„Šilalės artojas“ Jums siūlo prenumeruoti laikraštį pdf. formatu tiesiai į Jūsų el. paštą. 1 mėn. kaina – 4 Eur.
Susisiekite su redakcija el. paštu: redakcija@silalesartojas.lt
arba tel. (8-449) 74195, (8-699) 67384
Redakcija

Redakcija

Gydytojo pašaukimas – girdėti ir mylėti žmogų

Sveikata besidomintys šilališkiai tikriausiai nieko taip nelaukia, kaip laukia atvykstant į Šilalės ligoninę profesoriaus Prano Šerpyčio. Jau kelinti metai iš Žvingių kilęs medikas per atostogas šilališkiams skaito paskaitas apie širdies ligas, pataria, kaip save prisižiūrėti, papasakoja apie naujausius gydymo metodus. Liepos viduryje jis vėl lankėsi Šilalėje. 

Prieširdžių virpėjimas – pasalūniška liga

Gydytojas kardiologas, anes­teziologas-reabilitologas, moks­lų daktaras, Vilniaus uni­versiteto profesorius ir Me­di­cinos fakulteto Skubios pagalbos centro vadovas P. Šerpytis, ko gero, yra vienas daugiausiai pasiekusių mūsų kraštiečių. Šilalėje apie jo nuoširdumą sklando kone legendos – kiek galėdamas jis padeda sunkiausiai susirgusiems, ne vienerius metus remia iš Žvingių kilusį jaunimą, lankydamas gimtinėje gyvenančią mamą, nepamiršta užsukti ir pas buvusius savo mokytojus.

Paskaitos – taip pat pagalba žmonėms, nes medicinos profesorius įsitikinęs, jog žodis gali pasiekti daugiau nei rankos, o vienas žodis kartais gali net gyvybę išgelbėti. Šįkart į Šilalę jis atvyko pasidalinti žiniomis apie  daugelio nejuntamą, bet labai pavojingą širdies ritmo sutrikimą – prieširdžių virpėjimą. Tai dažniausiai pasitaikanti širdies ritmo sutrikimų liga.

„Jei kas nors atrastų būdą šiai ligai užkirsti kelią ar išgydyti ją, tikriausiai gautų Nobelio premiją. Tačiau toks gydytojas dar negimė“, – pradėdamas paskaitą, prisipažino patyręs kardiologas. 

Prieširdžių virpėjimu serga apie 2 proc. pasaulio gyventojų, manoma, jog Lietuvoje tokių ligonių gali būti per 100 tūkstančių. Senstant rizika susirgti didėja, bet to neišvengia ir jauni žmonės – aktyvus darbas, sportas, sukeliantis intensyvų prakaitavimą, bet kada gali sukelti širdies ritmo sutrikimus. Dar didesnę riziką patiria tie, kurie turi širdies ydą, ypač dvigubo vožtuvo angos susiaurėjimą, dėl kurio ple­čia­si prieširdžiai, arba esant padidėjusiai skydliaukės funkcijai, nekontroliuojamai arterinei hi­pertenzijai, progresuojant išeminei širdies ligai bei kitoms būklėms.  

Prieširdžių virpėjimas nėra mirtina liga, tačiau gali sukel­ti labai sunkių komplikacijų. Treč­dalio išeminių insultų prie­žas­tis ir yra prieširdžių vir­pė­jimas, nes jo metu prie­­širdžiuose susidarę trombai pa­tenka į arterijas, „numeta­mi“ į smegenų ar žarnyno krau­jagysles. 

„Jauniems žmonėms atrodo, kad jie gali viską daryti be jokių apribojimų, bet net toks paprastas veiksnys kaip karštis sutrikdo elektrolitų balansą ir, jei tik yra koks nors genetinis polinkis, atsiranda rizika iššaukti aritmiją. Didžiausią riziką  patiria vyresni nei 75 metų, sergantys diabetu, trumpalaikį sąmonės praradimą patyrę, aukštą kraujo spaudimą turintys, kraujagyslių ligomis sergantys žmonės. Nors širdies ligos labiau būdingos vyrams, didesnę prieširdžių virpėjimo riziką patiria moterys.

Be to, ritmo sutrikimus stimuliuoja net ir labai nedidelės alkoholio dozės“, – įspėja profesorius. 

Pasak kardiologo, dauguma žmonių prieširdžių virpėjimo visiškai nejaučia, jis pasireiškia tik didelio fizinio krūvio metu. Bet palaipsniui prieširdžiai plečiasi, vystosi širdies nepakankamumas – širdis nesusitraukia tiek, kiek turėtų susitraukti. Todėl visi, kuriems nustatytas lėtinis prieširdžių virpėjimas, privalo gerti kraują skystinančius vaistus. Tiesa, daugelis klaidingai mano, jog aspirinas apsaugo nuo krešulių susidarymo, esant prieširdžių virpėjimui. Šiam procesui suvaldyti reikalingi vaistai, vadinami antikoaguliantais. Nau­­dojant „senuosius“ (varfarinas), būtina kraujo krešumo kontrolė, t.y. kas mėnesį reikia atlikti kraujo krešumo tyrimą, norint nustatyti vaisto efekty­vumą bei siekiant išvengti krau­javimo ir tromboembolinių komplikacijų.

Geriant „naujuosius” antikoaguliantus, kraujo krešumo tyrimas nebūtinas, bet jie neskiriami ligoniams, kuriems yra implantuoti mechaniniai širdies vožtuvai. Gydymas antiko­aguliantais pradedamas „senaisiais” antikoaguliantais ir, esant neefektyviam gydymui jais, po pusės metų gydytojas kardiologas gali išrašyti kompensuojamus „naujuosius” geriamuosius antikoaguliantus. Vėliau šiuos vaistus turi teisę išrašyti ir šeimos gydytojas. 

„Ko labiausiai reikia, kad širdies ritmas netriktų? Kont­roliuoti arterinį kraujo spaudimą – taip galima 10 kartų sumažinti insulto ir 6 kartus miokardo infarkto riziką. Būtina pasitikrinti, ar nėra skydliaukės susirgimų, širdies vožtuvų patologijos ar išeminės širdies ligos, gerti pakankamai skysčių, nedirbti iki devinto prakaito. Vieną kartą atsiradus prieširdžių virpėjimui, ritmas sutrinka daug greičiau“, – primena profesorius P. Šerpytis. 

Pasak jo, kiekvienas turi žinoti, jog, pajutus prieširdžių virpėjimą, būtina kuo greičiau kreiptis į medikus – be spe­cialaus paruošimo ir specia­lių tyrimų ritmą galima atsta­tyti ne vėliau kaip per 48 val. Pa­vėlavus lieka tik naudoti kraują skystinančius vaistus. Ilgai trunkantis, nuolatinis prieširdžių virpėjimas nebe­at­sistato, todėl, pajutus, kad ritmas sutriko, reikia kuo greičiau vykti į ligoninę.  

Medikui svarbiausia mylėti žmones

Šilališkiai profesoriui turėjo daugybę klausimų – ne tik prašė pasakyti, ar tinka jų naudojami vaistai, rodė išrašus iš ligoninių su nustatyta diagnoze, bet ir klausinėjo, ką galima ir ko negalima valgyti ar gerti. Stebino mediko kantrybė ir geranoriškumas, o ilgametė farmacininkė, su gėlėmis atėjusi padėkoti ją gelbėjusiam kardiologui, net apsiverkė.

