Kas iš mūsų negirdėjo apie Šaolino vienuolyną, esantį centrinės Kinijos Sunšano kalnuose. Šiandien tai – kovos menų piligrimystės vieta, kurion tūkstančiais traukia kovos menų entuziastai ir dzen budistai. Būtent čia prieš pusantro tūkstančio metų gimė kung fu. Kovos meno šakų čia mokosi ir lietuvaičiai.

Gyva legenda

Šaolino vienuolyno šventyk­la yra žinomiausia budistų šventykla Kinijoje. Šį vienuolyną kadaise įkūrė indų dzenbudistų vienuolis Bodhidnarma. Ir tai atsitiko penktajame amžiuje. Sako, kad Kung Fu Šaolino vienuoliams yra ne kažkokio tai meno šaka, o budizmo tikėjimo išraiška. Gidas pasakojo, jog Šaolinas – tai tradicinio Ušu ir Čan budizmo švarumo bei išminties simbolis, kurio šaknys glūdi legendinėse kinų kultūros gelmėse. Iš esmės Šaolinas ir yra gyva legenda. Šiandien tradicinis Šaolino Ušu įtrauktas į UNESCO reprezentatyvų žmonijos nematerialaus kultūros paveldo sąrašą.

1928-aisiais vienuolyną nusiaubė didelis gaisras. Sako, kad dar XIX a. pabaigoje vienuolyno teritorijo­je buvo daugiau nei penkiasdešimt įvairiausių statinių. De­ja, šiandien nelikę jų nė pusės.  Mat Kini­jos valdžiai tokie objektai nerūpi, jei ką iš aukų pa­sidaro, tai to ir turi užtekti. Tačiau įspūdinga, jog didžioji šiandieninio vienuolyno statinių dalis te­bėra išlikusi nuo XVIII a.

Kiekviena vienuo­lyno smulk­me­na yra kažkoks simbolis. Nors ir labai stengėsi gidas tuos simbolius mums perskaityti, įsiminti juos sekėsi sunkokai. Gal jų tiesiog per daug tokiai trumpai pažinčiai su vienuolynu?

Pirmiausia į akis krito milžiniški, 12-os metrų aukščio Kalnų vartai, pastatyti XVIII a. pradžioje. Už jų stovi Dangiškojo valdovo salė. Virš įėjimo puikuojasi kaligrafinis užrašas –

Shao Lin Si Šaolino vienuolynas. Būtent šis vaizdas – vartai ir užrašas virš jų – yra laikomi vienuolyno vizitine kortele. Simboliai yra skirti apsaugoti vienuolyną nuo piktųjų dvasių, nuo bet kokių išorinio pasaulio negerovių. Tuoj už vartų atsiveria ilgas kiemas, kuriame stovi stelos, skirtos  žymiųjų vienuolių ar čia apsilankiusių garbingų svečių atminimui. Kaip tas garbingumas nustatomas, nepaaiškino, bet sakė, kad gali būti ir šiandienos pasaulio žmogus. Vienuolyno  šventyklėlės pakopomis kyla į viršų. Gidas atkreipė dėmesį į nedidukę šventyk­lėlę, kurią pavadino Stovinčiojo sniege sale. Sakė, ši šventyklėlė primena vienuoliams antrojo Čan budizmo patriarcho Hui Ke žygdarbį, kuris praklūpėjo net tris dienas sniege, maldaudamas Bodhidharmos priimti jį mokiniu. Ir Bodhidharmos širdis suminkštėjo. Čia pat saugomas ir žymusis Bodhidharmos akmuo, dar vadinamas Šešėlių akmeniu, ant kurio esą įamžintas pirmojo Čan patriarcho Bodhidharmos atvaizdas. Ir galop –Tūkstančio Budų salė, pastatyta 1588-aisiais. Jos sienose nutapytos scenos iš budistų šventųjų gyvenimo. 

Atkreipė mūsų dėmesį į grindyse esančius įdubimus – pasak gido, juos čia paliko tie, kurie mokėsi itin sudėtingų kovos menų. Tiesiog basomis kojomis „prakalė“ akmenį. Treniruočių kiemą supa ilga keturkampė galerija. Joje įkurdintos medinės figūros, vaizduojančios įvarius kovinės Šaolino istorijos tarpsnius. Celės – labiau nei kuklutės: dvi arba keturios viena virš kitos esančios lovos, nedidelis staliukas atstoja altorių, ant jo dažniausiai pastatoma gailestingumo dievybės Guan Ši statulėlė... 

Dar į akis krito labai dideli ventiliatoriai, nes vasaromis kalnuose yra nepakenčiamai tvanku. 

Pagodų miškas

Šaolino kalno papėdėje yra žymiosios budizmo patriarchų ir vienuolių kapinės, vadinamos Pagodų mišku. Pagodos iš tikro savo formomis primena gelsvo smiltainio mišką. Čia stovi daugiau nei 220 savitų konstrukcijų, įvairaus amžiaus pagodų – paminklų, pastatytų mirusiems Šaolino vienuoliams. Pagodos dviejų tipų: apvalios bei neaukštos, būdingos indiškajai ir tibetietiškajai tradicijai, bei aukštos – keleto aukštų, būdingos Kinijai. Tradiciškai budistų vienuolių palaikai būdavo sudeginami, o pelenai įmūrijami į nedidelę ertmę, esančią pagodos cent­re. Legenda pasakoja, kad pirmosios pagodos čia buvo pastatytos Tang dinastijos imperatoriaus, kuris suteikė teisę vienuoliams taip iškilmingai laidoti savo mokytojus. Pati seniausia iki šių dienų išlikusi pagoda, kurioje palaidotas vienuolis Fu Juan, yra vienuolikos laiptų. Tang dinastijos valdymo laikais čia buvo įrengta apie 500 kapaviečių, tačiau iki mūsų dienų iš tos epochos išliko tik viena. Nepaisant pagarbaus požiūrio į mirusiuosius, neretai naujos kapavietės dėl vietų trūkumo buvo įrengiamos ant senųjų. Pagodų aukštį nulemia vienuolio nuopelnai, dorybingumas ir darbai, atlikti Šaolino mokymo labui. Aukščiausios pagodos siekia 15 metrų.

Tampa muziejumi

Šoalino vienuolynas labai spė­riai praranda savo veidą, ga­na sparčiai virsta turizmo kompleksu. Agresyvi ir su vienuolyno gyvenimu nesuderinama civilizacija įsiveržė ir į už kadaise tylių vienuolyno sienų. Šaolinas netolimoje ateityje pasmerktas tapti muziejumi, kur jauni vienuoliai atliks gyvų eksponatų vaidmenį. Beje, teigiama, jog šiandienos vienuoliai anaiptol nesilaiko tradicinių vienuoliškų tai­syklių, o ir valstybė esanti suinteresuota paversti Šaolino vienuolyną muziejumi, savotišku turistiniu kompleksu. Bet tai esanti tikroji vienuolyno tragedija. Dėl didžiulio turistų antplūdžio pakito net aplinka apie vienuolyną. Kadaise buvusiame užkampyje ir nepatraukliame kaimelyje, vos per keletą metų virtusiame miestu, statomi labai aukšti pastatai ir kotedžai, steigiami visai ne vienuoliški viešbučiai. Iš esmės Kinijos valdžia pateikė Šaolino vienuolyną pardavimui...

Nuodėmingas?

Vienuolyną drebina ir vidiniai skandalai. Vienuolyno vadovas Shi Yongxinas jau seniai garsėja kaip vienuolis – verslininkas, kuris pavertė senovinę budistų šventovę pasaulinio lygio komercine įstaiga. Buvę vienuoliai kaltino Shi Yongxiną dėl prabangaus gyvenimo būdo, brangių automobilių kolekcijos, pinigų grobstymo iš bendrovės, kuriai vadovauja šis vienuolynas. Įtariama, kad jis taip pat yra susilaukęs vaikų su dviem moterimis. Shi Yongxinas yra pirmasis Kinijos vienuolis, įgiję verslo vadybos magistro laipsnį. Nesigilinome, kiek vienuolyno bosas yra nuodėmingas, tačiau vidinė nesantaika dar niekam gero neatnešė.

Longmeno grotos

Aplankome ir Longmeno grotas. Kinų poetas Bo Dziui kadaise pasakė: „Iš visų kraštovaizdžių Luojango mieste Longmenas yra gražiausias“. Čia, smiltainio uolose, 494 m. buvo įkurtas vienas didžiausių budizmo vienuolynų Kinijoje. Šiose grotose iki mūsų laikų išliko 43 pagodos, 150 tūkstančių šventųjų paveikslų ir skulptūrų. Valdant Tangų ir Sungų dinastijoms, kinų meistrai šią vietovę pavertė milžiniška budistine šven­tykla. Uolose iš akmens buvo išskaptuotos įvairaus dydžio Budos skulptūros. Longmeno grotos yra vienos iš trijų svarbiausių Kinijos akmens skulptūrų ir įrašų saugyklų, įkurtų natūraliuose uolynuose. Penkta­me amžiuje čia buvo iškasti spe­cia­lūs urvai ir juose įrengtas vienuolynas, kurio istoriją šiandien atspindi tūkstančiai įvairaus dydžio ir formų Budos raižinių, drožinių bei skulptūrų. Urvai ir juose įrengtos nišos driekiasi beveik kilometrą.

Deja, visos tokios vietovės Kinijoje labai keičiasi. Anot gido, jei mes čia vėl atvyktume po keliolikos metų, daug ko nebepamatytume. Ypatingai traukiasi dvasingumas, tikėjimas, o juos sėkmingai užgožia komercija. Visame pasaulyje kuriamos kovos menų asociacijos taip pat neprisideda prie pradinės kultūros išsaugojimo.

Nijolė PETROŠIŪTĖ

AUTORĖS nuotr.

