Jomantai tebėra žmonių atminties centras

Seniai nebeliko nei tokios apylinkės, nei tokio ko­lū­kio, bet jie dar sako: mes iš „Piliakalnio“. Tai keletas kaimų apie Jomantus, buvusi kolūkio teritorija, kuri žmonėms taip ir liko „Piliakalniu“.

Truputis nostalgijos

Jomantų bibliotekoje, kaip ir visame kaime – tylu: vienas vyras išsirašo knygą, keli vaikai sėdi prie kompiuterių. 

„Ko gero, anais laikais žmonės skaitė daugiau, nes tada nebu­vo kompiuterių, o tele­vi­zo­riai rodė mažiau. Tačiau žmo­­nės ir dabar skai­to“, – sa­ko bib­­­liotekininkė Vil­­ma Jo­ku­bai­tė. 

Vieni mėgsta ilgus romanus, į kuriuos gali nusikelti kaip į kitą pasaulį, o štai Vil­mos mama renkasi eilėraščius. Vil­ma pastebėjo: jeigu skaito tėvai, tai ir jų vaikai ateina į bib­lioteką. Kiti skaito pagiriomis, blaiviuose gyvenimo tarpuose, bet ir tai nėra blogai. Jeigu žmogui dar reikalinga knyga, jis ne visai žlugęs.

Ir visgi pagrindiniai biblio­tekos lankytojai yra vaikai. O ir pastatas, kuriame ji įsikūrusi, kažkada buvo vaikų darželis. Vilmos duktė Renata labai noriai žygia­vo į jį. Mergaitė labiausiai girdavo savo auklėtoją Zitą Kas­naus­kienę. Dar dirbo vedėja Vil­ma Jakienė, virėja Genutė Auš­kalnienė. Ge­rą aplinką kai­mo vaikams jos bu­vo sukūrusios. O štai abu Vil­mos sūnūs Rimvydas ir Ro­bertas augo tada, kai darže­lio jau nebebuvo. Laikui bėgant, nebeliko ir Jomantų pradinės. Savo aštuonmetės kaimas niekada neturėjo, užtat pra­dinę yra baigę visi suaugę Jo­mantų žmonės. 

„Niekur kitur nesu gėrusi tokios skanios arbatos, kokią išvirdavo mūsų mokyklos virėja Zina Daukšienė. Ir niekas kitas nemokėjo taip paprastai ir suprantamai paaiškinti sudėtingo dalyko, kaip mūsų mokytoja Vilma Mali Šiaud­vytienė. Ji latvė, susiradusi čia vyrą ir ištekėjusi. Dabar pensininkė, gyvena Šventojoje. Man atrodo, geru žodžiu jomantiškiai prisimena ir mokytojas Aldoną Staliūnienę, Oną Norkuvienę. Tikrai gerą mo­kyklą turėjome“, – sako Vil­ma. 

Jomantuose dar veikė ir kultūros namai, kurie traukdavo aplinkinių kaimų jaunimą. Kokie čia būdavo šokiai! Ir kokia po tų šokių įsiplieksdavo meilė!

Ar galima to neprisiminti?

Šią vasarą jomantiškiai surengė kraštiečių susibėgimą. Bend­ruomenės pirmininkė Jur­gita Kumžienė tvirtina, jog pirmas blynas nelabai prisvilo, nes paaiškėjo, kad po Lie­tu­vą ir visą pasaulį išsibarstę šio kaimo žmonės jaučia trauką prie savo šaknų ir sa­vo pradžios. Štai muzikantas Al­vydas Norkaitis parvyko iš Airijos, kad galėtų pagroti saviškiams. Tiesa, jis iš Reistrų kaimo. Bet nesvarbu, vis tiek saviškis.

„Ir tas susibėgimas bu­vo ne tik Jo­man­­tams. O mūsų bend­ruomenė apima ir aplin­kinius Pakisio, Ku­nigiškių, Ku­sių, Li­leikė­nų kaimus, visą buvusią „Pi­lia­kal­nio“ kolūkio teritoriją. To „Pi­lia­kalnio“ se­niai nebėra, tačiau tebėra žmonės, kurie kažkada sykiu dirbo, lankė tą pačią mokyklą, ėjo linksmintis į tuos pačius Jomantų kultūros namus. Liko bend­ri prisiminimai“, – neabejoja bend­ruomenės pirmininkė.

