„Mano tėvas – tai viskas!“
Artėjančios šventės proga – kelios istorijos apie draugystę su tėvu.
„Mudu mokėmės sykiu“
Vytalijus DAUNORAS, Kaltinėnų Aleksandro Stulginskio gimnazijos mokytojas:
- Kai važiavome į Klaipėdą, į Jūrininkų ligoninę, nieko blogo neįtariau. Tėvas kalbėjo nedaug. Bet jis visada taip. Jam labiau patikdavo, jeigu kalba kiti. Todėl šalia jo visi galėjome reikštis, kiek tinkami. Apie savo ligas, kurių daugėjo, jis irgi nemėgo šnekėti. Jeigu prasitardavo, kad skauda, turėdavome klausti - kur.
- Pamaudžia biškį.
- Kur?
- Krūtinėje.
Jeigu pamaudžia, reikia važiuoti. Gali būti kas nors rimčiau.
Ligoninėje mus pasitiko daktarė Violeta Butkevičienė.
- Labas, mokytojau! - apsidžiaugė ji.
- O, Leta!.. - pradžiugo ir tėvas.
Kaltinėniškė Violeta Andreikutė tėvui ir mums taip ir liko Leta. O tėvas jai - mokytojas. Matyt, dėstė ką nors. Tikriausiai fiziką arba gal piešimą, braižybą?
Prieš keletą metų panašiai jis buvo sutiktas ir Vilniaus klinikose. Priėmime priėjo profesorius Narūnas Purvaneckas, pasisveikino bei pareiškė visam personalui:
- Štai, pristatau - tai mano mokytojas. Prašau mylėti ir gerbti, padaryti viską, ką galite!
Tėvas buvo iš tų, kurie nebijojo sutikti buvusių mokinių. Man atrodo, ir mokiniai nevengdavo savo buvusio mokytojo. Ar aš tuo didžiavausi? Negalėčiau taip pasakyti. Aišku, man nereikėdavo gėdytis tėvo, bet ir pasikelti negalėdavau. Neduodavo tokio šanso. Juk nuo to, jog tėvas dėsto kokį dalyką, man nebūdavo nei lengviau, nei sunkiau. Jis norėjo būti teisingas ir per pamokas su manimi elgdavosi kaip ir su visais kitais. Jokių vilčių gauti lengvesnį klausimą arba geresnį pažymį. Ir tai atrodė savaime suprantama.
Tačiau privalumas buvo. Juk daug ko išmokau gerokai anksčiau už kitus bendraamžius. Visi eina į aktų salę žiūrėti kokio filmuko, o aš su tėvu - į radijo tašką. Rodysiu aš! Matot, koks svarbus žmogus? Iš anksto žinodavau ir galėdavau kitiems pasakyti, kokių filmų atvežė ir ką žiūrėsime.
Labai anksti iš tėvo išmokau fotografuoti, ryškinti juostas, daryti nuotraukas. Pirmoji mūsų fotolaboratorija buvo namuose, kur su tėvu patamsiais maišėme ryškalus ir nekantraudami laukdavome rezultato. Šių dienų skaitmeninė fotografija neturi to jaudulio, nes juk visada „išeina“, o tada būdavo visko. Kai tėvas nusipirko mėgėjišką kino kamerą, tai buvo tikras stebuklas! Abu mokėmės filmuoti.
Mes daug ko sykiu mokėmės. Man atrodo, kad jis visą gyvenimą ko nors mokėsi. Pamato naują dalyką, susidomi, o tada turi pažinti. Jis tik 1980 metais baigė Vilniaus pedagoginį institutą, bet dar iki to sėkmingai mokė fizikos, muzikos, piešimo, braižybos. Panašiai - ir namuose. Neprisimenu, jog tėvas būtų kvietęsis kokį elektriką, santechniką ar šaltkalvį. Vandentiekis, šildymo sistema, elektros instaliacija - viskas sutvarkyta jo paties rankomis. Visur, žinoma, dalyvaudavau aš, todėl atrodė, kad darome „mes“. Prisimenu, kaip iš dviejų dviračių sumeistravome dvivietį, vadinamąjį tandemą. Supjaustėme, sukonstravome, miestelio kalvis Pūdževis suvirino. Važiuoja!..
