Keturios Švalkūnų kartos tiki: kaimas gyvens

Vienoje iš dviejų Juškaičių kaimo, kuris glaudžiasi pačiame Šilalės rajono paribyje su Skaudvilės seniūnija, sodybų ūkininkauja gausi kelių kartų Švalkūnų šeima – visus suskaičiavus, susidaro per dešimt žmonių. Tačiau seniausieji Onutė ir Vladas Švalkūnai, kurių amžius artėja prie šimtmečio, jau nebe pirmi metai nebesikiša į ūkio reikalus. Trys patys mažiausieji Švalkūniukai dar vilki sauskelnes. O į ūkio darbus kimba Onutė ir Česlovas bei jų atžalos Mindaugas, Kristina bei Andrius.

Kiekvienas turi mėgiamą ūkio šaką

„Nesilygiuojame į stambiuo­sius ūkininkus, mūsų visų žemė kartu su nuomojama sudaro tik apie šimtą hektarų. Vyriausiasis Mindaugas plečia melžiamų karvių bandą, šiuo metu jų turi 30, jauniausiasis Andrius daugiau laiko skiria javams ir pievoms bei ganykloms. Jam galvijus atstoja greitai besidauginantys triušiai. Mudu su žmona laikome mėsinių galvijų. Duk­ra Kristina savo ūkio neturi, tad padeda mamai vesti buhalterinę apskaitą, o ir šiaip kaimo sodyboje moteriškų darbų netrūksta“, - trumpai, kol vaikai susirinks krūvon, ūkį apibūdina Česlovas.

Tiesa, ūkininkavimo, o ypač žemdirbystės, patirties Min­daugas su Kristina „sėmėsi“ Norvegijos, Ang­lijos, Vo­kietijos žemės ūkio įmonėse. Nors nė vienas sunkiu fiziniu darbu nesiskundė. Kris­tina daugiausia sėdėdavo ant daržų sodinimo mašinos ir į sodykles dėliodavo daigus, yra tekę šiek tiek padirbėti braškių laukuose. Mindaugui vis pasisekdavo draugauti su mechanizmais. Vaikinas pri­si­me­na, kaip menkai apie techniką išmanantis lenkas mokė jį važiuoti traktoriumi, nors Mindaugo įgūdžiai buvo kur kas geresni.

Nors abu tam tikros patirties įgijo užsienyje, yra kategoriškai nusiteikę prieš vakarietišką žemės ūkio produkciją. Kaip sakė Mindaugas, ir dabar pre­kybos centruose nusisuka nuo at­vež­tinių braškių. Mat jam teko padirbėti uogų fasavimo ceche. Pamena, kaip būdavo sumaišomos ir kokybiškos, ir jau pradėjusios gesti uogos: sufasuoja, atšaldo ir išgabena į prekybos centrus. Anot vaikino, jau geriau kad ir ne tokia išvaizdi, bet sveika lietuviška, geriausia - savo darže išauginta uoga.

Padirbėję užsienyje, visi trys Švalkūnų vaikai nusprendė siekti mokslo. Kartu įstojo į tą pačią kolegiją bei įgijo tą pačią profesiją – agronomo.

Žinios, be abejo, yra puiku, tačiau be patirties, o labiausiai - be kantrybės žemės ūkyje nieko nepasieksi. Tad visa šeimyna atkakliai dirba ir planuoja metus kitus į priekį.

Viskas prasidėjo nuo senolio

Prieš pirmąjį pasaulinį karą Česlovo senelis numatė, jog Lietuvai artinasi sunkūs laikai, todėl ramiai pralaukti karo bei užsidirbti išplaukė į Ameriką. Po kelių metų parsivežė krūvą dolerių, nusipirko Juškaičiuose žemės bei pasistatė bene vieną pirmųjų šiuose kraštuose mūrinį namą. Jame iki šiol ir tebegyvena (pats diedukas yra kilęs nuo Raseinių, jo žmona - iš Eržvilko). Prieškaryje statytame mūrinuke dešimčiai žmo­nių dabar tapo ankštoka. Tad Onutės ir Česlovo sūnūs su savomis šeimynomis apsigyveno Skaudvilėje, o ūkininkauja tėviškėje. Mat, kol pieno bei mėsos supirkimo kainos buvo pusėtinos, Švalkūnai pra­plėtė ūkinius pastatus, pagal galimybes modernizavo, įsirengė mėšlides, siloso duobes, prisipirko technikos. Anot jų, ne pačios naujausios ir galingiausios, bet kad tiktų kalvotoms žemėms įdirbti.

