Senieji daiktai kalba

Kodėl vienus daiktus išmetame, o kitų - ne? Kalti­nė­niškės Reginos Pūdživelienės namuose tokių ne­iš­mestų kaupėsi, kaupėsi, kol prisirinko kelios lenty­nos. Dabar aišku - išmesti jų negalės. Tie daiktai kalba: apie tėvą, apie mamą, apie seserį, brolius, kaimynus... Kalba jai. O ar galėtų kalbėti kitiems? Ar jie sakys ką nors kartoms, kurios ateis po mūsų?

Ką saugo senosios vietos

Plytinė. Niekas čia seniai nebegamina plytų, bet senieji kaltinėniškiai tą vietą šitaip tebevadina. Nedidelis plytinės darbininkų namukas, kurį Regina su amžinatilsį Petru nusipirko ir rekonstravo.  Tokių namukų čia buvo kelios eilės, dabar beliko keli. O šalia senieji karjerai išliko. Koks jo gelmėje būdavo šaltas vanduo! Kaip užguldavo ausis, kai miestelio vaikigaliai mėgindavo pasiekti dug­ną ir kaip įrodymą partempti iš dugno saują molio...

Regina gimė ir augo ne čia, ne plytinėje, ne Pelkių kaime, ku­­rio kampas da­­bar perkrikš­ty­tas į Trako kai­mą. Kodėl Tra­­ko, niekas iš kal­tinė­niškių ne­su­pranta. Gražus miškas prie Yžnės visada vadinosi Trakomis, tačiau bemoksliai valdininkai pervadino į Traką. Už Trakų buvo Rūtelės, kurias tikriausiai tie patys beraščiai perdirbo į Rūtelius. Senasis paveldas klastojamas akyse.

Regina nenori, kad taip su viskuo atsitiktų. Ir mano, jog nereikia parduoti tėviškės, išmesti daiktų, kurie artimi širdžiai. Jų giminė jau padarė klaidą ir pardavė gimtuosius namus Misaičių kaime. Paskui norėjo atpirkti, bet nebesutarė dėl kainos. Tad iš viso to brangaus, ką jie patyrė vaikystėje, beliko senieji daiktai - atminties lobynas.

Į akis pirmiausia krenta kalvaratas. Visai toks, kaip ir mano mamos! Gal darė tas pats miestelio meistras? Kalvara­tas - tai mama. Prisimenu, kaip ji prie pečiaus verpdavo, o aš, atsigulęs ant grindų, ranka padėdavau minti pedalą. Ir kodėl mums neužteko proto išsaugoti šitokį daiktą? O Regina išsaugojo. Kaip ir bandoniją, nors ja niekas seniai negroja. Bandonija - tėvas.

- Kaip mes prašydavom tėčio, kad pagrotų! - paėmusi į rankas bandoniją, sako Regina. - Mes jį vadinom tata. Tatuk, pagrok! Sesuo Elvyra buvo jo mylimiausia duktė, jai geriausiai sekdavosi kaulyti. Tatuk, būk geras, nors truputuką! Tata neiškenčia, ima bandoniją ir sako: nestovėsit kaip įkalti į žemę! Jis nemėgo, kad jo klausytų žiopsodami. Jeigu jis groja, turi dalyvauti visi. Mes susikimbam už rankų, einame rateliu. O per Jonines, kai po atlaidų susirinkdavo visas kaimas, kaimynas dar atsinešdavo smuiką. Tokia linksmybė kildavo!

Kur susirinkdavo kaimas?

- Mūsų kieme, Misaičiuose.

Misaičiai - netoli. Gal dar išliko tas kiemas, senoji Ruzgių troba, gal dar kas nors?