Atsibodo minti pedalus - pritaisėme motorą. Mūsų kūrinys tobulėjo, kaip ir mes patys. Idėja, žinoma, buvo tėvo: jis buvo tikrasis konstruktorius, bet aš prisidėjau, tad jaučiausi tikru kūrėju. Tėvas kitų niekada neužgoždavo, todėl nė vienas, dirbdamas šalia jo, nepasijusdavo menkesnis ar nevykėlis. Tad man visada būdavo taip jauku ką nors meistrauti kartu su juo. Nepavyko? Pavyks! Sulūžo kas nors - irgi ne bėda. Galima sutaisyti!
Mokyklos dirbtuvėse po pamokų apie jį sukdavosi daug vaikų. Vieni bandė meistrauti iš medžio, kiti ėmėsi metalo. Jurgis Kairys lakūno svajonę pradėjo mažais veikiančių lėktuviukų modeliais. Sigitas Andreika jaunųjų kartingistų lenktynėms pats susikonstravo kartą, o užaugęs pasinešė į automobilių lenktynes. Lietuvoje gerai žinomas fotografas Petras Katauskas pirmąsias nuotraukas darė tėvo įrengtoje mokyklos fotolaboratorijoje. Žinoma, tie, kurie lankė jaunųjų konstruktorių ar fotografų būrelius, patys kūrė, patys bandė, patys mokėsi, bet tėvas buvo šalia. Toks jo buvimas daug kam padėjo.
Ir štai mes likome be tėvo. Kai važiavome į ligoninę, atrodė, jog užteks gerai patikrinti jo sveikatą ir kai ką pataisyti. Tačiau buvo šimtą sykių blogiau negu galėjai suprasti iš jo ramios natūros ir to „biškį pamaudžia“. Į namus jis nebegrįžo. Deja, atėjo toks laikas...
Man atrodo, kad aš nepraleidau savo šanso ir iš tėvo daug ko išmokau. Tik gaila, jog apie jį patį išklausinėjau labai mažai. Apie tai, kaip augo Kaune, kodėl paliko didelį tėvų namą, kėlėsi į Prienus, paskui į Kaltinėnus, nežinau nieko. Bijojo atsidurti Sibire? Gal. Tuo labiau, kad jo tėvas, mano senelis, buvo dar ir JAV pilietis... Tėvo jaunystėje turėjo būti kažkas dramatiško, tačiau laiku nepaklausiau. O jis pats neskubėjo pasakoti.
„Šalia jo buvo jauku“
Kornelijus ANDRIJAUSKAS, Kaltinėnų pirminės sveikatos priežiūros centro vyr. gydytojas:
- Kai mirė tėvas, man buvo tik 29-eri. Atrodė, visą Šilalę keliais apeičiau, kad tik jis pagyventų dar bent penketą metų. Paskui atsitokėjau. Nei aš tokių kelių turiu, nei jo prikelsiu. Jeigu jis būtų gimęs vėliau ir gyvenęs šiais laikais, su savo liga jis dar būtų galėjęs gyventi 20 metų. Bet buvo ne tie laikai, ne tas medicinos lygis. Ir mes dėl to nekalti.
Dėl tėvo tapau gydytoju. Iš tiesų man labiau būtų patikęs statybininko darbas. Kai augau, Plungėje buvo statomas linų audinių fabrikas, per vasaros atostogas paauglys uždarbiaudavau ir aš. Dirbau kartu su kaliniais - nešiojau plytas, skiedinį, ir man visai patiko. Tačiau mama įkalbėjo po vidurinės sukti į mediciną.
- Stok į daktarus, tėčiui padėsi, - sakydavo ji.
