir nuskristi 3008 km (be variklio!). Tuo tarpu ant žemės jie gali sukelti labai stiprų gūsingą vėją, kartais kartu atnešant ir lietų arba sniego audrą”...

Jau visai priartėjusi prie savo stovyklos, turėjau stabtelėti, užsimerkti ir tvirtai įsispirti į žemę – didžiulis vėjo gūsis į akis pustė dulkes ir smėlį, o mano vargani 55 kūno kilogramai jam buvo vieni juokai. Gūsis tęsėsi tik porą sekundžių – vėl galėjau eiti savo „tvirtų namų” link. Per likusį kelią pasitaikius dar keliems tokiems gūsiams, pradėjau manyti, kad turbūt rasiu vieną kitą išplėštą palapinės kuoliuką. Bet jau iš tolo pamačiau, kad mano palapinė nebestovi: atgulusi ant žemės su ištrūkusiais kuoliukais ir visais sutvirtinimais, ji šioje vietoje laikėsi tik dėl ant viršaus sudėtų sunkių akmenų. Pasirodo, pamatę, jog vėjas netruks viską išnešioti, juos ant viršaus užritino kaimynystėje palapinę pasistačiusi pora. 

„Stebėjome kelias praskrendančias palapines”, – pamatę, kad grįžau „apšąlusi” (juk palapinę pastačiau kaip niekad tvirtai!), jie priėjo paguosti. 

Palapinę iš naujo mėginau pastatyti, gūsiams dažnėjant ir bepradedant lašnoti. Susirinkusi po pievą išskraidžiusias kojines, kurias buvau pasidžiovusi, įsitaisiau viduje ir, pažiūrėjusi į orų prognozę, nusprendžiau susirasti daugiau akmenų savo užuovėjai paramstyti – vėjas sustiprės iki 90 km/val., tęsis iki 2 valandos nakties. 

Tądien iš palapinės daugiau nelindau – laikiau jos rėmą. O lauke protarpiais galėjai išgirsti su juoku sumišusi riksmą – matyt, emocijas reiškė gau­dantys daiktus arba palapines. Dar pasigirdo kažkokio vaikino vėjo prislopintas riksmas: „If you survive this, you can survive anything!” (liet. „Jei šitai išgyvensite, galite išgyventi viską!”). 

Žinoma, palapinės su žmogumi viduje toks vėjas nenupūs. Bet pamoka išmokta – nėra ko riesti nosies, nes net ir tvirtai pastatyta palapinė gali neatlaikyti, priklausys nuo to, ko panorės motulė Gamta.

Kotryna PETRAITYTĖ

AUTORĖS nuotr.

Ekologiniam vaikų maitinimui – kasmet daugiau paramos

Vaikų ekologinis maitinimas, šalyje plečiant trumpųjų tiekimo grandinių tinklą, kasmet sulaukia vis didesnės Žemės ūkio ministerijos paramos. Daugiau kaip du šimtai Jurbarko „Ąžuoliuko“ mokyklos ugdytinių vieninteliai Tauragės apskrityje yra maitinami ekologiškais produktais. 

Pasak mokyklos direktorės Jurgitos Volbikienės ir maitinimo organizatorės Ievos Ge­čaitės, tą pasiekti mokyklai leido nuo 2021 m. rugsėjo įsitraukimas į Žemės ūkio ministerijos vykdomą vaikų ekologinio maitinimo programą ir pasiryžimas vaikus maitinti ne mažiau kaip 60 proc. ekologiškais produktais.

Sertifikuotų ūkių – per mažai

Dalyvavimas programoje mokyklą paskatino ieškoti tie­kėjų, kurie turėtų ekologiško maisto sertifikatus ir galėtų tiekti ekologiškas daržoves, vaisius, pieno produktus, mėsą, grūdines kultūras. 

Trumpoji maisto grandinė reiškia, kad ekologiškai užaugintas žemės ūkio produktas čia pat ir patiekiamas vartotojui. Direktorė labai palankiai vertina šią Žemės ūkio ministerijos programą, tačiau kartu apgailestauja, kad nors žemdirbiškame Jurbarko rajone yra daug ūkininkų, tačiau ser­tifikuotų – tik vienintelis Ne­ri­jaus Blažio ūkis, auginantis ir pagal sezoniškumą mokyklai tiekiantis sertifikuotus ekologiškus obuolius, sultis, bulves ir burokėlius. Daugiau tiesioginių pirkimų iš aplinkinių ūkių nėra, nes jų produkcija nesertifikuota. 

