Vargelį keitė džiaugsmas ir palaima

Šiandien kvėdarniškei Anicetai Raudonienei, pagimdžiusiai, užauginusiai bei dorais žmonėmis išauklėjusiai vienuolika vaikų, kaip ir dar 43 šeimai pasišventusioms Lietuvos motinoms, Prezidentė Dalia Grybauskaitė įteiks ordino „Už nuopelnus Lietuvai“ medalį.

„Antrą kartą savo gyvenime važiuosiu į Vilnių. Pirmą sykį buvau per sūnaus Gvido vestuves“, - šypsosi Aniceta.

„Kol įsidrąsinsiu, jūs ma­nęs paklausinėkit, aš atsakysiu“, - paprašyta papasakoti apie savo gražią šeimyną, juo­kauja moteris. O pasakojimas apie vaikus – tai visas motinos gyvenimas: rūpestis, ne­rimas, džiaugsmas ir pasididžiavimas jais. Tai kartu ir viso gražaus amžiaus istorija – birželio 12-ąją A.Rau­donienei su­kaks devyniasdešimt.

„Maloniausi metai buvo, kai mokiausi. 1940-aisiais bai­­giau 6 klases Kvėdarnoje. Tai ir visi mano mokslai. Siekti dau­giau neturėjau galimybių, nes sušlubavo tėvų sveikata. Po penkerių metų ištekėjau. Jaunystė buvo labai trum­pa...“ - atsidūsta Aniceta. 

Vyrą Antaną ji teigia parsivedusi iš Drobūkščių. Išėjo taip, kad Anicetos brolis vedė Antano seserį, taip ji susipažino su savo būsimuoju. 

Apsigyveno jiedu Anicetos tėviškėje Padvarninkuose – di­­delėje senovinėje sodybo­je, kur pastatų stogai dar buvo dengti šiaudais. Šią sodybą su žeme, užsidirbęs pinigų Amerikoje, nusipirko jos tė­velis. Alinantis darbas už At­lanto jam kainavo sveikatą ir krūvą pinigų – grįžęs ilgai gydėsi Karaliaučiuje. Dabar tas senolės širdžiai brangus gimtinės vaizdas likęs tik jos atmintyje bei nuotraukose. Dar – ir sūnaus dailininko Gvido tapytame paveiksle ant sienos. O atsisveikinimas su gimtine, kaimu Anicetai ir šiandien spaudžia ašarą. Melioracijos mastai šlavė nuo kelio visas sodybas, kurios bent kiek trukdė. Pasak Ani­cetos, Padvarninkai buvo šitoks didelis kaimas, o beliko tik dvi trobos... 

„Prisimenu, jau vieni kaimynai išsikėlė, kiti, vis daugiau ir daugiau, o mes vis delsiam. Išėjome kone pas­kutiniai. Tai dėl to, kad santaupų neturė­jome. O iš kur jų bus, kai to­kia šeimyna? Už namą Kvė­darnoje, kurį nusipirkome, pra­šė daugiau negu mums sumokėjo už nugriautus pastatus“, - pasakoja senolė.

Ir nors jau 30 metų gyvena Kvėdarnoje, apsiprato su pradžioje jai buvusia sveti­ma, nemiela aplinka, be graudulio negali prisiminti nei rasotų rytmečių, nei dygių ra­žienų ir net to sunkaus, bet įprasto kasdienio darbo. Nemiela jai miestelio brukė. Sako, kuomet, nuėjusi bažnyčion, susitinka moterų nuo Padvarninkų, tai smagiai širdis atsigauna! Pasijunta tarsi tarp artimų žmonių. 

„Buvo prie sodybos keli didžiuliai ąžuolai, išsikeldami prašėme, kad paliktų – bent bus ženklas, jog čia žmonių gyventa. Bet ne – išrovė su šak­nimis. Tačiau vienas giliukas vis tik įsikibo į gimtąją žemę – išaugo ąžuoliukas! Pastatėme ir kryžių buvusiam gyvenimui atminti“, - įsiterpia į pokalbį Anicetos dukra Regina. 

Kraustėsi į Kvėdarną Rau­do­niai manydami, jog čia bus tik laikina stotelė – norėjo sta­tytis savo namus. Bet dauguma sūnų jau buvo išsklidę iš na­mų: kurie – mokytis, kurie – į tarnybą kariuomenėje. Kadangi nebebuvo kam statybomis už­siimti, taip čia ir pasiliko. 

