Pro Reistrus eina istorijos kelias

Pavažiavus nuo Pajūrio kelis kilometrus Šilutės link, pasitinka medžių vainikais pasipuošusi nedidelė gy­venvietė. Tai – beveik visas nedidelis vienos gatvės Reist­rų kaimas. Ta gatvė vadinasi Knygnešių. Nors pro Reistrus keliavo ne tik knygos – tuo keliu kažkada atėjo ir patys didžiausi pasaulio karai.

Meilė visam gyvenimui

„Kai kaimuose atsirado gat­vės ir pradėti teikti jiems pavadinimai, su kaimynais galvojome, kaip pavadinti mūsiškę. Pirma mintis buvo duoti Muzikantų vardą. Juk Reistrai toli skambėjo savo dainomis ir muzika. Garsiausi Reistrų muzikantai buvo Jonas Balti­kauskas, Stanislovas Norkaitis, prie jų prisidėdavo mano brolis Albinas. Patalkiai, vakaruškos, giminių susiėjimai be dainų neapsieidavo. Tačiau vis tik pasirinkome Knygnešių pa­va­dinimą – pro Reistrus iš Vo­kietijos į Lietuvą ėjo pirmosios lietu­viškos knygos. Reistrai turėjo tris knyg­nešius – My­ko­lą Ta­rozą, Vin­cen­tą Bir­balą ir Jo­ną Pau­lių. Ar tas Ta­ro­za man giminė, nepasakysiu, gal ma­no senelio ar prosenelio“, – pasakoja reistriškis ūkininkas Al­gir­das Ta­roza. 

Reistrų kaimo sim­bolis – šalia kelio stovintis dau­giau nei dviejų met­rų akmeninis kop­lytstulpis. Jį prižiūrinti Birutė Moc­kuvienė sako, kad ir ak­muo – iš Reistrų, ir akmentašys – vietinis Bonifacas Nor­vaiša.

Reistriškiai pasakoja, jog to­kių koplytstulpių iš vieno ak­mens šis meist­ras iš vi­so ištašė septynis. Ir dar ak­me­ninį kryžių. Kop­ly­čių ir kop­lytėlių Že­­mai­ti­joje daug, bet kad būtų iš vieno akmens – retenybė.

Akmenyje iškaltos raidės, ta­čiau jau sunku perskaityti. Ga­liausiai, ves­dami pirštais, su Bi­rute jas su­dė­liojame: Vin­centas ir Ona Kunge 1879 me­tai.

„Matyt, kop­lytstulpį užsakė Vincentas ir Ona Kungiai. Se­­noji koplytė­lės statulėlė bu­vo pavogta, tai mes su broliu Vytautu Aš­montu užsakėme kitą. Reikės raides nudažyti kokiais ryškiais dažais, kad praeiviai galėtų perskaityti“, – svarsto Bi­rutė.

Ji gyvena Pakisyje, jos brolis Vytautas – Pajūralyje, tačiau abu ėmėsi prižiūrėti Reistrų šventenybę, mat iš šio kaimo kilę. O jeigu reistriškis – tai visam gyvenimui! Panašiai gimtajam kaimui skirtame eilėraštyje rašė ir Reistrų literatas Ed­­vardas Urbonas:

Aš su tavim giliai suaugau

Nuo savo, kūdikio, dienų.

Širdy aš tavo vardą saugau

Ir juo, vien juo tik gyvenu.

Rašydamas tas eilutes, poetas nė kiek nemelavo. Gyveno Kaune, mirė prieš keletą me­tų, bet kaimas jį prisimena kaip labai artimą žmo­gų. Vadino ne Edvardu, o Ed­ziu­mi ar net Ed­ziu­ku.

„Mūsų Ed­ziu­kas“, – tebesako ir dabar. Arba: „Mūsų vaistinin­kas“, mat jis Kau­ne dirbo vaisti­ninku ir buvo be­ne labiausiai praprusęs iš visų kaimo žmonių.

