Pakisys – vienos kartos pastatytas kaimas

Nedidelė, bet viena iš gražiausių mūsų rajono gyven­viečių. Kol kas čia dar nėra nė vienos tuščios trobos, o tai dabar irgi retas dalykas. Kitas išskirtinis Pakisio bruožas – nerasi nė vieno čia gimusio ir užaugusio senbuvio. Visi iš kur nors – kas iš toliau, kas iš arčiau – yra atsikėlę. Praėjusio amžiaus aštuntą dešimtmetį kai­mą pastatė viena karta.

Italija – kiekvienam

Kelionę per Pakisį pradėkime nuo Mockų sodybos, kuri yra laimėjusi ne vieną „grožio konkursą“. Prieš šešerius metus čia lankėsi ir „Šilalės artojas“ – kai rinkome vasariškiausią sodybą. Ir dabar pasitinka toks pat tvarkingas, akmenimis, medžio drožiniais bei gėlėmis išpuoštas kiemas. Pribėgęs kojas apuosto kudlotas šunelis, atrodo, tas pats Skipis, kaip ir tada. Ir pasitikti išėjusi šeimininkė Birutė tokia pat, smagiai bendraujanti.

Gyvena jie Pakisyje gražiai ir saugiai. Išeidamas gali nerakinti durų. Užremsi pagaliu, kokia plyta – niekas neis ir neklibins. Jeigu bėda – neliksi vienas. Savas kaimas – kaip ir savi namai. Taip tada kalbėjo Birutė.

„Mes čia visi vienodi, labai panašūs. Neturime ko pavydėti vienas kitam. Gal todėl ir nesuskilę? Yra keli didesni ūkininkai, bet negalėčiau sakyti, kad būtų jie pasikėlę. Kai pagalvoju, tai niekur kitur nenorėčiau gyventi“, – svarstė Birutė tuomet.

Vis tik kai kas pasikeitė – nebėra Birutės tėvo Kazio Ašmonto. O tada jis dar vaikščiojo po kiemą, po dukters bei žento kurtą rojų ir tvirtino, jog viskas padaryta Birutės. Duktė kategoriškai nesutiko su tėvu – kaip ji būtų viena, be savo Vytauto, atnaujinusi seną „alytnamį“, kaip pavėsinę pastačiusi? Ir kas, ar ne Vytautas, tiek akmenų privilko?

Birutė ir šiandien nenori sau prisiskirti jokių nuopelnų.

„Dabar jau tikrai ne mūsų, dabar Arūno ir Rasos Šiaudvyčių sodyba pati gražiausia. Būtų koks nors konkursas, jie tik­rai laimėtų“, – tikina ji.

Ir išties užsukus į gyvenvietę, pirmiausia į akis krenta Šiaudvyčių sodyba. Galima sakyti, ja Pakisys ir prasideda. Gražiame, jaukiame kaime ir nekilnojamasis turtas turi didesnę vertę. Viena šeimininkė išsikėlė į miestą, bet paliktą namą labai greitai nupirko. Kol kas nėra nė vienos trobos užkaltais langais.

Mockų vaikai tebegyvena už­sieniuose. Tėvai jau susitaikė, kad nebegrįš. Tada, prieš šešerius metus, dar buvo šiek tiek abejonių dėl Anglijoje dirbančio Ruslano: o gal?.. Dabar belieka džiaugtis, kai jis parskrenda aplankyti. Kartais jam pasiseka bilietą lėktuvu ten ir atgal gauti už 40 eurų. Gaunančiam anglišką algą tai vieni juokai.

Ką tik tėvų namuose atostogavo duktė Diana. Prieš kelias dienas išskrido atgal į Italiją. Anūkui laikas į mokyklą – ten mokslo metai prasidėjo rugsėjo 10 dieną.

„Nuvažiavome kartu į Klaipėdą. Dukra prekybos centre pamatė vaikiškų prekių kainas ir pasibaisėjo. Diana stebėjosi, pamačiusi lėlę už 146 eurus. Italijoje, kur algos kelis kartus didesnės, tokia pat lėlė kainuoja 49 eurus. Tai kas grįš, kai šitokie skirtumai“, – apgailestauja Birutė.