Tarp šiandien ir praeities

Jomantuose tebestovi dviaukštis mūrinis namas vaiduoklis, prie kurio bibliotekininkė V. Jokubaitė nenori eiti.  Anot jos, po to, kai nudegė jų sodyba, tokie vaizdai šiurpina.

O juk kažkada jame bėgo ne patys blogiausi metai. Čia dirbo vos ne 100 žmonių, kas rytą, pamelžusi karves, pašėrusi kiaules ir išleidusi vaikus, į darbą ateidavo ir Vilma Kairienė – tada tokia buvo jos pavardė. Pirmame aukšte veikė valgykla, buvo galima skaniai ir nebrangiai papietauti. 

„Mano sūnui Rimvydui skaniausi būdavo šniceliai. Ko ge­ro, ir man. Mes čia su pirmuoju vyru amžinatilsį Sta­nis­lovu dažnai pietaudavome. Jis dirbo brigadininku, aš – kad­rų inspektore, ne visada namuose pasidarydavome valgyti. Tais laikais eiti į valgyklą buvo visai normalu“, – pasakoja Vilma.

Taip, kalbame apie kolūkio kontorą, kuri buvo ir žmonių susibūrimo vieta. Tačiau privatizuota ir apleista ji tapo šiurpiu praeities vaiduok­liu. Bet Vilma prisimena, kad kažkada čia ji kasdien susitikdavo su nuostabiais draugais – bend­ras darbas viename kabinete, bend­ros talkos, šven­tės suvienija žmones,  ta­­vo rūpestis tampa bend­ras.  

„Jeigu mūsų sodyba būtų nudegusi kolūkio laikais, būtume greičiau atsistoję ant kojų. Da­bar padėjo žmonės, už tai aš jiems be galo dėkinga, tačiau pavienių žmonių galimybės yra mažesnės. Ką besakytume apie anos sistemos trūkumus, „Piliakalnis“ mums bu­vo dar ir socialinė apsauga. Dir­bome daug, sau ir kolūkiui, bet buvome saugūs dėl darbo. Svarbu ir kitas dalykas – bū­­ryje niekada nesijauti vienišas. Tai dabar užsidarėme kiekvienas savo pasaulyje, o tada nebu­vome vie­ni ir vieniši. Užsukite pas mūsų sociali­nę dar­buotoją Ma­ry­tę Mocku­vie­nę, matysite, ką ji pa­­­sakys“, – kalba Vil­ma.

Vienu metu mo­teris neturėjo darbo, tai su Ma­ry­te, socia­linio dar­buotojo padė­jė­ja, kartu važinė­jo per vienišus Ma­ry­tės globojamus žmones. Už­tenka aplankyti kelis vi­sų paliktus senukus, ir pamatai, koks svarbus yra žmogui kitas žmo­gus.

„Man gaila žmonių, kurie visą gyvenimą daug ir sunkiai dirbo, o dabar vos išgyvena ir yra palikti vienatvei. O juk visi artėjame prie to paties. Lietuva tuštėja, vaikai ir anūkai išlakstę po pasaulį. Dažnai pagalvoju, kas mane pačią prižiūrės. Duktė Olan­dijoje, ji nebegrįš. „Tu pas mane atvažiuosi“ – dažnai sako ji man“, – kalba M. Moc­kuvienė.  

Marytė lanko tik vienišus žmones. Jei žmogus nėra visiškai vienas, jeigu vaikai gyvena per kelis kilometrus, tai jis tokios globos gauti negali. Užtat ji taip laukiama savo klientų ir nenorom išleidžiama.

„Galėtumei su žmogumi sėdėti ir plepėti valandų valandas, tačiau neturiu tiek laiko. Mano pareiga – aptvarkyti namus, prinešti malkų, nupirkti vaistų, maisto. Tai svarbu, bet kitam dar svarbiau išsikalbėti. Seni, vieniši žmonės bijo, kad niekas jų neišgirs. Štai Ieva Puidokienė rašė tremties prisiminimus. Ji skaitydavo savo užrašus, ir mes abi verkdavome. Moteris jau mirusi, tačiau jos užrašai liko, vieną egzempliorių padovanojo man“, – apie savo kasdienybę pasakoja socialinio darbuotojo padėjėja. 

Marytė ištraukia iš stalčiaus kelis lapus kompiuteriu surinkto teksto.