„Po operacijos Vilniuje paju­tau, kokią gerą širdį turte. Iš kur tiek kantrybės ir gerumo? Parvažiuodavote iš Vo­kie­tijos ir skubėdavote prie mano lovos. Ačiū“, – dėkojo šila­liš­kė.

Profesorius juokėsi, kad gydytojo toks darbas – klausytis žmonių ir padėti jiems, nes tam jis ir yra reikalingas. 

„Tie, kurie renkasi mediko profesiją, be gebėjimo mokytis turi mylėti žmones ir žinoti, kad jie yra labai skirtingi. Bet vienodai gerai reikia gydyti ir inteligentą, ir paprastą darbininką, ir asocialų girtuok­lį“, – sa­kė garsus kardiologas, pagar­bos žmonėms vaikystėje išmokęs iš savo tėvų ir galintis pasigirti, jog žino, ką reiškia augti meilėje. 

Tapti mediku Pranas tikina svajojęs nuo pirmos klasės, kai buvo įsižiūrėjęs kolūkio zootechnikę. Gražiausia kaimo panelė važinėjo motociklu, o per atostogas ją vėžino mediciną studijuojantys vaikinai.

„Tada ir nutariau, jog „kiečiausi“ vyrai yra medikai, ir nors tėtis norėjo, kad tapčiau ag­ronomu, savo nusistatymo ne­keičiau“, – juokėsi profesorius. 

Į Kauno medicinos institutą šilališkis įstojo tik iš antro karto, todėl gerą pusmetį Žvingių vidurinėje mokykloje dirbo fizikos mokytoju. Mokytojauti jam patiko, sako, jog dėl to ir dabar su tokiu dideliu malonumu dėsto studentams medicinos mokslus. 

Didžiausiu gyvenimo laimėjimu profesorius laiko žmones, kurie jį lydėjo gyvenimo keliu. 

„Mane visada supo geri žmonės. Atvažiavau į institutą, ma­no „raketa nešėja“ tapo profesorius Algimantas Mickis, kuris laikė mane pavyzdingu studentu ir norėjo, jog pasilikčiau universitete. Esu net Katalikų kroniką institute nešiojęs, jaučiau, kad tai jis mane ir apsaugojo nuo nemalonių – nugesino visus skandalus, nes buvo Kauno medicinos insti­tuto tarybos pirmininkas. Profesorius Jurgis Brėdikis išmokė optimizmo – fantastika, kaip jis mo­kėjo pritraukti jaunimą. Jų patirtis man daugybę kartų yra padėjusi“, – džiaugėsi P. Šer­py­tis. 

Tapęs gydytoju anesteziolo­gu-reanimatologu, pateko į Vilniaus Santaros klinikas, kur nuolat jautė profesorių Al­gi­manto Marcinkevičiaus ir Alek­sandro Laucevičiaus globą. Pastarasis pakvietė dirbti kar­diologijos klinikoje širdies ritmų sutrikimų ir intensyvios kardiologijos srityje. Taip P. Šerpytis susidomėjo skubios pagalbos medicina ir tapo jos pradininku Lietuvoje. 

Profesorius įsitikinęs, jog net talentingiausiems žmonėms rezultatų pasiekti padeda ne įgimti sugebėjimai, o atkaklus darbas.

„Mama mane mokė, kad gyvenime svarbiausi du dalykai: melstis ir dirbti. Niekada nemačiau savo tėvelių tinginiaujančių, ir mes, vaikai, buvome raginami turėti užsiėmimą – po pamokų sportuoti, lankyti būrelius, skaityti, nes kai esi užimtas, į galvą nelenda blogos mintys. Tą sakau ir savo vaikams“, – „Šilalės artojui“ sakė profesorius. 

Su žmona Aurelija šilališkis užaugino du sūnus ir duk­rą. Kaip ir mama, dukra pasirinko farmakologiją, o sūnus Rokas dirba gydytoju kardiologu Santaros klinikose ir yra Vilniaus universiteto doktorantas. Praną džiugina ir ant­rojo sūnaus karjera – Karolis yra ekonomikos mokslų dakta­ras ir dėsto Vilniaus universitete. 

Stebi vykstančias permainas

Dažnai aplankyti mamos į Ši­lalę atvykstantis P. Šerpytis neslepia, jog visada jautė šio kraš­to trauką. Gražėjantis miestas, nauji statiniai džiugina akis, tačiau labiausiai profesorius vertina čia esančius žmones. 

 „Visą laiką galvoju apie žmones. Man ta aplinka, pastatai, supratimas, kad čia yra tavo šak­­nys – labai svarbu, bet jei nebūtų žmonių, nebūtų ir tos šilumos, kurią atvykęs jaučiu. Di­džiuojuosi savo kraštiečiais –

gydytojais, ligonine, kurią jiems pavyko išsaugoti. Mamai dažnai prireikia jų pagalbos. Sė­dėdami savo aukštuose bokštuose galime sakyti, kad čia nieko gero, bet kai patenkame į tas sąlygas, suprantame, jog čia dirbti gerokai sunkiau. Lietuvą kuria tokie maži darbai: pagalba žmogui, nuoširdus pasiaukojimas silpnesniam“, – įsitikinęs profesorius P. Šerpytis.   

2013 m., Šilalei švenčiant 480 metų jubiliejų, kardiologui P. Šerpyčiui buvo suteiktas Šilalės garbės piliečio vardas. Profesorius tikino, jog šį apdovanojimą priėmė kaip įsipareigojimą kažką gero ir svarbaus padaryti savo kraštui. 

„Mūsų karta yra išmokyta daugiau imti negu duoti, o aš galvoju atvirkščiai: tik duodamas gali jaustis laimingas. Kai duodi, niekada nereikia galvoti, kad grįš: aš ir taip žinau, jog gerumas visada sugrįš tuo pačiu. Stebiuosi, kai girdžiu sakant, kad Lietuva nieko nedavė, čia viskas blogai. Taip ir norisi paklausti – o ką pats davei Lietuvai? Ir aš savęs klausiu, ką jai daviau. Labai malonu, kai supranti, jog turi ką duoti“, – sakė medikas. 

P. Šerpytį džiugina Lietuvos žmonių pakantumas, tolerancija visoms tautoms, pagerė­jęs požiūris į žydus, kurių prieš karą mūsų miesteliuose buvo labai daug ir lietuviai mokėjo gražiai su jais sugyventi. Džiu­gina jį ir permainos Ši­la­lė­je. 

„Slidinėjimo trasa, stadionas, baseinas, dabar statys sporto kompleksą. Sako, jo nereikia. Kodėl? Ar Šilalėje gyvena kitokie žmonės, negu Vilniuje? Važiuoju per Lietuvą ir džiaugiuosi, kai matau naujus namų stogus – Šilalėje jų taip pat daug. Lietuva keičiasi, žmonės tą turi pamatyti, nes daugelis per kasdienybę permainų tiesiog nepastebi. Niekas už mus valstybės nesukurs, mes patys viską turime daryti. Kiek važinėju po pasaulį, tokių darbščių žmonių niekur nemačiau – mums visi gali to pavydėti“, – tvirtino medikas, svajojantis, jog ateis laikas, kai ir mažuose miesteliuose gyvenantys žmonės nebijos imtis verslų ir galės gyventi taip, kaip airiai, vokiečiai ar slovakai. 