Daugelis žmonių tikrai žino, kad rūkymas kenkia sveika­tai, brangiai kainuoja ir suformuoja priklausomybę, kurios kasmet vis sunkiau atsikratyti. Tačiau, atsiradus­ pagalbai, rūkantieji vis dar neskuba žengti pirmojo žingsnio: paskambinti nemokama Narkotikų, tabako ir alkoholio kontrolės departamento įsteigta telefono linija 1819 ar kreiptis į tokią paslaugą teikiantį Respublikinį priklausomybės ligų centrą. Kodėl taip yra ir kodėl žmonės nesiryžta atsikratyti priklausomybės nuo nikotino, kalbamės su gydytoju toksikologu Hariu Jakavičiumi. 

Medikas pastebi, kad dažniausiai žmonės pradeda galvoti apie rūkymo žalą tik tuomet, kai pajunta nemalonius simptomus ar ilgalaikio vartojimo pasekmes: pradeda prasčiau to­leruoti fizinį krūvį, pasunkėja kvėpavimas, ypač tai pasijunta vyresniame amžiuje.

„Nikotino vartojimo padariniai pasireiškia ganėtinai vėlai. Ūmių apsinuodijimų rūkant beveik nefiksuojama, o lėtinių ligų požymiai išryškėja tik po daugelio metų. Todėl dažniausiai žmonės, kol nejaučia jokio blogo efekto ir lėtinių rūkymo padarinių, nesusimąsto, kaip patys sau kenkia“, – priežastį, kodėl nebandoma mesti rūkyti, įvardija gydytojas H. Jakavičius. 

Medikas tvirtina, kad ilgesnį rūkymo stažą turintiems rūkoriams kur kas sunkiau atsikratyti priklausomybės nuo nikotino, todėl ir prireikia specialistų pagalbos. 

Kokios priemonės paskatintų norą mesti rūkyti? 

Pasak toksikologo, jau seniai svarstoma, kaip padidinti žmonių motyvaci­ją ir norą atsikratyti žalingo įpročio.

„Kaip įprastinių cigarečių pakaitalas buvo sukurtos elektroninės cigaretės,­ tikint, jog žmonės pakeis rūkymo įpročius ir rinksis saugesnį ir sveikesnį pakaitalą, nutylint, kad jos pačios yra kenksmingos ir neretu atveju turinčios netgi didesnius nikotino kiekius nei įprastos cigaretės. Buvo tikimasi, kad žmones šokiruos rūkymo pasekmes liudijančios nuot­raukos ant cigarečių­ pakelių, jie susimąstys, pradės bent jau mažiau rūkyti. Kainų kėlimas, akcizų didinimas, įvairio­mis priemonėmis bandoma ma­žinti nikotino prieinamumą“, – vardija pašnekovas.  

Medikas įsitikinęs, kad teigiamos įtakos gali turėti artimieji, šeimos nariai ar mylimas žmogus.

„Dažnai būna, kad rūkantieji kreipiasi ne savo noru, o paskatinti ar motyvuoti artimų žmonių. Natūralu, kad dėl vieno iš partnerių rūkymo gali kentėti tarpusavio santykiai, nes nuo nikotino priklausančiam žmogui reguliariai reikia parūkyti, o to nepadaręs jis tampa irzlus, negali susikaupti, prastėja darbingumas“, – pasakoja specialistas. 

Bandyti patiems ar kreiptis pagalbos?

Pagalbos į specialistus dažniausiai kreipiasi žmonės, kurie jau būna įsitikinę, kad patys nesugebės mesti rūkyti. 

„Mes dažniausiai matome žmones, kurie jau yra bandę patys nutraukti rūkymą ir ne po vieną kartą, bet jiems nepavyko. Todėl jie ieško tiek medikamentinės pagalbos, tiek papildomų konsultacijų, taip pat ir papildomos motyvacijos, kaip išlaikyti tą sklandų gydymo procesą“, – teigia gydytojas H. Jakavičius.

Pasak mediko, pacientai neretai pradeda sėk­mingai, bet kurioje nors stadijoje palūžta ir jiems nebepavyksta laikytis numatyto plano. 

„Rūkymą dažnas laiko priemone nusiraminti, todėl, užklupus gyvenimiškoms problemoms, tampa sunku suvaldyti emocijas, minčių chaosą, todėl įvyksta atkryčiai“, – teigia gydytojas toksikologas. 

Gydant priklausomybę nuo nikotino, kaip ir visas kitas prik­lausomybes, gydytojo teigimu, efektingiausiai veikia medikamentinio ir psichosocialinio gydymo kombinacija. Tai gali būti nikotino pakaitinė terapija, medikamentai, mažinantys pot­raukį rūkyti.

„Gydymui naudojamos įvairios vaistų kombinacijos, psichosocialinis gydymas. Tai gali būti psichologo konsultacijos, psichosocialinis stacionarinis­ ar ambulatorinis gydymas, kas įprastai yra taikoma gydant ir priklausomybes nuo kitų medžiagų“, – pasakoja gydytojas. Medikas įspėja, kad mesti rūkyti gal ir nėra labai sudėtinga, kur kas sunkiau išsilaikyti remisijoje, neatkristi ir negrįžti prie seno įpročio: „Kai žmogus yra įpratęs ilgą laiką vartoti nikotiną ir pradeda gydytis, gydymo procesas yra sklandus, skiriami medikamentai padeda numalšinti nemalonius fizinius simptomus, tačiau įkyrios mintys apie rūkymą gali pastūmėti atkryčio link. Jam reikia išmokti, kaip išlaikyti tą remisiją.“ 

Gydytojas pasakoja, kad paskyrus medikamentus labai svarbu, jog pacientai lankytų psichologo konsultacijas, taip pat rekomenduoja paskambinti į metimo rūkyti pagalbos telefono liniją 1819. 

„Mes pacientus mato­me fiksuotą laiką, kai vyksta konsultacijos. Tačiau tarp jų, jeigu žmogus pajunta nenugalimą troškimą parūkyti ir nežino, ką daryti, tokiais atvejais ypač naudinga paskambinti į nerūkymo liniją, pasikalbėti su konsultantais“, – teigia pašnekovas.

Atkrytis nėra pasaulio pabaiga

Gydytojas toksikologas H. Ja­kavičius pasakoja, kad priklausomybės nuo nikotino gydymas nėra lengvas procesas, todėl ir atkryčiai pasitaiko ne taip jau retai. Ir tai tikrai nėra pasaulio pabaiga.

„Žmogui nustojus rūkyti nereiškia, kad gydymo procesas jau pasibaigė. Jeigu jis aktyviai ir nebendrauja su specialistais, turi sau nuolat priminti, pagalvoti, ką turi daryti, kad neatkristų. Sveikimo procesas tęsiasi ir toliau. O jeigu įvyksta atkrytis, tiesiog reikia ieškoti papildomos pagalbos, vėl kreiptis į specialistus ir vėl inicijuoti tą gydymo procesą. Ir dažniausiai procesas jau būna lengvesnis ir lengviau pereinamas, todėl tikrai nereikia labai graužtis, jeigu nepavyksta iš pirmo karto. Jeigu žmogus laiku kreipiasi pagalbos, atkryčiai dažniausiai būna trumpalaikiai. Neretai pavyksta susitvarkyti ir patiems“, – sako medikas. 

Didžiausia klaida – nepasitikėjimas savimi

Gydytojas įspėja, kad metimo rūkyti procesas gali būti sudėtingas, todėl nereikia nuleisti rankų, net jeigu žmogus mato, kad jam nesiseka. Pasak specia­listo, neretai pacientai įsivaizduoja, kad turi preciziškai laikytis sudaryto gydymo plano. Vieniems sekasi­ geriau, kitiems prasčiau. Gydant tas planas gali keistis priklausomai, kaip jiems sekasi.

„Deja, kai kurie pacientai nusivilia, jeigu jiems nesiseka. Gydymo planas priklausomai nuo paciento organizmo reakcijos ir simptomų gydantis gali keistis, jei potraukis rūkyti nedingsta, vargina abstinentiniai simptomai, skiriamų medikamentų dozės gali būti didinamos. Nereikia nuleisti rankų, atvirai pasikalbėti su specialistu, pasakyti, kaip jis jaučiasi ir esant poreikiui tikrai galima tą gydymo planą pakoreguoti pagal tai, kokioje gydymo stadijoje yra pacientas ir kaip jam sekasi“, – pataria gydytojas toksikologas H. Jakavičius.

Nacionalinė metimo rūkyti pagalbos tel. linija 1819 veikia: 

darbo dienomis – nuo 11 iki 19 val.;

savaitgaliais – nuo 11 iki 14 val. 

Skambučiai – nemokami.   

Minint buvusio Telšių vyskupijos vyskupo kun. Jono Borutos SJ gimimo 80-metį, „Šilalės artojo“ skaitytojams siūlome prisiminti šio dvasininko ir visuomenės veikėjo, „Lietuvos katalikų bažnyčios kronikos“ redaktoriaus, vieno iš seserų vienuolių teologijos ir katechetikos slaptųjų kursų vadovų nueitą gyvenimo kelią – spausdiname Lietuvos gyventojų genocido ir re­zistencijos tyrimo centro istoriko Arvydo Gelžinio parengtą informaciją. 