Laikas ne viską sulaužo

Bevažiuojant į Misaičius, Reginai parūpo Ąžuolijos mokykla. Ji žino, jog nei pradinės, nei aštuonmetės čia seniai nėra, tačiau gal išliko senasis medinis pastatas? Ir cementiniai laiptai, kurie tebestovi akyse? Ji nešėsi knygas, sąsiuvinius ir spalveles, nes tėvas dar nebuvo sukalęs karabono. Karabonas - tai tokia fanerinė dėžė knygoms, beveik kaip kuprinė. Spalveles tata buvo parvežęs iš Rygos. Į Rygą jis veždavo mėsą ir bulves, o pripirkdavo visokių įdomių daiktų. Naujų spalvotų pieštukų visa dėžutė buvo tikras stebuklas. Bet - o nelaimė! - knygos slydo iš rankų, visi daiktai pažiro ant laiptų. Spalvų dėžutė - irgi. Vytautas, toks didelis ir augalotas vaikas, pribėgo, davė su  koja. Trakšt, ir nebėra!..

- Kaip aš tada verkiau! - prisimena Regina. - Man tai buvo tikra tragedija. Atsimenu, tėvas ėjo aiškintis su to Vytuko tėvais. Spalvų dėžutė - dar ir pinigai. Po karo mes taip gerai negyvenome, kad būtume galėję švaistytis daiktais.

Laiptų nėra. Pastatas lyg ir tas pats, bet jau ir kitoks. Dabar čia gyvena žmonės. Ta vieta, kur buvo durys, apkalta naujomis lentomis.

- Čia buvo durys ir laiptai! - tvirtina ji.

Atminty išlikęs vaizdas - tikslus. Ateina Juozas Jencius, jis čia gyvena, rodo grėbliu į sieną:

- Taip, toje vietoje tikrai buvo durys, - patvirtina.

Kaip viskas pasikeitė! Kiek tada Ąžuolijoje klegėjo vaikų! O tame name, kur vykdavo pamokos, gyveno ir mokytojas Stasys Razma. Įdomus žmogus, vienintelis kaimo inteligentas. Tikriausiai visi buvę mokiniai jį prisimena.

Trumpam įmanoma grįžti

Augalotų medžių vėsi pa­ūksmė. Tvartas su daržine, didelis kiemas, sodo medžiai ir nepaprastai aukštas beržas. Senas rūsys prie jo. Regina kažko negali suprasti. Medžiai, kiemas... Būna, jog pabundi iš sapno ir negali suvokti, kur atsidūręs. Bet štai pažįstamas veidas.

- Jadzė! - sušunka Regina. - Jadze, tu?

- Regina? - atsiliepia Jadzė.

Jadzei Reginos mama jau senatvėje pardavė savo namus. Ir tvartas, ir medžiai - viskas taip pat. Tik beržas buvo mažesnis.

- Nepažinau savo namų! - juokiasi Regina. - Gėda!

Kiek metų ji čia nebuvo? Sykį, kai viskas jau buvo parduota, atvažiavo su mama. Tačiau labai rizikinga grįžti į jaunystę, kurios tikrai nebėra.

- Veskit mane iš čia! - sakė tada mama. - Daugiau čia nebevežkite!

Tarsi žemė būtų slydusi jai iš po kojų! Mamai atrodė, kad viskas visiškai kitaip ar net apleista. Dabar Regina reaguoja kitaip. Žinoma, daug kas pasikeitę, bet matyti, jog šeimininkai įdėjo pinigų ir padirbėjo.

- Džiugu, kad viskas gražu ir tvarkinga, - sako sugrįžėlė.

Upelis šalia namų teka kaip ir tekėjęs. Tada jis buvo truputį patvenktas, tvenkinuke gyveno vėžiai.

- Kiek vėžių pagaudavau! - prisimena Regina. - Sykį šventėme čia su kurso draugais, mano Petras pradėjo girtis, kokia apsukri jo žmona, kaip ji rankomis gaudo vėžius. Niekas, žinoma, nepatikėjo. Kur tai matyta, jog moteris rankomis gaudytų vėžius! Tai pasikaišiau sijoną, šokau į prūdą ir įrodžiau!