Ji pati kelis kartus buvo Italijoje, labai patiko.

„Graži šalis, malonūs žmonės. Galėčiau ten gyventi“, – sako ji.

O Vytautas – ne. Jis net nebuvo Italijoje.

„Ką ten darysiu? „Šnapso“ jie negeria, tik alų ir vyną“, – pokštauja jis.

„Nešnekėk vėjų, jis užrašys“, – mėgina stabdyti žmona.

Tačiau Vytautas numoja ranka ir traukia per dantį žentą italą: „Kas iš tokio žento, jei negali su juo išgerti kaip vyras su vyru“...

Kolūkis prasidėjo nuo baudžiavos

Mockai šiame kaime – ne visai senbuviai, jie atsikėlę, bet kai gerai pagalvoji, tai čia visi tokie.

„Čia beveik visi sykiu statėmės trobas! Vieni patys statė, kiti gavome iš kolūkio „alyt­namius“, tačiau susirinkome panašiu laiku, panašaus amžiaus. Yra keletas vyresnių, bet didžioji dalis – mūsų kartos žmonės. Vienu laiku kūrėmės, dirbome, vaikus auginome ir kartu šventėme. Gal todėl taip gerai visi susigyvenome? Tik dabar kažkodėl palikome kas sau“, – svarsto Birutė.

Panašiai kalba ir Gerdauskai.

„Niekada jokia šeima savo švenčių viena nešvęsdavo. Žinau, kad kaimyno gimtadienis, nuperku, būdavo, dovanėlę, einu be jokio kvietimo sveikinti. Paskui ateina ant­ras, apie gimtadienį išgirsta trečias kaimynas... Ir taip susirenka visi, nešini kokį niekutį. Štai jau ir balius. Vaikai sykiu žaidė kieme, ėjo į tą patį Jomantų darželį, lankė tą pačią Jomantų pradinę. Dabar nei darželio, nei pradinės, nei tokio bendravimo“, – pritaria Jurgis Gerdauskas.

„Dabar Jurgis tik su Feliksu Urbonu susieina, apie ligas pasišneka“, – juokiasi Irena Gerdauskienė.

Irena dirbo „Piliakalnio“ apylinkės sekretore, Jurgis – kolūkio brigadininku. Irena kilusi nuo Bijotų, Jurgis – iš Kreivių kaimo netoli Pagramančio. O atsidūrė čia visam gyvenimui.

„Suvedė meilė, kas daugiau“, – sako moteris.

Kai kūrėsi kolūkiai, Jurgis buvo dar paaugliukas. Tėvas buvo Kreivių kaimo kalvis, darbo turėjo daug – taisyti plūgus, ki­tus padargus. Valdžia juos atiminėjo iš žmonių, o kas gerą duos? Geruosius pa­slėpė, netinkamus da­vė kolūkiui.

„Taisyk, Gerdauskai, taisyk! Gerai dirbi, nebijok, tau bus atlyginta – grūdais atpilta“, – ragino atvažiavęs partinis sek­retorius Šulinskis. 

Išgirdęs apie grūdus, ir kiek jų valdžia esą duos, tėvas suprato, kad į vieną vežimą viskas netilps. Paprašė kaimyną Juozą, jog tas važiuotų kartu. Taigi išvažiavo jie į sandėlį dviem vežimais. Tėvui džiaugsmas: bus kuo užkišti devynias burnas. Juk namuose – aštuoni vaikai ir dar močiutė. Bet jeigu parsiveš grūdų du vežimus, žiema nebaisi.

Jurgis irgi į ratus sėdo. Juk šitoks įvykis!

„Sandėlininkas padavė tėvui raktus, sako, eikit ir semkitės. O sandėlis – tuščias. Vienoje mygoje krūvelė dirsių papilta, gal keli pusmaišiai. Tėvas pažarstė koja tas dirses, numojo ranka. Kur jas dėsi? Nei pats valgysi, nei gyvuliui duosi. Parvažiavome tuščiomis“, – prisimena šiandien Jurgis.