Daugumą kitų ekologiškų produktų – mėsą, paukštieną, bananus, kopūstus ir kitokius produktus – mokyklai tiekia žemės ūkio kooperatinė bend­rovė iš Kauno BIO LEUA, o duoną ir visą grūdinę produkciją – „Du Medu“ iš Prienų rajono, sertifikuotus ekologiškus pieno produktus užsisako iš „Žemaitijos pieno“.  

Suprantama, kad ekologiš­kas maitinimas reikalauja daug papildomo darbo. Pro­duk­tų srautą reikia nuolat stebėti. Mo­kykla nelaiko sandėliavimo patalpų, o reikalingus produktus nuolat užsakinėja. Tiekėjai praktiškai į mokyklos virtuvę šviežio maisto atveža du kartus per savaitę. Taip „Ąžuoliuko“ mokykla pasinaudoja trumposios tiekimo grandinės privalumais.

Brangiau, bet naudingiau

Mokyklos direktorė patenkinta kooperatinės bendrovės BIO LEUA veik­la, kuri yra ekolo­giškų produktų tie­kimo logistikos centras, kokius, pajutusios trumpųjų maisto tiekimo grandinių naudą, imasi steigti kai kurios savivaldybės. Prieš porą savaičių toks regioninio lygmens logistikos centras pradėtas statyti Kėdainių rajono Vilainių seniūnijoje. 

Ugdytinių maiti­nimas ekologiškais produktais yra žymiai brangesnis, tačiau šiuo metu kaina nesiskiria nuo kitų ugdymo įstaigų, nes Žemės ūkio ministerija už kiekvieno vaiko maitinimą skiria 26 eurų kompensaciją per mėnesį. 

„Vaikai maitinami ekologiškai, todėl ir brangiau, tačiau tėvai dėl ministerijos skiriamo kompensavimo to nejunta“, – sako direktorė ir priduria, kad tėvai patenkinti šia tvarka. 

Jurbarko „Ąžuoliuko“ mokyk­la, bendradarbiaudama su Že­mės ūkio ministerija, yra vienintelė ugdymo įstaiga Tau­ra­gės apskrityje, ugdytinius maitinanti ne mažiau kaip 60 proc. ekologiškais produktais, šiemet pažymėta VšĮ „EKOagros“ aukščiausiu – penkių puodelių – žymeniu. 

„Tas kelias nebūtų prasidėjęs, jeigu nebūtume dalyvavę Žemės ūkio ministerijos prog­ramoje. Nors mums tai išmėginimas, tačiau jaučiame didelę ministerijos paramą, ir tėvai pajuto naudą. O jeigu ministerija kartais nutrauktų prog­ramą, mes vis tiek pirktume tuos produktus, nes maitinimo kokybės nenorime sumažin­ti“, – sako Jurbarko „Ąžuoliuko“ direktorė J. Volbikienė. 

Gera praktika plinta

„Kai 2020 m. startavo ekologiško vaikų maitinimo prog­rama, ja naudojosi 10 darželių, šiandien jau yra septyniasdešimt ir norime, kad būtų daugiau. Pirmaisiais veik­los metais ekologiniam maitinimui bu­vo skirta 170 tūkst. eurų, o pernai – 1,3 mln., šiais metais – 2,1 mln., 2025 m. numatyta paskirti 2,4 mln. Eur, o 2026  m. – daugiau kaip 3 mln. Eur“, – apie Žemės ūkio ministerijos dėmesį ekologinio vaikų maitinimo programai sako ministro patarėjas Daivaras Ry­ba­kovas.

