Redakcija

Kai svarbiausia – tik įvaizdis

Politikų savireklama yra neatsiejama politinio gyvenimo dalis, kuriai skiriama ne tik daug dėmesio, bet ir lėšų. Tačiau „piarindamiesi“ už mo­kesčių mokėtojų pinigus, val­džios atstovai paprastai dėlioja ta­ria­mus savo pasiekimus ir apie prob­le­mas nekalba. Apie jas nė pu­se lū­pų ne­užsiminė ir ką tik viena­me žur­nale reklamos už daugiau nei 8 tūkst. eurų užsipirkęs Šilalės ra­jono me­ras Tadas Bartkus – pasa­ko­da­mas apie vos prieš mėnesį su fanfaromis iškilmingai atidarytą spor­to sa­lę, jis apdairiai nutylėjo, jog nau­ja­sis statinys jau pradeda byrėti...

Tai, kad sporto salė, apie kurią dabar kiekviena proga (o ir be jos) kaip apie didžiausią savo pasiekimą pakylėtai kalba rajono vadovas, turi nemažai trūkumų, buvo patvirtinta ir praėjusiame savivaldybės tarybos posėdyje. Tiesa, valdžios atstovai bėdos dėl to nemato, mat tebegalioja garantinis laikotarpis, rangovai trūkumus privalės ištaisyti. Tačiau, kaip posėdyje pajuokavo opozicijos atstovė Rima Norvilienė, vis tik merui „tenka gerti iš tos pačios stik­linės, į kurią dar visai neseniai spjaudė“. Politikė omenyje turėjo T. Bartkaus nuolat kartotą priekaištą konservatoriams dėl kone prieš dešimtmetį atidaryto baseino, kuris, anot mero, „iškilmingai atidarytas ir vėl uždarytas“ dėl aptiktų trūkumų...

Tačiau akivaizdu, kad savos klaidos akis bado daug mažiau, nei svetimos. Regis, taip bus nutikę ir šįkart, nes naujojoje sporto salėje užfiksuota išties ne­mažai darbo broko. Pasirodo, mero „ge­rų darbų įvaizdžio“ dalimi tapęs sporto bei laisvalaikio kompleksas taip pat buvo atidarytas nepašalinus trūkumų, nors statybos rangovas – UAB „Telšių statyba“ – apie juos ir žinojo. Kaip ir savivaldybės administracijos darbuotojai. Bent jau taip savo rašte savivaldybei teigia Šilalės sporto mokyklos, administ­ruojančios sporto salę, direktorė Gitana Jurgutienė. Pasak jos, įstaiga negali normaliai funkcionuoti ne tik dėl blogai sumontuotų, t. y. kreivų keturių šoninių krepšinio lentų, bet ir dėl to, jog net pagrindinis krepšinio stovas nesilaiko reikiamame aukštyje. Be to, dėl nekokybiškai įrengtos laipiojimo sienos negalima naudotis vienu jos taku, per salės ventiliacines kameras, kai lyja, vanduo bėga ant salės parketo, o šis jau trūkinėja ir pleišėja bei kt.

Iš viso į Šilalės sporto ir laisvalaikio centro statybas buvo investuota beveik 9 mln. eurų: 2015 m. atidarytas baseinas kainavo daugiau nei 3,47 mln. Eur, o ką tik duris atvėrusios sporto salės statybos atsiėjo virš 5 mln. Eur. Investicijos gana solidžios, todėl vos pradėjus salę eksploatuoti pasirodęs brokas stebina ir verčia manyti, jog vis tik pritrūko ir kontrolės, ir galbūt kompetencijos, vertinant statybininkų darbą. 

Tačiau meras T. Bartkus vis tiek įsitikinęs, kad su šiuo projektu Šilalė jau gali taikytis į „supermiesto“ titulą, todėl savivaldybė gegužės pradžioje už 8470 Eur nusipirko reklamos viename specia­lizuotame apie statybą, būsto įrengimą ir interjero naujienas rašančiame žurnale, o pirmajame interviu rajono vadovas papasakojo apie sporto salės atidarymą, išskirtinį įvykį Šilalėje... 

Praėjusią vasarą savivaldybės atstovai iš kailio nėrėsi, mėgindami pelnyti „Pokyčių miesto“ titulą. Dėl neįtikėtino balsuotojų uolumo konkurso rengėjams net kilo įtarimų dėl nesąžiningo balsavimo, o perskaičiavus rezultatus, netikri automatinio balsavimo balsai buvo atimti iš Šilalės ir Jonavos. Kai paaiškėjo, kad jonaviškiai Šilalę aplenkė net 4,5 tūkst. balsų, iš savivaldybės kabinetų liejosi aimanos, jog neva „titulas buvo pavogtas“...

Galima būtų pajuokauti, jog savivaldybė pamoką bus išmokusi – kad ir vėl nepatirtų nesėkmės kovodama dėl „supermiesto“, sudarė beveik 15 tūkst. Eur vertės sutartį su rinkodaros, komunikacijos ir internetinių puslapių kūrėjais, kurie, pasirodo, už 3025 Eur „parengs visuomenės informavimo priemonių planą“, už kone 650 Eur „paruoš pranešimus spaudai, prižiūrės socialinius tinklus“ ir kt. Bet tada kyla retorinis klausimas, o ką veikia mero komanda, kuriai iš rajono biudžeto yra mokami atlyginimai, kuo užsiima savivaldybės atstovė spaudai, jei reikia už kelis tūkstančius samdyti „pranešimų rengėjus“?

Pagal šią sutartį, dar 5445 Eur skirta gyventojų dalyvaujamojo biudžeto el. platformai sukurti. Tiesa, jos kūrėjai, atrodo, per daug nepersistengė – šilališkiams, jurbarkiškiams ir tauragiškiams ši platforma pristatoma beveik analogiška, skiriasi tik detalės. Beje, ją kūrė praėjusią kadenciją Tauragės mero patarėju dirbęs reklamos kūrėjas, kuris (neabejotinai grynas atsitiktinumas) yra mūsų mero patarėjos Sandros sesers klasiokas.. 