„Dėdė dažnai atvažiuodavo. Jis buvo visų laukiamas, malonus, inteligentiškas žmogus. Lan­kydavo ne tik mūsų ma­­mą, savo pusseserę, bet ir vi­są kaimą atvažiavęs apeidavo. O jei neatvažiuodavo, rašydavo laiškus ir prašydavo pasveikinti kaimynus: „Jeigu sutiksite Sakalauskus, Vaičiulius, Kučinskus, būtinai perduokite labų dienų. Ir Tarozus būtinai pasveikinkite“. Sutikę bet kurį kaimyną, turėjome pasakyti, jog dėdė Edzius siunčia labų dienų“, – prisimena poeto dukterėčia Ona Rudgalvienė.

Reistrų literatas išleido eilėraščių ir apsakymų knygeles „Tyruose šaukiančiojo balsas“ ir „Painios gyvenimo mįslės“, straipsnių rinkinį „Žvilgsnis pro langą“ bei gimtinei skirtą knygą „Reistrų kaimui 450 metų“.

Ne kiekvienas miestelis turi savo istorijos knygą, o štai nedidukas Reistrų kaimas – turi!

Ne pastumdėlių kaimas

„Mes čia tokie žemės kurmiai, nei didelių ponų, nei kokių viršininkų. Visi tokie pat, iš čia pat. Teisybė, aš atitekėjusi nuo Tenenių“, – sako Danutė Sakalauskienė. 

Panašiai apie reistriškius kaimui skirtoje knygoje rašo ir E. Urbonas. Pasirodo, jie visi taip stipriai laikėsi įsikabinę savo gyvenamosios vietos, savo žemės sklypelio, kad atvykėliui, norinčiam čia apsigyventi, galimybės buvo ribotos, nes laisvų žemės plotų nebuvo. O jei pasitaikydavo, jog kas nors keletą hektarų parduodavo, tai juos nupirkdavo kas nors iš vietinių.

„Reistruose išgirsti naują pavardę galėjai tik tuo atveju, jeigu į kaimą atėjo pas ką žentas. Ar kai kas iš reistriškių išnuomodavo turimas atskiras gyvenamas patalpas. Tuo atveju jau galėjai išgirsti ir visai šioje apylinkėje negirdėtas pavardes: Puidokas, Kolyčius, Pryšmantas, Bartkus ir pan.“, – rašo savo knygoje E. Urbonas.

Autorius teigia giliau pasirausęs į kaimo praeitį, bet neaptikęs kokių tragiškų įvykių, žmogžudysčių ir panašių dalykų.

„Kuo remdamiesi ir turėtume prieiti išvados, kad šio kaimo žmonės jau iš tėvų – protėvių atsinešė ramų, taikų bei sėslų būdą“, – tvirtina jis.

Ar sunku tapti reistriškiu?

Juozas Rudgalvis iš Gargždų, kai susipažino su Baltikauskų Ona ir atvyko pas būsimuosius uošvius, dar nebuvo „savas“. O kaip „svetimam“ pasirodyti šokiuose?

Reistrai buvo per mažas kaimas, jog turėtų savo kultūros namus, tai šokti eidavo į Bikavėnus arba į Jo­mantus. Ta­da, prisimena Juozas, jie nuėjo į Jomantus. Ir iškart – negeri vietinių bernų žvilgsniai: kas jis toks? Iš kur? Ko lenda prie mū­sų panų?

„Šalia bu­vo Onos bro­liai, tai jie viską paaiškino. Per juos pasidariau „savu“. Reistruose iškart gerai pasijutau. Da­bar gyvenu Mažeikiuo­se, bet į Reistrus atvažiuoju kaip į savo kraštą“, – tvirtina Juozas.

O reistriškiai nebijodavo eiti į šokius Jomantuose ar Bi­kavėnuose?

„Tai kad mes patys duodavom toną – čia gi buvo didelės šeimos, jaunimo daug. Visi susirinkdavome Antano Urbono sodyboje, vienas ki­to palaukdavome, o paskui su daina traukdavome į Jo­mantus. Kas prie mūsų būtų kišęs nagus“? – juokiasi A. Ta­roza.