Tėvas labai keikė?  

„Keikti tada nebuvo galima, daug geriau patylėti užsičiaupus. Juk tas sekretorius net ginklą turėjo. Sykį mūsų prūde varles pradėjo pyškinti. Ką norėjo, tą darė. Tėvas išsigandęs mus, vaikus, vijo į trobą – nežinai, kas atsitiks, kada šitoks kvailys sklaidosi pistoletu. Ir tikrai atsitiko, kai tas sekretorius sykį ėmė iš pistoleto kaimo kapinaitėse šaudyti į paminklus. Viena kulka atšoko nuo akmeninio kryžiaus ir davė sekretoriui į akį. Taip ir liko jis be vienos akies. Visas kaimas labai ilgai apie tą atsitikimą šnekėjo“, – pasakoja J. Ger­dauskas.

Kas liko Jurgio tėvui, jeigu jis nė protestuoti negalėjo? Tik vengti darbo, simuliuoti, apsimesti, jog dirba. Jurgis prisimena, kad taip darė visi, ir valdžia nelabai galėjo priversti, kad žmonės rimtai dirbtų nemokamą baudžiauninko darbą.

Tačiau užaugęs pats Jurgis tapo „Piliakalnio“ kolūkio brigadininku. Kaip jis priversdavo žmones?

Jaunystė – tai įkurtuvės!

Pasirodo, tada versti žmonių jau nereikėjo. Kai Jurgis tapo brigadininku, kolūkiečiams už darbą jau buvo pradėta mokėti. Algos nebuvo didelės, bet visgi tai buvo realūs pinigai, kuriuos galėjai uždirbti eidamas į brigadą.

Jurgio alga buvo 60 rublių, Irena apylinkėje gaudavo 80. Irenai buvo lengviau, mat ji dirbdavo konkrečias valandas, nuo 9 iki 18, o Jurgis su saule keldavosi, šokdavo ant motociklo, aplėkdavo savo brigados žmones, surikiuodavo darbus. Grįždavo paskutinis, darbams jau pasibaigus.

„Tada nebuvo mados, kad laukininkystės darbininkai patys susirinktų į vieną vietą. Turėdavau važiuoti į namus pas kiekvieną. Nepasakyčiau, kad būtų reikėję versti. Be algos žmonės dar gyveno iš savo žemės. Oficialiai jos buvo nedaug – 60 arų ariamos ir 40 arų ganyklos. O šienavimui – kanalai, visokios palaukės, kur negalėjo įvažiuoti kolūkio technika. Kiekviena pakampė būdavo dalgiais nušienaujama. Tik vėliau, kai kolūkis prasigyveno, kolūkiečiai gaudavo ir atlikusio normalaus šieno“, – pasakoja žmogus. 

Aišku, visi norėdavo žemės daugiau, didesnio pievos gabalo, geresnės žolės pasišienauti. Būk geras, brigadininke...

Ar jis galėdavo būti geras ir atmatuoti žemės daugiau?

„Nedaug, bet truputį galėjau. Ganyklos ir pievos būdavo duodama vienai karvei ir prieaugliui išlaikyti, po dvi karves galėjo turėti tik labai didelės šeimos. Pakisyje buvo Mažučiai, auginę 16 vaikų, ir Juškai su 14 vaikų. Tačiau žemė iki melioracijos nebuvo taip gerai apskaičiuota, kaip dabar, laukų planai buvo apytiksliai. Sakysime, plane rodo, kad laukas turėtų būti 10 hektarų, o aš pamatavęs randu 17. Būdavo ir atvirkščiai, bet dažniausiai mūsų žinioje likdavo neapskaičiuotos žemės. Tik po to, kai praėjo melioracija, planai pasidarė daug tikslesni. Tačiau ir laukai padidėjo, kai krūmus ir pelkynus pakeitė derlinga ariama žemė. Nepasakysiu tiksliai, tačiau mūsų laukai padidėjo 3–4 kartus“, – įsitikinęs Jurgis.