Būtų galima visas tokias jaunos, modernios naujos kartos rajono valdžios „akcijas ir atrakcijas“ paversti juokais ir nekreipti dėmesio. Bet tik su sąlyga, kad visos jos vyktų už nuosavus pinigus. Tačiau kai savireklamai ir žūtbūtiniam siekiui „išgarsėti ant Lietuvos“ naudojamos biudžeto lėšos, o problemoms spręsti siūloma pataupyti, nori nenori kyla klausimas dėl prioritetų ir įtarimų dėl manipuliacijos bei populizmo. 

Be jokios abejonės, aiškios ir skaid­rios informacijos apie rajono vadovų bei savivaldybės veiklą reikia, gyventojai privalo ir turi teisę žinoti, kokie sprendimai priimami. Tačiau bent jau kol kas labiau orientuojamasi ne į turinį, bet į įvaizdį. Bet kai visuomenė pamatys, jog už gražaus fasado yra labai mažai turinio, gali sušlubuoti ir pasitikėjimas, kuris yra svarbiausias veiksnys sėkmingai politikų veiklai. 

Angelė BARTAŠEVIČIENĖ

Algimanto AMBROZOS nuotr.

Rinkėjai antrajame ture dar aktyvesni

Šiųmečiai Prezidento rinkimai sulaukia gerokai didesnio rinkėjų aktyvumo nei vykdavę iki šiol, o ši tendencija stebima ir Šilalėje. Išankstinio balsavimo rezultatai rodo, jog žmonėms rūpi, kas ateinančius penkerius metus bus šalies vadovu.

Vyriausiosios rinkimų komisijos (VRK) duomenimis, ant­rojo Prezidento rinkimų turo pirmąją išankstinio balsavimo dieną savo pilietinę valią išreiškė 1,67 proc. rinkėjų (39 tūkst. 040 piliečių). Lyginant su Prezidento rinkimų antruoju turu prieš penkerius metus, kai taip pat varžėsi tie patys kandidatai, kaip ir šiemet, rinkėjai aktyvesni daugiau nei dvigubai. 

Tokia pat situacija ir Šilalės rajone: šiemet antrajame ture pirmąją dieną balsavo 301 (1,64 proc.), o 2019 m. – 139 (0,68 proc.) rinkėjai. Be to, šiemet ant­rojo Prezidento turo metu rajone kiek pagausėjo rinkimų teisę turinčių asmenų – dabar balsuoti gali 18 tūkst. 355 asmenys (pirmojo turo metu – 18 tūkst. 324). 

Lyginant šilališkių aktyvumą pirmojo ir antrojo turo metu, jis paaugo – per dvi išankstinio balsavimo dienas ant­rojo turo metu balsavo 722 rinkėjai: pirmą dieną – 274 (iš jų 246 šilališkiai ir 28 kitų savivaldybių gyventojai), antrąją – 448 (atitinkamai – 407 ir 41). Pirmojo turo metu per dvi dienas iš anksto balsavo 605 rinkėjai. 

Kaip ir pirmojo turo metu, dabar ir vėl aktyviausi Šilalės (4,27 proc.), Ligoninės (3,73 proc.) ir Gimnazijos (2,98 proc.) apylinkių rinkėjai. Staig­meną pateikė Didkiemio apylinkės rinkėjai – praėjusiame rin­kimų ture pasirodę kaip pasyviausi, šįkart jie pagal aktyvumą yra ketvirtoje vietoje (per dvi dienas balsavo 4,95 proc.).

Pasyviausi antrajame ture yra Bilionių ir Iždonų (0 proc.) bei Upynos (0,16 proc.) ir Jucaičių (0,34 proc.) rinkėjai. 

Nepaisant gausaus rinkėjų skaičiaus, Kvėdarnos rinkėjai pirmąją išankstinio balsavimo dieną taip pat nebuvo aktyvūs – iš 1795 savo pilietinę valią pareiškė tik 10 (0,56 proc.). Neaktyvi ir Laukuvos rinkimų apylinkė, kur priskaičiuojama 1263 rinkėjai, iš kurių iš anksto balsavo tik 0,95 proc.  

Tačiau apibendrinant rezultatus, galima daryti išvadą, jog pirmosios dvi išankstinio balsavimo dienos parodė, kad rinkėjai yra dar aktyvesni nei pirmojo turo metu.

„VRK ir mūsų duomenys skiriasi, nes mes renkame infor­ma­ciją, kiek rinkėjų atėjo į mū­sų rinkimų apylinkę, o VRK pateikia susistemintus rodmenis –

kiek balsavo būtent tos savival­dybės ar apylinkės rinkėjų“, – pri­mena Šilalės rinkimų apygardos pirmininkas Stasys Norbutas.

VRK duomenimis, per dvi dienas viso buvo balsavę 4,46 proc. Lietuvos ir Šilalės rajono rinkėjų (818 šilališkių, iš kurių 23 balsą atidavė specialiuose punktuose).

Balsavimas iš anksto vyko iki gegužės 23 d., 20 val. vakaro. Tie, kurie dar neapsilankė balsavimo apylinkėse, laukiami jose sekmadienį, gegužės 26 d. VRK primena, kad, einant balsuoti, reikia pasiimti tik asmens dokumentą su asmens kodu ir nuotrauka (dokumento galiojimo laikas gali būti ir pasibaigęs), o balsavimas vyks nuo 7 iki 20 val. Balsuoti galima bet kurioje apylinkėje, nepriklausomai nuo to, kur yra deklaruota gyvenamoji vieta. 

Žydrūnė MILAŠĖ

Didžioji dalis seniūnijų finansavimo atitenka administravimui

Trečiadienį savivaldybės taryba pa­tvirtino Šilalės rajono mero ir sa­vivaldybės administracijos direk­to­riaus praėjusių metų veiklos ataskaitas – beveik 300 puslapių do­kumente yra sudėtos ir visų 14 ra­jono seniūnijų ataskaitos, kurioms nei rajono vadovai, nei politikai ne­skyrė jokio dėmesio. 