Jadzė kviečia į vidų. Senas žemaitiškas vaišingumas. Kai­čia kavos, pjausto pyragą. Svečias vienkiemio žmogui - ne tik naujiena, tai kažkas šventa. Kažkada čia ilgais rudens ir žiemos vakarais sueidavo visi kaimynai. Moterys atsinešdavo mezginius, vyrai virves vydavo. Reginos tata iš Rygos parsivežė radiją. Pasiklausyti tos kalbančios dėžės eidavo visi, netgi mokytojas! Regina neprisimena, ką jie klausydavosi, bet tikriausiai ką nors draudžiamo, nes visada užsidangstydavo langus. Ko gero, tai buvo „Amerikos balsas“.

- Prisimenu, kaip paskutinį sykį visi giedojo Lietuvos himną, - pasakoja Regina. - Tėvas pasakė: daugiau nebegalime rinktis, mes jau sekami. Matyt, jį buvo kas nors įspėjęs. Visi atsistojome. Giedant himną, vyrams per skruostus pasipylė ašaros...

Regina dar buvo vaikas ir daug ko negalėjo suprasti. Buvo aišku tik, jog tai - kažkoks praradimas.

Didelis praradimas. Niekada jau nesusirinks kaimynai sykiu pešioti plunksnų ar vilnų, pinti krepšių, vyti virvių ar šiaip padainuoti. Liaudies dainas šiandien girdime scenoje, tačiau juk senosios žemaičių dainos buvo skirtos visai ne scenai. Jos, kaip šokis ar bendros vaišės, buvo skirtos bendrauti. Ne telefonu, ne internetu, bet gyvai, širdis į širdį.

- Gal kur ant aukšto likę senųjų mamos daiktų? - klausia Regina.

- Turėtų būti kas nors, - sako Jadzė. - Lipu pažiūrėti.

Tais laiptais lipdavo ir Reginos mama. Jeigu kieme pasirodydavo pirmininkas, ji lipdavo labai greitai.

- Vaikai, aš ten tvarkysiuos, o jūs pasakykit, jog mamos nėra, - įspėdavo ji.

Mama didžiuliame darže turėjo labai didelių svogūnų. Tada jie priklausė „Artojo“ kolūkiui, tai ir svogūnai priklausė jam. Ne tik svogūnai - pirmininkui atrodė, kad jam priklauso visos gražesnės kaimo moterys. O Regina prisimena, kad jų mama buvo graži. Vaikai nieko tada nesuprato, ir tik kai paaugo, jiems tapo aišku, kodėl mama taip greitai dingdavo laiptais.

- O paskui tas pirmininkas mirė, - pasakoja Regina. - Nuėjo naktį į kolūkio dirbtuves ir neišėjo. Rytą žmonės rado viską ten išvartytą ir išdaužytą. Labai keista mirtis.

- Žmonės kalbėjo, jog per naktį jis mušėsi su pačiu velniu, - nulipusi nuo aukšto, įsiterpė Jadzė. - Kas žino, gal tai tiesa?..

Jadzė - irgi vietinė, ji irgi žino senąsias kaimo legendas.

Ką galima perduoti?

Iš Reginos vaikystės dienų grįžtame praturtėję. Jadzė nuo aukšto nukėlė linų šepetį ir kočėlą. Darbo įrankiai geriausiai primena mamą. Kiek Regina prisimena, jos mama visada ką nors darė. Senieji Ruzgių daiktai ima šį tą sakyti. Jų virtuvė, kur vakare prie žibalinės lempos visi sėdi ir pašo plunksnas. Regina neatsargiai įtraukia į nosį pūkų, pradeda čiaudėti, o visa šeima ima kvatotis. Arba susėda visi prie didelio stalo ir laukia, kada mama paduos puodą bulvių košės su spirgiukais. Tėvas būtinai atsisėda gale, kad būtų visų matomas, mama laksto aplink. Kol tėvas nepaima šaukšto, tol nėra ženklo kitiems. Tėvas ima šaukštą - tada ir kiti.

- Tėvas griežtai laikėsi šitos tvarkos, - pasakoja Regina. - Prie stalo galėjai būti pagirtas. Jei buvo už ką. Jeigu ką gerai padarei, tėvas kažkaip išskirs iš kitų, bent duonos pirmam paduos. Mums, vaikams, tai buvo svarbu. O mama mokė už ką nors atsakyti. Avis atsivedė ėriukų, mama juos padalija vaikams. Tu prižiūrėsi tą, o tu tą. Daržo lysves, darželius irgi padalydavo. Visi keturi vaikai buvom už ką nors atsakingi.

