Rusiją – į NATO? Pamirškite...
Prieš 75 metus įkurta NATO (Šiaurės Atlanto sutarties organizacija) buvo visai netoli neeilinio sprendimo, kad į Aljansą įstotų Rusija. Persilaužimas įvyko 1997 m., kai Rusijos prezidentu dar buvo Borisas Jelcinas. Tiesa, tuomet jis pripažino, jog kovo mėnesį su JAV prezidentu Billu Clintonu Helsinkyje pasirašytas Pagrindinis Rusijos ir NATO aktas buvo „priverstinis žingsnis“.
Šį faktą neseniai priminė JAV nacionalinio saugumo archyvas prie Vašingtono George‘o universiteto, paskelbęs 17 dokumentų, susijusių su NATO plėtra 90-aisiais ir Rusijos požiūriu į ją. Komentare teigiama, kad tai galėjo tapti tikrąja Šaltojo karo pabaiga. Bet šitai neįvyko, nes netrukus, 2000-aisiais, B. Jelcinas perleido valdžią Putinui.
Tačiau ir šis diktatorius ne toks jau „juodas“. 2018 m. rašėme, jog Amerikos žurnalas „Business Week“ paskelbė sensacingą naujieną, kad 2000 m. pradžioje Putinas kreipėsi į Jungtinių Valstijų prezidentą, prašydamas Rusiją priimti į NATO. Visas to meto galimos Rusijos narystės NATO aplinkybes aprašė žurnalo korespondentas ir straipsnio autorius Steve Levine‘as savo knygoje „Putino labirintas“ („Putin‘s Labyrinth: Spies, Murder, and the Dark Heart of the New Russia”. Niujorkas, 2008). Žurnalistas 11 metų gyveno Vidurio Azijoje ir Kaukaze, tad gerai pažįsta Kremliaus politiką „artimajame užsienyje“.
Autorius pasikliovė liudininkų Maskvoje, ypač vieno prezidento patarėjo Kremliuje, pasakojimais, esą Putinas, vos paveldėjęs iš B. Jelcino šį postą, susitikime su Amerikos prezidentu B. Clintonu ir valstybės sekretore Madeleine Albright klausė jų, kaip reaguotų Vakarai, jei Rusija išreikštų pageidavimą įstoti į Aljansą. Amerikos lyderių reakcija nežinoma, tačiau teigiama, kad jie praleido negirdomis tokį pasisiūlymą ir paskubėjo nukreipti kalbą kita linkme. Gali būti, jog jie tada įžvelgė Putino klastą. Padėtis iš tiesų buvo palanki:
Rugsėjo 11-osios teroro aktai JAV lyg ir suartino antiteroristines jėgas. Vašingtonas gavo Maskvos leidimą dislokuoti savo pajėgas Uzbekistane ir Kirgizstane. Tačiau Vakarai nebuvo lankstūs. B. Clintonas tik skėsčiojo rankomis, esą, „jeigu nuo jo vieno tai priklausytų”... JAV Kongreso nariai, su kuriais ir toliau aktyviai bendravo Kremliaus pareigūnai, prikišo Rusijos karinio potencialo augimą ir tokį suartėjimą vadino leidimu didinti Rusijos karinį potencialą.
Bet iš tiesų vėliau ekspertai aiškino taip: Putinas siekęs išpešti iš to dvigubą naudą – suartėti su Vakarais ir reformuoti šį bloką iš vidaus. Turėdama veto teisę, Rusija trukdytų Aljansui žengti žingsnius, kuriems ji nepritarė, pavyzdžiui, Serbijos pozicijų bombardavimui 1999 m. Vakaruose toliau spėliojo, kokius planus rezga Maskva. Jeigu Rusija į Aljansą būtų priimta per krizę Balkanuose, Serbija būtų nuslopinusi bet kokį pasipriešinimą Kosove, o Maskvos operacija Čečėnijoje gautų Vakarų palaiminimą.
Palankus momentas manevrams buvo praleistas: Vašingtonas pareiškė nesitrauksiąs iš Afganistano, netrukus NATO išsiplėtė – į Aljansą įstojo Baltijos ir kitos šalys, Ukraina ir Gruzija garsiai taip pat pareiškė ketinančios į jį stoti, o 2007 m. Vašingtonas paskelbė savo planus Rytų Europoje dislokuoti priešraketinės gynybos sistemą.
Galimų eksperimentų laikas praėjo, rodos, negrįžtamai. Putinas nuo klastingų sumanymų perėjo į atvirą agresiją: sukėlė karą Gruzijoje, o netrukus, išsigandęs Maidano liepsnos, atplėšė dvi Ukrainos sritis. Europoje prasidėjo tikras Armagedonas...
Anuomet visi šaukėme: mes už taiką visame pasaulyje. Šiandien, įtarimo, nepasitikėjimo ir atviros agresijos laikais, šis šūkis atrodo kupinas veidmainystės bei klastos. Raginimai atkurti taiką Ukrainoje aiškiai ignoruoja žmogiškąsias vertybes: gyventi laisvėje, saugoti gyvybę, siekti nepriklausomybės.
Per NATO 75-mečio viršūnių susitikimą Vašingtone apie ano meto bandymus įtrauktį į Aljansą ir Rusiją net nebuvo užsiminta. O be reikalo...
Atsakymas į egzistencinį klausimą, kas dėl to kaltas, nėra vienareikšmis. Įtarumas gimdo nepasitikėjimą. Pastarasis atveda prie konfrontacijos. Daug kas priklauso ne tik nuo tarptautinės padėties, bet ir nuo lyderių. M. Gorbačiovui, B. Jelcinui ir B. Clintonui galime atiduoti duoklę, kad jie, nors ir sukandę dantis, mėgino įveikti Šaltojo karo įtampą. Pavyzdžiui, vienas iš minėtų dokumentų atskleidžia, kaip 1994 m. sausį B. Jelcinas, B. Clintonas ir Ukrainos prezidentas Leonidas Kravčiukas pritarė trišalei sutarčiai atsisakyti branduolinių ginklų Ukrainos teritorijoje ir juos atiduoti Rusijai. Tada toks žingsnis suteikė vilties. Šiandien, po 30 metų, 78-erių greitai sulauksiantis B. Clintonas gailisi dėl šio žingsnio. Mums tai suprantama: kaip keičiasi laikai!
Česlovas IŠKAUSKAS
Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr. 52