Reistrai pratuštėjo, jaunystės aistros nurimo, tačiau kaimo charakteris liko. 

Karo audros – keliu pro Reistrus

Reistriškiai įsitikinę, kad jų kaimas yra labai patogioje vietoje. Nors ir rajono pakraštys, bet prie gero kelio, todėl jokiu būdu ne užkampis. Kelias asfaltuotas, važiuoja autobusai. Tačiau ne visada jis toks buvo. O atsirado reistriškių dėka!

Dabar mes įpratę, kad krašto keliais rūpinasi valstybė, bet taip buvo ne visada. E. Ur­bonas rašo, jog nuo Pajūrio į Bikavėnus, Vainutą bei Šilutę vedantis žvyrkelis visada bu­vo gerai prižiūrimas – už jo būklę būdavo atsakingi šalimais gyvenantys ūkininkai.

„Ūkininkui pagal jo valdomą žemės sklypo dydį atitinkamai būdavo priskiriama ir vieškelio atkarpa, už kurios remontą bei priežiūrą jis atsakingas. Tam būdavo padaromos ir specialios atžymos: parenkamas šiek tiek plokštesnis akmuo, jame aiškiai baltame fone užrašomi numeriai. Akmuo pastatomas šalikelėje, ant griovio krašto. Tokiu būdu ūkininkas tiksliai žinodavo sa­vo kelio atkarpą, už kurią jis atsakingas. Kelio remontui buvo nustatytas terminas, kuriam pasibaigus, įpareigoti asmenys ar seniūnas darbą patik­rindavo, o nerangiesiems netgi skirdavo baudas“, – ra­šo  E. Ur­bonas savo prisimi­ni­muose.

Tuo keliu 1940-aisiais buvo išvežti į Sibirą pirmieji tremtiniai. Po metų nuo Vokietijos pusės juo patraukė nauji okupantai. E. Urbonas prisimena, jog vieną 1944-ųjų spalio sek­madienį jie su tėvais susirengė į Pajūrio bažnyčią, tačiau sustabdė kažkas iš kaimynų: „Kur gi eisit, juk Pajūris jau užimtas rusų“.

„Būdavo, vos tik žemę apgaubia vakaro ramybė, staiga pasigirsta duslus, tolimas, rit­mingas lėktuvų ūžesys. Ir mes jau žinome, kad tai rusų bombonešiai skrenda bombarduoti Vokietijos teritorijos“, – rašo E. Urbonas savo knygoje.

Jis prisimena, jog tai būdavo itin neramios naktys. Rusų lakūnai, gal nenorėdami susidurti su vokiečių naikintuvais, gal per klaidą dalį bombų numesdavo Lietuvos teritorijoje. 

Viena bomba krito Tarozų lauke, kitos dvi – šalia Juozo ir Jono Urbonų sodybų. Knygos autorius mano, kad tik Dievo pirštas nukreipė bombas į lais­­vą plotelį, apsaugodamas abi sodybas.

Ir štai frontas jau prie Pa­jūrio. Vieškeliu pro Reistrus į Rytprūsių pusę raiti, važiuoti vežimais ir motociklais vi­są dieną traukia bėgliai, tik­riausiai apsisprendę palikti Lie­tuvą ir trauktis į Vakarus, į nežinomybę. Virš Pajūrio kilo gaisrų dūmai. Šaudymų lyg ir nesigirdėjo. Bet tai buvo tyla prieš audrą.

Vakarop Edziaus mama su mažesniaisiais patraukė į Vid­girio pusę, o jis su tėvu liko saugoti namus. Patalynę, drabužius jie surišo į drobules ir išmėtė po sodą ir pakrūmes – jeigu namuose kiltų gaisras, ne viskas sudegtų. Naktį pasigirdo šaudymai.

