Kol Didkiemis tebėra didelis kiemas...

Atvažiuojant į Didkiemį nuo Šilalės, prie kaimo ribos dėmesį patraukia didžiulis paminklinis akmuo. Did­kie­miškiai jį pastatė išnykusiems kaimams, o patys dar svars­to savo likimą. Su nerimu, žinoma.

Tai, kas išliks ateičiai

Ne kiekvienas didesnis kai­mas ir netgi miestelis gali pasigirti turįs muziejų. Did­kiemyje yra net du. Vienas, nedidelis, sukurtas Antaninos Gumuliauskienės rankomis ir įsikūręs seniūnijos patalpose. Brangiausi jo eksponatai - trys autentiškos pavasarininkų vėliavos.

- Vėliavas išsaugojo Antanas Būtvydas ir Stasys Gruosas. Jie buvo pavasarininkai, tarp kitų eksponatų saugomi jų prašymai priimti į pavasarininkų Didkiemio kuopą ir garbės pasižadėjimai. Savo pasižadėjimus jie sąžiningai įvykdė, - pasakoja Antanina.

Ką jie pasižadėjo?

„Stodamas į Lietuvos Kata­likų jaunimo „Pavasario“ Vyrų sąjungos Didkiemio kuopą, Aukš­čiausiojo akivaizdoje pa­sižadu būti ištikimas pavasarininkų tikslams ir šūkiui „Die­vui bei Tėvynei“... Po tais žodžiais - abiejų didkiemiškių, tada dar jaunuolių, parašai. Užėjus bolševikams ir uždraudus organizaciją, jie nė prasitarti negalėjo priklausę pavasarininkams, bet išsaugojo duotą žodį ir vėliavas. Vienas iš jų, Antanina neži­­no - kuris, savo namuose įrengė dvigubą sieną ir ten jas paslėpė. Kai stojosi Lietuva, vyrai vėliavas atnešė į parapijos špitolę. O kuomet senas špitolės pastatas buvo nu­griau­tas ir jo vietoje pradėti statyti nauji parapijos namai, vėliavoms nebeliko vietos.

„Kur jas dėti? Gal išsivežti į Tauragę?“ - ėmė svarstyti A.Būt­vydas, kuris jau gyveno Tau­ragėje.

- Aš jam pasakiau: tai Did­kiemio vėliavos, jos priklauso mūsų žmonėms. Iš­vežti jų niekur negalima. Paėmiau visas tris ir padėjau bibliotekoje, - prisimena Antanina.

Dirbdama kaimo bibliotekoje, ji ėmė rinkti svarbesnių įvykių nuotraukas, senus dokumentus, aprašinėti didesnes šventes bei kitus renginius. Istorinės medžiagos vis daugėjo, bibliotekoje ji nelabai tilpo, todėl seniūnija pasiūlė keltis į jos patalpas.

Ir išėjusi į pensiją, A.Gumu­liauskienė kaupė vyresnių žmo­nių prisiminimus, nuotraukas, senus dokumentus. Ta­čiau pats seniausias švenčių aprašymas yra ne jos. Dar 1928 m. Vasario 16-osios dešimtmetį aprašė Didkie­mio mokytoja bei pavasarininkų draugijos steigėja Ona Dap­ku­tė. Dabar šis tekstas saugomas tarp brangiausių muziejaus eksponatų.

Baigiantis karui, mokytoja pasitraukė į JAV, įsikūrė Los Andžele, subūrė jaunimo „Spindulio“ ansamblį. Vie­na­me koncerte, ansambliui dainuojant „Kur giria žaliuoja“, ji diriguodama pakėlė rankas, o tada sukniubo ir daugiau nesikėlė. Po vadovės mirties „Spindulys“ neišnyko - jį perėmė jos duktė Danguolė. Su ansambliu ji buvo atvykusi į dainų šventę Vilniuje, tuo pačiu aplankė ir Didkiemį.

- Sakė norinti pamatyti, kur dirbo ir kūrė jos mama. Kai ją sutikome su tautiniais rūbais bei gėlėmis, ji net apsiverkė. Labai susijaudino, kad mes taip saugome jos mamos atminimą, - pasakoja Antanina.

