Žemaitės mokytojos giminės knyga

„Gal prieš šešetą dešimtmečių, dirbda­ma Rietave mo­kytoja lituaniste, išgirdau per ra­diją skaitant My­kolo Sluckio novelę „Mer­ginų sekmadienis“. Tuo metu ji mane su­jau­dino: tai apie mus, pokario mokytojas. Mūsų amžiaus inteligentų net rajono miestelyje vos vienas kitas. Žemesnio išsilavinimo vyrai dažnai ne­įdo­mūs, tačiau gyvenimas šaukia: tad ir te­kė­­jo provincijos mokytojos už vairuotojų, trak­to­ri­ninkų, statybininkų. Kai kurios net su­ge­­bė­jo „auginti“ savo vyrus, „pritempti“ ar­čiau sa­vęs. Vedusieji mokytojas lankė vakari­nes mo­kyklas, įvairius kursus, išsilavinimu ar­tė­jo prie savo sutuoktinių, augino gražias šei­mas. Tačiau buvo atvejų, kai jau­nos provincijos mokytojos paskęsdavo buityje. O be jos taip pat ne­iš­gyvensi. Tik stiprios, gyvenimo užgrūdintos asmenybės ge­bė­jo ne­pa­lūžti. Drįstu teigti, jog viena iš tokių – Teresė Balskutė-Gečienė. Jau sulaukusi gyvenimo rudens, mokytoja iš­leido knygą „Vie­nos giminės istorija“ (2018 m.).“ 

Taip pradeda savo laišką redakcijai Regina Kuzmaitė-Norkevičienė, T. Gečienės kolegė.

„Knygoje nėra nurodyta nei leidyk­la, nei maketuotojai, redaktoriai, nei tiražas. Leidinys gražus, klasikinės formos, kokybiškas, net specia­liai ieškodamas nepastebėsi kalbos klaidų, nedaug korektūros netikslumų. Pasirodo, galima ir taip: gavus dovanų kurso draugo memuarų knygą, su­vokti tai kaip paskatinimą ir per metus išleisti savąją. Dedikacijoje bendrakursiui padėkojama už idėją: „Ačiū Tau!“ – draugės kūrinį pristato R. Kuzmaitė-Norkevičienė.

„Mintis rašyti apie savo giminę, man artimus ir brangius žmones kilo būtent po to, kai mano bendrakursis Julius Norkevičius, Reginos vyras, išleido savo atsiminimų knygą. Prasitariau vyriausiajam sūnui, jog gal ir man verta pabandyti. Sūnus paskatino: rašyk. Sudėtinga nebuvo. Me­džiagos apie dėdes turėjau užtektinai – ne veltui esu buvusi kraštotyrininkė. Parašyti ilgai netrukau, vėliau pririnkome nuotraukų. Jų irgi netrūko: užaugome aštuoni vaikai, dar tėvų, senelių nuotraukos. O išleisti knygą padėjo Vilniuje gyvenantis sūnus žurnalistas“, – prisimena Teresė.

„Knygos turinys – giminės istorija. Aišku, pasakojama apie mažažemius valstiečius, samdinius, jų dažnai gausias šeimas, iš kurių vienas kitas jaunesnysis tėvų, vyresnių brolių, seserų remiami prasimušdavo į aukštesnes visuomenės grupes – kunigus, mokytojus. Tarpukariu Lietuvoje, pokariu – JAV toks Balskų giminės šviesuolis – kunigas Stasys Raila. Visi kiti – kuklių profesijų atstovai. Jiems ir skirta didžioji knygos dalis: pasakojama apie prosenelius, senelius, močiutes, dėdes, tetas, jų šeimas. Ramiai, objektyviai, be didelių emocijų. Daug nuotraukų. Aišku, fotografuotasi specialiai pasiruošus – su artimiausiais žmonėmis, didelių įvykių – vestuvių, laidotuvių, vėliau – jubiliejų progomis“, – buvusios ko­legės leidinį recenzuoja R. Kuz­maitė-Norkevičienė.

Sau, savo šeimai autorė skiria paskutinį skyrelį. Jame, anot Teresės kolegės Reginos, labai daug fotografijų. Pradžioje – trys Teresės: jauna su kasytėmis, brandesnio amžiaus gražuolė ir kuklios išvaizdos, labai gerų akių subrendusi moteris.

Trumpa autorės biografi­ja: „Būdama penkiolikos, dar gūdžiais pokariniais 1949-ai­siais įstojo į mokytojų seminariją: „Atrodo, netoli, tik į Telšius, 20 kilometrų. Bet labai pasiilgdavau tėvų, seserų, brolių“. 

Ir keliauja mergaitė kiek­vieną savaitgalį namo. Juo labiau, jog kartais dviračiu, ark­liais broliai paveža, kad mažiau liktų eiti.