„Su tėčiu atsigulėme griovyje, kuris buvo iškastas iš rūsio vandens nubėginimui. Keletą kartų mačiau, kaip oru skrenda lyg koks ugnies švytulys ir po kurio laiko pasigirsta sprogimas. Naktį gal koks puskilometris nuo mūsų pasigirdo didelis sprogimas. Pamatėme, kaip vieškelyje, atkarpoje tarp Gečų ir Tarozų sodybų, kažkas liepsnoja, kažkokie liepsnos stulpai išlekia į orą. Pakilo baisus triukšmas, žmonių riksmai. Tik vėliau, po kelių dienų, kai viskas nurimo, sužinojome, kad rusų patrankos sviedinys pataikė į vokiečių besitraukiančią karišką mašiną, kurioje, matyt, buvo pakrauta šaudmenų ir degalų“, – savo knygoje rašo E. Urbonas.

Auštant viskas aprimo, o vieškeliu pajudėjo mašinos ir tankai. Edziaus tėvukas išlipo iš griovio, pasiklausė naujų garsų ir tarė: „Rusai jau čia“.

Kareiviai užsukdavo į pakelės sodybas. Vieni – vandens atsigerti, kiti – pieno, treti prašydavo bulvių pakepti, kurias, kaimiečių nuostabai, jie valgydavo su duona. Matyt, alkanam buvo sočiau. Tuo keliu traukė ir benamiai pabėgėliai, tačiau ne visi apsilankydavo draugiškai. Vieną sykį po tokio apsilankymo dingo Edziaus mamos skara, kitą – tėvo numylėta kumelė Blisė. Vėliau tėvas sužinojo, kad ji Bikavėnuose išmainyta į degtinę. Nuėjo, atlygino šiek tiek ir atsiėmė.

Rytprūsiai buvo čia pat, tad į pasienio kaimus patraukė nespėjusios su vokiečiais pasitraukti ir visko netekusios Klaipėdos krašto moterys su vaikais. E. Urbonas rašo, kad jos save laikė lyg ir vokietėmis, bet iš tiesų buvo suvokietėjusios lietuvės, ką rodė ir jų lietuviškos pavardės, tokios kaip Didlapienė, Pauparienė bei panašios. Viena tokia užėjo į Urbonų sodybą. Sustojo tarpdury kaip įbesta, žiūri Ed­ziaus mamai į akis. Staiga pravirksta, puola į glėbį: „Juk tu Domicėlė? Domicėlė Venc­ku­tė, kuri tarnavai pas mus! Tu matai, ką su mumis Hitleris padarė? Buvom ponios, o dabar einame per svietą ubagaudamos“...

To paties molio žmonės

D. Sakalauskienė skaičiuoja Reistrų sodybas. Suskaičiuoja jų buvus 22, dabar gyvų beranda aštuonias.

„Tada, kai dirbau „Piliakal­nio“ apskaitininke, Reistrų bri­gada buvo pati didžiausia“, – sako ji.

Kolūkio apskaitininke ji pradėjo dirbti, vos baigusi aštuonias klases. Atėjo kolūkio pirmininkas Stasys Mikalauskas, pasiūlė padirbėti per atostogas. Danutė padirbėjo, atostogos pasibaigė, o tada pirmininkas ėmė siūlyti pasilikti. Taip ir liko. Devynioli­kos ištekėjo, jos Jo­nas dirbo sandėlyje.

Anksčiau jų tro­ba irgi buvo prie kelio, tik truputėlį toliau. Tada visi Reistrai bu­vo išsibarstę ap­link, o tokia gyvenvietė, kaip da­bar, atsirado po melioracijos.

„Valdžia davė 14 tūkstančių ir liepė keltis čia. Taip ir kitus sukėlė. Tada buvo mada žmones rašyti į partiją ir kelti į gyvenvietes“, – pasakoja Danutė.

Jiedu su Jonu važiavo į mišką, kasė medelius ir sodino apie naująją sodybą. Panašiai darė ir kiti Reistrų naujakuriai. Užtat dabar vasarą Reistrų gyvenvietė paskęsta žalumoje.