Beje, COVID-19 virusas irgi daug ko išmokė. Pavyzdžiui, kad galima dirbti nuotoliniu būdu. Todėl ir gyvenant mažesniame miestelyje darbus galima atlikti iš namų. Nebūtina gyventi Klaipėdoje, Kaune ar Vil­­niuje. 

Sveikatos receptas – gera nuotaika

„Didžiosios ligoninės – San­taros, Kauno klinikos – diag­nostiniai centrai, kur žmogus yra tik numeriukas. Ten leng­viau nustatyti diagnozę, atlikti sudėtingas operacijas ar procedūras, o gydyti reikia mažose ligoninėse, kur medikas yra arti žmogaus. Dar labai svarbu, kad čia būtų teikiama skubi pagalba – širdies ritmui sutrikus, ne iškart galime nuvažiuoti į Vilnių, laukti eilėse. Todėl esu dėkingas tiems medikams, kurie savo likimą susiejo su mažomis ligoninėmis ir čia gyvenantiems žmonėms atiduoda visas savo žinias ir energiją“, – sakė P. Šerpytis.  

Blogai, pasak profesoriaus, kad beveik neliko medicinos punktų. Juk ne visi kaimo gyventojai gali nuvažiuoti pas daktarą, todėl laimė, jog į nuošalesnes vietas atvyksta „ratuota“ slaugytoja, atlieka paskirtas procedūras. Laikmetis keičiasi, gerai, kad atsiranda naujos darbo formos, nebereikia išlaikyti pastatų.

„Bet jei liktų tik Tauragės ligoninė, kaip planuojama, būtų labai blogai. Daugelis žmonių netektų paskutinės vilties greičiau sulaukti pagalbos“, – nuogąstauja profesorius.  

Ligoninėje paskaitos apie prieširdžių virpėjimą pasiklausyti susirinkę šilališkiai išgirdo P. Šerpyčio geros sveikatos receptą: kasdien šalia esančiam žmogui reikia pasakyti bent tris gerus dalykus. Pagirti, kad gražiai atrodo, gerai pasielgė, pasidžiaugti, jog susitiko, kas nors pasisekė. 

Profesorius įsitikinęs, kad teigiamos emocijos veikia geriau nei vaistai, nes seniai įrodyta, jog mintys materializuojasi. Gerų emocijų šaltinių yra daugybė: sportas, gamta, sodininkystė, gėlių auginimas, bend­ravimas su žmonėmis. 

O kas pačiam profesoriui suteikia gerų emocijų? 

„Kiekvienas darbas, gerai pa­­darytas, mane įkvepia. Gy­dy­tojui tenka daug bendrauti su ligoniais, prisiliesti prie tokių asmenybių, kurias šiaip jau galėtume pamatyti tik televizoriaus ekrane. Tai labai smagu. Dar nesimokiau medicinos, kai laikraštyje „Šilalės artojas“ perskaičiau šimtamečio Macaičio interviu. Jis sakė, jog geros nuotaikos semiasi iš gamtos, iš darbo, lietuviško samagono ir gražių moterų...

Supratau, kad niekada negalima prarasti humoro jausmo ir nebijoti pasijuokti iš savęs. Lietuviams to labai trūksta, mes esame skeptikai. Todėl šviesiau žiūrėkime į gyveni­mą – geriau seksis, mažiau sirgsime“, – linki šilališkiams mūsų kraštietis patyręs kardiologas P. Šerpytis. 

Daiva BARTKIENĖ

Algimanto AMBROZOS nuotr.

Įkvėpkime tyro gimtinės laukų oro

Norėčiau pasidalinti prisiminimais iš savo vaikystės ir jaunystės, kuri prabėgo Kiau­kų kaime, prie šaltiningojo Noralio upelio Antano No­reikos ir Juzefos Dajoraitės-No­reikienės gausioje, religingoje šeimoje, kurioje užaugome keturi sūnūs ir keturios dukterys.

Proseneliai Izi­dorius Norei­ka su žmona Ma­ri­jo­na Juš­kyte-No­rei­kiene susilaukė keturių vaikų: Ma­­rijonos, Ievos, Jo­no ir Vincento. Jo­nas turėjo duk­ras Stasę ir Ju­ze­fą. Kai Jonas žuvo, mer­­gaitės dar buvo mažos. Stasė užaugusi ištekėjo už Sta­nis­lovo Poškos, o Ju­­zefa – už Ka­zio Tri­jo­­nio.

Vincentas bu­vo išvykęs į Ame­riką už­darbiauti. Sun­kiai dirbdamas su­sirgo, tad grįžo į Lietuvą. Vedė Ag­nieš­ką Šne­paitę iš Obe­lyno, gyveno Pa­je­ru­by­nio kaime, susilaukė sūnaus An­­tano. Šiam paaugus, tėvas samdė mokytoją Joną Tri­jo­nį, kad išmokytų vaiką skaityti, rašyti ir skaičiuoti. Gavęs šaukimą, Antanas iš­ėjo į kariuomenę, tarnavo Tau­­­ragėje, ulonų pulke. Tėvas nupirko Antanui žemės Kiaukų kaime, pastatė trobą, pagalbinius pasta­tus javams, šienui, tvartą gyvuliams, padargų žemei dirbti. Grįžęs iš kariuomenės, Antanas susituokė su Juzefa Dajoraite iš to paties kaimo. An­tanas už  nupirktą žemę ir visus kaštus turėjo aprūpinti tėvą: išlaikyti jam karvę, nušerti po kiaulę per metus, paruošti pašaro. 

Kai Šilalėje pastatė sviesto gamyklą, A. Noreika viename savo trobos gale įrengė patalpą pieno separavimo punktui. Antanas buvo pasiųstas į kursus ir paskirtas šio punkto vedėju. Punkte buvo pastatytos šildymo krosnys, katilas su vandeniu, įrengtas rankomis sukamas separatorius. Žmonės, at­vežę pieną, jį pašildydavo iki reikiamos temperatūros ir patys išseparuodavo. Liesą pieną pasiimdavo savo reik­mėms: darydavo varškę, raugindavo, balino sriubas ar sugirdydavo veršeliams, paršeliams.

Malkoms paruošti bei krosniai iškūrenti buvo priimtas žmogus. Atskiro darbuotojo reikėjo ir grietinėlei į Šilalės sviesto gamyklą nuvežti bei priduoti. Bidonai būdavo užplombuoti, o jeigu plomba pažeista, grietinėlės nepriimda­vo, grąžindavo atgal. Lyd­raš­tyje būdavo nurodytas svo­ris, riebumas, virinimo tem­peratūra. Užmokestis pieno statytojams bu­vo mokamas pagal pieno riebumą, pinigus jie gaudavo kas mėnesį. Jais žmonės mokėjo žemės mokestį, pirko trąšų, žemės ūkio padargų, šlajų, druskos, žibalo, vinių bei kt.

Savo tėvą Antaną prisimena kaip darbštų ūkininką, pienininką, veterinarą. Jis gražiai giedojo, dainavo, bu­vo mu­zi­kan­tas, bažnyčios ko­mi­te­to pirmininkas, kasininkas, maršalka. Prisimenu, kaip kaimo žmo­nės per An­ta­nines ąžuolo lapais apvainikuodavo mūsų na­mų langus, duris ir padėdavo dovaną tėvui.