Pasak ministro patarėjo, šia kryptimi aktyviau turėtų veikti ne tik Jurbarko rajono savivaldybės, bet ir kitų savivaldybių, kuriose ši veikla nepakankamai išvystyta, ūkininkai ir žemės ūkio kooperatinės įmonės, o savivaldybių administracijos turėtų skatinti šią veiklą. Žemės ūkio ministerija, vykdy­dama Lietuvos žemės ūkio ir kaimo plėtros 2023–2027 m. strateginį planą, kviečia aktyviau kurti trumpąsias maisto tiekimo grandines, ragina ūkininkus pasinaudoti kvietimu „Parama trumposioms tiekimo grandinėms ir vietos rinkoms skatinti vietos lygmeniu“. Pagal šį kvietimą paraiškos buvo priimamos pavasarį, dar bus priimamos rugsėjo 2–spalio 31 d., siekiant paskatinti ūki­ninkus, kad produktai iš lietuviškų ūkių trumpiausiu keliu būtų tiekiami tiesiai pirkėjams – ugdymo, sveikatos priežiūros įstaigoms. Didesnės galimybės atsiveria ir Jurbarko rajono ūkininkams, nes iš savivaldybės moksleivių maitinimo pasitraukus VšĮ „Bruneros“, potencialiais ekologiškų produktų pirkėjais gali tapti kitos rajono mokyklos, vaikų darželiai. Tuo labiau, jog Žemės ūkio ministerija, siekdama skatinti trumpųjų maisto grandinių plėtrą Lietuvoje, supaprastino paramos teikimo tvarką – parama gali būti skiriama ir tiesioginiams pardavimams vykdyti.

Ūkininkai, labai mažos įmonės, užsiimančios žemės ūkiu, maisto produktų gamyba ir perdirbimu, galės pretenduoti į paramą iki 150 tūkst. Eur. Iš viso šiais metais, vykdant Lietuvos žemės ūkio ir kaimo plėtros 2023–2027 m. strateginį planą, trumpųjų tiekimo grandinių diegimui šalyje paskatinti skirta 4,9 mln. Eur.  

Žemės ūkio ministro patarėjas D. Rybakovas sako, kad vis labiau įsitvirtinančios trumposios tiekimo grandinės – Lietuvos kaimo ateitis, skatinanti vidutinius ir smulkius ūkius aktyviau jungtis į šią veiklą ir naudotis Žemės ūkio ministerijos teikiama parama.  

Gintauto ŠIMBORO nuotr.

Paklausyti Afrikos bliuzo – į Panemunės pilį

Rugpjūčio 6 d. Tauragės džiazo festivalis keičia savo lokaciją ir Panemunės pilyje (Jurbarko r.) organizuoja išvažiuojamąjį festivalio koncertą, kuriame pasirodys pasaulinio lygio žvaigždė Bai Kamara Jr. su grupe „Voodoo Snifers“.

Morlai Bai Kamara Jr. atlikėjas, muzikos autorius, prodiuseris ir visuomenės aktyvistas, kilęs iš Siera Leonės Bo miesto, kur ir praleido savo vaikystės metus. Vėliau išvyko mokytis į Didžiąja Britaniją, tačiau, metęs vadybos mokslus, ėmėsi muzikos ir išvyko į Briuselį, kur ir gyvena pastaruosius tris dešimtmečius.

Pirmoji Bai grupė Briuselyje „Odex Protocol“ buvo daugianacionalinė – J ją sudarė muzikantai iš Afrikos, Belgijos, Albanijos, Anglijos ir Amerikos, o „Odex Protocol“ suliejo soulą, džiazą, roką ir afro, 1994 m. išleido vieną EP „Lay Your Body Down“ ir albumą „ Delivery Day“ (1996 m.).

Pirmąjį solinį albumą „Living Room/Intrinsic Equilibrium“ Bai Kamara išleido 2001 m. Tokios dainos kaip „Go on Press“ ir „The Powers That Govern Us“ parodė ryškų socialinį sąmoningumą, o himnas „Downtown St. Josse“ plačiai paplito Belgijos žiniasklaidoje ir šiandien išlieka kaip vienas mėgstamiausių Bai kūrinių.

Šiuo metu atlikėjas jau yra išleidęs aštuonis solinius albumus, o „Travelling Medicine Man“  pasirodė praėjusiais metais. 13-os takelių afro-bliuzo dainų kolekcija skamba unikaliu Bai stiliumi – tai provokuojantis ir įtaigus pasakojimas apie meilę, gyvenimą, santykius ir netgi politiką, kuria atlikėjas labai domisi. Albume skambantis bliuzas yra pagardintas afro atmosfera, todėl klausantis skambančių kūrinių, norisi keltis ir šokti.

