Kaimo mokykla - pažinimo ir šviesos židinys

Šiemet sukanka 105 metai nuo Upynos mokyklos įkū­rimo, 50 metų - nuo jos veikimo naujajame pastate ir 84-eri - kai įsteigta Patulės kaimo mokykla kaip Upy­nos mokyklos trečiasis komplektas. Ji ne iš karto at­ėjo į kaimą, kurdama raštingesnę, sąmoningesnę, kul­tūringesnę visuomenę. Kas gali įvertinti, kiek ankstes­nės kartos patyrė pažeminimo, skriaudos bei nepatogumų vien todėl, kad nemokėjo perskaityti teksto, pasirašyti gavus dokumentą. Susikūrus Nepriklausomai Lie­tuvai ir 1922-aisiais paskelbus privalomąjį pradinio mo­kymo įstatymą, visi 7-14 metų vaikai privalėjo lankyti ir baigti pradinę mokyklą. Ši švietimo banga nuvilnijo ir per Šilalės bei Skaudvilės valsčių kaimus. Vienas iš tokių - Patulė, kurioje buvo apie 20 sodybų.

Mokyklos puoselėjimo lūkesčiai Patulėje 

Patulės vaikai daugiausiai lan­kydavo už trijų kilomet­rų esančią Upynos, vienas ki­tas - ir Ringalių pradinę. Įsteigti mokyklą Patulėje bu­vo tėvų iniciatyva - jie norėjo kad ji vaikams būtų arčiau. Reikėjo surasti geriausią vietą tarp Skaud­vilės valsčiui priklausiančių Pa­tulės, Ruibiškės, So­da­lės, Monkaičių, Ringalių kai­mų. 1932-aisiais šių kaimų gyventojai pa­ra­šė pra­šymą Tauragės apskrities pradžios mo­kyklos inspektoriui K.Jan­kaus­kui, guos­da­miesi, jog į Ringalius vaikams eiti yra toli, todėl tikslinga įsteigti pradinę mokyklą Patulėje, Domininko Martišiaus name. Iš viso Patulės mokyklą lankyti pretendavo 52 mokiniai. Tačiau Ringalių pradinės tėvų komitetas nesutiko jos uždaryti ir kreipėsi į Tauragės apskrities viršininką su priešingais argumentais. Mokyklos šeimininkas K.Puidokas tė­vų komiteto vardu prašė mo­kyk­los iš Ringalių į Patulę ne­iškelti ir grindė tai tinkamu jos įrengimu: jau esą pagaminti suolai, lenta bei kiti baldai, o ūkininkai skyrę mokyklos reikmėms 2162 kv.m žemės. Pretenduojančių lankyti šią mokyklą nurodomi 39 vaikai. Be to, tai mažažemių at­žalos, tėvai neturi kaip pavėžėti jų į toliau esančią mo­kyklą.

Kilus tokiems nesutarimams, Skaudvilės savivaldybės atstovas vyko į minėtus kaimus aiškintis, kurioje vietovėje aktualiausia įsteigti pradinę mokyklą. Prieita nuomonės, jog, stokojant lėšų, įkurti Pil­sūdo mokyklos komplekto ne­galima, o Patulėje atidaryta nauja pradinė pritrauktų ir dalį Pilsūdo vaikų.

Mokyklų išdėstymo paieškas užbaigė Švietimo ministerijos 1932 m. rugsėjo 24 d. sprendimas atidaryti Patu­lėje mokyklą ir ją vadinti Upynos mokyklos trečiuoju komp­lektu. D.Martišius prieš pirmąjį pasaulinį karą buvo išvykęs į JAV uždarbiauti, tad galėjo skirti lėšų sodybai įrengti. Mokyklos veikimo sąlygos pagerėjo, kuomet, kai­mui išsiskirsčius į vien­sėdžius, sodybą ant Šunijos kranto pasistatė jo sūnus Jonas.

Namas buvo pastatytas ant tvirtų pamatų, su gonkomis, dideliais langais ir  mokyklai skirtomis erdviomis patalpomis abiejuose galuose. Už klasės nuomą savininkui Skaud­vilės valsčiaus savivaldybė mokėjo 74 litus. 

1932 m. lapkričio 7 d. mo­kyklos duris pravėrė 34 Pa­tu­lės, Ruibiškių, Sodalės, Ber­­žynės, Monkaičių kaimų mo­kiniai (21 berniukas ir 13 mergaičių). Iš Petro Juškio (Ruibiškių k.) daugiavaikės  šeimos atėjo 5 vaikai, D.Jončos iš So­dalės - 3, K.Martišiaus iš Pa­­tulės - 2, J.Survilos - 3, I.Ko­­­valskio iš Monkaičių - 3 vai­­kai. Daugiavaikės šeimos siekė mokyti po kelias atžalas. Pagal tradiciją, kaip ir kitose Žemaitijos vietovėse, vyriausiasis sūnus likdavo namuose ūkininkauti.

1938-aisiais, sumažėjus Pa­tulėje vaikų, mokykla buvo perkelta į Sodalę. Po karo, sovietiniu laikotarpiu, Patulės mokykla atkūrė savo veiklą, veikė kaip Upynos mokyklos padalinys.

Patulės mokytojai

Mokyklai vadovauti ėmė mo­kytoja Sofija Pipiraitė. Ji siekė sukurti patrauklią ap­linką, rūpinosi pamokų lankomumu, mokymo priemonėmis.