Daugiau kaip pusė lėšų – algoms

Du trečdaliai Šilalės rajono gyventojų yra įsikūrę kaime, seniūnijos jiems yra lengviausiai pasiekiama valdžios institucija. Nuo to, kaip tvarkosi seniūnai, ir koks jiems skiriamas finansavimas iš rajono biudžeto, priklauso ne tik gyvenviečių aplinkos tvarkymas, kelių būk­lė, bet ir žmonių pasitenkinimas gyvenimu bei požiūris į valdžią. Prieš keletą metų atlikta gyventojų apklausa savivaldybės valdžią įtikino, jog visos

seniūnijos yra reikalingos, net jei jose gyvena vos keli šimtai gyventojų. Pagrindiniu tokio apsisprendimo motyvu tuomet tapo būtent aplinkos tvarkymas: tvirtinta, kad, panaikinus mažąsias seniūnijas ar sujungus jas su didžiosiomis, gyvenvietės apžels dilgėlėmis. Ir nors apklausos rezultatai įpareigojo tarybą neliesti seniūnijų, jos „optimizuotos“ kitu būdu – mažosiose liko dirbti tik seniūnai ir valytojos, kai kuriose dar yra vairuotojo etatas. Taip neva siekta iki minimumo sumažinti administravimo išlaidas. Tačiau įvyko kaip visada: administ­ravimui vis tiek išleidžiama didžioji dalis lėšų. Tą parodė „Šilalės artojo“ atlikta analizė pagal 2023 m. savivaldybės administracijos ataskaitoje pateiktus Šilalės rajono seniūnijų biudžetų skaičius. 

Pernai iš rajono biudžeto kaimiškosioms seniūnijoms buvo skirta 2 mln. 744 tūkst. eurų. Didžioji dalis – 2 mln. 13 tūkst. Eur – atiteko darbuotojų atlyginimams, socialinio draudimo mokesčiams, komunalinėms paslaugoms, mažaverčiam inventoriui įsigyti, transportui išlaikyti bei kitoms smulkesnėms išlaidoms (laikraščių prenumeratai, reprezentacijai, kvalifikacijos kėlimui). Tai sudarė beveik du trečdalius seniūnijoms skirto finansavimo. Pateikdami ataskaitas, seniūnai skaičiavo, kokią dalį rajono biudžeto lėšų jie išleidžia darbuotojų atlyginimams ir socialiniam draudimui. Procentai labai skirtingi, tačiau dauguma seniūnijų darbo užmokesčiui ir socialiniam draudimui išleidžia apie 60 proc. gauto finansavimo. Mažiausiai lėšų, tik apie 38 proc., atlyginimams panaudoja Žadeikių seniūnija, antra yra Šilalės kaimiškoji seniūnija, atlyginimams ir socialiniam draudimui išleidžianti 47 proc. gauto finansavimo, trečia – Upynos seniūnija, darbuotojams išlaikyti sunaudojanti 53 proc. lėšų. Brangiausiai darbuotojų išlaikymas kainuoja Tenenių seniūnijoje – tam skiriama 67 proc. viso seniūnijos biudžeto. Panašus (64 proc.) finansavimas atlyginimams ir socialiniam draudimui skiriamas Traksėdžio seniūnijoje. 

Brangiausias – Palentinio seniūnijos išlaikymas

Suskaičiavus visas administ­ravimui skirtas lėšas, procentai gaunasi dar didesni. Pavyzdžiui, Didkiemio seniūnija pernai iš rajono biudžeto gavo 80,3 tūkst. Eur ir net 86 proc. lėšų skyrė su valdymu susijusioms išlaidoms – inventoriui, komunalinėms paslaugoms, transportui. Daugiau nei 83 proc. biudžeto lėšų tokiems poreikiams išleido ir Palentinio seniūnija, 79 proc. – Tenenių seniūnija. 

Seniūnijų ataskaitose duomenų apie gyventojų skaičių nėra, jį galima rasti tik seniūnijų internetiniuose puslapiuose. Bet ir ten naujausių skaičių nėra – vieni seniūnai nurodo, kiek gyventojų buvo 2021 m. pradžioje, kiti – kiek 2022 m., o Teneniuose vis dar orientuojamasi į 2008 m. buvusį gyventojų skaičių.

Pagal seniūnijų skelbiamus, deja, ne itin tikslius, skaičius, kaimo vietovėse gyvena 19 tūkst. 454 žmonės. Suskaičiavus, kiek kiekvienam iš jų tenka biudžeto lėšų, atsiskleidžia akivaizdi nelygybė. Ir jei vidutiniškai vienam kaimo gyventojui savivaldybė pernai skyrė 140,7 Eur, tai vienose seniūnijose šis skaičius buvo gerokai mažesnis, kitose – daugiau kaip dvigubai didesnis. Pavyzdžiui, vienam Traksėdžio seniūnijos gyventojui pernai buvo skirta maždaug 95 Eur, Kvėdarnos – 102,8 Eur, o Šilalės kaimiškosios seniūnijos – 104,7 Eur, tai 252 gyventojus turinčiai Palentinio seniūnijai atiteko beveik 80 tūkst. Eur – po 316 Eur kiekvienam gyventojui. Daugiau kaip po 240 Eur, skaičiuojant vienam gyventojui, pernai gavo ir Bijotų bei Bilionių seniūnijos, 230 Eur – Did­kiemio seniūnija. 

Pasitvirtina nelygybė ir suskaičiavus, kiek vienam kaimo gyventojui kainuoja seniūnijos išlaikymas. Jei vidutiniškai vienam žmogui seniūnijos administravimas kainuoja 103,2 Eur, tai kai kurių seniūnijų poreikiai buvo bene dvigubai didesni. Lyderė ir čia Palentinio seniūnija – 251,2 Eur nuo kiek­vieno gyventojo skiriama seniūnijos išlaikymui. Nuo Palentinio nedaug atsilieka Didkiemio seniūnija, kurios administ­ravimas kiekvienam didkiemiškiui atsieina po 203,5 Eur. Bilionių seniūnijos išlaikymas vienam žmogui kainuoja 192 Eur, Bijotų – 187,7 Eur, o pigiausia išlaikyti Šilalės kaimiškosios (63,3 Eur), Traksėdžio (74 Eur) ir Kvėdarnos seniūnijų (73,7 Eur) darbuotojus.