„Ramiai sugulėme, ir staiga beldimas į duris. Į kambarį įėjo trys ginkluoti vyrai, kitus pas­tebėjau stovint prie langų. Uždegiau šviesą ir pamačiau, kad dar tik ketvirta valanda ryto. Niekaip nesupratau, ko reikia šitiems ginkluotėms vyrams. „Gdė choziajin“? – paklausė rusiškai („Kur šeimininkas“). Prikėliau tėvelį. Jis atėjo, lazdele pasiramsčiuo­da­­­mas. Kai susirinkome visi, kariškis perskaitė raštą, kad „už nepaklusnumą tarybų valdžiai esame išsiunčiami už Lie­­­tuvos ribų“. Davė dvi valandas. Ne­prisimenu, kokio leido pasiimti maisto, bet rugsėjo 20 dieną nelabai ir buvo ko imti. Gy­vuliai dar neužaugę, duonos po kolektyvizaci­jos namuose amžinai trūko. Kilo panika, visi ėmė­me klykti. Tėvelis sėdėjo, jo veidu ritosi skausmo ašaros: „Vi­są Rusiją pėsčiomis išvaikščiojau, nejau­gi ir numirti teks Rusijoje“... Tėvelis 1914 me­tais dalyvavo pirmajame pasauliniame kare, į namus grįžo jau po revoliucijos, visai be sveikatos“.

Taip I. Puidokienei prasidėjo naujieji laikai, pirmą sykį sukrėtę ramų, nusistovėjusį kaimo gyvenimą. Tai atsitiko ne čia, bet Sedoje, Mažeikių apskrityje, tačiau ir Jomantuose viskas vyko pagal tą patį scenarijų.

Anūkės nukopijavo talentus

Senoji Lukomskių troba dar visai gerai laikosi. Su­kry­pu­si, pritūpusi, bet atlaiko ant aukšto supiltus grūdus. Da­­bar niekas čia negyvena, tai tik Alfonso dirbtuvės, kur jis savadarbėmis medžio apdirbimo mašinomis daro žvaki­des, paveikslų rėmus ir kitus gražius daiktus. 

O tikroji Lukomskių troba, kur jie gyvena, nukabinėta paveikslais. Iš tolo atrodo, kad jie tapyti, tačiau prieini arčiau ir pamatai siūlus – visi jie siuvinėti. Prie tokio paveikslo Genovaitė Lukomskienė sėdi apie mėnesį, o vieną labai didelį siuvinėjo pusmetį.

Šiandien Genovaitė nesiuvinėja. Sėdi prie rankinės mezgimo mašinos. Kažkada, kai jie gyveno Naujojoje Ak­menėje, ji tokia mašina pelnydavo duoną, dirbdama namudininke vienai Latvijos įmo­nei. Dabar tai tik pomėgis. Užeina mezgimo banga – mezga, praeina – tada siuvinėja. Mezginius išdalija anūkėms, o paveikslai vis kaupiasi.

„Parduoti neturiu kam ir kur, vieną kitą kam nors padovanoju. Bet jei sėdėčiau be mezgimo ir be siuvinėjimo, tai gal ir išprotėčiau“, – prisipažįsta moteris.

Alfonsas turi penkias profesijas. Daugelį metų dirbo gelžbetoninių namų montažininku, dar yra mūrininkas, stalius-dailidė, traktorininkas ir suvirintojas. Drožinėjimo ėmėsi dar besimokydamas Ši­lutės profesinėje mokykloje. Ne tiek dėl malonumo, kiek iš reikalo.

„Namuose mums visada užtekdavo maisto, bet štai 60 kapeikų autobuso bilietui iki Šilutės mama ne visada sukrapštydavo – kolūkis tada nemokėjo už darbą. Turėjau ką nors prasimanyti. Mes buvome mokomi staliaus amato, leisdavo ir po pamokų dirbti mokyklos dirbtuvėse. Pamačiau, jog vyresnieji gamina rankšluostines, verpstes, kitus mažmožius ir neša į Šilutės turgų. Tada ir aš nusprendžiau. Su draugais eidavome per žmones, kaulydavome lentgalių. Jie iš baldų fab­riko gaudavo malkoms visokiausių atraižų. Sukrauni žmonėms malkas, gauni medžiagos savo darbams“, – prisimena Alfonsas.

