Aušrelės būrio ir kitų Upynos krašto partizanų biografijos

(Tęsinys. Pradžia Nr. 3, 10, 14, 17, 20)

Vanda JONIKIENĖ-KEN­GŪ­­RA (1920–1949)

Gimė 1920 m. Kazbarynų k., Tau­ragės vlsč. Baigė Tau­ra­gės namų ruošos mokyk­lą. Bu­­vo smulkaus kūno sudė­ji­mo. Kartą, jai būnant pas dė­dę Vaiš­vilą, ėmė siausti rusai. Dė­dė tuo metu arė lauką. Van­­da atsigulė į vagą, dėdė ją užarė, dar užklojo velėnomis. Ru­sai praėjo nieko neįtardami. Žuvo Vanda 1949 m. sausio 29 d. prie Lomių, Blanko sodyboje, kartu su Aleksu Pet­rošiumi-Žalgiriu. Juos užklupo Čer­niaus­­kų ūkyje. Pirmas krito A. Pet­­­­rošius. Pasibaigus šoviniams, V. Jonikienė nušliaužusi paėmė Žalgirio automatą ir gynėsi toliau. Sužeidė karininką, nu­šovė saugumiečio šunį ir pa­ti nusišovė. Rusai ją į roges atvilko pririšę už kojų.

Abu žuvusieji rogėmis buvo parvežti į Upyną. Kūnai buvo sušalę, tačiau veidus nuplovė vandeniu iš arbatinuko, fotografavo. Saugumo viršininkas Juozas Met­rikis namuose kalbėjo: „Oi, oi, tokia graži moteriška, ar reikėjo jai su tuo Petrošium eiti“. Netekusi duk­ros, motina sakė: „Gerai, kad žuvo iš karto. Priešas neturi matyti jos ašarų“. V. Jonikienė mūvėjo auksinį žiedą, jo labai užsimanė saugumiečio žmona. Adomas Ša­rauskas nukirto pirštą su visu žiedu ir atidavė.

Abu žuvusieji buvo užkasti Jonaičio dažinėje. Kūnus iškniso kiaulės, Jonaičiai juos išvežė kažkur kitur. (Pasakojo Kristina Kazlauskienė iš Kaz­barynų k., gyv. Tauragėje, užr. 1999 m.)

Simas JURGAITIS-BARO­NAS, ŽEMAITIS (1911–1952)

Gimė 1911 m. Gudirvių k., Upynos apyl., gyveno Sodalėje. Nuo 1945-ųjų – 3-iosios kuopos 1-ojo būrio partizanas. 1949 m. iš Kęstučio būrio likučių ir rezervinių partizanų sudarė Aušrelės būrį ir jam vadovavo. Žuvo 1952 m. liepos 29 d. Tauragės r., Uosviečio k., prie Lo­mių, kartu su Stase Jur­gai­tyte iš Paupynio ir Vy­tau­­tu Dau­tartu-Žaibu iš Lo­mių. Vy­tau­tas buvo sužeistas į ranką. Jie trise buvo miškely­je tarp laukų ir, pajutę, kad yra supami, bandė trauktis. V. Dau­­tar­tas mėgino nubėgti iki Agluonos upės, S. Jurgaitis ir S. Jurgaitytė norėjo pasiekti Šunijos pakrantę. Bet visur buvo pilna kareivių. V. Dautartą nušovė Endriaus Kasparaičio žemėje, kareiviai jį parnešė pasvėrę ant karties. Jurgaičius kulkos pakirto Juozo Martišiaus lauke.

Saugumo dokumentuose rašoma, kad jie buvo likviduo­ti trijų agentų pastangomis. (Pasakojo Kristina Dau­tar­tai­tė-Jokubauskienė, g. 1925 m., iš Barzdžių k.; Jonas Ži­laitis iš Uosviečio k., 86 m., užr. 1998 m.) 