J. Boruta gimė 1944 m. spalio 11 d. Kaune. Jo tėvas Jonas Boruta (1915–1996 m.), Kauno VDU profesorius, inžinierius mechanikas, priklausė pokario rezistencinei organizacijai Bendrojo demokratinio pasipriešinimo sąjūdžio (BDPS) prezidiumui ir 1948 m. buvo nuteistas 25 metams lagerio. Mama Zinaida Daukšaitė-Borutienė buvo gydytoja stomatologė. J. Boruta, baigęs Kau­no 13-ąją vidurinę mokyklą, 1962 m. mėgino stoti į Kauno tarpdiecezinę kunigų seminariją, tačiau kaip politinio kalinio sūnus nebuvo priimtas. 1970 m. jis baigė Vilniaus universiteto fizikos-matematikos fakultetą, įgijo teorinės atomo fizikos specialybę, dirbo Mokslų akademijos Fi­zikos instituto moksliniu bend­radarbiu. 1982 m. apsigynė kandidato disertaciją, tačiau pažymėjimas, liudijantis apie fizikos-matematikos mokslų kandidato laipsnio suteikimą, tuomet nebuvo išduotas. (1992 m. Lietuvos mokslo taryba šią disertaciją nostrifi­kavo, suteikdama J. Borutai gamtos mokslų daktaro laipsnį.) 1975 m. pradė­jo teologijos studijas pogrindinėje kunigų seminarijoje, 1981 m. – pogrindžio noviciatą Lietuvos jėzuitų provincijoje. 1982 m. rugpjūčio 5 d. Skaistgirio (Joniškio r.) Šv. Jurgio bažnyčioje vysk. Julijonas Steponavičius jį slapta įšventino kunigu.

Po to kun. J. Boruta nelegaliai padėjo kunigams įvairiose parapijose, pats nesėkmingai bandė gauti kunigo regist­racijos pažymėjimą Ukrainoje. 1982 m. slapta buvo paskirtas dirbti į Ukrainos Chmelnickio srities katalikų parapiją.­ Ten išbuvo vos mėnesį, nes KGB įsakė išvykti. 1982–1989 m. buvo Kybartų (Vilkaviškio r.), Valkininkų (Varėnos r.) ir Viduklės (Raseinių r.) klebonų pagalbininkas, šias pareigas ėjo neviešai. 1983–1989 m. dėstė pogrindinėje kunigų seminarijoje, oficialiai buvo įsidarbinęs Valkininkų bažnyčios zakristijonu.

J. Boruta į aktyvią disidentinę veik­lą įsijungė 8-ajame dešimtmetyje,­ pradėjęs studijas pogrindinėje kunigų seminarijoje. Su „Lietuvos katalikų bažnyčios kronika“ jį labiau supažindino brolis, Kauno politechnikos instituto studentas Šarūnas Boruta, priklausęs Eucharistijos bičiulių sąjūdžiui ir atnešdavęs pirmuosius numerius į namus. Vėliau, paskatintas kun. Jono Lauriūno, Jonas rašydavo į „Kroniką“ žinutes iš uni­versiteto gyvenimo, versdavo į lietuvių­ kalbą informaciją, gautą iš Rusijos ir Ukrainos. Susipažino ir bendravo su vienu iš „Kronikos“ iniciatorių ir redaktoriumi kun. Sigitu Tamkevičiumi. Pastarasis, nujausdamas, jog gali būti areštuotas, 1983 m. pradžioje paprašė J. Borutos toliau globoti šį leidinį, mat kiti aktyvūs kovos už Bažnyčios ir tikinčiųjų teises dalyviai-kunigai buvo KGB budriai prižiūrimi, o J. Boruta dar nebuvo suspėjęs sukelti įtarimo. Tad po kun. S. Tamkevičiaus arešto 1983 m. gegužės mėnesį, nuo 59-ojo „Kronikos“ numerio J. Boruta tapo redaktoriumi, leidinį redagavo iki 1988 m. Šiuo laikotarpiu buvo išleistas 21 „Kronikos“ numeris. Kun. J. Boruta ne tik redagavo, bet ir buvo pagrindinis informacijos rinkėjas – neturėdamas savo parapijos, važinėdavo po Lietuvą į atlaidus ir ten surinkdavo žinių šiam pogrindžio leidiniui. 

Nuo 1985 m. kun. J. Boruta vadovavo pas jėzuitus besimokantiems pog­rindinės kunigų seminarijos auklėtiniams, dėstytojavo, pasirašė ne vieną pareiškimą dėl tikinčiųjų diskriminavimo, dalyvavo kun. Alfonso Svarinsko, S. Tamkevičiaus teismuose, nevengė kritikuoti sovietų valdžios religinės politikos. Dėl to jo, kaip ir daugumos disidentinio sąjūdžio dalyvių, veikla buvo sekama, nors didesnių represijų pavyko išvengti. Tuo laikotarpiu jis kartu su kun. Vaclovu Aliuliu ir Albinu Deltuva dar vadovavo ir slaptiems seserų vienuolių teologijos bei katechetikos kursams.

1989 m., prasidėjus Atgimimui, kun. J. Boruta buvo paskirtas Vilniaus arkikatedros vikaru ir Lietuvos bei Latvijos jėzuitų provinciolu, tapo Vilniaus arkivyskupijos katechetinės komisijos nariu, neakivaizdinės katechetų mokyklos prie Vytauto Didžiojo universiteto Teologijos fakulteto Vilniaus skyriaus dėstytoju bei globėju, 1996 m. – šio skyriaus direktoriumi. Be to, buvo ir Vilniaus kunigų seminarijos dėstytojas, ir Šv. Kazimiero bažnyčios Vilniuje rektorius, Lietuvių katalikų mokslo akademijos vicepirmininkas, dėstė Vilniaus universitete Bažnyčios istoriją ir teologiją ir kt.

1997 m. įšventintas į vyskupus ir paskirtas Vilniaus arkivyskupo augziliaru, iki 2002 m. buvo Lietuvos Vyskupų Konferencijos generalinis sekretorius, o 2002 m. sausio 5 d. popiežius Jonas Paulius II J. Borutą paskyrė Telšių vyskupu. 

J. Boruta paskelbė apie 40 straipsnių iš atomo fizikos, atominės spektroskopijos ir Bažnyčios istorijos, kartu su kitais parengė spaudai knygą „Arkivyskupas Teofilius Matulionis laiškuose ir dokumentuose“, 1993 m. apie jį sukurtas dokumentinis filmas „Širdis pelenuose“ (rež. Edmundas Zubavičius).

Kun. J. Boruta apdovanotas Sau­sio­ 13-osios atminimo medaliu, Vyčio Kryžiaus ordino Komandoro didžiuoju kryžiumi, Lietuvos nepriklausomybės medaliu, 2021 m. tapo Laisvės premijos laureatu.

Prisimindamas savo pogrindžio veik­lą, kun. J. Boruta rašė: „Viešpatie, kokia laimė, kad leidai prie to prisidėti! Didžiausias mums atlyginimas, kad pasirinkai mus, leidai tarpininkauti, kai Tu mūsų krašte pratęsei savo auką ant kryžiaus. Norėčiau, kad ir šiandien visi dirbtume pagal seną anų laikų principą: daryti, nesidairant, ką kiti daro, o daryti visa, ką gali, čia, dabar, šitoj vietoj, kur Dievas mane pastatė ir leido dirbti didesnei Jo garbei. Didesnei garbei To, kuris mus visus myli.“

Nuo 2017 m. rugsėjo 18 d. J. Boruta buvo Telšių vyskupas emeritas. Mirė 2022 m. gruodžio 19 d., palaidotas Že­maičių Kalvarijos kapinėse, vienuolių ka­pavietėje.

Aldona JAKAVONIENĖ

Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro Strateginio vystymo ir komunikacijos skyriaus vyresnioji patarėja

Nuotr. iš įvairių archyvų

Praėjo premijų savaitė – paskelbti prestižinių tarptautinių literatūrinių, kultūrinių ir meninių apdovanojimų laureatai. Lietuvos vardą pasaulyje garsinančių įvertinimų sulaukė ir Lietuvos kū­rėjai – rašytojos Undinės Ra­dzevičiūtės knygos „Grožio ir blogio biblioteka“ (prancūzų kal­ba – „La bibliotèque du beau et­ du mal“, vertė Margarita Barakauskaité-Le Borgn) vertimas pa­teko į prestižinės Prancūzijos Médicis premijos trumpąjį są­ra­šą.

2024 m. Nobelio literatūros premija buvo paskirta pietų korėjietei Han Kang „už intensyvią poetinę prozą, kurioje susiduriama su istorinėmis traumomis ir atskleidžiamas žmogaus gyvenimo trapumas“, pranešė Švedijos akademija. Lietuvių kalba yra išleistos dvi šios 53-ejų rašytojos knygos: „Vegetarė“ ir „Ateina berniukas“.

Lietuvos Kultūros ministerijos pre­mijos už gautus svarbiausius tarp­tautinius­ apdovanojimus kultū­ros­­ srityje skirtos šių metų tarptau­tiniame Lokarno kino festivalyje­ Šveicarijoje geriausiai įvertintiems Lietuvos kino kūrėjams. Jos atiteko pagrindinį festivalio prizą – „Auk­sinį leopardą“ – laimėjusio filmo „Akiplėša“ režisierei Saulei Bliuvaitei ir prodiuserei Giedrei Burokaitei, taip pat skirtos už geriausios režisūros apdovanojimą šiame festivalyje pelniusio filmo „Sesės“ režisieriui Laurynui Bareišai ir už geriausią vaidybą įvertintai vaidybinei šio filmo komandai: aktoriams Gelminei Glemžaitei, Agnei Kaktaitei, Giedriui Kielai ir Pauliui Markevičiui. Šios premijos skiriamos, siekiant įvertinti fizinių ir juridinių asmenų, gavusių svarbiausius tarptautinius apdovanojimus kultūros srityje, indėlį, garsinant Lietuvos vardą pasaulyje. 

Praėjusį savaitgalį įvyko dar vienas Klaipėdoje organizuojamo festivalio „Kanto dienos Klaipėdoje“ renginys – 48-ojo tarptautinio Renatės Lūšis vardo Vandens medijų plenero „Laudacija Imanueliui Kantui: vaizduotė ir realybė“ uždarymas. Festivalis organizuojamas pirmą kartą ir vyksta iki spalio 15-osios, jo metu gyventojai kviečiami į kultūrinius renginius ir muges, kuriose galima įsigyti net 48 dailininkų iš Lietuvos ir užsienio darbų.