A. Noreika palaidotas Tū­bi­nių kapinėse.

Mano tėvai bu­vo darbštūs ir religingi, mus, vaikus, dirbti mo­kė nuo mažens. Prisimenu vie­ną nutikimą. Man teko vež­ti grietinę į Šilalės sviesto gamyklą. Va­žiuo­da­mas radau auksinį laik­rodį. Sek­ma­die­nį per šv. Mišias bažnyčioje kunigas per pamokslą prane­šė, kad pamestas auksinis laikrodis. Pa­si­ro­do, jis buvo zakristijono, kuris pametė laikrodį, važiuodamas dviračiu į Šilalę. Zakristijonas man už atgautą laikrodį padovanojo naują kostiumą.

Tėvo muzikalumą paveldė­jo­me ir mes, ypač brolis Sta­sys. Ganydamas karves, pasidarė smuiką, iš telefono laidų sudėjo stygas. Turėjo gerą klausą: išgirdęs grojant melodiją, atkartodavo ją smuiku. Teta Kazimiera Trijonienė-Ma­cienė, išgirdusi jo grojimą, padovanojo smuiką, kuris buvo Antano Račkausko. Stasys juo mokėsi griežti pas Petrą Gu­dauską. Pusbrolis Pranas Va­lauskas padovanojo mums gitarą, tėvas surado kontrabo­są, sudėjo stygas. Taip sukūrėme kapelą, kurioje Stasys grojo smuiku, aš, Juozas, – gitara, giminai­tis Pranas Trijo­nis – kontrabosu. Pradžioje grojome na­­muose, susirinkda­vo berniukai ir mergaitės iš artimiausių kaimų, mokėmės šokti. Vėliau pradėjome groti jaunimui šokiuose ir už kaimo ribų.

O suaugę, subrendę ir visai išskridome iš savo gimtojo kaimo. Tačiau brangūs veidai, vaizdai, prisiminimai iki šiol tebėra gyvi ir šildo. Ir šaukia vėl susieiti įvairių kartų kiaukiškius, pasklidusius po brangią Lie­tuvą ar už jos ribų, įkvėpti tyro gimtinės oro, pasibičiuliauti ar tiesiog patylėti...

Kiaukų kaimo kraštiečių su­ėjimas rugpjūčio 1 d., 11 val., prasidės šv. Mišiomis Tū­bi­nių bažnyčioje.

Juozas NOREIKA, 

buvęs kiaukiškis, gyvenantis Mažojoje Lietuvoje

Nuotr. iš autoriaus albumo

Pergalės lengvosios atletikos čempionatuose

Kaltinėnų Aleksandro Stulginskio gimnazijos lengvaatlečiai, vadovaujami trenerio Se­verino Čėsnos, dalyvavo Alytuje vykusiame jaunių čempionate ir grįžo su per­ga­lėmis. 

Ernesta Lasauskaitė rutulio stūmimo rungtyje (3 kg) tapo čem­pione (12,55 m), o Aistė Mižutavičiūtė – vicečempione trišuolio rung­tyje (11,51 m). Šios dvi sportininkės pa­teko į Lietuvos jaunių ir jaunimo komandą bei kartu su kitais sportininkais rugpjūčio 1–2 d. atstovaus Lie­tu­vai Es­tijoje, Pernu mieste, kur vyks Balti­jos jaunių ir jaunimo ko­mandinis čem­pionatas. 

Emilija Ašmonaitė ru­tulio stūmimo varžybose užėmė ketvirtąją vietą (11,39 m). Evaldas Katauskas, rutulį nustūmęs (11,69 m), liko 11-as. Augustė Mižutavičiūtė 200 m bėgimo distancijoje pagerino savo asmeninį bei mokyklos rekordą (29,12 sek.).

Lietuvos jaunučių čem­pionate Marijampo­lė­je 

E. Ašmonaitė rutulio stū­mimo rungtyje iškovojo ant­rąją vietą (10,72 m). Ji pateko tarp geriausių Lietuvos jaunučių sportininkių ir liepos 28 d. kartu su komanda atstovaus Lietuvai Lat­vijoje, Uogrės mieste.

Augustė MIŽUTAVIČIŪTĖ

Kaltinėnų Aleksandro Stulginskio gimnazijos mokinė

AUTORĖS nuotr.

Valdantieji tęsia „tradiciją“ – dar vienas įkaušęs

Kai jau atrodė, kad vasara taip ir praeis be Šilalės valdžios vyrų nuotykių, praėjusį pirmadienį driokstelėjo žinia – iškart po pietų pertraukos į savivaldybę iškviesti policijos pareigūnai nustatė, kad mero patarėjų kabinete buvo geriama tikrai ne popietės arbatėlė: vienam iš mero patarėjų nustatytas 0,5 promilės girtumas. Tradiciškai į bėdą įklimpę aukštas pareigas užimantys asmenys iškart po tokių „nelaimių“ suserga arba greitai susiorganizuoja atostogas. Ne išimtis ir šis kartas – darbo vie­toje neblaivus užkluptas valstybės tarnautojas nuo antradienio pradėjo atostogauti.

Angelė BARTAŠEVIČIENĖ

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr.57

Mokyklose suplanuota direktorių kaita

Lietuvos mokyklų vadovų asociacijos duomenimis, ša­lyje maždaug trečdalis ugdymo įstaigų neturi nuolatinių vadovų. Mokyklų vadovų kadencijos įteisintos 2018 m., šiemet savo postus turi palikti dirbantys daugiau nei 20 metų. Šilalėje tokių direktorių nemažai – net šeši, o Meno mokyklai direktoriaus nerandama jau antri metai. Vilčių teikia tik nuo liepos pradžios pasikeitusi ugdymo įstaigų vadovų vertinimo tvarka – Švietimo, mokslo ir sporto mi­nisterijos pasiūlymu, renkantis direktorius, daugiau galių suteikta savivaldybėms. 

Daiva BARTKIENĖ

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr.57

Muzikos festivalis „Pasaulio balsai“ (liepos 24 d. – rugsėjo 13 d.)

LIEPA

24 d. (penktadienis), 19 val., – festivalio pradžios koncertas Palangos Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į Dangų bažnyčia (Vytauto g. 51).

EGLĖ ŠLIMAITĖ (sopranas);

GABRIELĖ KIRŠAITĖ (mecosopranas);

JUOZAS JANUŽAS (tenoras);

IGNAS MELNIKAS (baritonas);

Lietuvos kariuomenės orkestras. Dirigentas – DAINIUS PAVILIONIS.

********

26 d. (sekmadienis), 19 val., – Palangos Kurhauzas (Grafų Tiškevičių alėja), Atvirukas Beethovenui.

TrioVan Beethoven (Austrija);

CLEMENS ZEILINGER (fortepijonas);

VERENA STOURZH (smuikas);

FRANZ ORTNER (violončelė).

********

28 d. (antradienis), 19 val., – Prancūziškas vakaras.

ASTA KRIKŠČIŪNAITĖ (sopranas);

AUDRONĖ KISIELIŪTĖ (fortepijonas);

KAUNO STYGINIŲ KVARTETAS;

KAROLINA BEINARYTĖ-PALEKAUSKIENĖ (I smuikas);

AISTĖ MIKUTYTĖ (II smuikas);

EGLĖ LAPINSKĖ (altas);

SAULIUS BARTULIS (violončelė).

********

31 d. (penktadienis), 19 val., – Palangos gintaro muziejus (Vytauto g. 17), Mocartas leidžiasi ant žemės. Teatralizuotas koncertas.