„Didelio įdomumo sa­vo gyvenime nemačiau. Var­gom, vai­kus auginom. Po­kario laikai buvo, skurdas. O reikėjo tokį būrį aprengti, pamaitinti, išmokslinti. Šeši vaikai vienu kartu mokyklą lankė. O ir tie nei­nantys savo prašė. Vyresnieji pa­augę stengėsi su­sirasti darbą. Vy­riausiasis Jo­nas nuo 16 me­tų sėdo į traktorių. Vyras dirbo fermos vedėju, aš, vaikams prakutus, irgi ėjau į kolūkį. Paskui įsidarbinau pieno surinkėja. Dar­dė­jau vežimu, pakrautu bi­donais, po kaimus“, - pa­­sakoja Ani­ce­ta. 

„Ir arėm, ir akė­jom, ir pjo­vėm. Mo­kėjome ir dir­bome viską. To­kiai šei­mynai vien bulvių ma­žiausiai 30-40 maišų rei­kėjo. Dauguma mū­sų vaikų į gyvenimą iš­ėjome iš Pad­varninkų. Tik ma­žieji į Kvė­darnos vidurinę žingsniavo jau miestelio gatvėmis. Visi ragavome mokslų. Trys įgijome aukštąjį išsilavinimą, kiti baigė technikumus ar panašiai“, - įsiterpia Regina. 

Vienas bendras bruožas, at­­rodo, jungia visus Rau­do­niu­kus: tai iš mamos ir tė­čio paveldėta lengva ranka. Anot Reginos, jiedu abu labai gražiai piešė, tad kažkas persidavė ir vaikams. O Gvidas yra visos šeimos pasididžiavimas. Jis – dailininkas-keramikas, Dai­lininkų są­jungos narys. Rengia savo kūrinių parodas, kurias eksponuoja ir užsienyje. Regina sako, jog ir mamos pasveikinti į Prezidentūrą jis atlėks tik trumpam, nes kaip tik šiandien vyksta svarbus Dai­lininkų sąjungos renginys. 

Aniceta paprašo anūkės Ie­vos paduoti albumą. Per­ver­tėme tik vieną, o kiek jų dar yra... Laiko apiblukintose fotografijose – Anicetos bei jos artimųjų likimai, šeimos istorija. Štai jauna aukšta ir graži mergina – Anicetos sesuo. Buvo mokytoja. Nušovė pokario lai­kais. Šitas brolis žuvo, užšokęs ant minos... Kitas, kaip ir sesuo, - mokytojas, tremtyje praleido 18 metų... O viena sesuo sulaukė net 95-erių. Aniceta - pati mažiausioji iš šešių vaikų ir vienintelė dar gyva. Senolė verčia ir verčia albumo lapus: jiedu su vyru per vaikų Pirmąją komuniją. Aniceta - žirniuota mėlyna suknele, kaklą papuošusi karoliais, vėjo pataršytais gar­banotais vešliais plaukais. Regina su Ieva vienbalsiai sa­ko, jog tai, ko gero, pati gražiausia močiutės nuotrauka. O vešlias „ševeliūras“ turėję visi Anicetos broliai bei seserys. Daugybė nuotraukų su jau suaugusiais vaikais, anūkais. Prikausto dėmesį ir senoji sodyba Padvarninkuose. Štai dar viena fotografija, tiesa, atgaminta šiuolaikinėmis tech­nologijomis: prie atdaro lango, plačiai šypsodamasis, stovi Anicetos Antanas, kurio nebėra jau keturiolika metų. Regina prisimena, jog ši nuotrauka daryta per tėvų Sidabrines vestuves. Bendrų vaikų ir tėvų nuotraukų labai daug. O štai apie sūnus Viktorą ir Antaną mama kalba jau būtuoju laiku. Pirmasis 32-ejų žuvo autoavarijoje, ant­rąjį prieš trejus metus pakirto liga. 

