Mokytojas tobulėja kartu su savo mokiniais
Lineta Dargienė – taip pat Šilalės Dariaus ir Girėno progimnazijos pedagogų bendruomenės narė, lietuvių kalbos mokytoja. Kaip permainas bei pokyčius mokykloje vertina jaunesnės pedagogų kartos atstovė?
„Ką darau, tuo ir gyvenu”
Apie mokytojos darbą Lineta teigia pradėjusi galvoti, kaip turbūt ir nemažai kitų mergaičių, dar būdama pradinukė.
„Tuomet jau turėjau „mokinių“ – porą lėlių ir sesę. Su sese buvo smagiau: ji klausydavo, atsakinėdavo į klausimus, o lėlės dažnai būdavo tos nepažangios mokinės, kurias reikėdavo barti“, – juokauja Lineta.
„Paskui rimčiau mokytojos darbu susidomėjau būdama dvyliktokė, kai reikėjo rinktis, ką studijuosiu. Šiandien tikrai galiu pasakyti, jog darau tai, kas man patinka. Būdama mokinė, tikrai niekada neįsivaizdavau, kad eisiu į tą pačią mokyklą šitiek metų ir dar taip noriai! Man mokykla šiuo metu yra gyvenimo būdas, nes tai, ką darau, tuo ir gyvenu“, – užtikrintai sako mokytoja.
Ne paslaptis, jog visuomenės viešoji nuomonė, pasisakymai irgi formuoja mokyklą, mokytoją. Ar tai nekuria stereotipų apie pedagogo profesiją? Ar neturi įtakos jos vertinimui?
„Per 17 mano darbo mokykloje metų požiūris į mokytoją ir patį ugdymo procesą yra labai pasikeitęs. Pasikeitė ir mokiniai, visuomenės poreikiai.
Šiais laikais nebeužtenka, jog mokiniai tik mechaniškai atliktų duotas užduotis. Jie ugdomi būti kūrybingi, nes tik toks žmogus gebės dirbti komandoje, lanksčiai spręsti iškilusias problemas. Todėl ir pagrindinis bet kurio dalyko mokytojo uždavinys yra ugdyti kūrybišką ir prie besikeičiančių gyvenimo sąlygų prisitaikančią asmenybę. Tai nėra lengva, pedagogas ir pats privalo nuolat tobulėti ne tik dalykinėje, bet ir asmeninėje srityje. Tik tada abiejų šių dalykų sintezė gali duoti neįtikėtinai puikių rezultatų.
Mano mokykliniais metais, be abejonės, mokytojas buvo tikras autoritetas. Jo žodis buvo šventas, niekas jam neprieštaravo. Tėvams net nedrįsdavome užsiminti, kad mokytoja „tokia ir anokia“, uždavė per daug namų darbų arba įvertino „ne taip“. Dabar visuomenėje yra daug abejotinų „autoritetų“ – interneto „žvaigždučių“, blogerių, net visažinių politikų, kurie neretai tampa „ekspertais“ ir savo pasisakymais menkina mokytojo autoritetą“, – apgailestauja Lineta.
Pagarbą grąžintų... pagarba mokytojui
Mokytojo prestižas yra kompleksinė sąvoka. Jis susideda iš žinių prestižo, iš mokyklos kaip mokymosi aplinkos, iš tinkamų įstatymų, deramos pagarbos gerai besimokantiems mokiniams ir jų įvertinimo valstybėje, iš paties mokytojo elgesio ir kt. Ką reikia keisti, kad pedagogo profesijai būtų grąžintas autoritetas?
„Mokytojo profesijos populiarumas pastaraisiais metais išties stipriai sumenko. Nedažnas renkasi tokį darbą, nes patys kažkada matė ir turbūt suprato, kaip sunku dirbti su klase, kurioje sėdi beveik trisdešimt mokinių, kokias krūvas sąsiuvinių mokytojui tenka ištaisyti. Suvokė, kokią emocinę įtampą jis patiria, 45 minutes dirbdamas su klase ir neturėdamas atokvėpio, nė minutės, kurią galėtų skirti sau. Po tų 45 minučių seka kitos 45 ir taip toliau. Matė mokytoją, kuriam nuolat „kažkas iš viršaus“ užkrauna kalnus darbų, ataskaitų, ir tam nėra galo. Kaip šitą situaciją keisti? Atsakymas paprastas: gerbti mokytoją visomis prasmėmis. Nes mokytojas yra tas žmogus, kuris išmokė. Visų – politikų, žemdirbių, direktorių, pardavėjų ir t.t. – kelias prasidėjo nuo pirmosios pamokos.