Sujungus kelias brigadas į vieną, Jurgis jau gavo ne 60, bet 140 rublių algos, metų gale dar skirdavo iki 1500 rub­lių premijos. Daug tai ar mažai?

Namą jie statė savo jėgomis, statybai gavo 5000 rub­lių paskolą. Paskola buvo ne tik be palūkanų – jos tik pusę reikėjo grąžinti per 5 metus. Tai nebuvo labai sunku. Jurgis prisimena, jog statybinės medžiagos brangios nebuvo, tik jų labai trūko, sudėtinga būdavo gauti.

Pakisys ėmė augti.

„Kai mes statėmės, namus čia jau juos turėjo Mažučiai, Majai, Vytuviai ir Pūkiai. Kur mūsų gatvė, anksčiau buvo tik lauko keliukas. Vienoje jo pusėje namus statėmės patys, o kitoje kolūkis dalijo „alytnamius“. Paskui žmonės juos išsipirko, persitvarkė“, – prisimena Jurgis kaimo istoriją. 

Tą augimo laiką daugelis prisimena su nostalgija. Kolūkio? Tikrai ne! Kai pakalbi su kaimo žmonėmis, aišku, jog nė vienas niekada nebenorėtų būti pastumdėlis, turėti ant savo galvos būrį viršininkų ir gyventi pagal komandas. Iš tiesų jie ilgisi savo jaunystės, kai buvo sveiki, stiprūs, gražūs ir apsupti savo vaikų...

Jurgis nusiteikęs filosofiškai, jis puikiai supranta, kad laikas neišvengiamai keičia viską.

„Yra sakančių, kad jei būtų išlikęs kolūkis, tai jie atseit būtų turėję darbo, vaikai nebūtų išlakstę. Su dabartine technika? Su tokia technika, kokia yra dabar, lauko darbams būtų reikėję šitiek žmonių? Prisimenu, kaip mes grėbdavome arklinėmis grėberkomis. Būdavo, keturi vyrai visą dieną važinėja po lauką, o dabar moderniu traktoriumi vienas ūkininkas jį perlekia per kelias minutes. Viskas yra labai pasikeitę“, – sako Jurgis.

„Jis pyko tik dėl pastatų draskymo. Prisimenu, kaip  nervinosi, kai buvo ardomos naujos veršidės, kada „gudručiai“ išvežė mėsai veislinius gyvulius“, – įsiterpia Irena.

„Taip, tai buvo plėšikavimas. Iš pradžių į valdžią at­ėję nauji žmonės ramino, jog turtas bus dalijamas teisingai, žmonės galės patys valdyti nedidelius padalinius, tarkime, fermas. Aš irgi šito tikėjausi, maniau, bus tokios bendruomenės, kooperatyvai, kaip kitose Europos šalyse. Kur tau! Vieną naktį girdžiu – važiuoja mašinos, bildesys, tarsi kariuomenė keltųsi. Rytą žiūrime – kranu ardoma nauja veršidė, kraunami į sunkvežimius ir vežami kažkur gelžbetonio blokai. Žmonės pamatė, kad turtas tempiamas jiems iš panosės. Ko laukti? Prasidėjo chaosas, visi, kas pritilpo, ardė, lupo ir nešė. Tai buvo didžiausias kaimo apiplėšimas“, – įsitikinęs Jurgis. 

Tačiau žemės dalybos Pakisyje praėjo be konfliktų. Didelių plotų čia niekas negavo, bet po kelis hektarus išėjo. Buvo iš kur imti.

„Netoli nuo čia, Reistrų kaime, buvo nemažas Gečų dvaras. Palikuoniai atsiėmė kompensaciją pinigais, tai liko laisvos valstybinės žemės. Ir dar Pajūrio vienuolyno žemės čia buvo, ji irgi išdalinta. Visi esame labai panašūs, daugelis net gyvulių nelaikome, gyvename iš pensijų. Pakisys nusiramino. Turime vieną didesnį ūkininką – jaunas vyras Tomas Vaičiulis, pasilikęs kaime, jau įsitvirtino. Būtinai užsukite pas jį“, – pataria J. Gerdauskas.