Dabar parduotuvėje gali nu­sipirkti bet kokių įrankių, o tada ir paprasčiausias elekt­rinis pjūklas buvo didžiausias deficitas. Dirbdamas Ši­lalės tarpkolūkinėje statybos organizacijoje, Alfonsas kai kuriuos prietaisus ir nedideles mašinas ėmė daryti pats. Iš tų laikų Alfonsui liko medžio tekinimo, frezavimo, figūrinio pjaustymo savadarbės staklės. Veikia puikiausiai. Kartais kaimynai užsisako kokį gražesnį daiktą, tarkime, puošnesnį paveikslo rė­mą. Tačiau jei ir neužsako, jis vis tiek dirba. Štai turi prigaminęs daugybę medinių žvakidžių. Kam? Pjaustinėji, drožinėji, ir išeina šis tas dailaus. Būna, kokiai bažnyčiai prireikia.

Nors Lukomskiai neturėjo savo vaikų, užtat turi keturis anūkus – Vaidą, Viktoriją, Andrių ir Kristiną. Tai – augintinės Sigitos vaikai, kuriuos jie užaugino kaip savus. Dabar du kambariai nukabinėti anūkių paveikslais. 

„Iš jų didžiausia dailininkė yra Vaida. Ji Šiaulių pedagoginiame universitete baigė dizaino studijas, dabar gyvena Kūtymų kaime. Darbo negauna, tai per dienas piešia ir siuvinėja. Visus mano siūliukus baigia išvežti“, – šypsosi močiutė.

Senolė sako, jog visos trys anūkės gabios dailei, o Kris­tina pasižymi tokia kantrybe, kad beveik prilygsta močiutei. Štai iš dažytų kiaušinių lukštų ji suklijavo tokį paveikslą, kad atrodo kaip pieštas. 

„Viktorija gražiai piešia, tačiau patraukė į kulinariją. Kai parvažiuoja, stebina visus ska­nėstais. Turi vilties, kad gal gaus darbo Pajūrio bata­liono virtuvėje. Dabar yra Vo­kietijoje, išvažiavo užsidirb­ti“, – kalba močiutė.

Realūs, visai ne virtualūs vaikystės žaidimai

Alfonsas žvilgčioja į laikrodį. Jam laikas prie gyvulių. Jie dar laiko keturias karves, telyčią ir 11 vištų. Ir dar šuniuką Ciucį!

„Gaunu nemažą pensiją, galiu išlaikyti tiek gyvulių. Vis šiokie tokie ūkininkai“, – juokiasi šeimininkas.

Alfonsas grįžo į Jomantus, apsukęs didelį ratą. Kur tik jie su Genute negyveno! Su­sipažino ir susituokė Ši­lutės rajone, buvo nusikėlę iki Nau­josios Akmenės. Al­fon­sas grįžo į savo namus jau šitais laikais, žlugus anai sistemai, kai reikėjo perimti tėvo ūkį. Ge­nutė kilusi iš Kelmės rajono.

Visi senieji takai Alfonso nuo mažumės išbėgioti, visi Jūros duburiai patikrinti. Iki pat Kupsčio ežero. Jo krantai užpelkėję, sunku prieiti prie vandens. Ta­čiau vaikai prieidavo, ant linguojančio dumblyno klodami pagalius. Sykį jie su draugais sugalvojo plaukti ne skersai, bet išilgai ežero. Įplaukęs į žolyną, Alfonsas pajuto, jog žolės apsivijo kojas. Judėti darėsi vis sunkiau. Kuo labiau blaš­kaisi, tuo blogiau ir baisiau. Draugai Poškiukai ir Nausėdukai jau buvo nuplaukę toliau, Alfonsas liko vienas. Ir staiga jam šovė į galvą mintis – jis nustojo makaluoti kojomis, atsigulė ant nugaros ir apsiramino. Ant nuga­ros plaukti leng­viau, jis pamažu atsipūtė, kojos išsivadavo iš žolių, ir neskubėdamas parsikapstė iki kranto. Nuo to sykio Alfonsui liko labai svarbus ir daug sykių padėjęs įgūdis: visada, kai iškyla pavojus, jis susi­ima, sukaupia dėmesį ir išvengia bėdos. Taip yra buvę netgi vairuojant mašiną.

Anapus Kups­čio prasideda Paežerio kaimas. Ten jie, ke­lių kaimų vai­kai, ant stačiausios kal­vos užtempdavo dvikinkes arklines roges, susėsdavo visi ir nepaprastu greičiu švilpdavo žemyn. Po to gera valanda praeina, kol roges vėl užtempi ant kalvos. Užtat koks malonumas! 