S.Pipiraitė-Tomarienė (1913-2002) gimė Pajūryje, vargo­ni­ninko šei­moje. Bai­gusi Tauragės mo­­­kytojų seminariją, moky­to­ja­vo įvairiose Tau­ra­gės ap­s­kri­ties mokyk­lose, nuo 1932 m. - Upynoje ir Patulėje. Ji įsitraukė į visuomeninę veiklą, aktyviai dalyvavo 1933 m. steigiant Tautininkų jaunimo sąjungos „Jaunosios Lietuvos“ skyrių Upynoje, tapo šio skyriaus valdybos pirmininke. Sofija dirbo su I-III bei II-IV skyrių mokiniais. 1939 m. išvyko į Ameriką aplankyti giminaičių, bet prasidėjęs Antrasis pasaulinis karas, vėliau - pokario politinė padėtis užkirto galimybę grįžti į gimtinę. Ji įsikūrė Čikagoje ir liko visam laikui. Baigė kolegiją, studijavo literatūrą ir kalbas, ištekėjo, įsitraukė į visuomeninį bei kultūrinį lietuvių išeivijos gyvenimą. reiškėsi ir kaip poetė bei literatė, išleido eilėraščių, pasakų rinkinių, knygų vaikams. Nenutraukė ryšių ir su gimtine: 1971 m. kartu su vyru graikų kilmės poetu To­maru apsilankė Upy­noje.

Pokario laikotarpiu Pa­tu­lėje mokytojauti pradėjo Izi­­do­rius  Stonys (1903-1978), kilęs iš Raseinių apskrities Nemakščių valsčiaus. Jis, bai­gęs Tauragės mokytojų seminariją, dirbo Nemakščių valsčiaus Pabal­či? pradin?je ų pradinėje mokykloje mo­ky­to­ju - ve­dė­ju. Dirbo ir Pa­balčių bibliotekoje, kur turėjo ga­limybę plačiau su­si­pažinti su litera­tūra, buvo pra­mokęs vokiečių kal­­bos. Reikšmingi jo profesinėje veik­­lo­je laikomi 1948-1950 m., kai jis tapo Nemakščių progimnazijos direktoriumi. 1950 m., vyk­dant Lietuvos ad­­ministracinį pa­da­li­jimą, įkur­tas Skaud­vilės ra­jo­nas, kuriam buvo priskirti ir Ne­makš­čiai. I.Stonys nau­jai su­sikūrusio ra­jono val­džiai „neį­tiko, todėl buvo ap­krautas papeikimais ir įspėjimais bei 1950 m. rugsėjį atleistas“ (A.Girčys. Ne­makščiai: monografija, 2010). Šeš­tajame dešimtmetyje jis tapo Patu­lės mokyk­­los vedėju. Tuomet 4 skyrių mokykloje buvo 24 moki­niai. 

Kaip nurodo A.Mar­tišiūtė-Iva­naus­­kie­nė, J.Mar­ti­­šiaus duk­tė, I.Sto­nys buvo atsidavęs pedagoginiam darbui, palaikė glaudžius ry­šius su tėvais, sukūrė sąlygas vaikams toliau sėk­min­gai mokytis Upy­nos vidurinėje.

Kaip mokykla atliko savo švietėjišką misiją

Kelionė į mokyk­los praeitį leidžia atkurti mūsų protėvių veržimąsi į šviesą, mokytojų pastangas prusinti mokinius, jų tikėjimą mokslo galia. Patulės mokykla, labai kukliomis są­lygomis mokydama raštingumo, suvienijo kaimo bendruomenę bend­ram tikslui. Ji tapo įvairaus amžiaus žmonių (vaikų, jaunimo, tėvų, senelių) sueigų, susirinkimų, bendruomenės socialinio gyvenimo centru, kuris sprendė aktualias vaikų mokymosi, elgesio prob­lemas, organizavo religines bei pramogines šventes ir kt. Tėvai, mokytojo padedami, skiepijo vaikams tai, kuo patys gyveno, kas jiems buvo brangiausia - meilę darbui, žmogui, gamtai, tikėjimui. Šeimose šalia maldaknygės atsirado Esmaičio-S.Matjošaičio „Sa­ka­lėlis“, J.Da­mijonaičio „ABC pradžiamokslis“ bei daug kitų leidinių. Knygos teikė atsakymus į nemažai iškilusių gyvenimo, buities klausimų. Tėvai, bendraudami su vaikais, įgijo įvairių žinių, tvirtėjo kartų ryšiai, plėtėsi akiratis. Tačiau svarbiausia, jog tėvai, rūpindamiesi vaikų mokymusi, ir patys atrado aukštesnį gyvenimo tikslą. Iš mokyklos gautos pamokos nenuėjo vel­tui - įgyta bend­ravimo pa­tirtis, gyvensenos būdas išlieka ir tada, kai mokykla nebeveikia.

Deja, šiuo metu kaimo mokyklos uždaromos ekonominiais sumetimais, nesuvokiant, kokią didelę reikš­mę jos turi.

Romanas VASILIAUSKAS

Nuotr. iš autoriaus archyvo

Pirmoje eilėje - D.Martišius su žmona Bar­­bora, antroje - sūnus Jonas su žmona. Viduryje - mo­kytoja S.Pipiraitė

Mokyt. Ūmanto nuotr.: S.Pipiraitės–Tomarienės ir jos vyro sutikimas Upynos mokyklos bendruomenėje

Mokyt. I.Stonys su Patulės mokyklos mokiniais