Mokyklinę draugystę saugo daugiau kaip pusę amžiaus

Praėjusį antradienį į susitikimą rinkosi Kvėdarnos vi­durinės mokyklos IV laidos klasiokai, mokyklą baigę 1957-aisiais. Taigi – po 60 metų! Išsaugoję per tokį am­­žių draugystę ir vertindami bendravimą, būrelis bend­ramokslių vėl džiaugėsi susitikę – regis, grįžo jau­nat­viš­kas nerūpestingumas, guvumas, energija. Nepaisant so­lidžios metų naštos.

Anot buvusios kvėdarniškės, vienos iš susitikimo organizatorių Gražinos Palekienės, Kvėdarnos vidurinę tuomet baigė 23 abiturientai.

„Mes gyvenome ir brendome laikmečiu, kuomet nebuvo išmaniųjų technologijų, kompiuterių, telefonų. Mus pirmyn vedė įtaigus, išmintingas mokytojų žodis, knyga ir didelis žinių troškimas. Iki šiol nepamirštami pedagogai lituanistė Aldona Dulcienė, chemijos-biologijos mokytoja Irena Grygaliauskienė, anglų kalbos mokytoja Zita Lekavičienė, matematikas Klemensas Ruseckas, istorijos mokytoja Kazimiera Gerulienė.

Mes dėjomės galvon kiek­vieną jų žodį, mintį, patarimą, gal todėl didžioji dalis klasiokų įstojo į aukštąsias mokyk­las, technikumus, įgijo reikalingas šaliai, įdomias profesijas. Trys iš mūsų laidos tapo medicinos darbuotojais, du – veterinarijos gydytojais, keturi – pedagogais. Šeši įgijo prekybininko, du – finansininko specialybes, vienas baigė kunigų seminariją, o vienas tapo jūrininku.

Ne vienas kopė karjeros laiptais, dirbo vadovaujantį darbą arba kitaip garsino savo kraštą. Štai Steponas Norbutas kurį laiką ėjo Šilalės rajono mero pareigas, Eugenijus Palekas ir velionis Algis Petkus buvo ilgamečiai Tauragės bei Šilutės ligoninių vyr. gydytojai, Salomėja Masiliūnienė – tuometinės Panevėžio rajkoopsąjungos pirmininkė, velionis Albinas Poška – Vilniaus „Tauro alaus“ daryklos direktorius, Stasys Stasytis – tolimojo plaukiojimo laivo kapitonas, Elena Kęstavičienė – ilgametė Šilalės švietimo skyriaus vyriausioji buhalterė, pedagogas Eugenijus Ivanauskas išugdė nemažai gar­sių sportininkų ir pats iki šiol aktyviai sportuoja.

Džiugu, kad visuose klasės susitikimuose iki šiol dalyvauja ir mūsų garbaus amžiaus auklėtoja A. Dulcienė, buvusi ilgametė Kvėdarnos vidurinės mokyklos direktorė“, - pasakojo Gražina.

Baigę mokyklas, visi išsiskirsto kas kur, tačiau ne visos klasės išsaugo vienybę ir norą bendrauti. Kaip tai pavyksta jiems?

„Mes buvome superdraugiška klasė! Tarp mūsų vyravo tokia šilta dvasia! Manau, kad mums tai įkvėpė auklėtoja – labai šiltas, nuoširdus, dvasingas žmogus. Mes tvirtai susicementavome. Ir ne tik mokykloje. Bendravimas nenutrūko nei studijų metais, nei jas baigus bei įsidarbinus, nei sukūrus šeimas. Galima sakyti, jog susitinkame vos ne kas metai, ir vis kitose vietose, dažnai kartu ekskursuojame, palydime išeinančiuosius Anapilin. Jau netekome septynių... O šiandien, minėdami 60-ąją mokyklos baigimo sukaktį, susirinkome devyni“, - pasakojo Gražina.

Ir šįkart bendraminčiai iš anksto buvo numatę kelionės maršrutą. Anot G. Palekienės, ekskursija po Rambyno regioninį parką pa­liko didelį įspūdį. Aplanky­ta Rambyno kalno senoji švent­vietė, Mažosios Lietuvos panteonas – Bitėnų kapinaitės, kur palaidotas Vydūnas ir žymus Mažosios Lietuvos švietėjas, knygų leidėjas, spaustuvininkas Martynas Jankus. Sužavėjo net septyniolikos kamienų Raganų eglė, pripažinta gamtos paminklu, auganti Vilkyškių miške, bei pats Vilkyškių miestelis, kuris yra Rambyno regioninio parko urbanistinis drausti­nis.

„O atsipūsti, pasikalbėti, pabendrauti, pasidalinti prisiminimais susėdome Rambyno svečių namuose. Maloniai nuteikė jauki aplinka, todėl šią vietą rekomenduočiau ir kitiems. Čia pakėlėme po taurę šampano už mūsų susitikimą, gražią praeitį, palinkėjome vieni kitiems viso ko geriausio. Kalboms galo nebuvo...“ - susitikimo akimirkomis pasidalijo Graži­na.

Kuo geriausių įspūdžių kupinas ir S. Norbutas.

„Labai smagu buvo pabuvoti dar neaplankytose Mažosios Lietuvos istorinėse vietose, reikšmingose visai šaliai. Ypač gera buvo vėl sutikti mūsų nenuilstančią auk­lėtoją, padėkoti jai už mums įskiepytas gyvenimiškas vertybes. Džiaugiamės jos išlikusiu jaunatviškumu, tokiu pat neblėstančiu gerumu, kuriuo ji mus auklėjo, formavo kaip asmenybes, vedė į gyvenimą. Džiaugiamės turėję tokią mokytoją. Smagu, jog vis dar norime susitikti, jog vis dar maga žinoti, kaip laikosi mums brangūs žmonės“, - ne be jaudulio kalbėjo S. Norbutas.

Šiltas akimirkas šie žmonės sakė saugosiantys ir branginsiantys. Iki kito greito susitikimo.

Eugenija BUDRIENĖ

Nuotr. iš klasiokų archyvo