455 metus už Girdiškę, vyrai!

Šiemet mūsų miestelis mini 455 metų sukaktį. Ta­čiau dažnas net nepajutome, kaip praėjo dar vienas penkmetis. Tiems, kurie pamiršo, norisi priminti, jog Girdiškė pirmą kartą rašytiniuose šaltiniuose paminėta 1562 m. Karšuvos valsčiaus inventorinėje knygoje. Kitas šios vietovės paminėjimas randamas jau tik po šimto metų Raseinių teismo aktuose. Vėliau apie Girdiškę rašoma, kad kaimas mažas, čia nebūna nei turgaus, nei jomarko, yra keliolika valstiečių namų bei viena užvažiuojama smuklė. Pirmieji maldos namai Girdiškėje pastatyti 1782 m., o per labai trumpą laiką įkurta ir atskira parapija.

Galbūt iš praeities kai kam norisi įkvėpimų, sektinų pavyzdžių, todėl trumpai priminsiu tas asmenybes ir faktus, iš kurių viso šito galima pasisemti.

XIX a. antroje pusėje Girdiš­kėje veikė parapinė mokyk­la, ją lankė 24 mokiniai. Lie­tu­viškos spaudos lotyniškais rašmenimis draudimo metais kaimą draudžiama literatūra aprūpindavo knygnešiai. Lietuviškos spaudos platinto­jas buvo ir kunigas Juozapas Čerkeliauskas. Į Girdiškę atkeltas 1894 m., jis tuoj pat pradėjo naujos mūrinės, iki mūsų dienų išlikusios bažnyčios statybą. Senoji sudegė 1909 m. Kalėdų pirmąją dieną. Kun. J. Čerkeliauskas per pamokslą aiškino, jog bažnyčia sudegė per žmonių kaltybę - Dievas nubaudęs už negerus darbus ir girtuoklybę. Tik 1912 m. pradėta melstis dar neįrengtoje naujojoje šventovėje. 

Kiek anksčiau minimas atkak­lus, išsilavinęs, mokėjęs keletą kalbų kraštietis An­ta­nas Bružas. Susiginčijęs dėl že­mės su vietinio dvaro savininku, jis susidėjo į terbą vyženas, maistą, dokumentus ir iškeliavo į Peterburgą - pas Rusijos imperatorių Nikolajų II. Per tarnus ir patikėtinius po kelių savaičių patekęs pas valdovą, atsiklaupė ant žemės. Caras pasakęs: ,,Stokis, aš nesu Dievas“ ir ilgą laiką skyręs pokalbiui. Po to pasiūlęs A. Bružui pasilikti dirbti imperatoriaus administracijoje raštininku, pa­dovanojęs kanceliarinį segtuvą, kurį iki šiol saugo jo anūkas Jonas Zacharijus Bružas. Po metų tarnybos grįžęs į Girdiškę, A. Bružas rado jam atmatuotą žemę, sutvarkytus rubežius. Fizinio darbo dirbti jam nebereikėjo - perpratęs tuometinę raštvedybą, užsi­ėmė įvairių prašymų, apeliacijų, skundų rašymu.

Iš patriotinio pasišventimo Nepriklausomai Lietuvai klodo papasakota kita J. Z. Bružo istorija. Iš Girdiškės kilęs Kos­­tas Savickas buvo baigęs Ber­lyno karo akademiją, tarnavo aukšto rango karininku. 1940 m. sovietams okupavus Lietuvą, jam pasiūlyta, paliekant laipsnį ir pareigas, pereiti į Raudonąją armiją. Atsakas buvęs toks: ,,Aš daviau priesaiką Lietuvai ir jos nesulaužysiu“.Po to sovietinės valdžios jis buvo ištremtas į Sibirą.