Šiandien verta priminti, kad įmanoma labai įdomi vaikystė ir be kompiuterių, be televizorių ar mobiliųjų telefonų. Žaisdavo jie ne virtualius karus kompiuterio monitoriuje, bet pačius tik­riausius sniego karus su tvirtovių šturmais. Po rudens daugybė laukų likdavo apsemti, o per žiemos šalčius jie tapdavo didelėmis čiuožyklomis, kokių joks miestas neturėdavo. Alfonso tėvai gyveno prasčiau, tai vaikams neįpirko tik­rų pačiūžų. Tačiau jie pasidarydavo medines. Pakali apačioje geležiuką, ir pačios tik­riausios pačiūžos!

Alfonsas prisimena, kaip jie miške rado vokišką automatą. Karas buvo neseniai pasibaigęs, ko tik vaikai neaptikdavo: ir šovinių, ir netgi granatų. Išardai šovinį – štai tau parakas savadarbei šaudyk­lei. Svarbu neišplepėti tėvams. Tėvai bijojo dėl savo vaikų ir tokius radinius bematant konfiskuodavo. O tuo vokišku „Šmaiseriu“ jie visgi pašaudė miške. Bet išgirdo tėvas, atėmė ginklą ir įmetė į durpyną.

Kodėl ne valdžiai, o į durpyną? Alfonsas šypsosi. Tada buvo 1952-ieji, per tą automatą visa giminė galėjo turėti bėdos. 

Alfonsas prisimena, kaip į jų namus atėjo ginkluoti stribai ir iškart užlipo ant aukšto ieškoti partizanų. Jų ten nerado, užtat nusikėlė lašinių paltį, pasidėjo ant stalo kaip tik­ri šeimininkai: „Šeimininke, duok samagono“!

„Turiu duonos, galiu iškepti kiaušinių, bet samagono, nepykit, nė lašo“, – teisinosi Alfonso mama.

Vienas stribas įkišo į automato vamzdį mėsos gabalą, nutaikė į vaiką ir tarė lyg šaudamas: „Piššš“!..

Alfukui net kojos sudrebėjo.

Ir nors kiti mėgino raminti, Alfonsas ir šiandien prisimena tą išgąstį. Jam ir dabar tai neatrodo kaip pokštas.

Kaip jie išgyveno

Aleksas Ur­bo­nas sėdi kieme ant suoliuko ir pjaustinėja angelą. Šalia į jį vėpso medinis drakonas. Aleksas tokių drakonų nebedaro, dabar jo kūriniai sudėtingesni. Arba angelai, arba rūpintojėliai. Kai būna gera nuotaika, vieną angeliuką išdrožia per dieną. Šiąnakt prastai miegojo, tai krapštinėja lėtai. O kur jam skubėti? Pilna troba tų angelų. Kampe susimąstęs sėdi nemažas rūpintojėlis. Buvo laikas, darydavo kaukes. Tačiau ši mada jau praėjo.

Aleksas pjaustinėja dešine, o kairės alkūne laiko prie savęs prispaudęs pagalį. Tai neįtikėtina – žmogus viena ranka, o daro šitokius dalykus! Kur jis įkišo antrąją?

„Sprogo šovinys. Šalia Pa­jūrio stovėjo karinis aerodromas, tai lėktuvai pribarstydavo kulkosvaidžio šovinių. Didesnieji vaikai ardydavo, krapštydavo paraką savo žaidimams. Prilindau ir aš, dar mažuliukas. Sykį detonatorius pykštelėjo“, – grįžta į pra­ei­tį Aleksas.

Pamažu jis įgudo ir viena ranka pasidaryti viską. Pir­mieji darbai – švilpukai. Da­bar jis visoje seniūnijoje gerai žinomas meistras, daugelis darbų yra nukeliavę toliau.

Kiti per pokarį nukentėjo dar labiau. Štai Raštučiai. 

„Jokios ten politikos – paprasti ramūs žmonės, su valdžia neturėjo jokių reikalų. Bet savo miškelyje Raš­tu­tis rado pririštą buliuką. Par­sivedė, papjovė, mėsą išvežė į Tilžę ir pardavė. O tas buliukas, kaip paaiškėjo vėliau, buvo miškinių. Tie atėjo naktį ir atkeršijo. Aš pats mačiau pelenuose gulinčius apdegusius kūnus. Baisus vaizdas. Kas taip daro, tie jau ne žmonės. Čia veikė toks baisus būrys, kuris su niekuo nesiskaitė. Jo vadas vokiečių laikais buvo rusų pusėje, o kai užėjo rusai, vėl dingo į mišką. „Ar tokia valdžia, ar tokia, aš karaliausiu miške“, – sakydavo jis žmonėms.