Ūkį pakėlė europinės programos

„Kol ūkis dar nebuvo išdalintas, pasinaudojau įvairiomis Europos Sąjungos rėmimo programomis. Gal nebūčiau pasiryžusi, tačiau dalyvauti jose ragino tuo metu Žemės ūkio skyriuje dar vyr. specialistu dirbęs Algimantas Olendra. Sako, kol laikas, rašyk, prašyk, ir gausi. Ir gavome, iš tų pinigų šiek tiek pakėlėme ūkį. Dabar ir sūnus skatinu domėtis paramomis. Kai kas nors burba, kam atseit reikalingos įvairios žemės ūkio tarnybos, visuomet įrodinėju, kad jos padeda ūkininkams. Juk paprastam žmogui daug kas neaišku. Deja, iš širdies dirba tikrai ne visi specialistai“, - įsitikinusi O.Švalkūnienė.

„Daug kas pastebėjo, kad ūkininkai vos ne masiškai parduoda karves. Suprasti ir pateisinti juos galima - juk už litrą pieno temoka devynis centus ar dviem daugiau. Dabar tara yra brangesnė nei litras pieno. Karvių bandą išparduoti nėra sudėtinga, bet ją užsiauginti, atrinkti produktyviausias reikia mažiausiai pustrečių metų. Nors manoma, jog telyčaites galima kergti 15 mėnesių, realiai jos turi būti bent 18-os, taip pat kad būtų gero įmitimo. Tokia praktika mūsų pačių išbandyta. Žinoma, išsilaikys tik stipresni ūkiai - nuo rudens iš ūkininkų, turinčių mažiau nei penkias karves, pieno nebepirks. Politikai siūlo steigti kooperatyvus, atseit tada mokės centu kitu brangiau. Tačiau jie nepasako, jog kooperatyvai, kaip ir įmonės, bus apmokestinami 5 proc.“, - pastebi Mindaugas, vis dar tikintis vidutinio bei stambaus pienininkystės ūkio perspektyva.

Sūnui pritaria ir tėvai. Anot Česlovo, lietuvišką žlugdomą kiaulininkystę, ir tą leng­viau atstatyti. Arba būrelį vištų užsiauginti. Bet jie net tų stengiasi nebelaikyti. Kiek gi gali lapes, šeškus ar kiaunes šerti, juk aplink Švalkūnų ūkį – vien miškai. Štai lapė su šeimyna įsikūrė visai netoli. Ar neišauš diena, kai pas­kutines Onutės vištas lapiukams išneš?

Krūvoje darbas - lengvesnis ir spartesnis

Nors oficialiai Švalkūnai turi atskirus ūkius, tačiau dirba bendrai. Ypač visa šeima „solidarizuojasi“ melžiant karves, nes, kaip juokauja Onutė, tai yra kasdienis, bet pats nemėgiamiausias užsiėmimas. Svarbūs ir kiti darbai, ir tik­rai šienapjūtė bei derliaus nuėmimas nėra vienas malonumas ar laisvalaikio praleidimo forma, kaip kažkada Onutė girdėjo kalbant vieną iš Seimo narių.

„Tiesa, labai nepervargstame, nes turime visą reikalingiausią techniką. O jei kur nors dar prireikia rankų darbo, sveikatos užtenka“, - vyriausiajam broliui pritaria Andrius.

Jau prasideda šienapjūtė, ir kai kur laukuose boluoja susukto siloso ar šienainio rulonai. Ir Švalkūnai gal dvejus metus bandė tokį pašarų ruošimo būdą. Dabar apsigalvojo. Kodėl?

„Per brangu. Vien plėvelė kiek kainuoja, o vėliau dar laukia ir jos utilizavimo prob­lemos. Beje, ne taip lengva rulonuose kokybišką pašarą išlaikyti: būtina atsargiai sukrauti, saugoti, kad nepra­graužtų ne tik pelės ar žiurkės, bet ir kad katinai nepra­draskytų. Mes nupjautą žolę surenkame ją smulkinančiu rinktuvu, suverčiame į siloso duobes bei gerai suminame. Ir pašaras geras, ir apgedusio nedaug. Priklausomai nuo metų, šienaujame 2-3 kartus.

Taip ir dirbame - nesidairydami nei į Vakarus, nei į kaimynus. Skaičiuojame, mokomės iš kitų ir savo klaidų. Ir nenuleidžiame rankų“, - sako Čes­lo­vas.

Aldona BIELICIENĖ

Algimanto AMBROZOS nuotr.