Stasė JURGAITYTĖ (1918–1952)

Gimė 1918 m. Paupynio k., vidutinio ūkininko šeimoje. Dirbo Šilalėje, Finansų skyriu­je. 1949 m., ištrėmus tėvus iš Lie­tuvos, gyveno nelegaliai, vėliau buvo Kęstučio būrio partizanų ryšininkė. Nuo 1951-ųjų – Aušrelės būrio par­tizanė. Žuvo 1952 m. liepos 29 d. prie Lomių kartu su partizanais S. Jurgaičiu-Že­maičiu ir V. Dautaru-Žaibu. (Pa­­sakojo K. Dau­­tartaitė-Jo­ku­baus­kienė ir J. Ži­laitis) 

Pranas KAIRYS–SERBEN­TAS (1907–1949)

Gimė 1907 m. Akstinuose, Ba­takių vlsč. Nuo 1947 m. – partizanas, vėliau priklausė Auš­­re­lės būrio štabui. Bu­vo su­im­tas, kalėjime bandė nu­sižudy­ti, mėgino persipjauti gerk­lę. Pagijęs iš kalėjimo pabėgo. Po susižalojimo neaiškiai kalbėdavo. Draugai juokaudami jį va­dindavo Žansinu. Žu­vo 1949 m. vasario 16 d. Pad­va­riuose. (Pa­sa­ko­jo Veronika Margevičiutė-Kin­de­rie­nė, 70 m., užr. 1998 m.; Leonas Lau­rinskas-Liū­tas, 75 m., iš Tau­ragės, užr. 2000 m.)

Bronius KARBAUSKAS-NE­RIS (1918–1947)

Gimė 1918 m. Vaitimėnuose. Bežemės ir vienišos motinos sūnus. Tarnavo pas ūkininkus. Vėliau gyveno Debliuose. 1946 m. – 3-iosios kuopos 1-ojo būrio partizanas. Žuvo 1947 m. balandžio 28 d. Ro­mės Lauko k., kareiviams siau­čiant mišką. („Šilalės kraš­tas“, 3 t., 2001 m.)

Motiejus KASPUTIS-AIDAS (1925–1951)

Gimė 1925 m. Angladegių k., Skaudvilės vlsč. Partizanavo apie Upyną Aušrelės būryje. Buvo labai drą­sus. Kartą, ga­vęs užduo­tį, dienos metu vikšriniu trak­toriumi iš Ang­ladegių per Skaud­vilę nuvažiavo į Šiur­piškę. Kabinos kam­pe pasistatė automatą, ant jo užka­bi­no tepaluotą vatinuką. Atlikęs užduotį, tuo pačiu keliu grįžo atgal. Stri­bams nekilo jokio įtarimo, kad čia gali važiuoti partizanas. Kartą per šv. Joną Pliupų k. M. Kasputį suėmė. Uždarė Girdiškės pašte, pastatė sargybinį. Tas naktį užmigo. M. Kasputis pabėgo, palikęs marškinius. 

1951 m. vasario 16-osios naktį įvyko susišaudymas Ke­terių k., Tauragės r. Žuvo par­tizanas Kazys Kulkys-Per­kū­nas, o M. Kasputis-Aidas pa­bė­go raitas Kėžos arkliu. At­jo­jo į Mikalaičių mokyk­lą, kur gyveno mokytoja Pet­rė Ged­vi­lienė su šeima. Sė­dė­da­mas ant ark­lio, pabeldė į langą. Gedvilas jį įleido vidun. M. Kasputis papasakojo apie susišaudy­mą ir pasakė, kad liks čia nak­voti. Paprašė ark­lį įvesti į pastogę, jog kas nepamatytų. Naktis buvo šviesi. Vyrui ilgai nepa­reinant iš tvarto, žmona išėjo pažiū­rėti, kur jis yra, ir pamatė, kad kieme pilna rusų. Tarp jų buvo ir Upynos milicijos viršininkas Steponas Rimkus. Mo­te­­­ris puolė į trobą pasakyti partizanui, jog namai apsup­ti, ir šis, pasiėmęs planšetę, iš­ėjo. Tačiau jį užpuolė rusų kareivis – norėjo paimti gyvą. Jiems besigrumiant, kitas kareivis iš kulkosvaidžio šovė į M. Kasputį, bet nušovė abu. Juozui Bataičiui buvo liepta abu žuvusiuosius nuvežti į Skaudvilę. 

Suimtą M. Gedvilą tardė dvi savaites. P. Gedvilienė stribams aiškino, jog M. Kasputį į namus įsileido dėl to, kad jis pabeldęs į langą ir rusiškai liepęs atidaryti duris. Ji pamaniusi, jog tai stribai, kurie jau ne kartą buvo nakvoję mokykloje. Stribai ja patikėjo ir M. Gedvilą paleido. 

M. Kasputis-Aidas užkastas Skaudvilėje. (Pasakojo Pet­rė Ged­vilienė, g. 1927 m., iš Skaud­vilės, užr. 2006 m.)

Surinko ir užrašė Klemensas LOVČIKAS (1975–2013 m.)

Nuotr. iš autoriaus archyvo

(Bus daugiau)