Šilalėje kultūrinis ruduo taip pat gana intensyvus. Štai Laukuvos suaugusių šokių kolektyvas „Laukiva“ spalio 26 d. visus kviečia į 20 metų įsikūrimo jubiliejinį koncertą „Šokiu nuspalvintas gyvenimas“, Bilionių (o ir daugelio kitų miestelių) laisvalaikio salėje spalio 16 d. rengiama oranžinė popietė „Viskas iš moliūgo“, obelyniškiai spalio 18 d. šilališkių laukia Obuolienės šventėje, šeštadienį (spalio 19 d.) Kaltinėnų kultūros namai plaks „Rudens kokteilį“ ir rengs muzikantų fiestą, o spalio 26-ąją Traksėdyje vyks respublikinė kapelų šventė „Kaip sako mūsų senoliai“.

Kotryna PETRAITYTĖ

Štai ir turime didžiąją naujojo Sei­mo dalį – 26-ąjį nuo Steigiamojo 1920 m. Seimo, įskaitant ir oku­pa­ci­nės 1940 m. valdžios išrinktą va­di­­na­mąjį Liaudies Seimą, vėliau pa­­va­din­tą pirmojo šaukimo LTSR aukš­čiau­siąja taryba, ir dešimt tokių so­vietinių ministrų tarybų, ir tiek pat įs­ta­tymų leidimo organų, atkūrus nepriklausomybę. 

Po rinkimų ir Premjerų kaitos paprastai suformuojama ir nauja Vyriausybė, tad prieškariu jų buvo net 21, o po Kovo 11-osios – dar 18. Šiemet turėsime 19-ąją. Kitaip sakant, per daugiau kaip 100 metų ministrų kabinetai vidutiniškai keitėsi vos ne kas pustrečių metų, ir žinynai pastebi, jog mes šia statistika pavijome Italiją, kurios vyriausybei pokariu vadovauja jau 45-oji premjerė.

Tai, žinoma, tik įdomybės. Ši rinkimų kampanija ir patys rinkimai – žiauri proza. Su savo skandalais, „juodomis“ technologijomis, nusikaltimų šleifu, gličiu putinišku pėdsaku... 

Bet atsibudę pirmadienio rytą nenustebome: švytuoklė mostelėjo į kairę. Tarsi 1992 m. spalio rinkimuose, kai LDDP, nubrukusi į šalį ugnį ir vandenį perėjusius dešiniuosius, godžiai paėmė valdžią ir griebėsi valstybės įstaigų valymo. Dabar vėl šlovės valanda išmušė jos paveldėtojams, bet atsiribojusiems nuo buvusių komunistų socialdemokratams su partijos vadove Vilija Blinkevičiūte priekyje. Jie Seime turės beveik penktadalį mandatų, už nugaros palikę ne per daug atsilikusius  (vos 1,4 proc.) konservatorius. Nereikia pamiršti, kad partijų mandatų skaičių dar papildys vienmandatėse apygardose išrinkti Seimo nariai, kurių jau dabar pateko aštuoni, išrinkti pirmajame. Dar 63 paaiškės po dviejų savaičių, spalio 27 d. Lietuvos socialdemokratų partija (LSDP) jau po pirmo turo Seime turi 20 narių – 18 pagal partijos sąrašą ir du vienmandatininkus. 2020 m. rinkimuose partija iš viso buvo iškovojusi apie ketvirtadalį visų balsų. 

Šiaip ar taip, didžiausią nuostabą kelia partijos „Nemuno aušra“ lyderio Remigijaus Žemaitaičio šuoliai į politiką „ant balto žirgo“. Nors paprastai vieno lyderio partijomis vadinamos politinės struktūros nėra ilgalaikės, tačiau šis žodžio kišenėje neieškantis greitakalbis tik 42-ejų teisininkas nustebino jau Prezidento rinkimuose, o dabar, nors ir nuskriaustas teisėsaugos, naktį į pirmadienį pergalę šventė, indėnišku stiliumi šokdamas pagal dešiniųjų mėgiamą melodiją „Ąžuolai žaliuos“.

„Ir ką tu jam, va, jis toks“, – apie šį Kelmės–Šilalės rinkimų apygardoje iškeltą veikėją sakė šalia sėdėjęs politikas.

Daugiau fenomenų šiuose rinkimuose tarsi ir nėra, jei tam tikra staigmena nevadinsime to, jog Laisvės partija iš viso neperžengė 5 proc. ribos, todėl jos Seime nebus, nebent pateks keli iš vienmandačių. Vadinasi, ketverius metus jų stumiama Stambulo konvencija pakibs ore... 

Bet bene labiausiai smuko konservatorių populiarumas – net 24 proc., lyginant su praėjusiais rinkimais. 

Kas dar? Lėto kilimo į viršų stadijoje yra Nacionalinis susivienijimas (2,87 proc.), žemyn nuslinko „valstiečių“ populiarumas, nors jie šiaip taip peržengė 7 proc., nesiseka lenkiškajai politinei jėgai LLRA-KŠS (beveik 4 proc.), nors keli jų atstovai savo rinkėjų apgyvendintuose rajonuose irgi džiaugiasi sėkme. Nuvylė savo rinkėjus ir iš trijų partijų sudaryta Taikos koalicija, Lietuvos regionų partija su veikliąja Živile Pinskuviene, o Lietuvos liaudies partija, kuri siejama su Putino simpatiku Eduardu Vaitkumi – vos trečia nuo galo iš 17 rinkimuose dalyvavusių politinių formuočių.

Demokratų sąjunga „Vardan Lietuvos“ ir Liberalų sąjūdis šiaip taip įveikė negailestingą rinkimų barjerą. Žinoma, po antro rinkimų turo jų padėtis gali keistis, tačiau vienas politikas pastebėjo, jog šios partijos taps „skania mėsa“, formuojant valdančiųjų koalicijas. 

Dabar, vos pasibaigus pirmam turui, prasideda diskusijos, kas su kuo draugaus. Su konservatoriais ir „Nemuno aušra“ socialdemokratams tarsi ne pakeliui. Todėl pagalbos V. Blinkevičiūtė turės kreiptis į kitas po jų einančias partijas, ypač liberalus. Jau pirmadienį pranešta, jog socialdemokratų lyderė bendram darbui kviečia Sauliaus Skvernelio „demokratus“ ir Ramūno Karbauskio „valstiečius“.

Po abiejų rinkimų turų Lietuvos laukia kitas intriguojantis veiksmas – Vyriausybės formavimas. Čia lyg ir aišku: Prezidentas Gitanas Nausėda greičiausiai vykdys savo pažadą pavesti ją formuoti V. Blinkevičiūtei, kuri sakė, kad „nėra jokių abejonių, jog sutiks“. Bet šalies vadovui sunkiai pavyks apeiti antroje vietoje atsidūrusią Tėvynės sąjungą – Lietuvos krikščionis demokratus. Ar ir toliau tęsis priešprieša?

Lietuvos žmonių laukia ir dar viena intriga: kaip (ir ar) šiemet išrinktų 11-ai Lietuvos patikėtinių Europos Parlamente pavyks atsisakyti „saldžių“ vietų? Kur dirbs Aurelijus Veryga, Dainius Žalimas, Virginijus Sinkevičius, Petras Gražulis ir kiti? 

Ir esminis šių rinkimų klausimas: ar žmonės tikrai pajus pokyčių vėjus? Ar Kelmės – Šilalės rinkėjai, delegavę į Seimą net tris šio krašto atstovus, sulauks patekant naujos aušros?..

Česlovas IŠKAUSKAS

Lietuvos istorija, šimtametė mūsų tautos pa­tirtis nuo pat Moskovijos kunigaikštystės su­(si)­kūrimo 1283 m. sako, kad šis mūsų kai­my­nas rytuose nuo pat savo ištakų yra už­prog­ra­muotas kariauti dėl išlikimo. Rusijos imperija, dabartinė kolonijinė Rusijos Federacija, yra lo­giška tąsa to, ką tarp dviejų priekalų – Lietuvos ir Mongolų ordos – nukalė tarp dviejų to meto didžiausių Europoje jėgų laviravę, pri­si­taikę, žiaurumu ir klasta užvaldę Maskvos ku­ni­gaikščiai.

Rusija kariauja, nes kitaip negali egzistuoti 

Todėl ir dabar, rašydami šias eilutes, mes nuogąstaujame, kad jei netrukus bus pasirašy­tos paliaubos, prasidės taip lau­kiamos Vakaruose taikos de­ry­bos tarp Ukrainos ir Rusi­jos, dauguma civilizuoto pasaulio atsipūs, o su tariamos Rusi­jos opozicijos ir kito agentūrinio tinklo pagalba po truputį vėl atsiras naratyvas „su Rusija reikia draugauti“.

Mes, deja, labai gerai žinome, koks klaidingas buvo ir yra požiūris esą „iš tiesų Rusijos žmonės siekia taikos, nebeno­ri karo”. Požiūris, kuris senose demokratijose yra paremtas „business as usual“ (ang­lų k. – įprastas biznis) sąvoka, vėl užgoš didįjį Rusijos imperijos ledkalnio pagrindą, o politikai Briuselyje, Paryžiuje ir Berlyne matys tik „nuolankią ir taikos siekiančią” viršūnėlę. Taikos „naujos realybės“ formate, žinoma.

Rusija, tokia, kokia yra šiandien, pati nesustos ir kariaus visada. Ji kurs puolimo planus, net ir jei kažkas iš kvailumo ar sąmoningai trimituoja apie taiką ir vienasmenę Vladimiro Putino kaltę.