Gyvenimas pagal save

T. Vaičiulis, jauniausias ir didžiausias Pakisio ūkininkas, šiltą dieną ramiai sėdėjo pavėsinėje. Daržų ir bulvių jis neaugina, atolas jau nušienautas. Taigi darbų pertrauka. 

Kai Tomas dirbo daržovių konservų fabrike Airijoje, matė tikrą darbo režimą. Alga buvo gera, tikrai nelietuviška. Bet jis sugrįžo. 

„Aš ir neplanavau pasilikti. Emigrantai būna dviejų kategorijų: vieni išvažiuoja ten gyventi. Jie susiranda darbą, perkasi būstus, stengiasi įsitvirtinti, augina ten savo vaikus. Kiti, tokie kaip aš, važiuoja tik užsidirbti. Jie dirba daugiau už kitus, džiaugiasi gavę darbo šeštadieniais. Vietinių nepriversi dirbti virš­valandžių, jų nebenori ir įsitvirtinę lietuviai, o mums, kurie atvykome dėl pinigų, tik duok. Juk ne gyventi, bet užsidirbti atvažiavome. Mūsų gyvenimas čia, Lietuvoje“, – kalba Tomas.

O kodėl ne tenai, jeigu ten lengviau?

„Lengviau? Kaip čia pasakius. Svetimoje šalyje, kur tu tik atėjūnas, nėra labai paprasta. Ir ne tik dėl kalbos barjero. Angliškai moku, galėjau susikalbėti ir su airiais, ir su kitais emigrantais, tačiau airiams buvau tik atėjūnas. Ir dar ta nežinia, nestabilumas: ar bus darbo po pusmečio, ar agentūra pratęs su tavimi namo nuomos sutartį? Savam krašte, tarp tokių pat, yra visai kita būsena“, – neabejoja jis.

Grįžo ir Tomas, ir jo vyresnioji sesuo Sandra – ji dirba Pajūrio vaikų darželyje.

Parvažiavęs iš Airijos, Tomas mėgino įsitvirtinti Klaipėdoje, bet, pasitaikius progai, dūmė atgal į Pakisį.

„Gyvenimas tarp keturių sie­nų ne man. Dirbau Klaipėdoje, tačiau vis važinėjau į Pakisį. Tiems, kurie užaugo mieste ir nieko daugiau nematė, toks gyvenimas gal ir gerai. Bet ne užaugusiam kaime, kur didelis kiemas, kur tokia erdvė ir laisvė“, – sako Tomas.

Ir štai, tėvai metė ūkininkau­ti. Kodėl jam neperė­mus ūkio?

Šiandien Tomas nė kiek nesigaili savo sprendimo. Dabar jis valdo apie 120 hektarų, iš kurių tik geras trečdalis nuosavos, laiko 36 melžiamas karves, o su prieaugliu ir penimais buliais – apie 90 galvų. Žemės apie Pakisį nėra daug, tenka nuomoti po kelis hektarus, važinėti į savo laukus 15 kilometrų spinduliu, bet ūkis laikosi. Pataikė laiku imtis modernizavimo programos, kada Europa dengė 70 procentų išlaidų. Atnaujino žemės dirbimo ir šienavimo techniką, pats už ją sumokėdamas tik 30 proc. kainos.

„Svarbiausia, kad esu laisvas žmogus ir gyvenu savo galva. Žinoma, esu labai priklausomas nuo menkų supirkimo kainų, nuo kitų aplinkybių, tačiau niekas man nekomanduoja, kada turiu keltis, kada eiti į darbą ir ką daryti. O ką turėčiau mieste? Savo verslą susikurti labai sunku, nes žiauri konkurencija. Perimti tėvų ūkį ir įsikurti kaime, manyčiau, pats lengviausias būdas turėti savo verslą. Aišku, ne visiems šito reikia. Kas nori būti valdomas, dirbti ir gyventi pagal kitų nurodymus, tiems to nereikia“, – svarsto jaunas ūkininkas.