Tėvo ligos prasidėjo anksti, kai mes dar gyvenome Šilalėje. Bet vaikai ne viską suprasdavome. Mama išvažiuodavo į Kauno klinikas jo lankyti ir mus su sese palikdavo visam mėnesiui. Sykį parvažiuoja, atsisėda prie stalo ir verkia. Kas atsitiko? Pasirodo, ji po stiklu rado tris rublius, kuriuos turėjo palikti maistui, bet paprasčiausiai pamiršo. O mes išgyvenome puikiausiai. Paskaldei kaimynams malkų - pinigų yra. Kokios problemos?
Prisimenu jaukius vakarus namuose, kai su tėčiu užsidangstydavome langus ir darydavome nuotraukas. Sėdime, laukiame, kada išryškės juostelė. Tėvas buvo geras fotografas, darydavo kokybiškas nuotraukas, tam reikalui nusipirko plačiajuostį fotoaparatą.
Arba užsidangstome kambario langus ir žiūrime tėčio kiną. Ateidavo pažiūrėti tėvų draugai bei kaimynai. Namuose trūkdavo pinigų, o jis nusipirko kino kamerą. Logiškai galvojant, dėl to galėjo kilti kokių nesutarimų, tačiau šito nebuvo. Mūsų šeima neturėjo piniginių problemų, nes tų pinigų paprasčiausiai nebūdavo. Tėvai gyveno kitomis vertybėmis.
Prisimenu, kaip tėvas nusivesdavo mane į Šilalės bufetą ir vaišindavo pomidorų sultimis. Aš negalėdavau suprasti, kam jis perka tas sultis. Jos man būdavo tokios šlykščios! Bet jeigu tėtis duoda, vadinasi, reikia, geras dalykas. Gerdavau nesiraukydamas. Tai buvo toks autoritetas, kad aš, vaikas, abejoti nė negalėdavau.
Nežiūrint į prastą sveikatą, jis buvo stiprus žmogus. Turiu galvoje, psichologiškai tvirtas. Vyresnės kartos „Šilalės artojo“ skaitytojai tikriausiai dar prisimena tokį Tadą Ylą, jo feljetonus, kandžius ketureilius. Tadas Yla - tai mano tėvas. Formaliai jis buvo ne žurnalistas, o redakcijos buhalteris. Dirbo kurį laiką ir korespondentu, tačiau valdžia išsiaiškino mamos paslaptį ir uždraudė. Tada buvo surastas kompromisas: jeigu tėvas negali dirbti žurnalistu, tegu formaliai įsidarbina buhalteriu, pasirašinėja Tadu Yra, o buhalteriją sutvarkys žmona. Mūsų mama buvo buhalterė.
Kokia mamos paslaptis gadino gyvenimą?
Mama buvo kilusi iš turtingos šeimos, turėjo važiuoti į Sibirą. Bet sutiko Vaclovą Andrijauską, greituoju būdu pakeitė pavardę, tapo Andrijauskiene ir kuriam laikui dingo iš valdininkų akių. Kai paslaptis išaiškėjo, jau buvo truputėlį kitokie laikai, į Sibirą nebetremdavo. Tačiau tėvas, susidėjęs su „klasiniu priešu“, negalėjo dirbti žurnalistu. Dabar tai atrodo juokinga, o tada juokai buvo menki.
Man atrodo, jog tėvas buvo gimęs žurnalistu. Turėjo jumoro jausmą, mokėjo pasakyti bei parašyti kandžiai, sklandžiai ir logiškai dėstė mintis. Prisimenu, kaip aš, jaunas gydytojas, rašiau pirmąją ataskaitą kvalifikacijos kategorijai gauti. Susirinkau duomenis, sėdžiu, suku galvą, nuo ko čia pradėjus. Tėvas ir sako:
- Ką čia vargsti? Duok man!
Paėmė ir surašė tokią sklandžią ataskaitą, kad komisijos pirmininkas stebėjosi. Sakė, man priklausytų ne trečia, bet antra kategorija, jeigu turėčiau stažą. Ataskaita buvo puiki, tačiau antrai kategorijai aš dar buvau per jaunas.
