Brangiausios vertybės duodamos už dyką
Vos prieš mėnesį mokyklos skambutis sukvietė mokinius į klases, ir tradiciškai, aukso spalva nusidažius medžių lapams, minima tarptautinė mokytojų diena. Tądien turbūt visi prisimename savo mokytojus, išskiriame tuos, kuriuos gerbėme ir mylėjome, girdime jų pasakytus žodžius bei priesakus. Taip, galima numoti ranka, jog tai tik sentimentai. Bet kada, jei ne šventės dieną, pasakyti gražų, mielą palinkėjimą...
Kita vertus, jau prieš dešimt metų šviesios atminties filosofas Leonidas Donskis sakė: „Mūsų šalyje iki šiol negerbiama mokykla, edukacija ir išsilavinimas. Pakanka pasidomėti, kaip traktuojami mokytojai Lietuvoje, kad suprastum, kaip nevertinama sfera, kuri, mano įsitikinimu, bus lemtinga mūsų šaliai – arba mes novatoriškos edukacijos dėka pasieksime lūžį ir tapsime inovacijų ir aukštos kultūros šalimi, arba mūsų laukia antrarūšės ir nuo Vakarų toli atsilikusios šalies ateitis“.
Ką apie tai mano patys pedagogai, draskomi nesibaigiančių reformų ir dėl to ne visai šventiškai pasitikdami savo profesinę šventę.
Net ir pačiomis nepalankiausiomis sąlygomis garbė yra būti geru mokytoju, prieš kurį mokinys jaučia atsakomybę augti. Mokytojo viltis, jo darbo prasmės suvokimas, orumas persiduoda jo mokiniams. „Aš esu griežta mokytoja“, – prisipažįsta Helga Gavėnaitė, Šilalės Dariaus ir Girėno progimnazijos anglų kalbos mokytoja ekspertė.
Lėmė teisingas pasirinkimas
„Mokykloje atsidūriau gana netikėtai, niekada neplanavau dirbti pedagoginį darbą – galima sakyti, taip susiklostė gyvenimas. Stojau į universitetą, nes labai norėjau studijuoti anglų kalbą“, – sako mokytoja.
Atvažiavusi į Šilalės rajoną 1985 metais, jauna specialistė darbą pradėjo Padievyčio aštuonmetėje mokykloje. Nuo 1991-ųjų rugsėjo 1-osios iki pat šiol – mylimas darbas Dariaus ir Girėno progimnazijoje. Tiesa, H. Gavėnaitė teigia ne vienerius metus dirbusi antraeilėse pareigose Švietimo skyriuje, buvo mero patarėja, užsiėmė vertėjavimu.
„Per daugiau nei 30 metų turbūt išryškėjo ir pašaukimas mokytojo profesijai. Nors vis dar esu įsitikinusi, jog didžiausias mano pašaukimas – anglų kalba. Labai ją myliu, todėl noriu, kad ir vaikai ją pamėgtų.
Tačiau, renkantis studijas, visi mane protino studijuoti rusų kalbą: sakė, jog anglų neperspektyvi, jos niekam nereikia ir aš liksianti be darbo. Ačiū šeimai, kuri mane palaikė. Viskas gavosi priešingai visoms prognozėms, tai ypač pasijuto po nepriklausomybės atkūrimo. Atsivėrus sienoms, vaikams atsivėrė akys – jiems nebekyla klausimų, kam reikalinga anglų kalba, atsirado didžiulis noras ją mokėti. Papildomos motyvacijos nebereikia – laisvė yra tikriausia motyvacija.
Tiesa, ne visiems vienodai sekasi. Neigiamai vertinu tai, jog tėvai kartais bando patys kai kurias užduotis atlikti už vaiką, skundžiasi, kad nemoka kalbos ir negali jam padėti. Visada sakau: ir nereikia, vaikas turi mokytis pats. Taip elgiantis, atimama iš jo galimybė susitvarkyti su sunkumais pačiam. Mokykla vaiką grūdina. Todėl būtina duoti jam daugiau savarankiškumo, atsakomybės, o ne stengtis iš jo kelio pašalinti kiekvieną kliūtį. Su sunkumais neįpratę susidoroti žmonės gyvenime gali palūžti“, – įsitikinusi H. Gavėnaitė.