Dabar sakytume - senoji patriarchalinė natūrinio ūkio tvarka. Vis mažiau žmonių gali papasakoti apie tai, jog kiekvienas žinojo savo laiptelį, savo konkrečią vietą ir galėjo jaustis saugus. Nei ryt, nei poryt niekas labai nesikeis - kaip ėjo visi senuoju rit­mu, taip visi eis, kaip draugavo su kaimynais, taip ir draugaus. Tos pačios dainos, tie patys žaidimai, kažkur iš gilios senovės paveldėti ritualai...

Ar šiam judriam bėgančiam laikui galima tai perduoti? Dirb­dama Klaipėdos „Versmės“ vidurinėje mokykloje, Re­gina subūrė „Žemaitukų“ et­nokultūros būrelį. Mažiesiems žemaitukams patiko senosios dainos, žaidimai ir papročiai. Priklausyti būreliui tapo „unoro“ reikalu. Juk jie, žemaitukai, turi šį tą daugiau už tuos, kurie nejaučia savo šaknų. Išėjo Regina į pensiją - būrelis subiro. Tačiau tie vaikai, kurie užaugo žemaičiais, prigimties jau nepamirš.

Tarp Reginos daiktų yra vienas labai įdomus eksponatas - gana meniškai išdrožta moters galva. Drožinėjo ją Petro sesers vyras Jurgis Ruikys. Joks skulptorius - viso labo Klaipėdos celiuliozės ir popieriaus fabriko liejyklos darbininkas. Bet ėmė ir sužibo talentu.

Paklausykime seno muziejininko

Upyniškis Klemensas Lovčikas neabejotinai yra sukaupęs patį didžiausią asmeninį buities muziejų rajone. Tai jau seniai - ne tik giminės ir ne tik Upynos muziejus, Klemenso surinkti daiktai tapo viso krašto buities istorija. O juk viską ir jis pradėjo nuo kelių senesnių daiktų kolekcijos. Ką daryti, kad tie daiktai prabiltų ir nevirstų sendaikčių sąvartynu?

- Patarčiau inventorizuoti, - sako muziejininkas. - Visi daiktai nuo pirmo iki pas­kutinio turi turėti savo numerius, juos reikėtų susirašyti į knygą. Ir nurodyti, kas tai per daiktas, iš kur jis gautas, kam buvo naudojamas. Daugelis senųjų daiktų nebenaudojami, naujosios kartos nebežino jų paskirties. Mano kolekcijoje yra ir tokių, kurių paskirties ir pats nežinau. Jei bus užrašyta - neišnyks.

O kaip su daiktų istorija?

K. Lovčikas sako, jog tai irgi svarbu. Kartais daiktas - tiesiog legenda.

- Mano muziejuje yra senas surūdijęs raktas. Nuo klebonijos klėties. 1940 metais pirmoji Upynos komjaunuolė Bronė Albrechtaitė ėjo per miestelį, tą raktą sukdama sau apie pirštą ir sakydama: „Klebono klėtė mano saujoj!“  Mat bolševikai atėmė klebono turtą. Paskui užėjo vokiečiai ir jos vos nesušaudė. Bet nuėjo klebonas pas valdžią, užtarė, išvadavo. Po karo - vėl tas pats. Viskas baigėsi tuo, kad B. Albrechtaitę nušovė partizanai.

Nėra senų daiktų, kurie nesakytų nieko. Štai upyniškis Petras Šetkus atidavė seną plūgelį. Po kelių metų užėjo pats į muziejų, pamatė savo plūgelį, pribėgo prie jo, priklaupė ir ėmė su juo kalbėti: „Visus laukelius tavimi apariau!“.. Matyt, visi laukeliai iškilo jam prieš akis. Labai svarbu tai užrašyti. Kuo daugiau užrašysite apie senuosius daiktus, tuo daugiau jie kalbės ir kitiems, - pataria muziejininkas.

Petras DARGIS

AUTORIAUS nuotr.