Taip, man su tėvu buvo jauku. Netgi tada, kai sunkiai sirgo, o aš, jaunas gydytojas, kaip įmanydamas ilginau jo dienas, jis man buvo užuovėja.
„Laikas be tėvo - tarsi juoda skylė“
Danutė RADŽIENĖ, kaltinėniškė saviveiklininkė, kelių pjesių autorė ir režisierė:
- Prisimenu, kaip jį išsivežė trys šautuvais ginkluoti vyrai. Vienas, pats baisiausias, buvo toks raudonplaukis. Kaltinėnų stribai. Tas raudonplaukis buvo jų vadas.
Išvažiuodamas tėvas ramino:
- Neverkit, vaikai, aš tuoj sugrįšiu.
Dar visai maža negalėjau suprasti, kas atsitiko. Kodėl jie gąsdina ginklais, kodėl šaukia? Paaugusi sužinojau teisybę. Tėvas kliudė, jį reikėjo nustumti nuo sodybos Pelkių kaime, kur gyvenome. Į kolūkį stoti jis nenorėjo, o tai - puiki proga susidoroti. Girdi, pavogė kolūkio šieną. Tą šieną prisimenu. Iš tiesų mes jį savo žemėje, kuri jau buvo ne mūsų, bet atimta, tik sugrėbėme ir sudėjome į kupetas. Artėjo lietus, labai skubėjome. O brigadininkas apskundė stribams, jog pavogėme. Kad būtų tvirčiau, darė politinę bylą. Girdi, tėvas pakėlęs arklio uodegą ir pasakęs brigadininkui:
- Tegu Stalinas čia pabučiuoja!
Iš tiesų jis šito nesakė, bet stribai reikalavo prisipažinti. To mokė mamą ir tas raudonplaukis. Vakare, kai tėtis jau buvo išvežtas, jis atvažiavo į mūsų namus ir aiškino mamai, ką sakyti teisme. Girdi, jei pasakysi teisybę, jog tėvas yra šitaip pasakęs, tai bus lengvinanti aplinkybė. Mama ir patikėjo...
Kitą dieną iš Kaltinėnų, kur vyko teismas, ji parnešė baisią naujieną:
- Vaikai, tėvelio nematysite 12 metų...
Dvylika metų? Man tai buvo kažkoks nesuvokiamas dydis. Juk tebuvau šešerių. Aš net negalėjau suvokti, kaip gyvensiu be savo tėvelio. Nes iki tol augau, įsikibusi jam į ranką. Ar jis į ganyklas, ar žemės arti - aš visada šalia. Kaip gera būdavo paskui jį eiti vaga, kai jis ardavo žemę! O kai akėdavo dirvą, paduodavo man vadžias. Jose susipainiodavau, bet koks džiaugsmas pamėgdžioti tėtį! Juk su vadžiomis aš tokia kaip jis. Kartu su juo jodavome į ganyklą. Ant vieno arklio - jis, ant kito - aš. Sykį jis buvo labai pavargęs, tai patikėjo vienai. Prisimenu, kaip pasidarė baisu. Be tėčio atrodė, kad arklys padidėjo, kad sėdžiu beveik ant debesų. Bet nujojau! Ir kokia didelė sugrįžau! Partempiau į namus brizgilus ir visai kaip tėvelis mečiau juos į vežimą. Jaučiausi tokia pat kaip jis.
Tėvas nenorėjo stoti į kolūkį, tai įsidarbino Kaltinėnų pieninėje. Iš ten parnešdavo tokio saldaus, kaip tada atrodė, cukraus.
Kol buvo tėtis, gyvenau rojuje. Jeigu rūpėjo kas nors, tai tik sulaukti jo ir įsikibti jam į ranką.