Ji supranta, jog ir dabartinė smulkmena, jeigu ją aprašysi, išsaugosi, kada nors gali būti tokia pat brangi, kaip ir anas mokytojos paliktas Vasario 16-osios jubiliejaus aprašy­mas. Štai kad ir 1989-ųjų Jo­ni­nės. Kaip tada Didkiemis šven­tė! Išliko nuotraukos, jo­se - minios žmonių. Kiti jau mirę...

- Tada būdavo šventės! - sako Antanina. - Net 16 Jonų turėjome!

Dabar Jonų beliko vos du... Bet tai - jau kitas, ne toks linksmas istorijos lapas.

Čia buvo gyvybė

Važiuojame tuščiomis Did­kiemio gatvėmis. Dar tik po pietų, o kaimas - kaip išmiręs. Vienoje gatvelėje šnekučiuojasi keli vaikai.

- Štai, turime vaikų! - džiaugiasi seniūnė Vilma Kas­naus­kienė. 

Yra vaikų - vadinasi, kaimas dar neišmirs? 

- Neišmirs, neišmirs! - užtikrina seniūnė. - Kol kas balansas sueina. Kiek miršta, panašiai tiek ir gimsta. 

Istorijos mokytojas Petras Masidunskis - ne toks optimistas. Užsukame į buvusią mokyklą, kurioje dabar yra renovuotos bend­ruo­me­nės pa­­talpos. Ant­ra­­­me aukšte, ku­­ris dar mena mo­kinukų triukš­mą, - mu­zie­jaus tyla. Dau­­gelį eksponatų surinko Pet­­ro vadovaujami jaunieji kraštotyrininkai. Mokytojas pa­ima seną mokyklos varpelį. Jo skambesys dabar atrodo kažkoks graudus ir negyvas. Į jokias pamokas nieko jis nebekvies. Tai iš kur bus optimizmas? 

Seniūnės likimas irgi susijęs su mokykla. Jeigu ne Didkiemio aštuonmetė, ji tik­riausiai nebūtų čia nė kojos kėlusi. Jauna mergina atvažiavo dirbti mokytoja ir pasiliko visam laikui. Gyveno Šilalėje, į darbą važinėjo autobusu. Didkiemio ji nelaikė užkampiu. Per dieną po kelis kartus kursavo autobusus, pasiekti miestą nebuvo jokių problemų. Daug Didkiemio vaikų mokėsi Šilalės meno mokykloje. Apie Didkiemio aštuonmetę Vilma buvo tik tiek girdėjusi, jog direktorius esąs griežtas, o mokykla laimi socialistinius lenktyniavimus, dabartine kalba sakant, yra gera mokykla. Ji iš tiesų buvo gera mokykla, prisimena buvusi mokytoja, nuolatos dirbo 6-7 pedagogai, valytoja, valgyklos darbuotojos... Gy­venimas virė. 

Bendruomenės muziejuje – ir didžiulė mokyklos istorija nuo pat 1917 m. iki uždarymo. P.Masidunskis prisimena, kaip tai atsitiko. Mokykla išnyko tyliai, be triukšmo ir ašarų. Iš pradžių buvo Šilalės Simono Gaudėšiaus gimnazijos skyriumi ir dar laikėsi keletą metų.

- Paskui atvažiavo rajono, gimnazijos vadovai, sako, vaikų mažai, per brangiai mums kainuojate. Bus pigiau mokinius vežioti į Šilalę. O jums rasime darbo kitur, - pažadus prisimena buvęs mokytojas. 

Bendruomenės pirmininkas Romas Dirškus - irgi iš mo­kyklos. Kažkada dirbo ūk­vedžiu, dabar - seniūnijos socialinis darbuotojas.

Mokykla buvo ne tik mokiniams. Tėvai, kaimo bend­ruomenė daugelį renginių organizuodavo kartu. Dabar tokių švenčių nepavyksta surengti ne todėl, kad jie tingėtų ar kaimas būtų visai prasigėręs, kaip mėgsta pavaizduoti miestų rašytojai. Kaimas nori gyventi ir švęsti, tačiau jis nebeturi tokios jėgos.

- Negalima sakyti, jog Did­kie­myje visai nėra vaikų ir jaunimo, - sako seniūnė. - Jauni­mo yra, tik jis rytą iš­važiuoja, o grįžta vėlai. Ilgesniais vasaros vakarais ir per atostogas vėl pasigirsta vaikų balsai. Tada kaimas atgimsta. Gy­vy­bės pas mus yra, tik ji išvažiuoja kitur.

