Šilalę drebino kultūros namai ir „Medvėgalis“

Ką jums mena senųjų Šilalės kultūros namų ir „Med­vėgalio“ restorano nuotrauka?

- Mena, mena, - sako šilališkis Algis. - Kultūros namai ir restoranas  buvo puikus derinys. Eidami į šokius, pir­ma užsukdavom į restoraną paimti „ant drąsos“. Arba nusileisdavome prie Ašučio į šašlykinę. Bet restoranas buvo arčiau.

Senoji nuotrauka daug prisiminimų sukėlė ir šilališkiui Albinui. Buvęs padavėjas apie kultūros namus ir restoraną kalba labai panašiai:

- Tos dvi įstaigos tikrai puikiausiai derėjo. Ypač savaitgaliais, kai būdavo šokiai arba kai gastrolių atvykdavo koks ansamblis. Kiek žmonių pas mus sugužėdavo! Juk abi - laisvalaikio įstaigos. Kai į kultūros namus, kuriuos vadinome kultūrke, atvažiuodavo koks ansamblis, mes per restorano langus matydavome, kaip muzikantai kraustosi iš mašinų instrumentus ir nešasi į vidų. Muzikantai mums pamojuodavo ranka, sakydavo: „Mes tuoj ateisim!“ Mes jiems palikdavome laisvų vietų. Juk tokiomis dienomis į restoraną visi netilpdavo. O muzikantai mums duodavo kvietimų į koncertus. Juk ir į „kultūrkę“ visi taip pat netilpdavo. Kiek tada Šilalėje buvo žmonių! Štai „Nerija“ surengdavo po du-tris koncertus. Dabar nė vienam tiek žiūrovų nesurinktumei.

„Medvėgalį“ buvęs padavėjas prisimena ne kaip girtavimo vietą, bet kaip labai kultūringą laisvalaikio įstaigą:

- Tai iš tiesų buvo kultūringa vieta. Žmonės čia ateidavo ne nusitašyti, bet pasilinksminti. Galima būdavo kokioms nors progoms užsisakyti banketų salę. Savaitgaliais grodavo gyva muzika. Restoranas buvo gražiai įrengtas, tiems laikams - labai gražiai, čia dirbo ne kokie nors savamoksliai nuo gatvės, bet specialias mokyklas baigę darbuotojai, kurie mokėjo palaikyti pakilią nuotaiką. Žmonės pasėdėdavo prie stalų, eidavo šokti, vėl sėsdavo prie stalų... Gal todėl jie ir nenusigerdavo iki žemės graibymo. „Medvėgalis“ buvo plačiai žinomas, pas mus atvykdavo daug tauragiškių, taip pat ir iš kitų rajonų. Nei šašlykinė ant Ašučio, nei vėliau pastatyta kavinė priešais paštą jam neprilygo. Drąsiai galiu sakyti, kad „Medvėgalis“ garsino Šilalę.

Restoranas turėdavo užsidaryti dvyliktą valandą nakties, tačiau buvęs padavėjas prisimena, jog retai kada taip atsitikdavo. O savaitgaliais, kai grodavo taip vadinama gyva muzika, kaip tik po vidurnakčio prasidėdavo pati linksmybė.

- Sakyčiau, įsivyraudavo kapitalizmas, - šypsosi Albinas. - Mūsų svečiai jau būdavo įšilę, nuo išgertų taurelių jų širdys suminkštėdavo. Prasidėdavo pageidavimų koncertai. Vienas užsako dainą žmonai, kitas - draugei, trečias sveikina ką nors su gimtadieniu... Ne dykai, žinoma. Muzikantai irgi neblogai uždirbdavo. Mes čia buvome labai reikalingi žmonės, net restorano rūbininkė buvo svarbus asmuo. Pas ją ir vidurnaktį galėdavai nusipirkti cigarečių, o jei netilpdavai į restoraną, rūbininkė patyliukais parduodavo kokį butelį. Su antkainiu, žinoma, kuris viešojo maitinimo įstaigose siekė 15 procentų. Tais laikais nebūdavo priimta duoti arbatpinigių, bet dėkingi svečiai paprastai sakydavo: „Grąžos nereikia...“

Restorano klestėjimo laikus Albinas sieja su šalia stovėjusiais kultūros namais. Neliko kultūros namų - dalį cinkelio prarado ir restoranas.

- Gaila, tačiau po privatizavimo „Medvėgalis“ jau neatgavo kvapo. Buvo mėginta kažką daryti, bet tai jau ne­prilygo anam garsiajam „Med­­vėgaliui“, - apgailestauja Albinas.

O jūs irgi turite senų savo miesto, miestelio, kaimo nuot­raukų, kurios kažką me­na? Būtinai parodykite redakcijai. Pasidalinkime prisiminimais!

Petras DARGIS

AUTORIAUS ir Algimanto AMBROZOS nuotr.

... ir be „kultūrkės"