Gyvenviečių tvarkymui išleidžia mažiausiai

Į administravimo išlaidas įs­kaičiuoti ne tik darbuotojų atlyginimai, bet ir mokesčiai už seniūnijų patalpų elektrą, šildymą, vandenį, kuriems išleidžiama nuo 2 iki 12 proc. lėšų, transporto išlaidos, kurioms skiriama 2–4 proc. finansavimo, inventoriui ir prekėms (3–13 proc.) bei kitos išlaidos (1–12,5 proc.). Tad kyla klausimas, kiek lėšų lieka gyvenviečių tvarkymui, aplinkai prižiūrėti, juk būtent to gyventojai labiausiai ir tikisi iš seniūnijų. Pasirodo, pinigų tam lieka tikrai nedaug. Iš savivaldybės skirto finansavimo viešojo ūkio išlaidoms seniūnijos panaudoja nuo 4 iki 11 proc. lėšų. Mažiausiai aplinkos priežiūrai lėšų (tik 4 proc.) skiria Palentinio seniūnija, vos daugiau (4,9 proc.) tam panaudoja Žadeikių seniūnija. Aplinkai prižiūrėti tik vos daugiau nei dešimtadalį gautų lėšų skiria ir Kvėdarnos bei Bijotų seniūnijos, likusios tam išleidžia 6–9 proc. gauto finansavimo. 

Tuo tarpu Šilalės miesto seniūnija viešojo ūkio išlaidoms skiria net 22 proc. gauto finansavimo ir dauguma miestiečių mano, kad arba lėšos naudojamos neracionaliai, arba jų yra per mažai. 

Daiva BARTKIENĖ

Algimanto AMBROZOS nuotr.

„Pulko duktė" į sceną sukvies žinomus šalies solistus

Klaipėdos valstybinio  muzikinio teatro komiška opera „Pulko duktė" gegužės 25- 26 d. publikos lauks naujoje salėje „Jūra". Spektaklyje dainuos talentingieji Muzikinio teatro ir kviestiniai solistai: Rita Petrauskaitė, Lina Dambrauskaitė, Mindaugas Jankauskas, Tomas Pavilionis, Liudas Mikalauskas ir kiti. Žiūrovai nekantrauja išgirsti kaip iššūkiais solistų balsams garsėjanti „Pulko duktė" suskambės unikalios akustikos salėje!
Italų kompozitoriaus Gaetano Donizetti (1797–1848) opera „Pulko duktė" jau beveik du šimtmečius karaliauja garsiausiose pasaulio scenose. 2021 m. pirmą kartą Lietuvoje pastatytas spektaklis iš karto sulaukė publikos pripažinimo ir atnešė apdovanojimus pagrindinio vaidmens – Mari – atlikėjoms: „Auksinis scenos kryžius" skirtas operos solistei Linai Dambrauskaitei, o Muzikinio teatro apdovanojimas „Pagauk bangą" – operos solistei Ritai Petrauskaitei.
Nuo tada pajūryje dažnai skamba operos šūksniai: „Už viltį ir meilę! Valio geriems laikams! Tik pirmyn!". Juk operos „Pulko duktė" siužete aptariamos problemos amžinos kaip pasaulis: tautų negebėjimas susitarti, meilė tarp skirtingų luomų atstovų... Nors G. Donizetti Paryžiaus pripažinimą atnešusi opera iki šiol tampa išbandymu solistų balsams, tačiau suteikia daug malonių akimirkų jos klausantiems žiūrovams.
Spektaklį Klaipėdos valstybiniame muzikiniame teatre pastatė talentingų lietuvių statytojų komanda: muzikos vadovas ir dirigentas Martynas Staškus, režisierė Jūratė Sodytė, kostiumų dailininkė Agnė Kuzmickaitė, scenografė Sigita Šimkūnaitė, šviesų dailininkas Andrius Stasiulis.
„Pulko duktė" apjungia Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro ir kviestinius solistus: gegužės 25-ąją dainuos Rita Petrauskaitė – Mari, Mindaugas Jankauskas – Tonijas, Vilius Trakys – Sulpicijus, Loreta Ramelienė – Markizė de Berkenfyld, Modestas Narmontas – Hortenzijus, Valdas Kazlauskas – Kapralas, Virginija Kochanskytė – Hercogienė de Krakentorp, Daria Verovka – Šokių mokytoja, Šarūnas Juškevičius – Notaras, o gegužės 26-ąją: Lina Dambrauskaitė – Mari, Tomas Pavilionis – Tonijas, Liudas Mikalauskas – Sulpicijus, Loreta Ramelienė – Markizė de Berkenfyld, Remigijus Mickus - Kapralas, Vytautas Bytautas – Hortenzijus, Virginija Kochanskytė – Hercogienė de Krakentorp, Daria Verovka – Šokių mokytoja, Gytis Šimelionis – Notaras. Gros Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro orkestras (vyriausiasis dirigentas Tomas Ambrozaitis), rūmų damomis ir pulko kariais taps Muzikinio teatro choras (vyriausiasis chormeisteris Vladimiras Konstantinovas). Sekant naujausiomis pasaulio muzikinių teatrų tendencijomis ir norint palengvinti turinio suvokimą, operos dainuojamieji numeriai atliekami prancūzų kalba, o kalbamieji dialogai – lietuviškai.
Pagrindinio moters vaidmens – pulko markitantės Mari – atlikėja turi ne tik nepriekaištingai valdyti balsą, kad įveiktų visus vokalo daugiakovę primenančios partitūros ruožus, bet ir kurti nepaprastai spalvingą personažą. Jos mylimojo Tonijo partija tampa išbandymu net geriausiems pasaulio dainininkams: jau pirmame operos veiksme jiems tenka devynis kartus šokdinti balsą aukštyn iki antros oktavos do atliekant bene žymiausią visų laikų tenoro ariją „Pour mon âme" (Mano sielai), pramintoje tenorų Everestu. Jums būtina tai išgirsti!
Mari vaidmens atlikėja solistė L. Dambrauskaitė, kaip rašė meno kritikė Asta Andrikonytė, tapo didžiausiu pirmosios „Pulko duktė" premjeros atradimu. „Paprastai sopranams tenka vaidinti lyriškas įsimylėjėles, o Mari partija trykšta bravūra ir komizmu, nors nestokoja ir nuostabių lyrinių arijų. L. Dambrauskaitė sužibėjo temperamentu ir aktoriniu lankstumu, o jos savito tembro, skaidrus lyg varpelis sopranas liejosi ir bravūriškose koloratūrose laisvai, žaismingai tarsi paukštelio čiulbėjimas – visos vokalinės viršūnės skambėjo nepriekaištingai", – akcentavo A. Andrikonytė.
Muzikologę Jūratę Katinaitę sužavėjo Ritos Petrauskaitės sukurta Mari: „Solistė sukaupusi didelę teatrinę patirtį, kuri jaučiama tiek personažo vokalinės partijos dinamikoje, tiek vaidmens traktuotėje. Jos Mari išsiskiria rosinišku gracingumu, linksmumu ir gausia tembrinių niuansų amplitude".
Spektaklio herojus seržantas Sulpicijus  sako, kad net „meilė vaikšto etapais", tad visur reikia laiku suspėti. Nepraleiskite galimybės savaitgalį išvysti komišką operą „Pulko duktė"!
 
