Aušrelės būrio ir kitų Upynos krašto partizanų biografijos
Šiais metais minime Lietuvos Nepriklausomybės šimtmetį. Į 1918 m. Nepriklausomybę Lietuva atėjo per 1832 ir 1864 m. sukilimus, per 1918–1920 m. kovas. 1919-aisiais ginti Lietuvos iš Upynos savanoriais išėjo 12 vyrų. 1940 m. sovietinė Lietuvos okupacija pakėlė naujų savanorių-partizanų kartą. Upynos krašte partizaninėje veikloje dalyvavo 136 laisvės kovotojai. Vien iš Upynos apylinkių į partizanus išėjo 33 vyrai. Upynos kraštas buvo didelis partizanų veiklos centras. „Šilalės krašto“ III tome, vietovardžių rodyklėje, Upyna nurodoma net 68 kartus.
1919-ųjų Upynos savanoriai visi grįžo gyvi. Iš 1944–1953 m. išėjusių partizanų išgyveno tik 7. Kovų metu, susidūrimuose su NKVD smogikais ir stribais, žuvo 26 laisvės kovotojai. Štai Jurgis Koveckis-Marsas apsuptas nusišovė Vytogaloje, Jonas Vidauskas-Ramūnas Ivangėnų kaime, užpultas pasaloje tykojusių smogikų, susisprogdino granata.
Vienos šventės metu, šventinant Upynoje paminklą partizanams, teko girdėti pokalbį: „Durnele, durnele, jie galvojo miške ant kelmo pastatyti valdžią“. O juk dabar tie patys žmonės gyvena Nepriklausomoje Lietuvoje. Prie to prisidėjo ir partizanų kovos.
Su praeinančiais metais skaudūs įvykiai nutolsta, lieka tik istorija. Tad dar kartą prisiminkime savo krašto žmones, partizanus-savanorius, kovojusius su okupantais ir tikėjusius, kad jų auka neliks beprasmė, kad Lietuva kada nors bus laisva. Nors daug jų žuvo, gyvi liko tik vienetai, tačiau jų kovos tikslas pasiektas – Lietuva tapo laisva.
Surinko ir užrašė Klemensas LOVČIKAS (1975–2013 m.)
Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr.3.
Z. Cacaitis
S. Jurgaitytė