Putinas, nors ir karo nusikaltėlis bei teroristas, tačiau toli gražu ne didysis karo kaltininkas. Jis tiesiog yra imperialistinės Rusijos produktas. Kūrinys. Rusijos tikslų įsikūnijimas. Klysta tie, kurie, klausydami taip vadinamos Kremliaus „opozicijos” suokimo ma­no, jog, pakeitus Putiną, Rusija staiga taps visiškai kitokia. Taip nebus, nes Rusija ir su Putinu, ir be Putino kelia ir kels didžiulę grėsmę pasaulio tvarkai, demokratijai bei visų mūsų laisvei.

 Kodėl?

„Toje paklusnioje tautoje visuomenės institucijų įtaka visoms klasėms tokia didelė – nevalinga įpročių įtaka taip suformuoja žmonių charakterius, – kad net kraštutiniu keršto įsisiautėjimo atveju, atrodo, veikia tam tikra disciplina. Sąmoningai apskaičiuota žmogžudystė vykdoma rit­mingai. Žmonės žudo vieni kitus, tarsi atlikdami karo, religijos prievolę, be pykčio, be emocijų, be žodžių, ir ta jų ramybė baisesnė už neapykantos siautulį. <...> Žmonės niekada nėra tikri, kad išlaikys savo teritoriją. Tokios sistemos pasekmė yra tai, jog žmogus prirakintas prie savo žemės, savo nelaisvėje neturi net tos vienintelės paguodos, kurią galėtų užtikrinti visuomeninė būklė: pastovumo, įpročių, prieraišumo prie savo vietos. Veikiamas pragariškų kombinacijų, jis, nebūdamas laisvas, juda. Vienas valdovo žodis jį kaip medį išrauna su šaknimis, atima jo gimtąją žemę ir išsiunčia, kad kažkur kitame pasaulio gale žūtų ar sielvartautų... <...> Rusijos istorija yra karūnos valdų dalis. Tai yra kunigaikščio moralinė nuosavybė, kaip žmonės bei žemė yra jo materiali nuosavybė. Ji komponuojama ir laikoma tarsi baldų sandėlyje, kartu su imperijos iždu ir iš jos visos rodoma tik tai, kas tinkama. <...> Rusija Europą mato kaip grobį, kurį į jo rankas anksčiau ar vėliau atiduos mūsų vidaus nesantaika. Ji Europoje kursto anarchiją, vildamasi gauti naudos iš demoralizacijos, kurią pati remia, nes tai paranku jos užmačioms“...

Tekstas aktualus? Norisi ginčytis, jog Rusija šiandien neturi pajėgumų suardyti ir sunaikinti visos Europos? Deja, ginčytis tektų su beveik prieš du šimtus metų šį tekstą parašiusiu autoriumi markizu Astolphe de Custine, kuris tiksliai įvardino Rusijos valstybingumo esmę, dabartinį „ruskij mir“ (rusiško pasaulio) variklį po savo 1839 m.

kelionių po Nikolajaus I-ojo imperiją. Prancūzų aristokrato įžvalgos tada sukėlė didžiulę audrą ir pasipiktinimą tarp Rusijos elito bei ambasadorių.

(Šias prancūzų autoriaus, o taip pat ir lenkų bei lietuvių rašytojo Česlovo Milošo įžvalgas galite paskaityti knygoje „Rusija. Transokeaniniai regėjimai“ – aut. pastaba.)

Kas pasikeitė Rusijoje per du šimtus metų?

Beveik niekas. Turime galvoje valstybės (imperijos) funkcionavimo pamatą ir jos eilinio piliečio savivoką. Šia prasme Rusija nesikeičia šimtmečius ir greičiausiai dar ilgai nesikeis. Nesikeis, jei mes nieko nedarysime. Tik šiuo atveju mes kalbame ne apie karą ir mūšius ant žemės, o apie imperinės sąmonės išardymą, jos sugriovimą ne Rusijos miestuose, o didžiulės valstybės piliečių galvose.

Tiek mes, vakariečiai, tiek mū­sų draugai rusai bei ukrainiečiai turi suvokti, jog esminė ir didžioji Rusijos problema yra jos uždarumas. Jis pasireiškia kultūriniu atsiribojimu, kraštu­tiniu nacionalizmu, imperiniu identitetu, išskirtinės, rusiško­sios tapatybės įtvirtinimu, neatsižvelgiant į jokias kitas aplinkybes, laikant save aukščiau, sutrypiant kitas tautas bei valstybes, absoliutinant „ruskij mir“, o svarbiausia – nuolatiniu šovinistiniu visa, kas rusiška, puoselėjimu.

Šiuolaikiniam Rusijos piliečiui tikriausiai labai sunku apčiuopti savo istorinę tapatybę, neidentifikuojant jos kartu su Kaukazo, Sibiro ar Vidurio Azijos tautomis. Ta tapatybė – daugiatautė, tačiau išplaukianti iš pavergtų represuotų tautų ir okupuotų teritorijų sampratos.

Tuo tarpu mūsų problema ta, jog, susilieję su Vakarais, pametame giluminį Rusijos vaizdą, jos pajautą ir tendencijas. O jos nesikečia šimtmečiais. Ir Putinas čia niekuo dėtas. Nemanykime, kad Putinas per keliolika metų sukūrė teroristines slaptąsias tarnybas ir liepė joms žudyti žmones. Ne. Būtent tos institucijos ir sukūrė Putiną kaip Rusijos imperinių tikslų įgyvendintoją. O imperiniai tikslai, kurie, kaip suprantate, nesikeičia šimtmečiais, vystomi Rusijoje labai seniai ir labai giliai.

Karo, prievartos, smurto kultas ugdomas nuo pat pirmųjų vaikų visuomeninio gyvenimo dienų, totalus visuomenės militarizavimas vyksta beveik visose socialinio gyvenimo srityse. Jis buvo vykdomas šimtmečiais ir dešimtmečiais, kalant į galvas vaikams, jog mirti už tėvynę ir carą yra tikrasis didysis rusiškas gėris ir didžioji „ruskij mir“ misija.

Gal kai kam, skaitant šias eilutes, atrodo, kad tai gerokai perlenkta, bet iš tiesų tai – anokia naujiena. Apie imperines rusų ambicijas seniai skelbia istorikai, nagrinėdami Ivano IV, Pet­ro I, Jekaterinos imperinės politikos raidą. Deja, šių laikų ant­raščių politikai istorikų negirdi, nenori girdėti ir jų pritarėjai. Viską užgožia labai paprastas ir primityvus antivertybinis aspektas – Didžioji Ekonominė Nauda.

Visgi, norėdami, jog mūsų kai­mynai transformuotųsi, priva­lo­me pradėti kalbėti apie jų problemas, įtraukdami į diskusiją žinomus visuomenės veikėjus, tikruosius rusų disidentus, Vakarų pozicijos ir opozicijos atstovus. Nes siekdami išsaugoti imperiją, kad ir „demok­ratinės reformų Rusijos“ pavadinimu, mes nebūsime pajudė­ję iš mirties taško ideologiniame lygmenyje. O tai reikš tik viena – naują Rusijos imperijos plėtros etapą.

Naują karą. Dar baisesnį, dar labiau griaunantį ir gniuždantį.

Kaip pakeisti Rusiją rusų mąs­tysenoje? Apie tai jau kalba žinomi Ukrainos analitikai, teigdami, jog neįmanoma „sunaikinti 140 milijonų“, tačiau būtina formuoti naujus naratyvus „perprogramuojant rusus kitokiam elgesiui“.

Tam, kad pasiektume šį tikslą, būtina perprogramuoti save. Kaip tai padaryti – kitose mūsų analitinėse įžvalgose.

Aurimas NAVYS, 

Mindaugas SĖJŪNAS

Visuomenės informacinio saugumo agentūros ekspertai 

(www.visagentura.com/blog)

Septynioliktąjį kartą surengtos sporto varžybos „Bėgimas aplink Pajūrį“ šiemet ir vėl sutraukė gausų būrį dalyvių – jų skaičius kasmet vis labiau džiugina bėgimo iniciatorių, Pajūrio sporto klubo „Jūra“ vadovą Rimantą Bendžių. Daugiau nei 550 bėgikų – tiek šiemet suskaičiavo organizatoriai. 

Šį gražų skaičių sudarė pavieniai asmenys, kurie į bėgimą registravosi individualiai (tokių buvo 317), bėgikų gretas ypač gausiai papildė Brigados generolo Motiejaus Pečiulionio artilerijos bataliono bei prieštankinės kuopos „Žemaitija“ kariai (atitinkamai 210 ir 35). 

Susirinkusiuosius pasveikino Pajūrio Stanislovo Biržiškio gimnazijos direktorius Juozas Žymančius, Pajūrio sporto klubo „Jūra“ vadovas R. Bendžius, visokeriopos sėk­mės linkėjo bėgimo talismanas drakoniukas. „Bėgimo aplink Pajūrį“ moderatorius, fizinio ugdymo mokytojas Virginijus Kazlauskis supažindino su programa, o prieš įveikiant 500 metrų trasą smagią mankštą pravedė gimnazijos socialinė pedagogė Jurgita Rumšienė. Tada prie starto linijos stojo gausiausias būrys bėgikų. Beje, patiems mažiausiems dalyviams ją įveikti padėjo entuziastingai nusiteikę tėveliai. 

Ne ką mažiau bėgikų būriavosi ir prie 1 kilometro bėgimo starto linijos. Organizuotoje rikiuotėje bėgo Pajūrio 710 kuopos jaunieji šauliai. Be to, jie, vadovaujami kuopos vado Algimanto Dragūno, taip pat talkino organizuojant bėgimą ir palaikant tvarką. 