Programos „Operos Akseleratorius 2020“ dalyviai:

RASA DZIMIDAITĖ (sopranas);

PAVEL MORGUNOV (baritonas);

ELENA SVERDIOLAITĖ (sopranas);

RAFAELIS ŠTAROLIS (baritonas);

GUSTAS RAUDONIUS (fortepijonas);

Režisierė – KARINA NOVIKOVA.

 

RUGPJŪTIS

4 d. (ketvirtadienis), 19 val., – Palangos Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į Dangų bažnyčia (Vytauto g. 51), Vario dialogai.

PETRAS VYŠNIAUSKAS (saksofonas);

Klaipėdos brass kvintetas –

meno vadovas SIGITAS PETRULIS (trimitas);

MINDAUGAS PAŠKAUSKAS (valtorna);

JONAS KATAUSKAS (trimitas);

ARVYDAS STAKVILEVIČIUS (trombonas);

VIDMANTAS LIASIS (tūba).

********

13 d. (ketvirtadienis), 19 val., – Palangos Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į Dangų bažnyčia (Vytauto g. 51), Exil. skiriama kompozioriui Gija Kančeliui.

ASTA KRIKŠČIŪNAITĖ (sopranas);

AUDRONĖ KISIELIŪTĖ (klavišiniai);

VALENTINAS GELGOTAS (fleita);

DARIUS DIKŠAITIS (smuikas);

GEDIMINAS DAČINSKAS (altas);

GLEB PYŠNIAK (violončelė);

DONATAS BAGURSKAS (kontrabosas).

********

15 d. (šeštadienis), 19 val., – Palangos Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į Dangų bažnyčia (Vytauto g. 51). W. A. Mozart. Karūnavimo mišios.

Valstybinis choras VILNIUS;

RENATA MARCINKUTĖ-LESIEUR (vargonai);

Dirigentas – ARTŪRAS DAMBRAUSKAS.

********

16 d. (sekmadienis), 19 val., – Palangos gintaro muziejus (Vytauto g. 17), Instrumentų karaliaus vakaras.

Fortepijoninis duetas:

KAJA KAŠUBAITĖ.

KLĖJA KAŠUBAITĖ;

RŪTA MIKELAITYTĖ-KAŠUBIENĖ (fortepijonas).

********

19 d. (trečiadienis), 19 val., – Palangos Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į Dangų bažnyčia (Vytauto g. 51), Popiežiaus kelias. Jono Pauliaus II-ojo 100-mečiui.

Šiaulių valstybinis kamerinis choras POLIFONIJA, meno vadovas ir vyr. dirigentas – LINAS BALANDIS;

Aktorius VLADAS BARANAUSKAS;

Dirigentas – POVILAS VANŽODIS.

 

RUGSĖJIS

3 d. (ketvirtadienis), 19 val., – Palangos Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į Dangų bažnyčia (Vytauto g. 51), Dvibalsė širdis: ansamblio „Duo Barocco” dešimtmečio koncertas.

RENATA DUBINSKAITĖ (mecosopranas);

SAULĖ ŠERYTĖ (mecosopranas);

VILIMAS NORKŪNAS (klavesinas).

********

5 d. (šeštadienis), 19 val., – Palangos Gintaro muziejus (Vytauto g. 17), Tête-à-tête.

LINA FIDELMAN (fleita, Estija);

MIKK LANGEPROON (akordeonas, Estija).

********

13 d. (sekmadienis), 19 val., – Palangos Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į Dangų bažnyčia (Vytauto g. 51), Festivalio pabaigos koncertas.

PALANGOS ORKESTRAS

Meno vadovas ir dirigentas – VYGANTAS REKAŠIUS.

Į koncertus bažnyčioje įėjimas nemokamas.

Bilietus į koncertus Palangos Kurhauze ir Palangos gintaro muziejuje galima įsigyti sistemoje www.bilietai.lt bei koncerto vietoje.

Apvaršuviškiai savo kaimui išnykti neleis

Nors nuolat kalbama apie mirštantį kaimą, Laukuvos seniūnijos Apvaršuvos kaimo gyventojai šią taisyklę stengiasi paneigti – jie ėmėsi iniciatyvos ne tik suburti draugėn esamus ir buvusius gyventojus, bet ir įamžinti jau išnykusių kaimų atminimą.

Laukuvos miestelis savo šven­tę rengia visada tuo pačiu laiku – minint Švč. Mergelės Škap­lierinės atlaidus. Apvaršu­viškiai į savąją šventę sukvietė atlaidų išvakarėse. Kraštiečių laukė šv. Mišios Laukuvos Šv. Kryžiaus Atradimo bažnyčioje, o po jų Apvaršuvoje atidengtas prieš tris dešimt­mečius nuverstas ir netoliese užkas­tas paminklinis ak­muo.

„Paminklas sovietmečiu buvo pas­tatytas 1911-aisiais į JAV emigravusiam kraštiečiui Leonui Jonikui ir jo tėviškei atminti. Šis vyras buvo aktyvus lietuvių išeivijos veikėjas, žurnalistas. 1990-aisiais nuspręsta pamink­lą jam nuversti, o jo vietoje buvo pastatytas ąžuolinis kryžius. Ei­nant me­tams, jis sunyko, tad nutarėme atkurti Apvaršuvą garsinusio žmogaus atminimą, o tuo pačiu ir pažadinti mūsų bend­ruomenę aktyvesniam bendravimui“, – sakė Lietuvos Respub­likos Prezidento kariuo­menės kūrėjų savanorių medaliu apdovanotas Ignacas Gailevičius.

Šios šventės iniciatorius laukuviškis Jonas Šedbaras prisiminė, jog ąžuolinis paminklas buvo pastatytas 1990 m. liepos 15 d., o akmeninis atkurtas 2020-ųjų liepos 18 d. Ant paminklo iškalta, kad šioje vietoje buvo L. Joniko (1891–1969) gimtinė, taip pat šis akmuo yra skiriamas ir Apvaršuvos, Burbiškių, Kui­tainių, Monkiškės bei Vaitkaičių kaimų gyventojams atminti.

Pasak Laukuvos seniūno Virgilijaus Ačo, oficialios bend­ruomenės Apvaršuvoje nėra, tačiau yra entuziastų, kurie geba suburti draugėn visus bent kiek aktyvesnius kraštiečius.

„Kęstutis Auškal­nis, J. Šedbaras, I. Gai­levičius, Valde­maras Jasevičius da­ro vis­ką, jog nykstančių kaimų atminimas gyvuotų kuo ilgiau“, – sakė seniūnas.

L. Jonikas išeivijoje buvo žinomas „Lau­kuviškio“ slapyvardžiu, Amerikoje jis dirbo laik­raščio „Vilnis“ redakcijoje, žur­nalo „Liaudies menas“ redaktoriumi, bu­vo JAV Kongreso ir lietuvių meno sąjungos narys.

Paminklinį akmenį atidengti buvo pakviestas I. Gailevičius su dukra Milda bei Irena Budginaitė-Sebeckienė, jį pašventino Laukuvos parapijos klebonas kun. Virgilijus Pocius. 