Negodoja šiandien senolė, kad labai sunku auginti tokią šeimyną. Sako, viskas buvo taip, kaip turėjo būti. Tarp vyriausiojo Jono bei jauniausiosios Loretos - 20 metų skirtumas. 2015-ieji, pasak Reginos, buvo dosnūs jubiliejais. Ir kokiais! Jonui sukako 70, dvyniams Stasiui ir Reginai – 60, Loretai – 50. O be jau išvardintųjų, dar reikia pristatyti sūnus Remigijų, Jurgį ir Leoną bei dukrą Ja­niną. 

„Žinoma, su bernais truputį sunkiau. Mergaitėms, jei­gu kas, peštelėjai už plaukų, ir gana. O su berniu­kais - kitaip. Toks pulkas augo, netrūko ir išdykavimų, ir visokių išmislų. Bet visa tai išaugama. Yra geri, rūpestingi, myli mane. Ne visi gali dažnai atvažiuoti, juk taip išsklidę. Tačiau telefonu paskambina, teiraujasi, kaip sveikata. Visada buvo man atviri, pasipasakoja ir dabar: ar džiaugsmas, ar rūpestis koks. Nesikišau į jų šeimų gyvenimus, nė vienam neskyriau to ar ano, geras ar ne – juk ne man gyventi. Bijojau ko­kią klaidą padaryti, kad man vaikas paskui visą gyve­nimą neprikaišiotų. Aš taip manau: ateina žmogus į metus, yra jau apsitrynęs ir pats turi suprasti, ko jam reikia ir kas jam tinka“, - įsitikinusi Aniceta.

„Man labai gaila jaunų žmonių. Štai sėdžiu prie lango, kasdien matau gatve praeinan­čius būrelius mokinių - didesnių, mažesnių. Susikūprinę, susigaužę, rankose - telefonai. Jie net akių nepakelia pro žmogų praeidami. Ką jau kalbėti, kad pasisveikintų. Šunelis ir tas, prošal bėgdamas, amteli. O, prisimenu, mums būdavo šventas reikalas žmogų pa­la­­binti, pagerbti mokytoją. Ką jau ten - mokytojai būdavo šventi žmonės! Dabar jie valios ant vaikų nebeturi“, - įžvelgia šių dienų ydas senolė. 

Arčiausiai mamos – duk­ra Regina. Pas ją Šilalėje jau ke­linti metai Aniceta praleidžia žiemas, nes intensyviai kūrenti krosnį jau nebe jos jėgoms. Tačiau pavasarį, vos tik labiau sušyla, senolė prašosi vežama atgal – nori savo namų, savos aplinkos. O duk­ra su anūke, jei tik ko reikia, bemat atlakina. 

Nedejuoja Aniceta ir dėl sveikatos. Atmintis jos tokia šviesi, jog, anot Reginos, prisimena visų vaikų ne tik gimimo metus, bet netgi kokia tai savaitės diena. Gražiausia buvo, kuomet močiutė skaičiavo proproanūkius. Kai duktė vienu „pamažino“, ji iškart pataisė: keturi. Regina mirktelėjo: „Jos reikia klaus­ti – geriau už mus viską atsimena“. 

„Mėgstu skaityti. Gaila tik, kad prastai bematau. Skaitau „Kaimo laikraštį“ ir „Šilalės artoją“. Televizorių žiūrėti ven­giu – saugau akis. Užtat radijas yra mano mėgstamiausias. Kai įsijungiu rytą, tai visą dieną ir „kalba“. O lengviausias daly­kas – rožančius. Čia nei matyti, nei girdėti nereikia“, - gerai nusiteikusi Aniceta. 

Tiesa, lazdelė – jau nuolatinė senolės draugė. Su ja leng­viau išlaikyti pusiausvyrą dėl nesveikuojančio stuburo. O jei kartais dukra pasiūlo nuvažiuoti pas daktarą, Aniceta tik numoja ranka: „Ką beįdės? Amžius – nieko nebepakeisi“. 

Sveikinti mamos į Prezi­dentūrą vaikai nevyks didžiuliu pulku - toks susidarytų, susirinkus visiems. Be devynių vaikų - 23 anūkai, 29 proanūkiai ir 4 proproanūkiai. Dauguma sugužės per senolės 90-metį.

„Rodos, ir vargo nebu­vo...“ - skamba mintyse dainos žodžiai... 

Visokio vargo gyvenime pasitaiko. Tačiau motinai vai­kai - ne vargas. Jie - džiaugsmas ir didžiausia palaima.

Eugenija BUDRIENĖ