KVMT inform.

Tarptautinė „TheATRIUM“ festivalio programos dalis prasideda spektakliu iš Italijos

Nepilnos savaitės pauzė leis šiais metais itin aktyviai tarptautinį teatro festivalį Klaipėdoje „TheATRIUM“ lankantiems žiūrovams atsikvėpti prieš neriant į tarptautinę jo programos dalį. Jau šį penktadienį ji prasidės vieno iš labiausiai vertinamų Europos šiuolaikinių režisierių Romeo Castellucci spektakliu „Bros“.

 

Tarptautinėje festivalio dalyje bus galima pamatyti penkis spektaklius, tolimiausias atvyksta net iš Argentinos.

„Bros“

Romeo Castellucci – teatro praktikas ir teoretikas, šiuolaikinio Europos teatro žvaigždė – filosofiškas, estetiškas, šokiruojantis, eksperimentuojantis. Klaipėdoje viešės jo spektaklis „Bros“, pirmą kartą parodytas 2021 m. Šveicarijoje. R. Castellucci viename iš susitikimų su publika minėjo, jog šio spektaklio inspiracija kilo po to, kai „geltonųjų liemenių“ protesto metu Prancūzijoje atsidūręs protestuotojų minios gretose buvo suimtas policijos, „susidūrus su uniforma kaltės klausimas nebeaktualus. Esi įtartinas net jei nieko nepadarei. Tokia yra uniformos galia“. Spektaklyje kartu su keliais profesionaliais aktoriais pasirodo per dvidešimt vyrų, nenumanančių, ko iš jų pareikalaus spektaklio kūrėjai. Kiekvienas iš jų, norėdamas dalyvauti spektaklyje, turi pasirašyti elgsenos indikacijų sąrašą ir pasižadėti griežtai jo laikytis. Taisyklėse išdėstytos jų, kaip „aktorių“, pareigos. Likus kelioms minutėms iki spektaklio pradžios, kiekvienam vyrui įteikiama policijos uniforma ir ausinių įrenginys. Pakilus uždangai, jie turi kruopščiai vykdyti į ausines duodamus nurodymus. Nurodymai – individualūs. Kiekvienas policininkas savuosius sužino spektaklio metu. R. Castellucci savo spektakliuose dažnai tyrinėja religinę tematiką, dieviškumo sampratą, šiuo atveju jis imasi beprasmių civilizacijos aspektų, į padėtį be išeities vedančio brutalumo ir teisėsaugos spragų. „Bros“ pasaulyje uniformos suteikiamas anonimiškumas išvaduoja nuo atsakomybės, empatijos ir kaltės.

„La Obra“

Tolimiausias festivalio svečias – argentiniečio režisieriaus Mariano Pensotti naujausias spektaklis „La Obra“. Plačiai už gimtosios Argentinos ribų žinomas ir daug gastroliuojantis M. Pensotti garsėja kaip eksperimentinio teatro meistras. „La Obra“ – ne išimtis. Jo istorija prasideda, kuomet žydų kilmės lenkas Simonas Frankas 1962 m. atvyksta į mažą Sivorio miestelį Argentinoje. S. Frankas vienintelis iš savo šeimos išgyveno nacių koncentracijos stovyklą ir tai jį labai paveikė. Praėjus keleriems metams po atvykimo jis pradėjo statyti keistą statinį savo sklype – scenografinę namo, kuriame gyveno Lenkijoje, rekonstrukciją. Namą jis parodo vietos gyventojams, pasakoja apie savo gyvenimą prieš karą. Sujaudinti sivoriečiai įsitraukia į S. Franko rekonstrukcijos projektą, sklype gausėja statinių, kol ima dygti ištisi Varšuvos segmentai. Atminties atkūrinėjimo procesas vystėsi tol, kol 2005 m. S. Franko nesuėmė federalinė policija – pasirodo, jo pasakojimas ne visai atitiko tikrovę. „La Obra“ žiūrovus įtraukia į tiesos išlukštenimo procesą.

„Išsirink geresnę versiją“

Narva Estijoje yra pasienio miestas su Rusija. Praėjusių metų rugpjūtį jame buvo pristatytas „Vaba Lava“ teatro centro spektaklis „Išsirink geresnę versiją“. Jo kūrimo metu kolaboravo estų, latvių ir ukrainiečių kūrėjai. Paremtas tikromis spektaklio dramaturgės, ukrainietės Natalkos Blok ir jos draugų patirtimis, latvių režisieriaus Valters Sīlis statytas spektaklis pasakoja apie pasirinkimus, kuriuos žmonės šiandien turi daryti Ukrainoje. „Mano pagrindinė žinutė, kad tų pasirinkimų daryti nereikėtų, jei Rusija nebūtų atėjusi mūsų žudyti ir naikinti. Tokiomis aplinkybėmis negali būti gerų pasirinkimų. Tai, ką mes darome, yra „pasirinkimas be pasirinkimo“ ir kiekvienas turime rinktis pats“, – pasakojo N. Blok „Euronews“ platintame pranešime apie spektaklį.

„Ana Karenina“

Dar festivalio pirmosiomis dienomis bilietai į Rimanto Tumino Izraelyje režisuotą spektaklį „Ana Karenina“ buvo išpirkti. Lietuvių režisierius spektaklį kūrė su žydų aktoriais ir beveik vien iš lietuvių sudaryta kūrybine komanda – scenografiją kūrė Adomas Jacovskis, kostiumus Olga Filatova, choreografiją Anželika Cholina, spektaklio kompozitorius Giedrius Puskunigis.