„Kai girdime žodžius „tėviškė“, „gimtinė“, apima nostalgija. Ir tai yra tas turtas, kurio iš mūsų niekas negali atimti. Tai yra tos vietos, kurias prisimename ir galime nusakyti iki smulkiausių detalių, bet visa tai yra prasminga ir suprantama tik mums. Tėviškė nėra ten, kur gyvename dėl pinigų ar vykstame pasigrožėti – ji ten, kur į žemę įspaustos mūsų tėvų ir protėvių pėdos. Todėl net ir išsikėlę iš jos bei per tūkstančius kilometrų nuo jos nutolę fiziškai, dvasiškai visam gyvenimui išliekame susieti su savo gimtąja žeme“, – kalbėjo V. Jasevičius. 

Varnių regioninio parko vyriausiasis specialistas Andrius Bajorūnas priminė, jog Apvaršuva yra šio parko teritorijoje.

„Valstybė patikėjo saugoti gamtą ateities kartoms, bet be vietos gyventojų to nepadarytume. Apvaršuviškiams linkiu, jog kaimas tik didėtų, jame gimtų kuo daugiau vaikų, o Apvaršuvos vardas niekada nebūtų įrašytas į išnykusių kaimų sąrašą“, – sakė regioninio parko atstovas.

J. Šedbaras susirinku­siuo­sius įvar­dijo lyg dovaną ir priminė, kad nuotrau­koje, darytoje prieš tris de­šimtmečius statant kryžių, matomas berniu­kas yra Re­mi­gijus Mas­lauskas, ku­ris šįkart buvo vienas aktyviausiai talkinusių benduomenės narių. Tad jam, An­tanui Vėliui, I. Gailevičiui buvo įteiktos padėkos. Dėkota visiems, kurie prisidėjo, jog ši kraštiečių šventė įvyktų.

O Burbiškių gyventoja Stanislava Olš­vikienė visus nustebino atrastu talentu – iš gamtos atliekų ir antrinių žaliavų gaminamais suvenyrais. Garbaus amžiaus moteris, buvusi tremtinė, nebaigusi jokių mokslų, viską sugalvojanti pati. Tiesa, savo dirbinius 83-ejų Stanislava viešai rodo retai – Apvaršuvos kraštiečių sueiga buvo tik antras kartas. Tačiau jos darbai paliko didžiulį įspūdį: vieni skubėjo jų įsigyti, kiti – nusifotografuoti su jų autore.

Suėjimas turėjo tęstis iki aušros, nes apvaršuviškių nuotaiką kėlė Rietavo kultūros centro kaimo kapela „Subata“. 

Žydrūnė JANKAUSKIENĖ

Algimanto AMBROZOS nuotr.

Stoginės skirtos ne atliekoms

Į redakciją paskambinusi Nepriklausomybės gatvės gyventoja klausė, kada pagaliau atliekų tvarkytojai imsis tramdyti šiukšlintojus.

„Jau kuris laikas daugiabučių kiemuose įrengtos pastogės lyg magnetas traukia žmones – jie nesupranta, kam tie „gardai“ skirti, todėl verčia viską, kas papuola. Tad tenka kone prie jo budėti ir perspėti gyventojus, kad negalima į jį mesti nei avalynės, nei drabužių, nes tai nėra tekstilei skirtas konteineris. Negana to, atsirado ir kita bėda: į šį aptvarą kartonines dėžes pradėjo sandėliuoti prekybos centro darbuotojai. Jeigu nuo pavienių šiukšlintojų dar įstengiame apsiginti, tai parduotuvės darbuotojų nesužiūrėsime“, – problemą dėstė moteris. 

UAB Tauragės regiono atliekų tvarkymo centro (TRATC) Plėtros skyriaus vadovė Edita Vaitkienė informavo, kad tekstilės konteinerių įrengimo projektas dar nebaigtas, nes dėl karantino buvo užstrigęs medžiagų stoginėms tiekimas.

„Kaip ir sakiau anksčiau, stoginės yra skirtos mišrių komunalinių atliekų konteineriams: jie bus aptverti, kad juos būtų galima užrakinti ir naudotis galėtų tik artimiausių daugiabučių gyventojai. Tiesiai į stogines mesti atliekų negalima“, – įspėja TRATC darbuotoja.

Pasak E. Vaitkienės, Nepriklauso­my­­bės g. įsikūrusios parduotuvės dėl at­liekų išvežimo yra sudariusios sutartis su pakuočių vežėjais ir privalo turėti atskirus konteinerius. TRATC įrengti bendro naudojimo konteineriai yra skirti tik daugiabučių gyventojams.

„Šilalės artojas“ uždavė klausimus ir parduotuvei, bet atsakymų nesulaukė.

Tačiau TRATC administracija reagavo – jau kitą dieną po atsiųstų atsakymų į kai kurias pastoges buvo pastatyti konteineriai.

Gegužę TRATC atstovė E. Vaitkienė „Šilalės artojui“ buvo sakiusi, kad stoginės turi būti įrengtos 34 Šilalės rajone esančiose antžeminėse konteinerių aikštelėse. 

Žydrūnė JANKAUSKIENĖ

Algimanto AMBROZOS nuotr.

Pasivijo Kalėdų šėlionių rezultatas

„Šilalės artojo“ jau aprašytas teismų „herojus“ apskun­dė dar vieną ap­kaltinamąjį nuosprendį. Klaipėdos apygardos teismas nuteistojo To­mo D. apeliacinį skundą at­metė. Jaunas vyras kaltinamųjų suole jau yra sėdėjęs de­šimt kartų. Šįkart pasiųstas atlikti bausmės realiai.

Tauragės apylinkės teismo Ši­­lalės rū­mų teisėja Lina Ša­kar­­nienė kovo pradžioje išnag­ri­nėjo dviejų jaunų vyrų baudžia­mąją bylą: dešimt kartų jau teistas Tomas šįkart buvo kaltinamas plėšimu, o jo bend­­ri­ninkas Marius M. – fizinio skaus­mo sukėlimu ir nežymiu svei­katos sutrikdymu.

Policijos duomenimis, pra­ėjusių metų gruodžio 25 d. Lau­­kuvoje išgertuvių metu du vyrai (gim. 1990 m. ir 1991 m.) sumušė kitą vyrą (gim. 1995 m.). Teismas nustatė, jog To­mas D. iš nukentėjusiojo dar pagrobė ir mobiliojo ryšio telefoną „Black­view“. Jaunas vyras už vagystes, viešosios tvarkos pažeidimus, fizinį smurtą bei kitas nusikalstamas veikas įvairių teismų (Kelmės, Prienų, Ši­lalės) jau teistas dešimt kartų.

Jo bendras Marius M. teisė­saugai taip pat žinomas: Plun­gės ir Šilalės teismuose jis bu­vo teisiamas devynis kartus (už vagystes, plėšimus, viešosios tvarkos pažeidimus). Abu kaltinamieji teisme savo kaltę pripažino. 

Pasak Tomo, tą vakarą kartu su nukentėjusiuoju ir dar dviem vyrais jis gėrė prie kultūros namų, vėliau prie jų prisijungė ir Marius. Kaltinamasis neneigė, kad viskas nutiko dėl girtumo, blaivus taip nebūtų pa­sielgęs. 