Ar nenuobodu? 29 metų vyras kažkur Pakisyje, miestiečių akimis, užkampyje? Kur pramogos, kur laisvalaikis?

„Laisvalaikiui – miestas. Kaž­kada Šilalė atrodė toli, o dabar, turint savo mašiną, ir Klai­pėda ranka pasiekiama. Klai­pėda – pramogos, o Pakisys – gyvenimas“, – šypsosi T. Vai­čiulis.

Amerika buvo šansas išlikti

Tomas Airijoje pragyveno tik kelis metus, kiti nė nepastebėjo, kad jis buvo išvykęs į užsienį. Užtat Janiną kaimynai vadina „mūsų amerikone“. Jos ir pavardė amerikoniška – Janina Rollins. „Pakisio amerikonė“ ten išgyveno 17 metų, ištekėjo už amerikiečio.

„Och, Amerika!.. Kokia didelė, graži, nuostabi šalis. Prisimenu su pačia didžiausia pagarba“, – prisipažįsta ji.

Janina ten nuvyko 1994 metais. Nuo nepritekliaus pabėgusiam žmogui tai atrodė tikras stebuk­las. Užeini į prekybos cent­rą, akys raibsta nuo prekių gausos. Lietuvoje nieko panašaus dar nebuvo. Ir viskas ne taip baisiai brangu.

Turėjo praeiti laiko, kol Janina įprato pirkti ne tai, kas pigiau, bet tai, ko reikia, kas būtų skaniau ir sveikiau. Atrodo, galima būtų jau neskaičiuoti centų, tačiau Janina skaičiavo.

„Kaip darydavome Pakisyje? Būdavo, nuperki vaikams 100 gramų saldainių. Kas tie 100 gramų keturiems? Duktė padalija į keturias mažas krūveles. Iš tiesų ji dalydavo į penkias, kad būtų ir man, bet aš savo nevalgydavau, padalindavau ją į dar keturias“, – prisimena ji šiandien. 

Kai vyras mirė, vyriausiam buvo tik 14. Iš pradžių viskas dar neatrodė tragiška. Janina dirbo Jomantų darželyje, už vaikus gaudavo pašalpą.

„Galėjome gyventi ir būtume pragyvenę. Bet prasidėjo ta baisi neteisybė“, – sako Janina ir jos veidas apsiniaukia. 

Tada paaiškėjo, jog ji negali pritilpti prie valstybės turto dalybų. Juk augino vaikus ir neturėjo darbo stažo. O kad amžinatilsį vyras tiek metų dirbo kolūkyje, niekam nerūpėjo – miręs, tai kam jam dalis? Žmona ir vaikai? Kam tai svarbu? Jomantų darželio neliko, Janina neteko darbo. Kaip išgyventi, kaip išlaikyti vaikus, kai neliko jokių pajamų?

Ir tai – dar ne viskas. 

„Kai vyras mirė, jo vardu laikomas santaupas bankas padalijo į penkias dalis. Savo paėmiau, o vaikų dalis palikau. Vyresnysis prašė, kad nupirkčiau motociklą, bet jis neturėjo teisių, tai nepirkau. Iš pradžių buvo šnekama, kad banke laikomi pinigai bus keičiami į litus geru santykiu, paskui pasigirdo, kad jie kažkokiu būdu „sudegs“. Kai paėmėm, buvo po laiko. Kiekvienas vaikas banke turėjo po 1050 rublių, tai buvo nemaži pinigai, bet kai gavo „vagnorkas“, jiems išėjo po duonos kepaliuką“, –  nuoskaudas prisimena moteris. 

„Nekenčiu valdžios. Ne tik mane paliko be nieko, bet ir mano vaikus apvogė“, – sako ji šiandien.

