Trumpas, Vaitkus ir demokratija
Kai amerikietiška demokratija braška per visas siūles, Lietuvoje ji klesti visu savo nežabotu gražumu. Parašiau ir galvoju: ar pakaks argumentų? Juk skaitytojas gali tik nusišypsoti, jeigu lyginsi „neribotų galimybių“ Ameriką su mažyte, nebent pačia save aukštai vertinančia šalimi...
Tačiau, kaip sakoma, yra kaip yra. Kažkoks nesubrendėlis 20-metis šaulys Thomas Matthew Crooksas nekliudomas užsiropštė ant stogo, iš lėto užsitaisė iš tėvo nugvelbtą snaiperio šautuvą ir aplink šmirinėjant slaptosios tarnybos agentams pykštelėjo į mitinge ugningą kalbą sakantį kandidatą į prezidentus Donaldą Trumpą. Nuplėštas ausies kraštelis šiam buvusiam JAV vadovui atnešė papildomų politinių dividendų: jis tapo dar didesniu kankiniu, ir respublikono populiarumas kilstelėjo į viršų.
Minios egzaltuotų jo šalininkų puolė į ekstazę, kitame mitingę užsilipdę dešines ausis tokiais pat tvarsčiais ir šaukę, kad tik su D. Trumpu „Amerika bus vėl didi“. Juokinga ta Eldorado šalis: užtenka vieno ligoto paranojiko šūvio, kad visa politinė rinkimų girnapusė pasisuktų kita kryptimi. O kur dar chaosas apsaugos tarnybose: pasirodo, žmonės pirštais agentams rodė ant stogo besirangantį šaulį, o šie tik numojo ranka: galbūt tai jų kolega... Kur dingo išgirtasis Jameso Bondo šaunumas?
O D. Trumpas po pasikėsinimo surengtame emociniame renginyje Mičigano valstijoje giriasi „gavęs kulką už demokratiją“. Kokią demokratiją? Jungtinėse Valstijose ji tirpsta, kaip dar žiemą matytas sniegas. Ar jau niekas neprisimena 2021-ųjų sausio, kai respublikonų lyderis ragino savo šalininkus šturmuoti Kapitolijų?
„Aš visai ne ekstremistas“, – sakė D. Trumpas.
Žinoma, ne, bet raginti imti valdžią jėga, apsimesti kankiniu ir spekuliuoti vos trim metais jaunesnio už Joe Bideną sveikatos būkle – ne moralinis ekstremizmas?
Gerai, kai kas sakys, jog politiniai žaidimai nėra švarūs. Tačiau pasaulis, nuo neatmenamų laikų, gal nuo XIX a. pilietinio karo, Ameriką laikęs demokratijos bei gerovės bastionu (o ko gi ten keliaudavo tūkstančiai lietuvių emigrantų?), dabar mato, kad JAV tikrai svirduliuoja tarsi girtos, ir dėl tokių incidentų šalies prestižas greitai smunka. Kaip tai pavojinga globaliai demokratijai, į kurią kėsinasi Maskva, Pekinas ir jų satelitai, net apibrėžti sunku. Pirmieji tai gali pajusti ukrainiečiai.
Bet grįžkime į palyginimų lauką. Mūsų šalies Prezidento rinkimuose dalyvavęs ir kai kur rinkėjų puikiai įvertintas gydytojas hematologas Eduardas Vaitkus, nors ir neužsivilkęs kankinio togos, bet toliau joja ant balto žirgo: jis žada vesti Lietuvos liaudies partijos sąrašą Seimo rinkimuose ir kels savo kandidatūrą Šalčininkų vienmandatėje apygardoje. Prisiminkime, jog Lietuvos liaudies partija – tai 2009 m. Kazimieros Prunskienės įkurta partija, praėjusiuose Seimo rinkimuose gavusi vos 0,25 proc. balsų. Šiuo metu partijos pirmininkas yra Tauras Jakelaitis. 2021 m. buvo paskelbta duomenų, jog partija turi ryšių su Rusija. Kartu su E. Vaitkumi į rinkimus žada žengti veikėjai žinomomis pavardėmis – advokatas Misiūnas, signataras Vaišvila, žurnalistas Drižius...
E. Vaitkus savo ateitį mato ir su Georgijaus juostelę ryšėjusio W. Tomaszewskio vadovaujama Lietuvos lenkų rinkimų akcija – Krikščioniškų šeimų sąjunga. Ta proga kai kas primena, kad 2021–2022 m. jis buvo dešinioji nuteisto Algirdo Paleckio ranka, abu kūrę partiją „Teisingumo aušra“.
O ką bekalbėti apie E. Vaitkaus ir jo komandos skleistą putinišką propagandą. Gegužę Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komitetas kreipėsi į Valstybės saugumo departamentą dėl jo retorikos, tačiau iš šios tarnybos – tyla. Mat pas mus demokratija... Pačiam politikui esą nepatiko, kad dėl jo diskusijos nevyksta atvirai. Jis norėtų, jog vyktų tokie vieši nacionaliniai mitingai kaip Amerikoje, kaip pas D. Trumpą. Į naudą būtų ir koks nors „sistemos“ pasiųsto veikėjo sužeistas ausies kraštelis...
Tai, jog E. Vaitkus nesilygiuoja į D. Trumpą, o į Putiną, žinoma, kelia nerimą. Tiesa, mūsų politikas hematologas dar nešaukia „padarysiąs Lietuvą didžia“, nes tai neįmanoma, tačiau augančios kaip ant mielių demokratijos siausmą pastebi: juk Lietuvoje galima kalbėti viską, propaguoti Maskvos idėjas ir atvirai girti Putiną bei žeminti Ukrainą. Visa tai ne tik kad nenusipelno įvairių tarnybų dėmesio, bet netgi skatina telkti bendraminčių būrį, kuriame netrūksta juodinančių Lietuvą, rezgančių ryšius su Putino ar Lukašenkos režimais, plepančių, kas ant seilės užeina. Štai kur demokratija! Nuo Prancūzijos revoliucijos laikų sklando lakus posakis „Revoliucija ryja savo vaikus“. O jeigu vietoj pirmo žodžio įdėtume „Demokratija“?
Česlovas IŠKAUSKAS