Teisme paaiškėjo ir visa įvykių priešistorė. Pasirodo, vyrai ruošėsi švęsti Kalėdas, o pas To­mą bičiulius atvežė Ma­riaus mo­tina. Visą dieną uliavo­ję, va­kare „iškilo“ prie Lau­kuvos kultūros namų. Čia toliau begeriant ir išsirutuliojo konflik­tas, mat buvo prisimintos se­nos nuoskaudos: nukentėju­siuo­ju šiuokart pripažintas asmuo anksčiau buvo pavogęs To­mo telefoną. Šis liepė jį grąžinti, o nurodymus „užtvirtino“ kumščiais. Daugiau Tomas nieko nebepri­siminė, tik, pasak jo, žino, kad po muštynių nuėjo į motinos namus, atsigulė ir užmigo. Tie­sa, eidamas neva pas­tebėjo, jog telefono ekranas įskilęs, todėl jį prie parduotuvės išmetė.

Marius M. kaltę taip pat pripažino ir paantrino, jog gruodžio 25-ąją gėrė nuo pat ryto, su nukentėjusiuoju mama juos nuvežė į Ši­lalę, bet šis nesumokėjo už kelionę. Dėl to Marius trenkė bičiuliui į galvą. Vyras neneigė, jog turi prob­lemų dėl alkoholio – pasak jo, kai pradeda gerti, nebegali sustoti. 

Teismas nustatė, kad nukentėjusiajam Tomas D. tyčia kumščiu ir alkūne sudavė 7–9 smūgius, dar 5–7 – iš kojos, o Marius M. į galvą draugui trenkė vieną kartą.

Nukentėjęs vyras ikiteisminio tyri­mo metu paaiškino, jog tądien ėjo į par­duotuvę, kai susitiko pažįstamus. Sau nusipirko degtinės, o Tomui pa­ėmė du litrinius butelius alaus. Tačiau be­geriant Tomas pradėjo priekaištauti, kad diena anksčiau jis ne­atėjo į su­sitikimą. O netrukus žodinius priekaiš­tus pa­lydėjo smūgių kru­ša. Prisijungė ir Ma­rius, suda­vęs tik vieną smūgį. Kai pa­ga­liau nuo sugėrovų kumščių pabėgo, sako, skaudėjo šonus ir nugarą. Tie­sa, nė vienam savo skriaudikui nukentėjusysis civilinio ieškinio nepareiškė.

Ekspertas nustatė, jog nukentėjusiajam buvo padarytas nežymus sveikatos sutrikdy­mas.

Skirdamas bausmę Tomui D., teismas atsižvelgė į tai, kad jis, veikdamas tiesiogine tyčia, padarė apysunkį nusikaltimą, yra teistas 10 kartų, bet išvadų dėl savo elgesio nepadarė. Todėl teismas daro išvadą, jog veiksmingiausia Tomui D. bus laisvės atėmimo bausmė.

Marius M. daugiausiai teistas už nusikalstamas veikas nuosavybei. Deja, išvadų nepadarė, todėl, teismo įsitikinimu, švel­nesnės bausmės nepasiekia tikslo. Tad šįkart jam skirtina griežčiausia bausmė – laisvės atėmimas. Kadangi vyras prisipažino padaręs nusikaltimą, nuoširdžiai gailėjosi ir pasižadėjo gydytis nuo alkoholizmo, nuspręsta suteikti dar vieną galimybę pasitaisyti ir lais­vės atėmimo bausmės vykdymą atidėti.

Tomas D. nubaustas metų ir trijų mė­nesių laisvės atėmimo bausme, Ma­­­rius M. – ketu­rių mėnesių laisvės atėmi­mo bausme, vykdymą atidedant vie­­ne­riems metams. Taip pat Ma­­rius M. įpareigotas pusę me­­tų nevartoti psichiką veikiančių medžiagų ir gydytis pri­­klausomybės ligas.

Šis Šilalės teismo nuosprendis galėjo būti skundžiamas Klai­pėdos apygardos teismui, To­mas D. taip ir padarė. Tačiau Ape­liacinis teismas gegužės 29 d. jo skundą atmetė. 

Žydrūnė JANKAUSKIENĖ

Bijotų projektas: viena ranka duoda, kita – atima?

Vyriausioji tarnybinės etikos komisija priėmė svarstyti skundą dėl Šilalės sa­vi­valdybės tarybos narių Loretos Kalnikaitės ir Raimundės Gečienės viešųjų bei privačių interesų derinimo – skundo šiai tarnybai autoriai įsitikinę, kad abi jos „nusikalto“, pasisakydamos birželio 12 d. vykusiame savivaldybės tarybos posėdyje dėl Bijotų mokyklos pastato pritaikymo senelių globos namams ir Grei­tosios medicinos pagalbos stočiai. Skundas rodo, jog valdančioji dauguma, ko gero, išsigando medikių argumentų, nes rajono vadovai nutylėjo faktą, kad Bijo­tuose medikai bus įkurdinti Šilalės greitosios medicinos pagalbos stoties sąskaita. 

Pinigai svarbiau už žmones?

Bijotų mokyklos pastato pritaikymas senelių globos namams ir Greitosios medicinos pagalbos stoties veiklai yra dalis projekto „Tauragė+“ kūrimo strategijos. Bijotų projektui įgyvendinti numatyta 740 tūkst. eurų Europos Sąjungos paramos ir 60 tūkst. Eur iš rajono biudžeto. Birželio 12 d. taryba leido administracijai skelbti projektavimo ir rangos darbų viešuosius pirkimus. Prieš priimant sprendimą, politikai ilgai diskutavo apie tai, ar Bi­jotuose įkurdinus greitosios medicinos pagalbos brigadą, nenukentės Šilalės ir didžiosios rajono dalies gyventojai. De­ba­tai užsitęsė, nes niekas ne­galėjo paaiškinti, nei kas finansuos Bijotuose įkurdintą grei­tosios medicinos pagalbos brigadą, nei kam ji priklausys. Tokių elementarių projekto veiklos dalykų nebuvo išsiaiškinę nei rajono meras Al­girdas Meiženis, nei sprendimo projektą rengęs In­vesticijų ir statybos skyriaus vedėjas Martynas Remeikis. Tik vicemeras Ta­das Bartkus pripažino, jog „Svei­katos apsaugos ministerija, dalindama kvotas, turėjo planų nuo Šilalės vieną brigadą nuimti ir skirti Skaudvilei“, todėl esą nenorėdami prarasti finansavimo, šilališkiai išsiderėję, kad „atimama“ brigada įsikurtų Bijotuose ir aptarnautų automagistralę. 

A. Meiženis džiaugėsi įtikinęs Taura­gės regiono plėtros tarybą, jog punktas turi būti Bi­jotuose, nes važiuoti 30–40 kilometrų į automagistralę Ši­la­lės „greitosios“ brigadai yra per toli.  

Tačiau nei meras, nei vicemeras aiškiai taip ir nepasakė, jog Bijotuose steigiama greitosios pagalbos brigada gali būti finansuojama Šilalės sąskaita.

Įgyvendinama nauja schema

Apie tai, kaip planuojama per­tvarkyti greitosios medi­cinos pagalbos stočių tink­lą, buvo kalbama sausio 20 d. Tauragėje viešint vidaus reikalų ministrei Ritai Tama­šu­nie­nei. Tauragės regiono plėtros tarybos nariai tuomet buvo supažindinti su Teritorinių ligonių kasų ir Sveikatos apsaugos ministerijos parengta schema, kurioje aiškiai nurodyta, kaip bus perdėliojamas greito­sios me­dicinos pagalbos stočių tinklas. Joje nurodoma, jog Tau­ragės regione šiuo metu finansuojamos 7,5 „greitosios“ brigados, jų užimtumas skiriasi maždaug 30 proc. Dėl to planuojama atimti finansavimą vienai Šilalėje veikiančiai brigadai. Tai atviru tekstu – „tokių nepilnai finansuojamų ir neturinčių krūvių brigadų kaip Šilalėje, negali būti“ – sausio 20 d. buvo pasakyta Tauragės regiono tarybos nariams. Šiai tarybai priklauso ir Šilalės rajono meras A. Meiženis bei jo pavaduotojas T. Bartkus. Tačiau kodėl jiedu „neišgirdo“ įspėjimo – jau kitas klausimas...