O tada į pagalbą atėjo Amerikoje gyvenanti vyro pusseserė. Ji ten atsidūrė po antrojo pasaulinio karo, į Vakarus traukiantis frontui pabėgusi kartu su giminaičiais. Kai griuvo geležinė uždanga, giminaitė atvyko į Pakisį, pamatė, kaip čia gyvena Janina su savo vaikais, ir, žinoma, pasibaisėjo.

„Ji atvažiavo manęs gelbėti, bet iš pradžių šito nesakė. Iš tiesų ji mane truputėlį apgavo. Sakė, važiuojam pas mane, pailsėsi šiek tiek. Tikrai pailsėjau, ji savaitę vežiojo mane visur, rodė visokias Amerikos grožybes. Po savaitės paaiškėjo, kad ji jau suplanavusi, ką aš dirbsiu ir kur gyvensiu. Kas man beliko? Tik dirbti, uždirbti ir padėti Lietuvoje likusiems vaikams“, – savo istoriją pasakoja Janina.

Štai kodėl ji ne­atprato skaičiuoti, nors uždirbo gerai. O juk galėjo gyventi laisviau ir linksmiau. Kai išvyko į Ameriką, jai buvo tik  47-eri. Būdavo, nueina į kavinę, vyrai šaudo į ją akimis. Ji užsisako „Coca-Colos“, jie siunčia buteliukus, visą stalą nukrauna. Užuominos aiškios, tačiau Janina atvažiavo ne linksmybėms, o padėti savo vaikams.

Amerikoje Janina rado ne tik plačias gatves, dangoraižius, gerus kelius ir turtingus prekybos cent­rus. Gerų kelių, prekybos centrų dabar yra ir Lietuvoje. Toje šalyje ji rado galimybę oriai, solidžiai gyventi ir nekovoti dėl būvio.

„Dėl to man Amerika kelia pačią didžiausią pagarbą. Jeigu netingi dirbti, ten gali išgyventi kiekvienas. Visada rasi darbo pagal save. Kelis metus valiau butus, paskui dirbau baldų fabrikėlyje. Darbas paprastas, bet pragyventi ir padėti kitiems įmanoma“, – įsitikinusi moteris.

Kodėl Janina Rollins čia, jeigu ten šitaip gerai? Kodėl ji grįžo atgal?

Janina kiek patyli, paskui sako:

„Parvažiavau numirti“.

Bet ji atrodo sveika ir žvali, visai nepanaši į ligonę!

„Vienu metu labai susirgau, sveikata taip pablogėjo, kad pamaniau – viskas. Galvojau, jeigu atėjo laikas, tai mirsiu čia, savo tėvynėje, savo namuose Pakisyje... Tiesą sakant, niekada neplanavau pasilikti Amerikoje. Nuvažiavau pailsėti, pasilikau dirbti ir padėti vaikams, paskui viskas taip susiklostė. Bet nors gyvenau ten, mano tik­rieji namai buvo čia, Pakisyje“, – prisipažįsta ji.

Per tuos 17 metų Pakisys nuo jos nė kiek nenutolo. Kasmet, gavusi atostogų, čia parvažiuodavo. O ten, Baltimorėje, savo kieme augino ir pomidorus, ir agurkus, ir gėlių darželius. Ir net 20 vištų laikė! Dėl išgyvenimo? Visiškai ne. Pasirodo, kai subrendęs žmogus išvyksta svetur, jis išsiveža dalį savo pasaulio. Kaip ji ten, Amerikoje, be žemės kampo, be savo gėlių, be pomidorų?..

„Netikėkite, jeigu kas sako, kad svetimoje šalyje nejaučia nostalgijos“, – sako Janina.

Grįžusi čia, ji pasveiko, o ten, Baltimorėje, mirė jos vyras amerikonas.

Bet tenai pasiliko Janinos duktė Loreta.