Ana Karenina turi gerbiamą vyrą, žavų sūnų, nepriekaištingą socialinį statusą, tačiau vieną dieną ji sutinka gražuolį karininką Aleksejų Vronskį. Ši meilė pradeda kenkti jos sielai ir šeimyniniam gyvenimui. Pasitikėjimas prieš išdavystę, rutina prieš kvapą gniaužiantį nuotykį. Spektaklis Izraelyje buvo kuriamas bendradarbiaujant su „Les Gemeaux“ teatru (Prancūzija).

„Graikai“

Paskutinis šių metų „TheATRIUM“ svečias atvyks iš kaimyninės Latvijos. Klaipėdiečių žiūrovų puikiai pažįstamas ir mylimas latvių režisierius Elmārs Seņkovs į festivalį atlydės Liepojos teatre kurtą savo spektaklį „Graikai“. Šiuo kūriniu ji leidžiasi į Vakarų civilizacijos ištakas ir atsispirdamas nuo dievų bei titanų laiko, scenoje prikelia esminius su pasaulio ir žmogaus atsiradimu susijusius Antikos mitus. Su jam būdinga ironija ir humoru režisierius kartu su aktoriais svarsto, kokia meno ir teatro reikšmė sudėtingame gyvenime bei kas lėmė šviesos ir tamsos jėgų disbalansą šiuolaikiniame pasaulyje.

Po kiekvieno iš spektaklių (jei jis rodomas du kartus, tuomet jo pirmojo rodymo vakarą) vyks Klaipėdos dramos teatro aktorių vedami pokalbiai su kūrybinės komandos atstovais.

Plačiau apie festivalio programą: www.theatrium.lt

Du kartus patekusi į nelaisvę, Ukrainos žvalgė patyrė baisius kankinimus

Kai 2015 m. Kyjivo televizija parodė reportažą apie tai, kaip Lugansko srityje Ukraina keičiasi su Rusija grupe belaisvių, žiūrovai pamatė šalia penkių vyrų stovinčią ir vieną moterį juodais tarsi sabalo plaukais. Gaidė Rizajeva buvo Krymo totorė, fronte nekovojo, bet vežė paramą kariams, už ką priešų ir buvo įkalinta. Antrą kartą moterį okupantai suėmė, kai ji pas juos nuvyko kaip oficiali Ukrainos derybininkė dėl belaisvių apsikeitimo.

„Patekusi į nelaisvę ir išgirdu­si žodį sušaudyti, pajutau gėdą prieš mamą – ji iš manęs tiek daug tikėjosi. Jaučiau gėdą prieš sūnų – aš visada buvau jam autoritetas. Pasidarė gaila savęs – nespėjau pagyventi, patirti tik­ros meilės, nespėjau už daug ką atsiprašyti...“ – sakė žvalgė. 

Pirmuosius aštuonis karo metus G. Rizajeva buvo vienintelė, du kartus patyrusi priešo nelaisvę, tad jos asmenybė sudomino tiek vietos, tiek užsienio žiniasklaidą. Juolab, kad iki 2014 m. kilusios Maidano revoliucijos ji ėjo aukštas parei­gas Simferopolio prokuratūroje, tačiau darbą metė ir, atvykusi į Kyjivą, tapo protestų aktyviste bei paramos pabėgėliams ir fronto kariams organizatore.

Priešo nelaisvėje Gaidė pirmą kartą išbuvo puspenkto, antrą – pusšešto mėnesio. Buvo žiauriai kankinama, prarado ketvirtą mėnesį nešiotą kūdikį, o po išvadavimo jai prireikė širdies operacijos. Nuo patirtų smūgių įskilo nugaros kaulai, todėl moteris nebegali džiaugtis savo mėgstamomis pramogomis – jodinėti arkliu ir vairuoti motociklą. 

Kadangi atgavusi laisvę Gaidė užsiėmė priešo įkalintų Ukrainos karių paieška bei išlaisvinimu ir šiame darbe įgijo didžiulę patirtį, buvo įtraukta į oficialią delegaciją Minsko deryboms, kuriose Ukraina ir Rusija tarėsi dėl taikos. 

Kai 2022 m. kilo karas, Gaidė jau dirbo Ukrainos centrinėjė karo žvalgyboje (GUR). Jai tada buvo patikėta išvežti iš užimto Kyjivo priemiesčio Bučos ten gyvenusią svarbaus žvalgybininko žmoną su vaikais, nes baimintasi, kad jie taps rusų įkaitais. Šiam darbui Gaidė pasitelkė pažįstamą lietuvių kilmės Kazachijos pilietį Konstantiną Gudauską, mat spėjo, kad rusai nelies Mask­vai draugiško Kazachstano atstovo. Taip ir nutiko – K. Gudauskas iš Bučos bei Vorzelio lengvuoju automobiliu išvežė du šimtus žmonių, tuo pačiu Ukrainos žvalgybininkams suteikdamas svarbios informacijos apie priešo išsidėstymą.

Apie Gaidės suplanuotus, o K. Gudausko atliktus žygdarbius bei patirtus pavojus ir kontūziją ukrainiečiai sukūrė filmą „Buča“, kuris rugsėjo mėnesį turi pasirodyti JAV bei Europos Sąjungos šalių kino teat­ruose. Moteris filmo kūrėjams yra pasižadėjusi neatskleisti veiksmo siužeto, tačiau sakė, jog per filmo peržiūrą JAV jis sukėlė labai gerus atsiliepimus.

Į klausimą ar, būdama Krymo totorė, turi giminių Lietuvoje, Gaidė atsakė neigiamai ir papasakojo, kad visi mamos protėviai buvo totoriai, o tėčio

tėvas buvo turkas. Jį 1944 m., kaip ir visus Krymo totorius, Stalino nurodymu ištrėmė į Vidurinę Aziją, todėl Gaidė gimė Uzbekistano mieste Samarkande. Į Krymo sostinę Sevastopolį šeima atsikraustė, kai mergaitei buvo aštuoneri.  

Gaidė pirmą kartą į nelaisvę pateko 2014-ųjų rudenį, kuomet su trimis bičiuliais leng­vuoju automobiliu vežė paramą fronto kariams Luganske, o vairuotojas naktį nuklydo ir įvažiavo į „sukilėlių“ teritoriją. 

„Aš tada pavargusi snaudžiau, o patikros punkte prabudinta sustabdžiusių karių instinktyviai pasakiau „Slava Ukraini“ ir išgirdau rusiškus keiksmažodžius bei įsakymą lipti lauk“, – pasakojo moteris.