Mokytojo darbas į laiko rėmus netelpa
Didelį darbo stažą turinti pedagogė neabejoja, kad per tris dešimtis metų visuomenės požiūris į mokytojo profesiją labai pasikeitė. Deja, ne į teigiamą pusę, o tai formuoja neigiamą nuomonę apie mokytojo profesiją.
„Baugina pokyčiai, su kuriais ateina daug nežinios. Štai pasigirdo ketinimų „nuvainikuoti“ valstybinį egzaminą. Ką tai reiškia? Daugybę metų valstybinis brandos egzaminas buvo mokinio dvylika metų kauptų žinių įvertinimas. O dabar svarstoma, kad esą brandos egzamino nebereikia, svarbus vidurkis. Ką tai duos? Matau tik neigiamas pasekmes – nukentės griežto mokytojo mokinys, nes jis reikliau vertina. Vertinama turi būti sąžiningai, objektyviai ir teisingai, o būtent tai ir gali nukentėti.
Kaip visuomenėje yra visokių žmonių, taip ir apie mokyklą yra įvairių nuomonių ir jos visos turi teisę būti: ir teigiamos, ir neigiamos. Pirmiausia, dėl ko jauni žmonės nenori rinktis mokytojo profesijos, – mažas atlyginimas. Aš juos suprantu, juo labiau, kad šalia tokio menko atlygio yra didžiulė atsakomybė, psichologinis spaudimas, neretai pedagogo autoritetą žeminančios nepelnytos kalbos ir neaiškūs reikalavimai. Be to, ne visi mokytojo profesiją pasirenka iš pašaukimo. Nors tam pirmiausia turi mylėti vaikus. Na, mylėti – gal per skambiai, bet gerbti privalu. Turėti kantrybės – taip pat. Ir, žinoma, mylėti pasirinktą dalyką“, – įsitikinusi mokytoja.
H. Gavėnaitė svarsto, kas dar neprideda balų, visuomenei vertinant mokytojo profesiją.
„Žmonės paprastai mato mus anksčiau išeinančius iš darbo, bet nemato ir nesuvokia, kiek laiko bei energijos mokytojas atiduoda, ruošdamasis pamokoms. Mūsų darbas niekuomet nebus nuo ryto aštuonių iki vakaro penkių. Žmonės, kurie neturi šeimos narių mokytojų, niekada nesupras, kiek laiko užima rašinių taisymas, tekstų ruošimas – taip atrodo mūsų sekmadienių popietės... Mokytojas dirba daug daugiau, negu jo darbas įvertinamas darbo užmokesčiu. Neįvertinama ir tai, jog dirbame sudėtingomis sąlygomis: nuolatinis triukšmas, emocinė, psichologinė apkrova. Tad natūralu, kad poilsis yra būtinas, jog vėl galėtume būti kūrybingi. Todėl esu įsitikinusi, kad įsprausti pedagogo darbą į kažkokius rėmus, griežtos laiko apskaitos ribas tikrai nerealu“, – sako pedagogė.
Būti sąžiningam nereiškia būti atlaidžiam
Sakoma, jog mokiniai atsirenka, kuris mokytojas koks yra: geras arba ne... Mokytoja Helga įsitikinusi, kad toks vertinimas ateina, jiems labiau subrendus ir įgijus gyvenimiškos patirties.
„Aš esu griežta mokytoja ir šito neslepiu. Ir turbūt didžiausia padėka, kuomet baigusieji mokyklą pasako ačiū... Nes iki tol dar nepakankamai suvokia, ką jiems duodu. Klasėje stengiuosi sukurti šiltą, jaukią atmosferą, būti sąžininga visiems. Tačiau būti sąžiningam nereiškia būti atlaidžiam, todėl skatinu mokinius padirbėti daugiau ir griežčiau vertinu. Ne veltui sakoma, jog mokslo šaknys karčios, bet vaisiai saldūs: suaugę jie supranta ir įvertina tavo pastangas. Taip pat ar buvai jam doras, sąžiningas. Ir už tai dėkoja. Padėka turbūt yra ir tai, jog buvę mokiniai pageidauja, kad mokyčiau jų vaikus. Tai mokytojui išties daug reiškia“, – ne be jaudulio kalba H. Gavėnaitė.