Ištvermingesni bėgikai rinkosi 3 km trasą, ją įveikti ryžosi ir artilerijos bataliono kariai bei kasmetinis bėgimo dalyvis, Seimo narys Jonas Gudauskas. 

Na, o patys atkakliausi susirungė 8 km trasoje – joje savo jėgas išbandė įvairaus amžiaus dalyviai.

Skirtingose trasose gausiai dalyvavo ir Kaltinėnų Aleksandro Stulginskio, Laukuvos Norberto Vėliaus bei Šilutės r. Žemaičių Nau­miesčio gimnazijų sportininkai.

Teisėjams pateikus protokolus, paaiškėjo, kas stos ant apdovanojimų pakylos. 500 m trasą greičiausiai įveikė Pajūrio Stanislovo Biržiškio gimnazijos mokiniai Ugnė Kovaliovaitė ir Gintaras Maroščikas, 1 km trasoje nepralenkiami buvo Luknė Trimirkaitė iš Kaltinėnų Aleksandro Stulginskio gimnazijos ir Pajūrio Stanislovo Biržiškio gimnazijos mokinys Nojus Martinkus, 3 km trasą jaunesniųjų grupėje greičiausiai įveikė Augustė Kovaliovaitė (Pajūris) bei Augustas Armonas (Šilalė). Vyresniųjų grupėje 3 km greičiausiai nubėgo Evelina Girskytė bei Nerijus Brazdeikis (Klaipėda). 8 km trasoje išsiskyrė trys amžiaus grupės: ant pirmosios vietos laiptelio atsiimti garbingo apdovanojimo buvo kviečiamos Aušra Stankienė ir Daiva Mačernienė iš Tauragės bėgimo klubo bei daugkartinė rankų lenkimo čempionė, nuolatinė bėgimų dalyvė Vilija Parnauskienė iš Šilutės. Vyrų grupėse nepralenkiami buvo Arūnas Valuckas (Kaunas), Mindaugas Armonas (Šilalė) ir Ernestas Vedeikis (Šiauliai). Taip pat 8 km trasoje atkakliai kovojo ir antrą vietą užėmė bėgikas iš Vokietijos Timm Haussen.

Nugalėtojams taures įsteigė Seimo narys J. Gudauskas, Šilalės savivaldybės meras Tadas Bartkus, Pajūrio seniūnijos seniūnė Roma Veščiūnienė. Brigados generolo Motiejaus Pečiulionio artilerijos bataliono vado mjr. Manto Ragulio prizas atiteko ištvermingiausiam ir jauniausiam Pajūrio Stanislovo Biržiškio gimnazijos mokiniui, bėgusiam 1 ir 8 km trasas, N. Martinkui. Savivaldybės įsteigti papildomi prizai įteikti A. Kovaliovaitei  ir Juliui Šerpetauskiui.

Varžybas padėjo surengti Lietuvos bėgimo mėgėjų asociacija, už paramą organizatoriai dėkingi  savivaldybės administracijai, Pajūrio „Tėviškės“ ir „Jūros“ parduotuvių savininkams, Pajūrio Stanislovo Biržiškio gimnazijos bendruomenei.  

Irena TVERIJONIENĖ

Pajūrio Stanislovo Biržiškio gimnazijos direktoriaus pavaduotoja ugdymui

Rolando URBONO nuotr.

Prie Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro solistų trupės nuo šių metų spalio pradžios prisijungė jauna lenkų dainininkė – mecosopranas Wiktoria Gertruda Wizner (g. 1992). Netrukus ji debiutuos 38-ojo teatro sezono spektakliuose pirmą kartą atlikdama Raganos vaidmenį Antoníno Dvořáko operoje „Undinė“ (spalio 17 d.), Bušės vaidmenį Eduardo Balsio operoje „Kelionė į Tilžę“ (lapkričio 8 d.) ir Frumos Sorės vaidmenį Jerry Bocko miuzikle „Smuikininkas ant stogo“ (gruodžio 7 d.).

Siūlome iš arčiau susipažinti su soliste ir labai laukiame jūsų minėtuose sezono spektakliuose!

– Kaip pasitaikė proga prisijungti prie Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro trupės? Kas Jus patraukė?

– Jau kelerius metus stebiu Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro svetainę internete ir pranešimus socialiniuose tinkluose po to, kai atsitiktinai aptikau keletą žavių Gaetano Donizetti komiškos operos „Pulko duktė“ premjeros nuotraukų. Buvau sužavėta ir norėjau sužinoti daugiau apie šį teatrą ir jo spektaklius. Man labai patiko tai, ką mačiau!

Tada, prieš dvejus metus, internete pasirodė skelbimas apie solistų atranką. Aš nedelsdama pateikiau paraišką, sudalyvavau ir gavau labai gerų atsiliepimų. Buvau viena iš nedaugelio atrankoje dalyvavusių užsieniečių. Nors palikau labai gerą įspūdį, atrankos komisija apgailestavo, kad dauguma spektaklių yra atliekami lietuvių kalba... Turiu pripažinti, jog faktas, kad Lietuvoje yra statoma tiek daug operų, mane labai sužavėjo! Neturėjau jokio ankstesnio kontakto su lietuvių kalba, nors man ji labai patiko – ji taip gražiai skamba dainuojant...

Neseniai vėl pateikiau paraišką dalyvauti atrankoje ir po labai malonaus pokalbio vėl išgirdau klausimą: ar sugebėčiau dainuoti lietuvių kalba? Šįkart atsakiau: taip, žinoma! Man, užsienietei, toks teatro pasitikėjimas – didžiulė galimybė ir garbė. Žinau, kad padarysiu viską, kad kaip galima geriau pasirengčiau vaidmenims.

– Kokia Jūsų ankstesnė sceninė patirtis?

– Mano sceninė patirtis gana nemaža. Būdama trejų pradėjau šokti baletą ir tęsiau šią kelionę iki 13 metų, kol mano pedagogė, kilusi iš Odesos ir šokusi pagrindines partijas daugelyje žinomų teatrų (tarp jų ir Sankt Peterburgo Marijos teatre bei Kijevo operoje), mane labai atvirai perspėjo, kad dėl ūgio niekada netapsiu profesionalia balerina.

Man labai patiko vaidinti ir dainuoti, todėl pradėjau ruoštis egzaminams į muzikinio teatro skyrių. Iki tol nieko nežinojau apie operą. Tačiau žmonės, išgirdę mane dainuojant, dažnai klausdavo, ar turiu operinį pasirengimą, nes, jų nuomone, mano balsas skambėjo taip, lyg būčiau dainavusi operose. Turiu pripažinti, tai mane labai pykdė, nes siekiau įvaldyti muzikinio teatro repertuarą. Man tai skambėjo kone kaip įžeidimas!

Vis dėlto šeima privertė mane stoti į operinio dainavimo fakultetą Felikso Nowowejskio muzikos akademijoje Bydgoščiuje. Patekau tarp šešių laimingųjų, priimtų į operinio vokalo studijas, nors komisija konstatavo, kad esu dar labai „žalia“, tačiau džiaugėsi galėdama mane mokyti. Nutariau likti ir suteikti operai šansą. Ir dabar labai dėl to džiaugiuosi. Mano sceninis debiutas įvyko 2015 metais Bydgoščiaus teatro „Opera Nova“ mažojoje scenoje, kur vaidinau auklę Filipjevną Piotro Čaikovskio operoje „Eugenijus Oneginas“. Būdama studentė dainavau dar penkiuose akademijos pastatymuose, o baigiamojo spektaklio metu atlikau Silvos Varesku vaidmenį Johanno Strausso operetėje „Čardašo karalienė“ ir Bertos vaidmenį Gioachino Rossini operoje „Sevilijos kirpėjas“. Paskutiniais studijų metais tapau vokalistų konkurso laureate. Vienas iš žiuri narių buvo dabartinis Baltijos valstybinės operos Gdanske direktorius. Nors nelaimėjau konkurso, jis pasiūlė man Minervos vaidmenį Jacques'o Offenbacho operetėje „Orfėjas pragare“.

2019 m. išvykau į Jungtinę Karalystę tęsti studijų Škotijos Karališkojoje konservatorijoje. Ten dalyvavau nuostabiuose pastatymuose, tarp jų Jonathano Dove‘o operoje „Skrydis“ (Flight), Bertolto Brechto „Trijų grašių operoje“ ir G. F. Händelio operoje „Julijus Cezaris“.

Baigus studijas man pasisekė gauti keletą nuostabių vaidmenų kelių nepriklausomų britų operos trupių spektakliuose. Šią vasarą sukūriau Karmen vaidmenį „Arcadian Opera“ trupės pastatytoje to paties pavadinimo Georges'o Bizet operoje, pagrindinį Angelinos vaidmenį Jules'o Massenet operoje „Pelenė“ Eilsberio operoje ir vaidmenis dviejuose nepriklausomos trupės „Opera Kipling“ pastatymuose – dainavau Jonuką Engelberto Humperdincko operoje „Jonukas ir Grytutė“ ir Alidoro partiją (dažniausiai dainuojamą boso-baritono) G. Rossini „Pelenėje“.

2019 m. buvau pakviesta atlikti pagrindinį vaidmenį Krzysztofo Dobosiewicziaus operos jaunimui „Salija“ pasaulinėje premjeroje Silezijos filharmonijoje Katovicuose. Kiekviena galimybė – man didžiulis džiaugsmas. Tapusi operos soliste kasdien jaučiu dėkingumą, kad galiu gyventi taip, kaip visada norėjau!

– Kokiuose artimiausiuose spektakliuose pasirodysite? Kurių labiausiai laukiate?

– Sezoną pradėsiu Raganos vaidmeniu Antoníno Dvořáko operoje „Undinė“ spalio 17 d. Labai laukiu šio spektaklio, nes tai pats kūrybiškiausias ir įspūdingiausias „Undinės“ pastatymas, kokį lig šiol teko matyti. Be to, džiaugiuosi, galėdama dainuoti su nuostabiu kolektyvu.