Kalbant apie mokinių požiūrį, jis yra labai skirtingas. Priklauso nuo to, ką vaikas atsineša iš šeimos, kokie yra jo asmeniniai siekiai ir supratimas. Be galo džiaugiuosi savo auklėtiniais, su kuriais nuolat analizuojame kiekvieno pasiekimus, džiaugiamės sėkmėmis ir liūdime nepasisekus. Su mokinių tėvais taip pat vyksta nuolatinis bendravimas ne tik susirinkimų metu, bet dažnai per neformalius susitikimus, kuomet jie dalijasi savo rūpesčiais, taip išsprendžiame daugybę su auklėjimu susijusių problemų. Jei tėvai ir mokytojai bendradarbiauja, mokinio sėkmė garantuota“, – sako L. Dargienė.
Įskiepyti meilę kalbai, kultūrai, tradicijoms
Lituanistas turi atskleisti lietuvių kalbos grožį, jos reikšmę gyvenime, perduoti pagarbą kultūrai, tradicijoms. O koks yra nepriklausomos Lietuvos jaunimo požiūris į savąsias, ar jos nėra paviršutiniškos, vis labiau tampant pasaulio piliečiais?
Mokytojos įsitikinimu, pedagogo pareiga šiais laikais yra ugdyti kultūrinį atsparumą tam, kad išliktume.
„Mokau lietuvių kalbos, tačiau koordinuoju ir du tarptautinius „Erasmus“ projektus. Pati laviruoju tarp to, kas sava, ir to, kas ateina iš kitų kultūrų. Europa pabrėžia kiekvienos šalies lygiavertį išskirtinumą ir unikalumą, o projektai kaip tik yra gera proga tuo įsitikinti. Grįžę iš svetur, vaikai labiau vertina savo kraštą, papročius. Mokydama lietuvių kalbos, pabrėžiu jos savitumą, manau, įskiepiju mokiniams meilę savo gimtajai kalbai, kultūrai, tradicijoms. Svarbu parodyti, kad tos naujosios tradicijos yra tik laikinas mados blyksnis, kuris greitai išnyks, o savos tradicijos jau gyvuoja šimtmečius. Mokytojo meistriškumo viršūnė ir yra padaryti taip, jog sava taptų mieliausia“, – sako pedagogė.
L. Dargienė įsitikinusi, kad mokykloje nėra ir negali būti rutinos. Vadinasi, ir kiekviena mokytojo darbo diena, net pamoka, yra skirtinga, kupina netikėtumų, staigmenų.
„Nors, atrodo, pamokos kiekvieną savaitę vyksta pagal tvarkaraštį, veikla nuolat ribojama skambučio, bet tai toli gražu yra ne taip. Man smagu su mokiniais teatro būrelyje, kartais net pamirštame, kiek laiko praėjo. Smagu su auklėtiniais tyrinėti gamtą Varnių regioninio parko Gamtos mokykloje. Šalia mokytojo veiklos daug dėmesio skiriu projektams, skatinu vaikus juose dalyvauti, mums puikiai sekasi“, – patenkinta ir savo darbu, ir mokinių aktyvumu pedagogė.
Pokyčiai negąsdina
Mokytojai, anot L. Dargienės, šiuo metu išties išgyvena nelengvą permainų periodą.
„Tačiau nepaisant viso perversmo mokytojų darbo apmokėjimo tvarkoje, vis tiek kiekvienas liekame visų pirma mokytoju savo pamokose. Mokytoju, kuris jaučia atsakomybę už savo mokinius, stengiasi, kad jie tobulėtų.
Žinoma, tobulėti privalo ir pats pedagogas: būti žingeidus, aktyvus. Didžiausią įtaką, dirbant su jaunimu, man padarė pirmininkavimas ŠRVJOS „Apskritasis stalas“, kuomet ir pati daug ko išmokau, ir įgijau patirties vadovavimo srityje. Dabar šitą modelį pritaikau klasės auklėtojo darbe. Man smagu keliauti. Pagal galimybes keliaujame su šeima – važiuojame automobiliu po Europą. Aplankėme daugybę šalių, tai leidžia man ne tik asmeniškai tobulėti, bet ir praleisti laiką su šeima. Šiais metais su vyru savarankiškai, nešini kuprinėmis, nakvodami kalnuose palapinėje, apėjome Monblaną – 200 kilometrų pėsčiomis, kertant trijų valstybių sienas. Tai vadinu poilsiu, minčių išvalymu, startu naujiems darbams mokykloje ir už jos ribų.
Mokslo metai dar tik prasideda, laukia nemažai naujovių, bet pirmiausia mokytojui rūpi mokiniai, jų gerovė, dėl kurios jam tenka didžiulė atsakomybė. Todėl mieliems kolegoms linkiu, jog niekada nepristigtų kūrybiškumo, pozityvumo darbe, jog diena netaptų rutina, o teiktų džiaugsmą ir pilnatvės jausmą“, – entuziastingai Mokytojų dieną pasitinka L. Dargienė.
Eugenija BUDRIENĖ
Algimanto AMBROZOS nuotr.