Mokytoja sako, jog sunkiausia būna penktokams, nes pradinėse klasėse anglų kalbos mokomasi žaidžiant, dainuojant, piešiant.
„Penktokams ypatingai nelengva prisitaikyti prie naujų apimčių, tai yra tikras adaptacinis periodas. Tačiau reikia pastebėti, kad dabartiniai vaikai labai daug išmoksta iš šiuolaikinių technologijų, žino nemažai tarptautinių žodžių, jų geresnė tartis. Visgi balansas tarp to, ką jie gauna iš aplinkos ir kas duodama mokykloje turi būti“, – įsitikinusi pedagogė.
Svarbiau – dvasinės vertybės
Savanaudiški interesai, vyraujantys visuomenėje, prieštarauja inteligento nuostatoms: laikytis padoriai, oriai, gerbti kitą žmogų. Kaip mokytojui, spaudžiamam kartais labai nelengvos kasdienybės, tokiam išlikti?
„Visada sakau, kad brangiausios vertybės duodamos už dyką, jų nenusipirksi už jokius pinigus. Materialiniai dalykai, visa, kas perkama, parduodama, neprilygsta tam, dėl ko mes verkiame, ko ilgimės, kas mums lieka svarbu po penkerių, dešimties metų. Viskas priklauso nuo to, kokia tvarka susidėliojame vertybes. Nesakau, jog materialinių dalykų nereikia. Reikia, bet iki tam tikros ribos. Man labai pasisekė dėl to, jog pasirinkau tinkamą dalyką – anglų kalba man labai svarbi, dirbu būtent tai, ko troškau, tad ir didelės nuoskaudos dėl to, kad įvertinimas nėra adekvatus, nejaučiu.
Ypatingai svarbu bendravimas. Irgi saikingas, nes po triukšmingos dienos mokykloje šiek tiek ramybės yra būtina. Tačiau visai be žmonių neištverčiau. Mėgstu keliauti, turiu draugų visame pasaulyje. Teko studijuoti Anglijoje, su daugybe ten sutiktų bičiulių iki šiol palaikome ryšius, vieni kitus aplankome. Ką man davė anglų kalba – tai atvėrė pasaulį. Patinka sukiotis virtuvėje, mezgant išsivalo mintys. Mėgstu pažiūrėti gerą filmą, paskaityti gerą knygą. Kokybiškai išverstos knygos skaitymas yra didžiulis malonumas. Deja, nekokybiškų vertimų labai daug. Galiu pasakyti, jog ir taisyklingos lietuvių kalbos išmokau per anglų kalbą – pradėjusi versti. Apskritai mane labai liūdina didėjantis visuomenės neraštingumas. Jokiu būdu nereiškiu priekaištų kolegoms mokytojams – problema turbūt glūdi giliau. Tačiau mes, lietuviai, privalome mokėti savo kalbą“, – įsitikinusi H. Gavėnaitė.
Trumpos švenčių akimirkos ateina ir praeina. Pasak mokytojos, jų profesinės šventės būna šiltos, jaukios ir jautrios nuo vaikų padėkų. Bet, jos manymu, Mokytojų diena – tai ir paskata susimąstyti, ką dar būtų galima padaryti geriau.
„Mokytojas kartais pasijaučia esąs vienas su savimi, savo vaikais, rūpesčiais, neišgirstas ir nesuprastas. Tačiau bet koks nusivylimas negali atsiliepti pamokų kokybei, mokiniams. Gyvenimas yra nuolatinė kaita, jos reikia, bet ne drastiškos – žmogus turi jausti stabilų pagrindą po kojomis. Mes, mokytojai, viską atiduodame vaikams, todėl labai dažnai beveik nebelieka laiko savo kolegoms. O turėtume labiau vieni kitus pasaugoti, kolegiškai palaikyti, paremti, suprasti. Žinoma, reikia ir sveikatos, kantrybės, be kurios mūsų darbas neįsivaizduojamas“, – linki visiems savo kolegoms mokytoja H. Gavėnaitė.
Eugenija BUDRIENĖ
Algimanto AMBROZOS nuotr.