Jos Jonas jau 18 metų miręs, tai visą ūkį perėmė sūnus Remigijus. Sakalauskai užaugino keturis vaikus, Ar­vy­das, Jurgita ir Judita gyvena Klaipėdoje, grįžti į Reist­rus nenorėjo. Remigijus dirba Norvegijoje vairuotoju. Iš­va­žiuoja mėnesiui, palikęs čia žmo­ną, grįžta ir pluša sodyboje.

Kol žmonės dirbo žemę ir neturėjo technikos, Reistruose visi padėdavo vienas kitam. Sykiu šienaudavo, sykiu bulves kasdavo, sykiu ir švęsdavo ar liūdėdavo. Reistruose ir pagal dydį visi buvo panašūs. Daug žemės tiems laikams turėjo tiktai Gečai – apie 70 hektarų. Užėjus bolševikams, jie dingo kažkur į Klaipėdos kraštą ir taip išvengė Sibiro. Gečų sodybą perėmė kolūkis, o šeimininkai čia pasirodydavo tik per didžiąsias šventes. Reist­riškiai prisimena, kaip vieną vasarą, bekraunant į daržines kolūkio šieną, prisistatė senieji šeimininkai, pakapstė daržinėje žemę ir atkasė didelius butelius naminio vyno. Patys išbėgdami užkasė, patys ir surado. Kas buvo tada daržinėje, visus vaišino. Tas vaišes žmonės ir šiandien prisimena.

Kodėl sumažėjo kaimas?

Danutė sako, jog tai įvyko pamažu. Vaikai išsikėlė, senieji išmirė, o į jų vietą kiti neatėjo. 

„Iš mūsų visų tik Taroza prie žemės paliko, jis čia vienas iškilo, valdo aplink bene visas žemes. Dar ir Šilalėje yra prie valdžios“, – sa­ko Danutė.

Ne paskutinis susitikimas

Baltikauskų troba dar netuščia. Prieš ke­letą metų mi­rė seniausias kaimo žmo­gus, gar­siau­sias muzi­kantas, labai ge­ras meist­ras ir kryždir­bys Jo­nas Bal­ti­kauskas, o jo žmona Ona dar čiužinėja su vaikšty­ne po trobą. Dabar su ja duktė mažei­kiškė O. Rud­gal­vie­nė.

„Kol mama yra, mes dar susirenkame per didžiąsias šven­tes. Ir šiemet per Kalėdas suvažiuosime“, – neabejoja duk­tė.

Jie užaugo septyni, broliui Jonui mirus, liko šeši. Kai suvažiuoja visi su vaikais ir anūkais, pasidaro didžiulis būrys.

Be vaikų ir anūkų tik vyriausioji Regina. Baigusi vidurinę, išvažiavo į Kauną mokytis, o tėvas nekantraudamas laukė, kada ji parveš žentą.

„Bet žento kaip nėra, taip nėra“, – šypsosi dabar jos sesuo Ona. – Tik vėliau sužinojome, kodėl. Visi buvome auk­lėjami katalikiškai, lankėme bažnyčią, mokėjome maldas, tačiau Regina buvo uolesnė už mus. Vakare, būdavo, primena: vaikučiai, ar sukalbėjote poterius. O sekmadienio rytą visus kelia anksčiau, žygiuojame į bažnyčią. Ji taip neįkyriai, nepiktai, bet atkakliai mokė mus religingumo. Parveždavo įvairių tais laikais draudžiamų religinių knygelių. Iš jos ir apie Fatimos, ir apie Lurdo, ir apie kitus stebuklus sužinojome. Vėliau, pasikeitus laikams, kai tikėti nebuvo draudžiama, jos dėka patys į tas stebuklingas vietas nukeliavome. Tada ir sužinojome, kad Regina – vienuolė“.

Ir Ona, ir jos vyras Juozas aplankė ir Fatimą, ir Lurdą. Juozas – net kelis sykius. Da­bar jie sako, jog tie piligriminiai žygiai atmintyje išliks visam gyvenimui. 

