Gyvenimą pašventė kitiems

(Pabaiga. Pradžia Nr. 60, 62)

Benediktas Sugintas daugelio buvo vadinamas keistuoliu. Nė prie vieno nesitaikė, jo galvoje nuolat dūzgė daugybė minčių, kurias reikėjo tuoj pat įgyvendinti. Gyveno čia ir dabar, o visas jo turtas – jame pačiame. Kaip jau rašiau, nuolat rinkdavo aukas, tačiau pats iš to nesusikrovė jokių turtų. Didžiausia vertybė buvo knygų kolekcija, kurią, beje, pokario metais pildė ir giminaičiai iš Lietuvos. Viena iš jų – sesers Joanos dukra Aldona Novikienė, su kuria, ruošiant šią pub­lika­ciją, teko bendrauti. 

Iš kurios nuotraukos kun. B. Sugintas bežvelgtų, žvilgsnis atviras, tiesus, atrodo, aprėpiantis visus. Svarbiausi jo gyvenimo idealai buvo tarnavimas Dievui, lietuvybės išlaikymas ir šalpos rinkimas jaunimui. Niekada nesiskundė blo­gomis gyvenimo sąlygomis, lankė žmones, dažniausiai pėsčias. 

Galima tik stebėtis tokia vyriausio iš 18 Barboros ir Juozo Sugintų vaikų energija. Kaip ir daugelis kaimo žmonių, jo tėvai buvo ne itin turtingi, visomis jėgomis bandė padidinti ūkį. Kai susituokė, turėjo tik 12 hektarų žemės, gyvenimo pabaigoje – 50. Kartą Benediktas, žinodamas apie žemės nacionalizaciją Rusijoje, pasakė tėvui, kad gal jis be reikalo taip stengiasi įsigyti kuo daugiau žemės, nes vis tiek ji bus nacionalizuota. Tėvas teatsakęs: „Sūnau, tu toks mokytas, bet taip kvailai kalbi“. Vaikų mokslai tėvui beveik ir nerūpėjo, tik motina buvo tvirtai nusistačiusi, jog visi tikrai išmoks skaityti ir rašyti. Ir Benediktui vaikystėje labiau patiko ne mokytis, o ganyti gyvulius, padėti mamai, lakstyti po gražias Vytogalos bei Pabremenio apylinkes. Tik vienuoliktus metus eidamas pradėjo lankyti Girdiškės pradinę. Čia ir pasireiškė jo fenomenali atmintis bei ypatingas gebėjimas sugerti į save visa, kas parašyta knygose. Per pusmetį išmoko rusų kalbą, tapo pirmuoju mokiniu. Vėliau B. Sugintas išmoko net aštuonias svetimas kalbas (be rusų, lenkų, vokiečių, anglų, prancūzų, portugalų, galėjo skaityti ir suprato lotynų, heb­rajų). Jei nebūtų tapęs kunigu, tikriausiai būtų krimtęs filologo duoną.

Tiesa, kai Benediktas rinkosi kunigystę, niekas iš tėvų jo nespaudė, kaip daugelio to meto šviesuolių. Galvojo, gal bus inžinierius, gydytojas. Ta­čiau pats Benediktas dėl savo pasirinkimo niekada nesigailėjo.

Kadangi pasižymėjo išskirtine atmintimi, galėjo bet kuria kalba mintinai pasakyti ištisus puslapius. Vladas Ramojus, aplankęs kun. B. Sugintą 68-ojo gimtadienio proga, stebėjosi, kai šis Šilerį deklamavo lietuvių, vokiečių ir anglų kalbomis taip, kaip vakar išmokęs. 

Nuo pat vaikystės Benedik­tas turėjo įvairių pomėgių. Gy­vendamas tėvų namuose, mėgo jodinėti, ne kartą yra nuo arklio ir nukritęs, taip vos ne­atsisveikinęs su šiuo pasauliu. Sesers Jo­a­­nos namuose ilgai kabėjo didelis portretas, kur Benediktas ant ark­lio Brazilijoje – ir ten dažnai naudodavosi tokia susisiekimo priemone. Mėgo plaukioti Ančios upėje, o mokydamasis Tauragės progimnazijoje plaukiodavo Jūros upė­je. O kiek nuva­žiuo­ta dviračiu, sie­k­­da-

mas pažinti gimtąjį kraštą. Net pasitraukęs iš Lie­tuvos, per Vo­kie­ti­ją 300 kilometrų kapstėsi dviračiu.

Ypač mėgo keliones: Italija, Is­panija, Vokietija, Prancūzija, Ang­li­ja – visur jau­tėsi kaip namuose. Netgi plauk­damas į Braziliją ir iš jos, kol persėsdavo į kitą laivą, aplankydavo kokį nors objektą. O jei išgirsdavo apie lietuvius, būtinai juos susirasdavo. Mato Groso provincijoje, kuri yra šalies viduryje, ieškojo lietuvio kunigo Jono Kiviliaus, kuris taip pat Anhumo miestelyje pastatė bažnyčią, tik ne lietuviams (nes lietuvių ten nesutikta), o vietiniams gyventojams. Nuvykęs jau jo neberado gyvo, bet plačiai aprašė jo gyvenimą tiek Lietuvoje, tiek Brazilijoje. 

1929 m., sulaukusi vos 54-erių, mirė kun. B. Suginto motina. Moteris pagimdė 18 vai­kų, 9 išėjo į gyvenimą, kiti – mirė maži, paaugę dėl ligų, paskendo. Motinai juos reikėjo krikštyti, laidoti, aprengti, pasirūpinti valgiu, vadovauti samdytiems darbininkams. Ir dar motina sugeba išsikovoti, kad visi vaikai baigtų bent pradinį mokslą. Ir ne tik. Štai Benedikto brolis Juozas buvo baigęs karininkų mokyklą, Antanas – milicijos mokyklą. Jam atiteko tėvo ūkis, tačiau pokaryje pasitraukė į mišką ir, aišku, žuvo.

Tėvas Juozas Sugintas mirė karo metais. Seserys, kurios toliau nesimokė, buvo ištekintos už pasiturinčių ūkininkų.

Sesers Joanos dukros A. No­vikienės klausiau, kaip reikėjo atiduoti kraitį, kai jos tekėjo už turtingų. Pasirodo, tekėjo už tokių, kuriems nereikėjo kraičio – vienų gyvenimai susiklostė laimingai, kitų – ne itin.

Visa didelė šeima – 33 vardai – ilsisi viename kape Upy­nos kapinėse: tėvai, 10 brolių ir seserų, seneliai, dėdės šeima ir jo vaikai. Turbūt visais laikais žmonės pasiekia tiek, kiek siekia. Nesvarbu, kokios gyvenimo sąlygos.

Gyvenimo pabaigoje kun. B. Sugintas pasiligojo. Ne­svei­kata paaštrėjo po pasikėsinimo, kai buvo sužalota galva. Manoma, kad taip galėjo pasielgti kitas lietuvis skolininkas, kuris niekaip negrąžino iš kunigo pasiskolintų pinigų. Mirė B. Sugintas 1972 m. balandžio 20 d., palaidotas lietuvių šv. Kazimiero kapinėse Či­kagoje. 

Birutė KELPŠAITĖ- MOZURKEVIČIENĖ

Nuotr. iš archyvų

Barbora ir Juozapas Sugintai – Benedikto tėvai, 1925 m.