Išlipdama ji pamatė, jog kariai dėvi antsiuvus su užrašais „Naujoji Rusija“, ir suprato, kad pateko pas priešus. Maskva ta­da siekė nuslėpti, jog pati inicijavo ir vadovauja „sukilimui“ Donbase, todėl kaip priedangą prisikvietė įvairių organizacijų.

„Mus suėmęs kazokų atamanas Nikolajus Kozycinas tris savaites svarstė, ar vežti į kalėjimą Luganske, ar sušaudyti, nes jie buvo priėmę įstatymą šaudyti išdavikus. Mane kasdien mušė ir tardė, netikėdami, jog nieko nežinau apie Ukrainos kariuomenės išsidėstymą bei planus, nors tada tikrai buvau tik Maidano demonstracijų aktyvistė“, – pasakojo moteris.

Pervežus į Luganską generolo Sergejaus Gračiovo žinion, Gaidę tardė čečėnai, kurie tada vadinosi ne kadyrovcais, o „Rytų“ būriu. Per apklausą tardytojas brutaliai pastūmė merginą, jai griūvant, pasikėlė bliuzelė,  ant nugaros pasimatė vilko tatuiruotė.

„Čečėnai paklausė, ar aš esu jų žemietė, nes vilkas yra jų sim­bolis. Pasakiau, kad esu totorė, bet vilkas atspindi mano asmenybę. Jie įsakė manęs neliesti, nors bjauriais žodžiais toliau plūdo“, – prisiminė moteris. 

Tą tatuiruotę ji pasidarė vos suėjus pilnametystei, taip supykdydama mamą. 

„Vilkas man patinka, nes turiu panašumų – esu vienišė, ištikima, o gindama saviškius ga­liu gerklę perkąsti“, – kalbėjo Gaidė. 

Paleista iš nelaisvės, moteris prisijungė prie savanorių organizacijos „Patriot“, kuri užsi­ėmė suimtųjų paieška bei apsikeitimu. Iš nelaisvės Luganske bei Donecke pavyko ištraukti tris šimtus žmonių. Dalis jų buvo baisiai sužaloti – keliems net nupjautos rankos vien dėl tatuiruotės „Slava Ukraini“.

Antrą kartą į nelaisvę Gaidė pateko jau būdama oficialia Ukrainos atstove belaisvių apsikeitimui. Po derybų ketindama grįžti į Kyjivą, ji neberado savo vairuotojo – „sukilėliai“ jį suėmė. Gaidė pasakė, jog be vairuotojo negrįš, ir ją įkalino tam, kad galėtų iškeisti į ukrainiečių kalinamą įtakingą „sukilėlį“.

„Teko patirti daug ką, bet liūd­niausia akimirka buvo tada, kai sužinojau apie tėvo mirtį. Jam Kryme buvo perduota melaginga informacija neva mane sušaudė, po to tėvą ištiko infarktas“, – prisiminė žvalgė.

Užuojautą kenčiantiems moteris teigė paveldėjusi iš tėvo, kuris vaikystėje ją mokė, jog dalį uždirbtų pinigų reikia aukoti išmaldos prašantiems bei vargingiems kaimynams. Po to­­kių pamokų Gaidė kartą tėvams Samarkande pareiškė, kad nebeis į pradinę mokyk­lą, jei šie nenupirks gerų rūbų dviem jos kla­siokams našlaičiams. Uzbekistane tuo metu našlaičiai lankė ne specialias vaikų namuose esančias mokyklas, o bendras ir išsiskyrė iš kitų skurdžia apranga. Tėvas Gaidės prašymą įvykdė, o ši visą gyvenimą nenustoja remti vargstančių. Tėvai palaikė duk­rą ir gyvenant Kryme, kai teisę baigusi ir Sevastopolio policijoje įsidarbinusi Gaidė užsimojo įrodyti, kad miestą terorizavęs serijinis prievartautojas yra ne šiaip koks asocialas, o muitinės direktoriaus sūnus. Tyrimą sutrukdyti norėję asmenys laužėsi į jos butą, darė spaudimą per viršininkus, tačiau mergina įrodė teisybę, ir maniakas buvo nuteistas ilgiems metams. 

Gaidė buvo tapusi parlamentarės Oksanos Bilozir, kurios dėka buvo išlaisvinta Luganske, patarėja. Žvalgė neatmeta, jog ateityje balotiruosis į Aukščiausiąją Radą, bet kol kas nenori veltis į politiką, nes joje įžvelgia per daug korupcijos bei nesąžiningumo. Dėl to atsisakė tapti ir vieno iš Kyjivo rajonų tarybos nare.

Pasak moters, likusi Kryme ir išsiėmusi Rusijos pasą būtų gyvenusi daug ramiau bei sočiau. Mat tėvas Sevastopolyje turėjo pelningą, pačią didžiausią elektros priemonių gamybos bei prekybos įmonę, o Gaidė ėjo aukštas pareigas prokuratūroje. Tačiau ji teigė dėl nieko nesigailinti ir yra įsitikinusi, kad Ukraina netrukus atgaus Krymą, o vėliau – ir užgrobtas Donbaso žemes. 

„Neaišku tik, ar ukrainiečiai norės į atgautas teritorijas keltis, nes per dešimt okupacijos metų Rusija vietinius pavertė klusniais Maskvai, ir ten gyventi bus labai sudėtinga. Iš baimės ar dėl kitų priežasčių su manimi nutraukė kontaktus beveik visi Kryme likę draugai bei giminaičiai, tad aš ten turbūt irgi negrįšiu“, – apgailestavo žvalgė.

Atsisveikinant Gaidė prisipažino nežinojusi, kad Lietuvos didžiosios kunigaikštystės kunigaikštis Vytautas prieš šešis šimtus metų Trakuose įkurdino totorius, ir patikino po karo būtinai aplankysianti mūsų šalį, kartu ir dalies savo tėvynainių gimtinę.

Eldoradas BUTRIMAS

AUTORIAUS nuotr.

Technologijų olimpiadoje – antra

Dar kovo mėnesį Kaltinėnuose vykusioje rajono mokinių technologijų olimpiadoje „Kūrybos virusas” Šilalės Dariaus ir Girėno progimnazijos 8 klasės mokinė Deimantė Petrošiūtė iškovojo pirmąją vietą ir pateko į respublikinę technologijų olimpiadą tekstilės srityje. Konkurso tikslas – lavinti vaizduotę, išradingumą, kūrybą ir išbandyti kuo įvairesnes darbo technikas.