Atgimimo nėra

Bendruomenės muziejaus lankytojų knygoje pirmasis įrašas padarytas 1999-ųjų sausio 16 d. Anksčiau eksponatai tilpo mokyklos palėpėje, dabar jie užima nemažą salę. Tiesa, visas tas rinkinys oficialaus muziejaus statuso neturi, tai paprasčiausiai seni daiktai bei dokumentai. Beveik prie visų yra surašytos savininkų pavardės.

- Ėjome su mokiniais per kaimą ir rinkome. Žmonės noriai atiduodavo senus rakandus. Kartais vaikai ir patys ką nors atnešdavo iš namų, tikėdamiesi geresnio istorijos pažymio, - šypsosi buvęs istorijos mokytojas. - O patys vertingiausi eksponatai rasti atsitiktinai. Štai Ag­nė Dargužaitė, gry­baudama miške, medžio drevėje aptiko popierių ryšulį. Išvyniojo - seni partizanų pogrindžio laik­raščiai ir užrašai, Lietuvos Lais­vės Armijos programa, atsišaukimai... 

Visą senų dokumentų rinkinį mergaitė atnešė į muziejų, pasilikdama teisę, reikalui esant, atsiimti. Dabar ši mergina, kaip ir daugelis jaunų didkiemiškių, gyvena užsienyje, o jos rasti dokumentai dar vis muziejuje. 

Kitas brangus eksponatas - prieškario laikų Trispalvė, kurią pašto palėpėje užtiko buvusi pašto viršininkė Aldona Venckienė. Paštas buvo įsikūręs tremtinių Merkelių namuose. Šeimininkai atsidūrė Sibire, o Trispalvė liko. Po daugelio metų Aldona ją rado ir atnešė į muziejų.

Susidaro įspūdis, jog Did­kie­mis - didelių patriotų kraštas.

- Taip, - sako  P.Masiduns­kis. - Daug didkiemiškių važiavo į Baltijos kelią, tragiškomis sausio dienomis žmonės buvo Vilniuje, mūsų šeimininkės Parlamento gynėjams virė valgyti... Tada buvo didelis entuziazmas, vilčių metas.

O dabar?

- Dabar matote, kaip yra, - traukia pečiais istorikas.

Patys geriausi laikai, žino­ma, - mūsų jaunystė. Ne­svar­bu, kokia politika, tada buvome jauni, sveiki ir stiprūs. Tada ir saulė buvo šviesesnė, ir vištos didesnės.

O kada Didkiemis išgyveno savo jaunystę?

- Tikriausiai tada, kai čia buvo sukurtas atskiras kolūkis, - svarsto istorikas. - Vis būdavome jungiami tai prie Žvingių, tai prie Jucaičių. O kai atsirado Didkiemio kolūkis, kaimas pradėjo augti, atvažiavo jaunų specialistų, ėmė dygti vadinamieji alytnamiai. Ir kultūrinis gyvenimas virė. Kai dramos būrelis pastatydavo kokį spektaklį, žiūrovai netilpdavo į salę.

R.Dirškus mena dar vieną pakilimą, kai po kolūkio bei žemės ūkio bendrovės griūties atsirado šansas išgyventi iš savo šeimos ūkio.

- Tada už kiaulienos gyvo svorio kilogramą mokėdavo po 7 litus, o už litrą pieno gaudavai beveik litą. Vien tik pardavęs pieną uždirbdavau per mėnesį po 3000 litų. Tai buvo papildomi pinigai prie algos. Didkiemis atkuto: žmonės pirko traktorius, tvarkėsi, - sako bendruomenės pirmininkas.

P.Masidunskis rodo gražiai sutvarkytą namą netoli bend­ruomenės pastato. Deja, jis tuščias. Šeimininkai išvažiavo į užsienį. Ir tokių namų - ne vienas.

- Kažkas atsitiko ne taip. Visai ne taip negu tikėjo­mės, - svarsto istorikas. - Vietoje at­gimimo - nykimas.

A.Gumuliaus­kie­nė situaciją vertina kitaip. Ji Didkiemio klestėjimo nesieja nei su pas­kutiniais kolūkio metais, nei su kažkokiais laikinais pagerėjimais vėliau.

