Susirinko visas Paežerys

- Kaip seniai nesimatėme! Prieš penkerius metus, per šventą Antaną!

- Šimtas metų be šių metų!..

- Jonai, o tu manęs nepažįsti?

- Iš veido matau, bet vardo ir pavardės jau neprisimenu...

- Ak, tai tu! Visai nepasikeitęs...

Tai vis šūksniai iš paežeriškių susibėgimo praėjusį šeštadienį.

Kiek čia buvo džiaugsmingų susitikimų, kiek apsikabinimų, pasibučiavimų!.. Buvo ir ašarų. Juk pasitaikė sutikti puikų jaunystės draugą, kurį likimas nunešė kažkur kitur, ir jie daugiau nesimatė. O dabar jie pusdieniui grįžo į tuos jaunystės metus, kada visi nerūpestingai gyveno viename savo kaime ir maudėsi tame pačiame ežere.

Formali su­sitikimo pro­ga - kaimo kry­žiaus šventinimas. Prie įva­žiavimo į Paežerį, Kal­ti­nė­nų - Upynos pakelėje, kryžius seniai stovėjo. Bet dabar - naujesnis, didesnis ir netgi gražesnis.

- Važiuoju pro kryžių, žiū­riu - supuvęs, skersinis jau vos laikosi, - sako ūkininkas Česlovas Legačinskas. - Pa­ma­niau, kol turime jėgų, galime pastatyti naują.

Česlovas teigia iš pradžių nė negalvojęs apie kažkokią didelę šventę, kraštiečių susiti­kimą. Jam paprasčiausiai kilo mintis pastatyti naują kryžių. Pasakė apie tai Jonui Šed­ba­rui, tas pritarė, o paskui atsirado daugiau bend­raminčių. Pa­ma­žu ši mintis ėmė augti lyg snie­go gniūžtė. Ir nors Česlovas sa­vęs nelaiko didžiausiu įvykio kal­tininku, kalbinti paežeriškiai pirmiausia minėjo būtent Le­ga­čins­kų šeimą.

- Tai Česlovas su savo žmona seniūnaite Nijo­le! - sakė jie.

Pasirodo, Ni­­­jo­­lė - net ne­be se­­niūnaitė, Pa­eže­­rys savo se­niūnaičio kaž­kodėl ne­be­turi, tačiau žmonės ją iš įpratimo taip te­be­vadina. Kai­mas netu­ri net formalios bend­ruo­menės ar kitos struktūros, ku­ri galėti surengti kokias šventes. Tačiau susitikimo idėja patiko visiems. Ji ir suvienijo.

- Jonas surado ūkininkus, kurie paaukojo kryžiui didelį ąžuolą - tai Grikšai nuo Žadeikių. Skulptorių Pra­ną Pet­ronį mes pažinojo­me - jis nemažai medinių skulptūrų yra daręs Bijotams, - pasakoja Č. Legačinskas. - Kai kryžius jau buvo gatavas, atsirado savanorių jį pastatyti. Stasys Bušinskas, Vladas Žu­kauskas, J. Šedbaras, Auri­mas Legačinskas, Laimis Mi­la­šius, Karolis Anulis - visi dir­bome. Prie kryžiaus gėlių pasodino Anicetas ir Nijolė Rim­kai, kryžiui vainiką py­nė Valė Bukantaitė, Ligita Bu­šins­kie­nė, Rita Urbonienė, N. Le­ga­činskienė, Ona Ra­džie­nė...

Niekas neskaičiavo, kiek į šventę suėjo ir suvažiavo paežeriškių, bet keli šimtai tik­riausiai buvo. Ir visiems vaišių užteko! Kiek kugelio pri­ke­pė ir gaivos pri­darė Dai­va Juo­dienė, Ri­ta ir Kazys Ur­­bonai, L. Bu­šins­kienė, Vil­ma Gu­dins­kienė, Ona ir Petras Ra­džiai. Šventė nebūtų pavy­ku­si ir be Sigito bei Vilmos Gu­dins­­kų, Onos ir Kęsto Jur­gai­čių pagalbos. Pa­pras­čiau sa­­kant, visas kaimas bu­vo sukilęs ant kojų.

Juk viskas - pačių jėgomis, pinigais ir darbu. Žmonės aukojo ir šventės metu. Kas kiek galėjo, tas tiek davė. Surinktų pinigų užteko ir kryžiui, ir vaišėms, ir „Jo­nio“ muzikantams pasisamdyti.

Paežerys nė­ra didelis kaimas, bet šventė parodė, kad jis tebėra gyvas ir darnus. Gyvena čia keletas jaunų šeimų, jaunųjų ūkininkų, kurie ir vaikus augina. Tuštėjančioje Lietuvoje tai jau retesnis dalykas.

Petras DARGIS

Autoriaus nuotr.