Tauragės džiazo festivalio organizuojamo Panemunės pilyje koncerto klausytojai išgirs kūrinius būtent iš paskutiniojo atlikėjo albumo, kur persipina bliuzo, soul‘o, modernaus funk‘o, ritmenbliuzo ir džiazo elementai, jausmingas Bai vokalas pasakos savo kilmės, afrikietiškų šaknų istoriją.

Taigi šilališkiai Panemunės pilyje irgi laukiami rugpjūčio 6 d., 19 val., o bilietus platina www. kakava.lt.

Irina SADAUSKIENĖ

 

Į kampą įvaryti gyventojai keikia savivaldybę

Daugiabučių namų renovacija dažniausiai pristatoma kaip panacėja nuo visų bėdų. Apie tai, kiek ji kainuos ir ar ta kaina neviršys nekilnojamojo turto vertės, niekas negalvoja. Atvirkščiai – socialiai remtini gyventojai net ir prieš savo valią turi sutikti renovuoti daugiabučius, nes tai daryti juos įpareigoja socialinės paramos įstatymas, o vyresni žmonės, gaunantys menkas pensijas, bijo likti be valstybės paramos, todėl neretai tampa įkaitais procesų, kuriems jokios įtakos daryti negali.

Daiva BARTKIENĖ

AUTORĖS nuotr.

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr. 50

Ar moralė politikai svetima?

„Mus visus valdo tik vienas – laikas“, – pasakė kažkoks garsus filosofas, ir jis buvo teisus. Pra­bė­go Dainų šventės 100-mečio šur­mulys, nuščiuvo patriotinis Vals­ty­bės dienos pakilimas. Dabar vie­niems atėjo atostogų metas, ki­tiems – sunkių rūpesčių ir darbų pe­riodas. Pasaulis gyvena panašiu rit­mu. Atokvėpio nėra...

Amerika, kuri mūsų sąmonėje įsitvirtino kaip galios, turto, neribotų galimybių šalis ir visų skriaudžiamų tautų gynėja (čia kai kas dėtų riebų klaustuką), pateko į chaoso ir netikrumo akivarą. Valdžios viršūnėje nuo pat Donaldo Trumpo atsiradimo joje (tik 2015 m. birželį jis paskelbė apie dalyvavimą 45-ojo JAV prezidento rinkimuose) šioje „klondaiko“ viešpatijoje įsivyravo politinė sumaištis. Piką ji pasiekė 2021-ųjų sausį, kaip per rinkimus posto netekęs D. Trumpas savo šalininkams patarė užimti Kapitolijų...

Pastaruoju metu nauja politinė kolizija atsirado moralės ir etikos plotmėje. Ypač ji išryškėjo per itin nesėkmingą prezidento Joe Bideno pasirodymą televizijos debatuose su D. Trumpu. Tiesa, rinkimų kampanijoje ši nesėkmė jėgų santykio tarp dviejų oponentų smarkiai nepakeitė. TV kompanijos „Bloomberg News-Morning Consult“ apklausoje respublikonų kandidatas vos dviem procentiniais punktais lenkia dabartinį prezidentą, bet tik kas penktas iš apklaustųjų atsakė, kad J. Bidenas debatuose atrodė įtikinamiau negu D. Trumpas. Apklausų bendrovės „Ipsos“ duomenimis, šis santykis buvo 43,9 proc. prieš 46,7 proc. Jeigu pridursime, kad paprastai apklausų paklaida sudaro 2,1 proc., išeitų, jog abiejų oponentų populiarumas apylygis...

Bet čia viršų ima vienas itin nemalonus niuansas – 81 metų J. Bideno sveikatos, kaip sakytų politologai, naratyvas (lotyniškai narratio – pasakojimas). D. Trumpui pakako santūrumo tiesiogiai neužsipulti prezidento, kad šis neįgalus. Tačiau begalė politikų – tiek iš respublikonų, tiek ir iš demokratų stovyklos – kritikuoja negalavimų kamuojamą J. Bideną ir reikalauja pasitraukti iš rinkimų maratono. Galų gale pastarasis pripažino, jog per debatus esą buvo peršalęs, todėl užkimęs, o mąstymo kokybė nebuvo ideali. „ABC News“ žurnalisto paklaustas, kas jį galėtų sustabdyti nuo dalyvavimo rinkimų kampanijoje, šis atsakė: „Nebent pats ponas Dievas nusileis iš dangaus ir palieps tai padaryti“...