- Dabar žmonės per daug dejuoja ir nevertina to, ką turi, - sako ji. - Jokio gerumo bolševikų laikais nemačiau. Dirbau bibliotekoje, o bolševikai vers­davo organizuoti ateis­tinius ren­ginius. Kaip aš užsiimsiu ateiz­mu, jeigu esu iš labai religingos giminės? Nieko dau­giau neliko, tik meluoti. To­dėl prirašydavau tų ateistinių vakarų iš galvos! O dabar nei meluoti reikia, nei vėliavų slėpti. Patys geriausi metai, kai visi išgyvenome pakilimą. Apmaudu, kad dabar tiek žmonių išvažiavo į užsienius. Bet išgyvensime. Yra buvę ir sunkiau. Jeigu žmonės mažiau dejuotų, viskas kitaip atrodytų.

Nerimo laikas

R.Dirškus dar laiko tai šešias, tai tris melžiamas karves. Kai tris parduoda, po kurio laiko užauga telyčios. Tačiau į savo ūkį jis didelių vilčių nebededa. Jeigu ne valdiška alga, iš karvių neišsiverstų. Ir taip - visiems. Šeimos ūkiai, kurie laiko iki 5 karvių, pakibo ant plauko. O čia dauguma kaip tik tokių ūkelių.

- Dabar toks laukimo ir ne­rimo laikas. Nei žemės parduoti, nei dirbti. Jei pieno kaina kris iki 8 ar 6 centų, aš irgi pasiliksiu vieną karvutę dėl savęs, dėl tėvų bei kaimynų. Kol kas judu iš inercijos. Mano žemė - žalienos. Ganyklų ir pievų dirbti nereikia. Tačiau kai pievas prisieis arti ir sėti iš naujo, man tai jau neapsimokės. Panašus likimas laukia ir kitų mažesniųjų ūkių. Didkiemyje išsilaikys gal tik Rolando Masedunsko bei dar keletas stambesnių ūkių, - prognozuoja bendruomenės pirmininkas.

- Žmonės buvo labai arti žemės, - sako P.Masiduns­kis. - Nesvarbu, ar mokytojas, ar valdininkas, ar medikas, visi, kurie gyvenome čia, dirbome žemę. Štai ir aš visada laikiau gyvulių. O dabar kaimo ryšys su žeme jau gali nutrūkti.

Bendruomenės muziejuje yra ne tik medinis skaitytuvas, bet ir pirmasis mokyklos kompiuteris. Už tą pirmąjį jau yra daug geresnių. Viskas taip sparčiai keičiasi, jog ne visi spėjame iš paskos... Gal kažkas panašaus atsitiks ir su Didkiemiu?

- Jeigu Did­kie­mis atgims, ne­ma­nau, kad tai bus susiję su žemės ūkiu, - svarsto istorikas. - Galbūt jis galėtų tapti  kokiu turizmo centru, po­il­siaviete?

Panašiai kalba ir seniūnė V.Kas­naus­kienė:

- Didkiemyje didelis privalumas yra nuostabi gamta. Balskų užtvanka - tikras perlas kaimo turizmui. Aname Jūros krante jau įsikūrė nemažai poilsinių sodybų, vasarviečių, šioje pusėje Jūros pakrantės sklypai irgi supirkti, jie turi didelę kainą. Jeigu lyginsime su Jucaičiais, kuriems anksčiau  priklausėme, tai čia gyventi yra patogiau. Mes tolėliau nuo Šilalės, tačiau kai bus išasfaltuoti paskutiniai žvyrkelio kilomet­rai, tas atstumas atrodys nedidelis. Netoli ir iki Tauragės. Galima dirbti kitur, bet pasilikti Did­kiemyje.

Nuvažiuojame aplankyti paminklo mirusiems kaimams. Jis pastatytas, kai Didkiemis 2013-aisiais šventė 450 metų ju­biliejų. Idėja - buvusios bend­ruomenės pirmininkės Re­­na­­tos Dargužienės, pinigai ir darbas - visų didkiemiškių. Kol kas paminklinėje lentoje tik trijų išnykusių kaimų pavadinimai: Deferencija, Gerviškė, Kuiniškiai. Šiandien mažai kas abejoja, jog vardų bus įrašyta ir daugiau.

O kada bus pastatytas paminklas Didkiemiui?

- Niekada! - choru atsako se­niūnė ir bendruomenės pir­mininkas.

Petras DARGIS