Lietuvos mokinių technologijų olimpiada „Kūrybos virusas” vyko Vilniuje, verslo ir svetingumo profesinės karjeros centre. Deimantė į konkursą atvažiavo su namų darbo kompozicija „Gamtos simfonija”, simbolizuojančia augalijos gyvybę bei autentiškumą. Konkurse per pustrečios valandos reikėjo pagaminti tekstilinį darbą, kurio tema „Gyvybės medis” paaiškėjo tik gamybos procese. Nors kilo sunkumų, Deimantė puikiai susitvarkė su užduotimi ir sukūrė gaminį pavadinimu „Giesmė Lietuvai”. Jis Deimantei iš 26 konkurentų lėmė ant­rąją vietą! Labai džiaugiamės ir didžiuojamės savo mokinės pasiekimu – šis technologijų olimpiados laimėjimas teks­tilės grupėje – pirmasis mūsų rajone.

Olimpiados metu koncertavo Vilniaus Balio Dvariono dešimtmetės muzikos mokyklos atlikėjai. Ap­si­lan­kėme ir Vilniaus katedroje, pasigro­žė­jome senamiesčiu, tad ekskursija paliko daug įspūdžių bei prisiminimų. 

Danguolė MIKUTAVIČIENĖ

Šilalės Dariaus ir Girėno progimnazijos mokytoja

AUTORĖS nuotr.

 

„Žemaitėlė tu mana“

Žemaitijos savivaldybės 2024-uosius paskelbė žemai­tiško rašto me­tais. Taip siekia­ma saugoti regiono tautinį tapatumą. Nors oficialiai že­maičių kalba nėra pripažįstama, kalbininkai tikina, kad ji turi visus sa­varankiškai kalbai būdingus požymius. Žemaičių kalbos rašybą mes galime demonstruoti meno kūriniuose. Nepaprastai didelis sujudimas yra literatūroje, leidžiama daug knygų. 

Antrą gegužės savaitę dalis Laukuvos Norberto Vėliaus gimnazijos pradinio ugdymo trečios klasės mokinių vy­ko į Klai­pėdos rajono Slengių mo­kyk­­­lą – daugiafunkcį cent­rą. Ten bu­vo organi­zuotas žemai­tiško raš­to metų mi­nėji­mo ren­ginys „Že­­maitėlė tu ma­na“. Su­si­rinko di­delis ir gra­žus ikimokyk­li­nio bei prieš­mo­­­kyk­­linio amžiaus vaikų ir pradinio ugdymo mokinių bū­rys iš Palan­gos, Gargždų, Kre­tin­­galės, Kre­tin­gos, Jokū­ba­vo, Klai­­pėdos miesto bei Klai­­pė­­­dos rajono. Dalyviai bu­vo sutikti svetingai muzikiniu kū­riniu. Buvome atvykę iš to­liau­siai. Į renginį atvežėme po­rą eiliuotų kūrinių ir pasakojimą bei Šilalės krašto lietuvių liau­dies dainą. 

Išvyka mokiniams labai patiko. Dė­kojame gimnazijai už galimybę tobulėti.

Reda EŽERSKIENĖ,

trečiokų mokytoja

AUTORĖS nuotr.

Europos savaitė gimnazijoje

Jau penktus metus Šilalės Simono Gaudėšiaus gimnazija dalyvauja projekte „Mokyklos – Europos Parlamento ambasadorės“. Moksleiviai no­riai įsitraukė į veiklas, susijusias su Europos Sąjunga bei jos veda­ma politika. Nusprendėme Europos dieną ir Lietuvos įstojimo į ES dvi­de­šimtmetį paminėti veiklomis, kurios vyktų visą savaitę bei apimtų tiek gimnazijos, tiek miestelio bendruomenę.

Jaunieji MEPA ambasadoriai nutarė savaitę pradėti Europos laimės ratu. Gimnazijos bend­ruomenė buvo sukviesta į erd­vę, kurioje kiekvienas turėjo galimybę pasukti laimės ratą ir, atsakius į klausimus apie ES bei Europos Parlamentą, gauti saldų prizą.

Gimnazijos MEPA komanda Šilalės Dariaus ir Girėno progimnazijos šeštokams vedė linksmą bei įdomią pamoką apie ES, jos istoriją, politiką, tikslus, šalis nares, Europos Par­la­mentą, artėjančius jo rinkimus bei kitas aktualijas. 

Europos savaitė neapsiėjo ir be svei­kinimo visai gimnazijos bend­ruomenei. Nufil­muotas sveikinimas buvo rodomas fojė tele­vizijos ekrane. Jaunieji amba­sa­do­riai sveikino ir Šilalės mies­to gyventojus, dalino mokinių pagamintus spalvotus knygų skirtukus įvairių įstaigų darbuotojams. Sveikindami šios reikšmingos dienos proga mokiniai nepamiršdavo paraginti dalyvauti artėjančiuose Europos Par­lamento rinkimuose.

Europos dienos proga MEPA nariai, bendradarbiaudami su Šilalės viešosios bibliotekos Komunikacijos ir inovacijų skyriaus vedėja Rima Norviliene, surengė protmūšius Kvėdarnoje bei Šilalėje. Kvėdarnos Kazi­miero Jauniaus gimnazijoje vy­ko žinių viktorina „Nuo Kvėdarnos iki Europos“, o Šilalės Simo­no Gaudėšiaus gimnazijoje – „Mes ES – jau 20 metų“. Daug gimnazistų išbandė jėgas Eu­ropos egzamine.

Neliko neaplankyti ir Šilalės lopšelio-darželio „Žiogelis“ ugdytiniai. „Nykštukų“ grupės mažieji europiečiai buvo supažindinti su ES vėliava: vaikai skaičiavo vėliavos žvaigždutes, aiškinosi jų reikšmę, įsiminė vėliavos spalvas – mėlyną bei geltoną, kuriomis ir nuspalvino savo vėliavėles. 

Dalia KUBAITIENĖ,

MEPA vyresnioji ambasadorė

AUTORĖS nuotr.

 

Prenumeruoti šį RSS naujienų kanalą