Ir E. Urbonas savo knygo­je rašo, kad kaimas nuo seno buvo labai katalikiškas: „Reist­ruose mano vaikystės laikais buvo labai gražus paprotys Gavėnios ir Advento metu giedoti Kalnus. Būdavo, praneša vieni kitiems, kad šį vakarą giedosime pas Jonus ar Petrus. Vakare žmonės susirenka, pagieda Kalnus, pasikalba, papypkiuoja – visai gražu ir prasminga. Tokie pasibuvimai, bendravimai, bend­ros maldos ir giesmės, pokalbiai kaimo žmones dar labiau suartindavo“.

Žmones artino ir bendros talkos, vakaronės, net sporto varžybos. Pa­sirodo, nedidelis kaimas, kur buvo gausios šeimos ir daugybė vaikų, suburdavo kelias krepšinio, futbolo komandas, ir jos rungtyniaudavo tarpusavyje. Gerą komandą buvo galima sudaryti ir iš vienos ar dviejų šeimų. Štai Norkaičiai užaugino 12, Kučinskai ir Ašmontai – po 8 vaikus, o šeimos po tris ar keturis vaikus net nebuvo laikomos didelės.

„Netgi naujaisiais laikais A. Ta­roza buvo surengęs jodinėjimo varžybas. Jis laiko nema­žai arklių, tai davė jauni­mui pajodinėti. Buvo užduotis pie­­va nujoti iki kanalo ir kuo greičiau parjoti atgal. Bet jodinėti, pasirodo, ne visi mokame. Kučinskų anūkė Julija, ji gyvena Maskvoje, nukrito 

nuo ark­lio ir parėjo pėsčia. Arklys pardrožė iš paskos. Var­žy­bas, pamenu, laimėjo kitas Ku­čins­kų anūkas Vai­das, kuris dabar gyvena Kaune“, – linksmai pasakoja Ona.

Ar dabar pavyktų surengti tokias varžybas?

„Tikriausiai jau ne. Vaikų ne­bėra, o mes, vyresnieji, susi­tikę jau apie ligas kalbame, – šypsosi Ona. – Tačiau susirink­ti norime. Prieš keletą metų buvo toks susitikimas: suvažiavo buvę reistriškiai iš visos Lietuvos ir iš užsienio, suėjo vietiniai. Kiek buvo džiaugsmo, kiek malonių apsikabinimų! Tuo pačiu pristatyta mūsų dėdės knyga apie Reistrus. Ir mūsų tėvelis dar buvo gyvas, pagrojo bandonija“, – prisimena moteris.

„Taip, susirinkti žmonės no­ri. Ir mintis surinkti visus iš čia kilusius gimė besikalbant kaimynams. Kai kurių vyresniųjų, kurie tada buvo su mumis, jau nebėra. Spėjome“, – džiaugiasi to susitikimo inicia­torius A. Taroza.

Anot stambiausio ne tik Reist­­rų, bet ir viso rajono ūkininko, dabar žmonėms nėra daug progų susieiti.

„Bulvių niekas tiek nebeaugina, o šieną traktoriumi su­presuoja ir suveža vienas žmo­gus. Ir kaimai tuštėja to­dėl, kad tiek darbininkų ne­­bereikia. Štai aš turiu 240 hektarų nuosavos, o iš viso valdau 350 hektarų žemės, laikau 300 galvijų, iš kurių 100 – melžiamos karvės, ir visam ūkiui užtenka 8 darbininkų. Jeigu ne melžiamos karvės, užtektų ir trijų. Anais laikais, kai nebuvo technikos ir tokių technologijų, panašiam ūkiui būtų reikėję bent 25 žmonių“, – sako A. Taroza. 

Tiesa, ūkininkas tvirtina, jog talkų vis dar būna.

„Esant reikalui, ir dabar kooperuojamės. Kai reikia skubiai suminti į duobę silosą ar šienainį, keli ūkininkai važiuojame vieni pas kitus ir talkiname. Aišku, ne visas kaimas. Ir ne žmonės pasikeitė – pats gyvenimas keičiasi, turime su tuo susitaikyti. Tačiau žmonės nori sueiti į krūvą. Ir aš juos dar sykį surinksiu“, – neabejoja ūkininkas. 

Petras DARGIS

AUTORIAUS nuotr.