Kitas artėjantis debiutas – Bušė Eduardo Balsio operoje „Kelionė į Tilžę“ (lapkričio 8 d.). Man tai bus nuostabi galimybė dainuoti lietuvių kompozitoriaus sukurtoje operoje! Šis spektaklis labai jaudinantis, žavi ir šokėjų įtraukimas į istorijos pasakojimą. Ypač jaudina kontrastas tarp mano įkūnijamos piktadarės Bušės ir tyrosios Indrės sielos – tai siunčia aiškią žinutę klausytojams, net tiems, kurie visai nemoka lietuvių kalbos (juokiasi).

2024-uosius scenoje užbaigsiu gruodžio 7 d. dainuodama Frumą Sorę Jerry‘io Bocko miuzikle „Smuikininkas ant stogo“. Tai dar vienas piktadarės vaidmuo! Sakoma, jog tai mecosopranų dalia, bet man labai patinka scenoje įkūnyti „blogietes“ – tai suteikia daug kūrybinės laisvės. Miuziklą „Smuikininkas ant stogo“ žinau nuo vaikystės, o pasiūlymas vaidinti Frumą Sorę man buvo maloni staigmena. Manau, visiems įsimena jos vaiduokliškas pasirodymas scenoje – puiki proga pagąsdinti vargšą Tevjė ir Goldę!

– Lietuva ir Lenkija: ar pastebite kokių nors kultūrinių ir muzikinių skirtumų?

– Pastaruosius šešerius metus gyvenau Jungtinėje Karalystėje. Mano vaikystė ir jaunystė prabėgo tarp Lenkijos ir Vokietijos (esu pusiau vokietė, o mano proseneliai – prancūzai ir austrai). Galbūt dėl savo mišrios etninės kilmės lengvai prisitaikau prie naujų vietų ir šalių. Lietuvoje, tiesą sakant, jaučiuosi labai gerai – tai nuostabi šalis su daugybe istorinių vietų, kurias galima aplankyti. Be to, Klaipėda – miestas prie Baltijos jūros, o tai dar vienas privalumas. Aš esu kilusi iš Košalino – Lenkijos miesto prie Baltijos. Tad Klaipėdoje jaučiuosi lyg namie. Man labai patinka paplūdimys, miškas, senamiestis, muziejai ir miesto architektūra! Taip pat mėgaujuosi vietiniu maistu, lietuviška muzika ir dailės kūriniais – jau susipažinau su keliais jaunais, perspektyviais Lietuvos tapytojais. Žmonės čia labai draugiški ir paslaugūs! Geriausias pavyzdys – nuostabi, labai palaikanti ir visada pagelbėjanti buvusi KVMT Solistų ir planavimo skyriaus vedėja Martyna Rudelytė-Lisovoj, kuri tarsi angelas sargas globojo mane nuo pat mano atvykimo į Klaipėdą.

– Kaip matote savo, kaip menininkės, augimą būdama šio teatro dalimi?

– Esu tikra, kad turėdama galimybę dirbti su tokiais kūrybiškais scenos partneriais bei dainuodama įvairaus pasirengimo reikalaujančiuose spektakliuose smarkiai patobulėsiu daugelyje sričių: pradedant naująja muzika (pvz., itin sudėtinga Bušės partija), lietuvių kalba, kuri man yra visiškai nauja dainuojant, ir baigiant darbu su kolektyvu, su kuriuo niekada anksčiau nesu dirbusi. Klaipėdoje manęs laukia ištisa virtinė nuotykių ir iššūkių, kuriems noriu pasiruošti ir pasirodyti kuo geriau.

– Ką tikitės atnešti į Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro sceną ir kokį tikitės palikti savo pėdsaką čia?

Tikiuosi, kad mano vaidmenų interpretacijos suteiks spektakliams naujų spalvų ir patiks publikai! Mano didžiausia aistra – būti scenoje, dainuoti ir vaidinti. Stengiuosi į kiekvieną kuriamą vaidmenį sudėti visą savo širdį ir sielą. Ir jei tai suvirpins bent vieno žmogaus jausmus, priimsiu tai kaip didelę sėkmę.

Tikiuosi, kad publiką pavyks įtikinti tuo, kas vyksta scenoje. Noriu, kad jie jaustų baimę ir drebulį, kai Ragana iš „Undinės“ buria scenoje, noriu, kad pamatytų sudėtingus šeimos santykius ir tragediją operoje „Kelionė į Tilžę“, taip pat tikiuosi, kad žmonės daug kvatosis ir šiurps, kai Fruma Sorė prisikels iš kapo (juokiasi).

Kalbino Žaneta Skersytė

Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro istoriją kuria ne tik menininkai. Kad teatre svarbus kiekvienos jo grandies indėlis, paliudija laikinai einančio KVMT vadovo pareigas Naglio Stanciko istorija. Penkerius metus būdamas KVMT vadovų komandos nariu jis kuravo naujojo KVMT pastato statybas, o šiuo metu kartu su teatro gerbėjais džiaugiasi puikiu rezultatu. Naujausi ir moderniausi Europoje Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro rūmai kūrėjus ir publiką džiugins dar ne vieną dešimtmetį.

Naglis Stancikas pasakoja apie KVMT pastato rekonstrukciją ir teatro veiklą naujuose rūmuose.

Klaipėdos valstybiniame muzikiniame teatre dirbate nuo 2018 m. - atvykote čia, galima sakyti, statyti naują teatro pastatą. Kaip KVMT vadovo pavaduotojas, buvote pagrindinis žmogus visoje rekonstrukcijos eigoje. Dabar būtent Jūsų, kaip laikinai einančio Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro vadovo pareigas, vedamas teatras pasitiko pirmąjį sezoną rekonstruotame teatre. Koks tas jausmas, pojūtis pradėti naują sezoną teatre, į kurį sudėta tiek pastangų, žinių, laiko, energijos?

Turime dvi geras žinias: viena, kad teatras pastatytas, kita – kad reikia susidraugauti su nauju pastatu, išmokti naudotis jo teikiamomis galimybėmis. Būtina sugalvoti tvarkas, režimus kaip visi įrenginiai turi veikti, darbuotojus apmokyti, kaip tuo tinkamai naudotis. Šis procesas  vyksta.

Dirbame bei turime visas galimybes puikiame, naujai įrengtame teatre publikai pristatyti 38-ąjį sezoną. Galime pasigirti puikia vėdinimo, kondicionavimo sistema. Mūsų situacija palyginus su kolegų, dirbančių senuose, nors ir renovuotuose pastatuose, gerokai pranašesnė. Džiaugiamės. Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro menininkai turi visas galimybes įgyvendinti savo sumanymus.

Prisiminkite rekonstrukcijos pradžią. Nuo ko pradėjote darbus?

Viskas prasidėjo 2000-ųjų metų pradžioje. Buvo padaryta daugybė tuometinių Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro vadovų teisingų veiksmų, siekiant pastatyti naują pastatą: auditas, techniniai tyrimai ir patikros, pradėtos derybos su Kultūros ministerija. Laimei, tai buvo atlikta laiku ir tinkamai, nes senasis pastatas buvo beviltiškai susidėvėjęs, net nesaugus eksploatuoti. Galiu paminėti net faktą, kad senajame teatro pastate visiškai nebuvo vėdinimo sistemos. Kaip jame įmanoma dirbti, akivaizdžiai šylant klimatui? Senasis pastatas netausojo energetinių išteklių – viskas kiaura, supelija, komunikacijų laidai susidėvėję... Nuoširdžiai dėkojame visiems anksčiau teatre dirbusiems vadovams, Kultūros ministerijai ir visiems prie to prisidėjusiems specialistams, kad esama situacija buvo įvertinta ir imtasi reikiamų sprendimų. Buvo skirtas finansavimas, perkamas naujo pastato projektavimas, rengiamas projektas, perkama ranga ir t. t.

Galime tik pasidžiaugti, kad naujojo teatro pastato statybų rangovo konkursas buvo sėkmingas. Mums tiesiog pasisekė, kad likimas lėmė tinkamą rangovą: konkurse dalyvavo trys kompanijos, iš kurių šiuo metu dvi jau nebevykdo veiklos. Įsivaizduokite, kas butų nutikę, jei konkursą būtų laimėjusios šios kompanijos. Rangovo bankrotas statyboms įpusėjus ypatingai blogas veiksnys, nes tai reikštų, kad darbai bent keleriems metams stoja, kad viskas brangsta ne vienu milijonu eurų. Laimei taip nenutiko.

Visus stebina ir žavi teatro interjeras – tiek salės, tiek teatro erdvių – holų, žiūrovams skirtų erdvių. Kaip buvo atrinkti jo kūrėjai ir pasirinktas stilius – medžiagos, spalvos?

Ilga istorija, tačiau perpasakojant ją trumpai: pagal rangos sutartį interjero projektą turėjo rengti rangovas UAB „Infes“; taip ir nutiko. Interjero dizainerio Mariaus Mateikos ir MB „MAMA architects“ padaryti darbai, meninis požiūris mums pasirodė priimtinas, tad pradėjome diskusiją apie tai, kaip viskas turėtų atrodyti. Diskutavome net nuo 2020 m. Nuo pokalbio apie tūrį, formą, senos ir naujos pastato dalių santykį, kvadratines linijas, lenktas linijas, išorės sprendinius iki rezultato praėjo net ketveri metai. Per tą laiką vyko begalės pristatymų: apsikeitimų mintimis bei abipusių ieškojimų keliu gimė šiandienos rezultatas. Pirštų spragtelėjimo nepakako: eigoje keitėme spalvinę paletę, medžiagiškumą, o svarbiausia siekiant norimo rezultato reikėjo nepamiršti, kad projekto finansinės galimybės ribotos. Tu gali sugalvoti prabangiausių sprendimų, o šiais laikais galima rasti medžiagų, kurių kaina kone prilygsta auksui, tačiau rinkomės sprendimus, kurie atitinka teatro pajūrietišką dvasią ir tuo pat metu leidžia lankytojui pasijausti meno šventovėje.