„Dabar ji sako: Amerika – mano žemė, mano gimtinė. Aš jai sakau: ką tu kalbi? Tavo gimtinė čia, Lietuvoje, tai Pakisys. O ji – ne, jai Amerika. Nežinau, kodėl taip. Gal kad čia ji patyrė daug neteisybės, gal jaunam žmogui lengviau pritapti svetur? Bet vis tiek mes negalėsime be Lietuvos. Amerika – didelė ir turtinga šalis, Lietuva – labai maža, tačiau ji tokia graži. Visur gražu, bet čia gražiausia. Mes surišti su ja, ir niekur nuo to nepabėgsi“, – tvirtina buvusi emig­rantė J. Rollins.

Viena nuotrauka – visas gyvenimas

Janina nuo neteisybės pabėgo į Ameriką, o kur buvo Zosės Mažutienės teisybė?

Bene vaikystėje, kurią visi paprastai vadiname nerūpestinga?

Kai mirė mama, Zosei tebuvo vienuolika. Po metų mirė tėvelis. O tada trys seserys ir brolis pasklido kas sau. Apie jokias vaikų teises ir apsaugas niekas tada nė nesapnavo. Pasiima žmonės Zosę už auklę, bet iš tiesų kaip tarnaitę visiems darbams. Rytą, dar saulei tekant, ji išgena bandą. Rudeniop ant žolės tokia šalta rasa, basomis kojomis ji lipa ant kokio kelmo, atsitūpusi pridengia pėdas suknele. Po suk­nele ir ant kelmo kojoms ne taip šalta...

Vestuvių proga anyta jaunavedžiams padovanojo pagalvę, užvalkalą, du šaukštus ir lėkštę. Daugiau ji pati neturėjo. Tad jiedu su Mečislovu, kurį visi vadino Mėčiumi, valgė iš vienos lėkštės, o miegojo, apsikloję vien užvalkalu. Įvilkti į jį nebuvo ko.

Paskui dešimt metų Soviets­ko apylinkėse. Ten atsidūrė, bėgdami nuo kolūkio.

„Kolūkiuose nemokėjo už darbą, o ten buvo „sovchozai“, mokėjo algas. Nedideles, bet mokėjo“, – prisimena močiutė.

Grįžo į Pakisį, kai vaikams atėjo laikas į mokyklą.

„Nenorėjom leisti į rusišką, norėjom, kad išmoktų lietuviškai“, – paprastai paaiškina. 

Trobą pasistatė, gavę kolūkio paskolą. Didžiąją dalį sumūrijo pats Mėčius, jis turėjo geras rankas.

Kada prasidėjo žemių dalybos, Mažučiai negalėjo gauti kokių nors paveldėtų. Anais laikais jų tėvai nieko neturėjo.

Tai kada buvo geriausi Zosės laikai?

„Kad aš tokių gerų neprisimenu. Ko gero, dabar man pats geriausias laikas. Gyvenu su dukra Nijole, esu kaip kokia ponia, visai nieko nedirbu. Nijolė išverda valgyti, atneša, ant stalo padeda. Labai džiaugiuosi, turėdama šitokią dukrą. Kad dar būtų sveikatos“, – sako močiutė.

Paskui parodo į sieną, ant kurios kabo didžiulė nuotrauka. Joje – būrys žmonių.

„Tai – visi didžiausi mano turtai“, – paaiškina.

Nuotrauka daryta per jos 80-metį, kai susirinko visi vaikai ir anūkai. Beveik visi – nebuvo tik Jono, kuris gyvena toli Rusijoje ir negalėjo atvykti. Bet per atostogas kas vasarą atvažiuoja, aplanko mamą. Iš viso Zosė turėjo 16 vaikų, šeši jau mirę.

Kaip visi sutilpo troboje?

„Buvau pasitaupiusi pinigų, užsakiau kavinę Pajūryje. Sakiau, padarysiu tokį paskutinį susirinkimą. Tada visi ir nusifotografavome. Tiek ir užgyvenau“, – šypsosi 16 vaikų motina Z. Mažutienė, laikydama rankose viso gyvenimo nuot­rauką.

Petras DARGIS

AUTORIAUS nuotr.