Aštuoniolikmetė paskiriama į Šilalės rajoną, susipažįsta su būsimu vyru – kaimo jaunuoliu. Santuoka pirma religinė, tik po trejų metų, grįžus vyrui iš kariuomenės – jau ir civilinė. Vizbaruose išgyveno 9 metus, sulaukė penkių vaikų. Ta­­-

da – „Pajūris – ne užkampis, bet bažnytkaimis prie gero kelio“, – džiaugdamasi, tarsi didžiuodamasi rašo knygos autorė.

Čia, pačių pasistatytuose namuose, įsikūrė visam gyvenimui. O tas gyvenimas yra tik­rai išsipildęs: graži šeima, neakivaizdžiai baigtos studi­jos, užauginti penki vaikai. Tur­būt reikia žemaitiško atkaklumo visa tai papasakoti paprastai, tik pasidžiaugiant gražia gamta, patogia gyvenviete. Tai tiek apie save, paminint savo vaikus, anūkus, pailiustruojant gra­žio­mis nuotraukomis“ – rašo laiške R. Kuzmaitė-Norkevičienė.

„Telšių mokytojų seminariją baigiau 1952 metais. Ne iškart patekau į Pajūrį, bet čia prabėgo kone visas gyvenimas, iš čia išėjo vaikai. Džiaugiausi, kad jie buvo ir gabūs, ir ne tinginiai. Beveik visi įgijo aukštąjį išsilavinimą. Be minėto sūnaus, vienas gyvena Rietave, dirba elektriku kažkurioje Plungės įmonėje, kitas – miškininku Šilutėje, dabar keliasi gyventi į Vilnių. Jis yra baigęs Kauno miškininkystės technikumą. Viena iš dukterų dirba mokytoja Tauragėje, kita, baigusi ekonomiką, – Varnių savivaldybėje: bendrauja su ūkininkais.

Turiu 12 anūkų, 4 proanūkius, visi kol kas gyvena Lietuvoje“, – pasakoja T. Gečienė.

Beveik 40 metų darbo stažo sukaupusi mokytoja sako, jog vaikai dabar, deja, nebe tokie. Gal tam, anot jos, įtakos turi sparčiai tobulėjančios technologijos, laisvėjanti visuomenė. Anksčiau mokytojo žodis, pasak pedagogės, išties buvo labiau vertinamas.

„Aš savo profesija ir gyvenimu esu patenkinta. Mylėjau vaikus, ir dabar labai smagu, kai buvę auklėtiniai prisimena, pakviečia į susitikimus“, – džiaugiasi mokytoja.

T. Gečienė sako į pensiją išėjusi gana jauna – 50-ies. Anų laikų įstatymai tai leido, nes ji užaugino penkis vaikus. Dar kurį laiką pavaduodavo kolegas reikalui esant. Dabar, prieš 28 metus palaidojusi vyrą, dienas leidžia viena, į duris beldžiasi 85-ieji gyvenimo metai.

„Skaitau, rašau. O kad nenusibostų tik šitai, mezgu kojines. Mano pačių artimiausiųjų – vaikų, anūkų – 30 žmonių. Iškėliau sau užduotį kiekvienam numegzti po vienerias kojines. Anūkėlėms – gražesnes, raštuotas. Mažųjų kojytės mažos, tad ir darbas spartesnis. Termino nenustačiau – kada baigsiu, tada ir gerai“, – šypsosi laiminga močiutė.

„Visa knyga – tai giminės istorija: kiek siekia atmintis ir artimųjų pasakojimai. Į archyvus, genealogiją nesigilinama. 

Knygą tarsi įrėmina giminės susitikimai: 1994 m., 1998 m., 2012 m. ir 2017 m. liepos 8 d. Visi laukia kito. Giminė renkasi prie Luokės bažnyčios. Ten aukojamos šv. Mišios už Balskų mirusiuosius, po to aplankomi kapai. Mirusieji ir gyvieji – savotiška giminės tąsa. Belieka palinkėti, kad toji tradicija tęstųsi kuo ilgiau.

Esu tai žemaitiškai Balskų giminei lyg ir svetima – iš kito Lietuvos krašto, kitokios giminės. Tačiau jaunystėje teko su knygos autore gyventi ir dirbti gretimuose Žemaitijos rajonuose. Abi lituanistės. Taigi – kažkuo artimos, bet ir labai skirtingos. Abi provincijos mokytojos – tarsi iš M. Sluckio novelės „Merginų sekmadienis“, tik gyvenimas nuvedė skirtingais keliais. Žemaitiškos šaknys padėjo Teresei giliai įaugti į Žemaitijos žemę, tvirtai joje įsišaknyti.

Labai džiaugiuosi savo profesijos kolegės knyga ir drįstu teigti, jog „Vienos giminės istorija“ yra labai svarbi ne tik tai giminei, bet visos Žemaitijos istorijai. Tai gilus aruodas žinių, patirčių, paskatinimas visiems, galintiems valdyti plunksną: neišeikite nepalikę ir raštiško pėdsako apie savo giminę bei gimtinę“, – baigia savo laišką R. Kuzmaitė-Norkevičienė.

Eugenija BUDRIENĖ

Algimanto AMBROZOS nuotr.