Didžiosios salės interjero sprendiniams pasirinkta mažai tarp koncertinių įstaigų paplitusi molio tinkas?

Tai unikalus sprendimas. Medžiagiškumas ir molio struktūra neeilinė – tokia medžiaga ir būtent tokiomis linijomis padabintų salės sienų niekur pasaulyje nerasime, nes visa tai rankų darbas. Džiaugiamės rezultatu!

Didžioji teatro salė „Jūra“ turi ne tik būti įspūdinga vizualiai, bet ir atlikti svarbią misiją – reikiamai atspindėti garso bangas, būti  nepriekaištingos akustikos.

Labai įdomu išgirsti, ką atsakote turintiems savo nuomonę apie tai, kaip turėtų atrodyti teatras: gal čia galėjo būti šviesiau, o čia gal reikėjo kokio nors akcento...

Kiekvienas gali turėti savo nuomonę. Remonto eksperimentus kiekvienas gali išbandyti savo namuose, už savas lėšas: pašviesinti ar patamsinti sienas, vietoje kilimo rinktis parketą ir pan. Jei nepatinka, procesą gali pakartoti ir padaryti dar geriau. Mus turimas rezultatas džiugina, tačiau, žinoma, neturime galimybių pakartoti teatro įrengimo proceso ir daryti viską kitaip. Tai žinodami, į visus vykusius procesus žiūrėjome labai atsakingai bei interjero sprendinius, prieš priimdami sprendimą, matavome septynis ar net dešimt kartų. Negalėjome sau leisti suklysti ir, tikiu, kad to nepadarėme.

Kaip vyko abiejų salių akustinių sprendimų derinimas?

Akustiniai salių sprendiniai buvo numatyti techniniame projekte, jie įgyvendinti bei puikiai veikia. KVMT salės atliepia skirtingus teatro poreikius: ypač puikia akustika pasižymi didžioji salė „Jūra“, o mažoji salė „Marios“ – vadinamasis black box – yra universalios paskirties salė.

Didžioji salė „Jūra“ turi unikalią ir sudėtingą sistemą. Galbūt atskiri sprendiniai kur nors egzistuoja, tačiau tokio akustinio kiauto niekur nėra. Projektuotojams, inžinieriams ir rangovui tą sprendinį reikėjo tiesiog sukurti. Tai buvo labai sudėtinga, nes akustinis kiautas turėjo užtikrinti puikią akustiką, gražiai atrodyti, būti kompaktiškas ir kartu ganėtinai talpus, kad erdvėje tarp akustinio kiauto ir stogo denginio tilptų visa vėdinimo, kondicionavimo, dūmų šalinimo bei kitos inžinerinės sistemos.

Viena iš atsakingiausių užduočių tapo muzikinio teatro akustikos kokybės reikalavimų įgyvendinimas. Didžiajai teatro salei buvo sukurtas rankų darbo unikalios formos molinis akustinis kiautas. Jis buvo numatytas kaip interjero dalis, tačiau turėjo būti tam tikrų akustinių parametrų, todėl teko didžiulė atsakomybė valdyti ir prižiūrėti projektą, kad viskas būtų įgyvendinta taip, kaip sumodeliuota.

Teatro scenos technika atitinka geriausius šiuolaikinius standartus. Papasakokite apie ją. Kokiais techniniais stebuklais gali pasigirti KVMT?

Stebuklų nėra – galime pasigirti nauja įranga, kuri reikalinga teatro veiklai vykdyti. Kadangi viskas pirkta neseniai, galėjome įsigyti pačius naujausius prietaisus, kurie taupūs, ilgaamžiai, naudoja mažai elektros energijos, jų valdymas patogesnis.

Suprojektuota ir įdiegta moderni didžiosios ir mažosios salių mechanika: kilnojamos scenos platformos ir viršutinė mechanikos sistema, taip pat – didžiosios scenos uždangos ir jų valdymo sistemos. Iš viso pagamintos  keturios unikalios scenos platformos ir besisukantis scenos ratas. Kilnojama orkestrinė prireikus atlieka ir lifto funkciją: ji gali nusileisti du pastato aukštus žemyn ir perkelti reikiamas dekoracijas. Viršutinius apšvietimo sofitus ir dekoracijų keltuvus kilnoja 40 greitaeigių keltuvų, kurių bendra keliamoji galia – 20 tonų. Įdiegta vieninga visų mechanizmų valdymo sistema. Tai unikalus vienetinis gaminys, atitinkantis aukščiausius SIL 3 saugos reikalavimus. Visgi, tai nėra joks stebuklas, tai – naujos panaudojimo galimybės, išlaisvinančios menininkų fantaziją.

Tokių kėdžių, kokios sumontuotos Klaipėdoje, Lietuvoje dar niekur nėra! KVMT didžiojoje salėje sumontuotos ergonomiškos, muzikiniam teatrui pritaikytos žiūrovų kėdės. Standartinės šio modelio kėdės gali būti įrengtos  orkestro  ložėje, jas nesudėtinga išmontuoti ir sandėliuoti, kai spektaklis vyksta su orkestru. Pagrindinės salės kėdės – su prailgintais atlošais. Dalis salės kėdžių taip pat gali būti išmontuojamos. Visų kėdžių spalvos priderintos prie naujosios salės dizaino vizijos, be to, atitinka aukščiausius patogumo, akustikos ir priešgaisrinius reikalavimus.

Didžiosios salės kėdėse įdiegta informacinė libreto sistema. Ekranai integruoti kėdžių atlošų galinėse pusėse, o priekinėms eilėms skirti ekranai – ant priekyje esančių baliustradų. Ekranai jutikliniai, intuityviai valdomi, juose galima transliuoti ne tik libreto tekstą, bet ir kitų renginių anonsus, aktualius pranešimus. Sistema sinchroniškai palaiko vertimus net aštuoniomis kalbomis. Duomenis į ekranus transliuoja teatro technikai per centrinį duomenų perdavimo tinklą, taip pat atskiruose ekranuose ar jų grupėse galima pateikti personalizuotą informaciją. Tai šiuolaikiškas sprendinys, kurio neturi nė viena šalies scenos meno įstaiga.

Kad solistams, režisieriams, choristams, scenos darbuotojams būtų patogu dirbti repeticijų ir spektaklių metu, įdiegta daugiafunkcė scenos audiovizualinė sistema. Pavyzdžiui, kartais choras ar solistai negali tiesiogiai matyti dirigento, o šiuolaikinė vaizdo transliavimo įranga suteiks jiems galimybę be juntamo vėlavimo matyti jį ekrane.

Tarkim, teatras turi net nedidelę garso įrašų studiją, skirtą kūrybinėms reikmėms.

Ar galima sakyti, kad po penkerių metų klajonių visas KVMT veikia pastate Danės gatvėje?

KVMT įsikūręs naujame pastate Danės gatvėje, tačiau dekoracijos saugomos sandėliuose kitoje Klaipėdos miesto vietoje. Būtina pažymėti, kad dekoracijoms saugoti reikia didžiulių patalpų, o tai daryti miesto centre būtų neprotinga ir nerentabilu. Naujajame teatre prioritetą skyrėme repeticijų, persirengimo kambariams ir pan.

Ko palinkėtumėte publikai?

Publikai linkiu ateiti į teatrą. Mums tai – didžiausia dovana.

Kalbino Žaneta Skersytė

Lapkričio 29 dieną Šilalės kultūros centre – legendinės dainos grįžta su nauju trenksmu ir naujai romantiškai! HIPERBAND koncerto metu – įspūdingas lazerių šou!

Kviečiame prisiminti netgi kelis dešimtmečius atgalios! Leiski savo sielai lengvai palinguot… Auksinės dainos, kurios pažadina širdį, auksinės dainos, kuriomis siunčiame Jums hiperbolišką žinutę kiekvienam.

„Aš dar dainuosiu” – dainuokime kartu, linguokime kartu, dainoje gyvas džiaugsmas!

„Pamiršk mane” – paleiskime tai, kas paseno, ir pasitikime artėjantį pavasarį pakylėtai!

„Vandens ženklai” – sulaukime pavasariško burto, kuris pasirodys kiekvienam netikėtu būdu!

„Sugrįžk“ – jei kažko išties ilgimės, ištarkime tai drąsiai, ištarkime tai garsiai!

„Laužai” – daina suartina, kai kartu ugnimi šalia žėruoja jausmas!

Ir dar daug kitų dainų, kuriomis drebinsime sceną, virpinsime Jūsų širdis, ošime, plosime ir džiūgausime galėdami dainų pėdsakais pakeliauti dešimtmečiais atgalios...

Vieni prisimena kaip šias dainas mintinai skandavo koncertuose, kiti prisimena savo šokių ritmus diskotekose, dar kitiems – šios dienos šiandien skamba kaip visiškas atradimas. Tai muzika išsiilgusiems nostalgiško skambesio, vertinantiems gyvą garsą ir išjaustą melodiją. Išduosime paslaptį – po mūsų koncertų esamos poros dar labiau pamilsta viena kitą, vienišiai atranda savas puseles, o besipykstantys susitaiko. Koks gi tai receptas? Užburiančių dainų aranžuotės skatina Jūsų širdis plakti magiškai greitesniu ritmu.

Tad, jei pasiilgote išsvajotų ir pamiltų į Lietuvos muzikos istoriją įrašytų dainų, kviečiame į grupės „Hiperband“ koncertą Šilalės kultūros centre lapkričio 29 dieną!