Sovietmečiu Girdiškė buvo apylinkės centras ir pakankamai aktyvi vieta. Iki 8 dešimt­mečio vidurio funkcionavo Girdiškės kolūkis, veikė pradinė mokykla, paštas, pieno punktas, parduotuvė, kurioje viena svarbiausių prekių buvo žibalas. Veiklūs buvę ir kultūros namai, tris kartus per savaitę buvo rodomas kinas. Apie 1975 m., Girdiškę prijungus prie Dionizo Poškos kolūkio, išblėso vietos ir ūkinė, ir kultūrinė veikla.

Daugiau kaip po dešimtmečio tarsi žvakė vėjyje pasirodo kun. Petras Linkevičius. Tuo laikotarpiu prasidėjo ir vietos bendruomenės savitumo atskleidimas (dainos, šokiai ir pan.), teikiama vertė tam, kas mus išskiria iš kitų ir vienija. 

Įtvirtinus Nepriklauso­my­bę, į Girdiškę atkeliamas dar vienas lyderis, paskui kurį eina žmonės – klebonas kun. Alvydas Bridikis. Jo iniciatyva pastatyti parapijos namai, sutvarkyta jų aplinka, renovuota bažnyčia. Tai buvo savotiškas Girdiškės renesansas. 

1995 m. Girdiškė pakilo iš dulkių - per gyvenvietę nuties­tas asfaltas, įrengti šaligatviai. Po 13 m. asfaltuotas kelias nusitiesia iki Upynos, o nuo 2010-ųjų civilizuotai pasiekiame ir magistralinius kelius. 

Kas būtų mūsų Girdiškė be kasmetinės Šv. Mergelės Ma­ri­jos Sniegenos šventės, suburiančios visus iš tolimiausių kraštų. Šia proga šiemet aktyvus vietos jaunimas atrinko ir skyrė bendruomenės nariams įvairias no­mi­nacijas: „Skam­biausiu Gir­diš­­kės balsu“ tapo Aldona Bui­­kienė, „Ak­tyviausia knygų skaitytoja“ - Veronika Šegž­daitė, „Meistrų meistru“ - Pet­­­ras Buivydas, „Ge­ros nuo­tai­kos nešėju“ - Vla­­das Knys­tau­­tas, „Didžiausio pasta­to tvar­­kytoja“ - Jadvyga Bam­ba­lai­tė, „Naujienų nešė­ja“ - Ire­na Žukauskienė, „Vaikš­tan­čiu kraš­to istorijos vado­vė­liu“ - J. Z. Bru­žas, „Pavyzdingiausiais tė­vų so­dy­­bos puoselėtojais“ - Ri­­mas Ra­kauskas ir Kęstutis Ei­­di­nin­kas, „Seniausiais gyven­tojais“ - An­tanas Rimkus ir Jad­vyga Ar­monienė, „Šau­niau­siu inicia­toriumi“ - Ge­diminas Za­ranka.

Sniegenos krep­šinio turnyre pirmąją vietą užėmė komanda „Už Gir­diš­kę“, o svarsčių kilnojimo rung­tyje vietos gyventojas Vy­gandas Bagdonas buvo antras.

Diena galbūt nebūtų buvusi taip alsuojanti Sniegenos tikėjimu, romantika ir rungtynių aistra, jei ne geros valios rėmėjai, pradedant para­pijos klebonu kun. Vytautu Šiaud­vyčiu, baigiant vietos žmo­nė­mis.

Šiandien Girdiškės apylinkė­se gyvena apie 225 gyventojus. Nepaisant prastėjančios de­mografinės situacijos, einama kultūrinio švietimo, bend-

ruomenės stiprėjimo link. Puo­­­selėjama idėja sudaryti kraš­to istorijos leidinį. Tam tikimasi ir savivaldybės finansavimo, turint omenyje, jog švietimas  yra tarsi valstybės šaknys, nuo kurių priklauso, ar medis bus žaliuojantis, ar apvytęs...

Arūnas MIKALAUSKAS

AUTORIAUS nuotr.