Tuo metu Urbonai gyveno Paežerio kaime, anapus Kups­čio ežero. Aleksas ėjo į Pa­ežerio pradinę, įsikūru­sią Šimkevičių dvare. Su tais Šim­­kevičiais – labai įdomi istorija. Broliai Vladas ir Me­čislovas buvo labai mokyti: Vladas dirbo Šilalėje nota­ru, Mečislovas buvo gydytojas. Mečislovas mirė 1932 metais, Vladą bolševikai ištrėmė 1941-aisiais, per pirmuosius vežimus, atskyrė nuo šeimos ir tik­riausiai nužudė, nes niekas daugiau jo nematė. Iš tremties grįžo tiktai žmona ir sūnus. Kurį laiką jie gyveno Šilalėje, o paskui išvyko į Londoną pas duk­ras, kurios buvo ten pasilikusios prieš pat karą ir išvengė represijų.

„Šimkevi­čiai nemažai davė tam kraštui. Ma­no dėdė My­­­kolas Ur­bo­nas dirbo dvare ir daug ką apie juos žinojo. Šimkevičiai girdavosi, jog dvaro žemes jų protėviai gavę už Žemaitijos krikštą. Jie valdė didelius plotus, aplinkiniai kaimai priklausė jų dvarui. Po Sme­tonos žemės reformos dvarui buvo palikta 60 hektarų dirbamos žemės, bet su visais miškais ir krūmais jie vis tiek turėjo 220 hektarų. Norėdami pakelti krašto kultūrą, Šimkevičiai iš Sak­sonijos parsikvietė ir čia apgyvendino nemažai vokiečių amatininkų – kalvių, račių, siuvėjų. Kai augau, nieko nestebino vokiškos pavardės, tokios kaip Štėra, Klusa, Kriauza, Rumkis, Liočas, Kno­­bis... Po kurio laiko jie sulietuvėjo, kai augau, tik viena Knobytė dar mokėjo vokiškai. Per karą, traukiantis vokiečiams, dalis pasitraukė į Vokietiją, dalis išmirė ar išsikraustė kitur“, – prisimena Alek­sas.

Jo dėdė giminėms pasakojęs, kaip jie su V. Šimkevičium važiavo į kažkokį miestą pirkti radijo. Telefoną iki Paežerio jie jau buvo atsivedę, įsigeidė radijo. Nugirdęs, kad šeimininkai dabar viską girdės, Alekso dėdė labai išsigando: nieko nebebus galima kalbėti apie šeimininką, nes tas girdės visas kaimo kalbas? Gal pabaidyti arklius, išmesti tą apa­ra­tą iš vežimo, kad jis su­dužtų? Ir tik sužinojęs, jog šeimininkai girdės ne viską, bet tai, ką transliuos kažkokios stotys, kažkokie bokštai,  dėdė My­kolas nusiramino.

Po karo bol­ševikai dva­re mėgino įs­teigti tarybinį ūkį ir auginti bulius. Ūkvedžiu paskyrė Antaną Birbilą, bet tas išėjo į mišką ir išsivedė visus bu­lius su savimi.

„Taip ir gyvenom – visų reikėjo bijoti, o pasislėpti nebuvo kur. Kartais tėvas sakydavo, kad būtų geriau į Sibirą“, – kalba A. Urbonas.

Kada pasibaigs Jomantai?

Išgirdusi tokį klausimą, bend­ruomenės pirmininkė J. Kum­žienė labai nustemba: „Nie­kada! Jie pakils. Jau dabar kyla“!

Jurgita skaičiuoja ant pirštų: septynios jaunos šeimos augina vaikus. Tai nedaug, bet jų gausėja. Vienu metu Jomantuose buvo tuščių trobų. Tačiau pernai nupirktos trys, dar liko viena, bet ir ją kas nors nupirks. Bend­ruo­menės pirmininkė dėl to nė kiek neabejoja.

„Jauni žmonės turi kur nors gyventi. Mieste butai brangūs, o čia namai daug pigesni. Kelias iki Jomantų geras, gali važiuoti į Šilalę, į Šilutę ar į kitus miestus. O svarbiausia – yra darbo ir Pajūryje. „Šilalės mediena“ – didžiulė įmonė, ten dirba ir mano vyras Ričardas. Aš auginu vaikus, užsiimu rankdarbiais, Ri­čardas grynųjų parneša. Dau­gelis taip. Matysit, Jo­man­­tai augs“, – tikina bend­ruo­menės pirmininkė.

Petras DARGIS

AUTORIAUS nuotr.