Ministerijos skaičiavimais, tipinė „grei­­tosios“ brigada 2018 m. turėjo 3030 iškvietimų, viename užtruko vi­du­­tiniškai 45 minutes: 11 min. vyko pas pa­cientą, 25 min. teikė pagalbą, o 9 min. vežė jį į ligoninę. 

2018 m. „greitosios“ brigados vidutiniškai buvo užimtos 25 proc. darbo laiko. Pas kaime gyvenančius pacientus jos turi nuvykti per 25 min., mieste – per 15 min. Nustatyta, jog vėluojama tik į 4 proc. iškvietimų, todėl Sveikatos apsaugos ministerija planuoja įdarbinti greitosios medicinos pagalbos brigadas regioniniu principu, nepaisant savivaldybių ribų. 

Tauragės regiono plėtros tarybai pateikta analizė rodo, kad „aklosios“ zonos, kuriose į iškvietimus nuolat vėluojama, dažniausiai yra prie savivaldybių ribų, todėl ministerija pusinį finansavimą gaunančią brigadą suplanavo perkelti į Skaudvilę.

Derantis dėl projekto „Tau­ra­gė+“, nuspręsta medikus įkurdinti senelių namams pritaikomoje Bijotų mokykloje, taip abi brigadas paliekant Šilalėje. Bijotuose dirbantys medikai turėtų aptarnauti ne tik Šilalės rajono gyventojus, bet ir kitų savivaldybių žmones bei vykti į avarijas magistralėje. 

Tikslas – nutildyti daugiau žinančius?

„Šilalės artojo“ gauta Sveika­tos apsaugos ministerijos ir Te­ritorinių ligonių kasų pareng­ta greitosios medicinos stočių veiklos optimizavimo prezen­tacija rodo, jog birželio 12 d. Šilalės  meras A. Meiženis nuslėpė nuo tarybos narių, kad Ši­­lalės greitosios medicinos pa­­galbos stotis gali būti išdras­kyta arba netekti dalies finansavimo. Būtent dėl to tarybos posėdyje politikus perspėjo tarybos narė R. Gečienė. Jos nuomone, atimti iš Šilalės vieną brigadą ir perkelti ją į Bijotus būtų nusikaltimas, nes Šilalėje jų ir taip trūksta, „greitosios“ nespėja lėkti iš vieno iškvietimo į kitą. Vieną brigadą iškėlus į Bijotus, būtų dar blogiau, nes medikai turėtų aptarnauti visą automagist­ralės teritoriją – kelias gretimas savivaldybes. 

Geriausiai greitosios medicinos pagalbos problemas žinanti L. Kalnikaitė įsitikinusi, jog niekas negali „atimti“ iš Ši­lalės vienos medikų brigados, nes Ligonių kasos dviejų brigadų nefinansuoja – dalį antrajai reikalingo finansavimo skiria UAB „Ambulansas“. 

„Mes pritariame, kad būtų skirta papildoma brigada Bi­jo­tams. Paslaugos būtų greičiau ir kokybiškiau suteikiamos. Bet dėl to, jog reikia brigados Bi­­­jotuose, rajono gyventojai ne­­tu­ri nukentėti“, – aiškino L. Kal­­nikaitė. 

Tačiau dabar tarybos narės etikos sargams turi aiškintis, kokių interesų turėjo kalbėdamos posėdyje. Ir panašu, jog gali būti pripažintos pažeidusios įstatymą, nes svarstė klausimą, susijusį su įstaiga, kurioje dirba. 

UAB „Ambulansas“ direktorius kokybei Algirdas Radvila įsitikinęs, kad savivaldybė, planuodama projektą Bijo­tuose, ir ministerija, ketinanti jį finansuoti, į posėdį turėjo pakviesti greitosios medicinos pagalbos paslaugas teikiančios įstaigos vadovus, o ne užkrauti naštą L. Kal­nikaitei. 

 A. Radvilą Šilalės savivaldybės pozicija stebina: žinodami, jog paslaugų laiku nesulaukia rajono gyventojai, politikai sutinka vieną ekipažą perkelti į Bijotus, kur jis turės aptarnauti kitų savivaldybių žmones. 

Išgelbėtų tik papildomas finansavimas

UAB „Ambulansas“ kokybės direktorių piktina, kad Grei­to­­sios medicinos stočių opti­mi­zavimu rūpinasi tikrosios padėties nežinanti Vi­daus reikalų ministerija. Te­ritorinės ligoninių kasos Ši­la­lėje finansuoja tik 1,5 „greitosios“ brigados išlaikymą, tačiau įstatymai reikalauja, kad rajone būtų ne mažiau kaip dvi brigados, todėl dalį finansavimo prideda paslaugas teikianti įstaiga. 

„Mes tą darome Visagino sąskaita, nes ten daug mažesnė automobilių rida, dėl to brigadų išlaikymas atsieina pigiau. Šilalėje ypač daug iškvietimų, atstumai tolimi, automobilių rida didelė.  Benzino jie sunaudoja daug, remontuojami dažnai, todėl išlaikymas brangus. Labiausiai nukenčia darbuotojų atlyginimai“, – „Šilalės artojui“ sakė A. Radvila.  

Pasak „Ambulanso“ atstovo, jei ministerija nutartų atimti iš Šilalės vienos brigados finansavimą, liktų tik pusė. Tokiu at­veju „greitosios“ ekipažas paslaugas teiktų ne visą parą, o tik 12 valandų – dieną arba naktį. 

Gyventojams teikiama pas­lauga pablogėtų ir vieną brigadą perkėlus į Bijotus. 

„Labiausiai nukentėtų miesto ir kitos rajono pusės gyventojai. Šilalės „greitoji“ daug ligonių veža į Klaipėdą, Kauną – kelionėje tenka užtrukti iki 5 valandų. Tuo metu visi iškvietimai tektų Bijotuose dirbantiems medikams. Ar kas skaičiavo, koks būtų operatyvumas, kiek pabrangtų transporto išlaikymas? Toks perkėlimas nebūtų geriau nei gyventojams, nei įstaigai. Rezultatas – skundai ir nepasitenkinimas. Baisu pagalvoti, kas atsitiktų, jei šitoks sprendimas būtų priimtas“, – neslėpė A. Radvila. 

Jo nuomone, Šila­lės savivaldybė seniai turėjo įtikinti ministeriją skirti greitosios medicinos pa­galbos paslaugoms papildomą finansavimą. Du medikų ekipažai ir dabar niekaip neįstengia pasiekti gerų rezultatų: jei vienas išvykęs į Klaipėdą, kitam tenka dvigubas krūvis, todėl beveik ne­įmanoma per 25 min. nuvykti iš vieno rajono pakraščio į kitą. Bet koks mažinimas ar „perkėlimas“ situaciją dar pablogintų.   

Daiva BARTKIENĖ

Prenumeruoti šį RSS naujienų kanalą