Spekuliuoti žmogaus sveikata yra amoralu. Tai visuotinai pripažinta dorovinė norma – ar Lietuvoje, ar Azijoje, ar Amerikoje. Pavyzdžiui, ar įsivaizduojate, kas drįstų Lietuvoje mėsinėti Prezidento Valdo Adamkaus sveikatos reikalus, nebent koks marginalinis „jūtūbas“... Bet politikoje šių normų nepaisoma, nes minia yra negailestinga ir žiauri. Ji žmogų luošina dar labiau, užmėto akmenimis, pasmerkia, nurašo. Ypač tai būdinga technokratinei, išblukusių moralinių vertybių amerikietiškajai visuomenei.

J. Bidenas tapo vyriausiu JAV prezidentu, kuriam šiemet, iškart po rinkimų, lapkričio 20 d. sukaks 82-eji. Pilna jo pavardė – Josephas Robinette Bidenas. Nemažai politiko patirties jis įgavo 8-erius metus (2009 – 2017) būdamas JAV viceprezidentu šalia Baracko Obamos, o prieš tai net 36-erius buvo senatoriumi nuo Delavero, dirbo užsienio reikalų komiteto pirmininku. Šio miesto universitete jis įgijo istoriko bei politologo, o Sirakūzų – teisininko specialybę. Tuo metu, 1991-aisiais, jis pasisakė už NATO galios didinimą Rytų Europoje, taip pat Baltijos šalyse.

J. Bidenas visada turėjo sveikatos problemų, pavyzdžiui, kalbos. Jį kankino mikčiojimas (disfemija). Tik po mokyklos, padedamas logopedų ir pats prieš veidrodį kartodamas airių poetų eilėraščius, pamažu atsikratė šio negalavimo. Tačiau ir vėliau užsikirtimų pasitaikydavo. Jo biografijoje rašoma, jog amžininkai jį vadina ne tik politikos veteranu, bet ir „gaffe machine“ – „klaidų mašina“ (angl. gaffer – seniokas, tėvukas; neigiama prasme – nukriošėlis). Mat jo kalbose vis dažniau pasitaikydavo įvairių apsirikimų, klai­delių. Antai, jis sumaišydavo anūkės ir mirusio sūnaus vardus, Trumpą yra pavadinęs ne Donaldu, bet Džordžu, painiojo mirčių nuo COVID-19 skaičių ir t.t. 

J. Bideno sveikatai nepadėjo sūnaus Beau mirtis nuo smegenų vėžio 2015 m., pirmosios žmonos ir vienerių metų sūnelio žūtis katastrofoje 1972 m., o ir jis pats 1988 m. patyrė aneurizmos operaciją, tada senatorius ligoninių palatose praleido septynis mėnesius. 2021 m. paaiškėjo, kad J. Bidenui buvo pašalintas „potencialiai ikivėžinis darinys“ – gerybinis 3 mm polipas. Dar prieš metus JAV lyderiui gydytojai diagnozavo du dešinės kojos kaulo lūžius, kai jam susipynė kojos, žaidžiant su šunimi. Vasario mėnesį JAV prezidentui buvo atlikta operacija, kurios metu buvo pašalintas vėžinis gumbas krūties odoje...

Šią ligų ir nelaimių istoriją galima išplėsti. Ir ja uoliai naudojasi prezidento politiniai priešininkai bei piktavaliai. Jų netrūksta ir Lietuvoje. Tačiau tai – apgailėtinas oponavimo būdas. 

O senjorui JAV prezidentui išbandymai nesibaigia. Vienas iš jų – antradienį Vašingtonas priima NATO viršūnių susitikimo dalyvius, maždaug 40 šalių bei organizacijų lyderius. Čia bus tiesiamas tiltas Ukrainos narystei Aljanse. Kaip sakoma, laikas nelaukia.

Česlovas IŠKAUSKAS

Prenumeruoti šį RSS naujienų kanalą