Staiga rojus pavirto pragaru. Žiūrint šių dienų akimis, tai iš tiesų buvo pragaras. Mama paprasčiausiai nemokėjo gyventi ir rūpintis mumis: vieną dukrą priglaudė tėvo sesuo, kitas paleido į kaimus. Aš ėjau per žmones ir siūliausi:
- Gal pasupti vaiką? Gal paganyti karves?
Šeimininkai nužiūri mane, visai pyplę... Kam aš tokia reikalinga? Kiti, būdavo, įsileidžia, duoda lėkštę sriubos, parodo, kur eiti. Atsirado šeimų, kurios sutiko imti mane už tarnaitę. Tada, pokario metais, apie vaikų teises niekas net nesapnavo. Buvo viena šeima, kur su visais galėjau sėdėti prie stalo. Kiti prie stalo sėstis neleido. Gauni lėkštę sriubos - dink kur nors į pakampę...
Baisiausia, kas tada atsitiko, - tėvas išnyko man iš galvos. Matyt, vaiko protelis negalėjo pakelti tokios netekties, suveikė kažkokia apsauga. Apie tėvą nieko negalvojau. Tarsi būčiau jo nė neturėjusi.
Kai pamačiau vėl - išsigandau. Mes, trys seserys, jau gyvenome pas tetą. Ketvirtoji buvo kažkur dingusi. Tą dieną ruošėmės eiti į Kaltinėnus, į šv. Jono atlaidus. Aš gavau vyresnių sesių išaugtinius drabužius, stypinėjau patenkinta. Ir staiga atsidaro durys, įeina nepažįstamas vyras. Tikriausiai ubagas. Vasaros vidurys, o jis - su žiemine kepure, vatinėmis kelnėmis, šimtasiūle... Kaip sužinojau vėliau, po ta šimtasiūle jis nieko daugiau ir neturėjo. Katiliukas prie diržo, auliniai batai, iš aulo kyšo aliumininis šaukštas.
- Jonai, Jonai! - sušuko teta.
Kodėl ji puola bučiuotis su tuo ubagu?
- Vaikai, jūsų tėvelis grįžo!
Tėvelis? Ne, jis ne toks! Aš, jo mylimiausia dukra, net nėjau pasisveikinti.
Teta jį aprengė švaresniais dėdės drabužiais, tada visi išėjome į atlaidus. Šventoriuje pažįstami stebėjosi:
- Jonai, grįžai?!
Buvo keista. Gal čia tikrai jis?
Kai Stalinas mirė, politinius kalinius paleido į laisvę. Tėvas iš kalėjimo patraukė pas mus. Šitokį kelią tai pėsčias ėjo, tai pavežė kas...
Metai be tėvo buvo skaudus praradimas, tokia juoda skylė, kad netgi sugrįžęs jis nebegalėjo visko užtaisyti. Grįžo tėtis - vėl turime namus, mes vėl - mylimos dukros. Tačiau laikas jau buvo prarastas. Tėvas norėjo, jog baigtume mokslus, visada lauktuvių parveždavo kokią knygą. Net iš kalėjimo parnešė pasakų knygą „1000 ir viena naktis“. Ji buvo išleista rusiškai, tai jis skaitydavo mums ir versdavo į lietuvių kalbą.
Dabar, kai viską prisimenu, negaliu atsistebėti: iš kur tėvas turėjo tiek jėgų atlaikyti kalėjimą bei pradėti viską nuo nulio, surinkti išbarstytas dukras, vėl sulipdyti šeimą? Tačiau viena jo svajonė liko neįgyvendinta - mes jau negalėjome baigti didelių mokslų. Išgyventi buvo svarbiau - dienomis dirbau, mokiausi vakarais, baigiau vidurinę, technikumą - neakivaizdžiai.
Jeigu vaikystėje iš mūsų nebūtų atėmę tėčio? Mūsų gyvenimas būtų buvęs kitoks.
Bet aš jį turėjau - patį geriausią pasaulyje tėtį!
Petras DARGIS
Autoriaus ir pašnekovų albumų nuotr.