Paskutinė vadovo daina „Bijotaičiams“ – ne paskutinė

Scenoje padėta armonika ir gėlės prie jos. Per visą ju­biliejinį koncertą ji taip ir nepajudinta – Stasys Bugenis jau neateis ir nepaims savo instrumento. Praėjusio penk­tadienio vakarą „Bijotaičiai“ savo dešimtmetį šventė be savo vadovo – spalio pradžioje kaltinėniškiai su bijo­tiškiais jį nulydėjo į miestelio kapines... 

Ar „Bijotaičiai“ dabar neišsilakstys?

„Niekur mes neišbėgiosime, „Bijotaičiai“ išliks, mes dar sustiprėsime“, – pradėdama jubiliejinį kapelos koncertą, į visus klausimus žiūrovams vienu ypu atsakė kolektyvo vadovė, Bijotų laisvalaikio salės renginių organizatorė Kristina Mizgirienė, o pilnutėlė salė tuos žodžius palydėjo plojimais. 

Tokiais pat žodžiais kolektyvo vadovė prieš gerą savaitę pradėjo ir pirmąją kapelos repeticiją be charizmatiškojo savo vadovo.

„Žmonės buvo šiek tiek išsi­gandę, sutrikę. Iškart pasakiau, kad negalime išskysti, mes be savo vadovo turime kaip tik labiau susispausti! Ant nosies ne tik jubiliejinis koncertas – dar mus kviečia „Duokim garo“ konkursas. Todėl renkamės ir repetuojame“, – vėliau pasakojo ji „Šilalės artojui“.  

Kai per jubiliejinį kapelos koncertą nuskambėjo pirmoji daina, susirinkusieji pamatė, kad jiems visai gerai išeina. O ta pirmoji – tai jau pas­kutinė, specialiai kapelos jubiliejui parašyta Stasio daina „Ąžuolai dar žaliuos“. Dabar ji pasigirdo tarsi testamentas. Ąžuolai būtinai turi žaliuoti! Kaip ir „Bijotaičiai“. Nesvarbu, jog per jubiliejaus šventę, tokį džiaugsmo ir liūdesio vakarą, kalbėtojams trūkčioja balsas, o iš salės matyti, kad dainininkų akyse tvenkiasi ašaros. Norisi verkti, bet jie turi dainuoti.

„Po netikėtos netekties jau šiek tiek atsitokėjome ir labai nesigraudinome. Užtat per pirmąją repeticiją... Iš pradžių vis­kas lyg ir gerai, repetuojame, bet štai reikia pasikartoti „Žu­vėdrą“. O ji – bene populiariausia, toliausiai per Lietuvą nuskambėjusi Stasio daina, savotiška „Bijotaičių“ vizitinė kortelė. Taip tada ir išsiskirstėme, nesudainavę „Žu­­vėd­ros“, – prisipažino K. Miz­gi­rie­nė.

Bijotiškiai gali didžiuotis sa­vo „Bijotaičiais“ – jų kapela visada kaip žiburys. Kuo savamoksliai Bijotų muzikantai ir dainininkai blogiau už audringą Elektrėnų kultūros namų profesionalų „Konkordą“, už romantišką kvėdarniškių Al­du­tės bei Albino Rimkų šeimyninį duetą, už lyrišką Kvė­darnos kultūros namų moterų vokalinį instrumentinį ansamb­lį „Allegro“?.. Didžiulis, šiltas draugų koncertas, su gėlėmis, linkėjimais, su grauduliu, bet ir labai optimistinis.

Jubiliejinis 10-mečio koncer­tas baigėsi, bet niekas ne­no­ri skirstytis.

„Niekur neišsivaikštom, yra daug kugelio, visi vaišinsimės“, – paskelbė Kristina, ir žiū­rovai tikrai nesiskirstė! 

„Čia visada taip – žmonės nori pabūti kartu, juk ne kasdien susirenka, o ir kapeloje vienam yra kas nors giminė, ki­tam – geras draugas, trečiam – kaimynas. Čia kaimas, ne mies­tas, visi čia susiję, o „Bi­jo­tai­čiai“ yra visų pasididžiavimas. Gal ne tik Bijotų“, – tvirti­no Bi­jotų seniūnas Steponas Ja­sai­tis. 

Švenčių euforija ir gražiausi linkėjimai baigėsi. Kalbamės apie tai, kas tikrai visiems rū­pi: ar „Bijotaičiai“ išliks ir išlaikys esamą lygį?

„Apie neišlikimą neverta nė kalbėti. Reikia suprasti, kas mums yra „Bi­jo­taičiai“. Tai ne šiaip sau padainuoti ateinantys žmonės. Tai – šeima. Mes taip suaugę, kad padedame vieni ki­tiems ir buitiškuose reika­luose. Ir vado­vo netektį kenčiame kartu su Sta-

sio naš­le Irena Buge­nie­ne, ku­rios nė už ką nepaleisime iš savo tarpo. Irena yra mūsų dainininkė, ir darysime viską, kad ji toliau liktų „Bijotaičiuose“. Juk kaip kolektyvas augo­me visi kartu. Pamenu, prieš 10 metų nugirdau, jog Kal­ti­nė­nuose subiro kažkokia S. Bu­ge­nio kapela. Paskambinau jam, sakau, gal atvyktumėte čia vakarais. Labai nustebau, kad jis maloniai sutiko. Kartu atsi­vežė žmoną Ireną, Vytautą Kas­putį, Petrą Judeikį, Romą ir Ma­rytę Steponaitienes. O čia, Bi­jotuose, mokyklos rūsyje, jau repetavo Eugenijaus Latožos suburta savamokslių kapela, joje grojo Zenonas Jasaitis, Vy­tautas Poška, Jonas Surkys. Nuo to ir prasidėjo. Kaip mes vienas be kito? Kaltinėniškis Vy­tautas yra geras meistras, remontuoja visokius smulkius daiktus, tai viena mūsiškė paprašė, kad pataisytų skėtį. O ką jis padarė? Visoms kapeloms moterims nupirko po naują skėtį! Štai kokia mūsų šeima. Kaip mes galime iširti“? – sakė kolektyvo vadovė. 

O kas jiems rašys dainas? 

„Kito S. Bugenio, žinoma, nerasime – retas talentas. Jis dainas rašė savo paties žodžiais, ir jie sminga į širdį, jie tokie visiems suprantami. Man atrodo, tik „Motulę“ jis parašė Jono Tarasevičiaus žodžiais ir „Tau, motinėle miela“ Alfonso Staponkaus. Visa kita poezija jo. Jis gyveno muzika. Kaip pats sakydavo, naktį galvoje išgirsta melodiją, šoka iš lovos, bėga prie pianino, o tada atsiranda ir žodžiai. Bet turime ir kitą savo kompozitorių – Karolis Kaminskas yra parašęs „Žiedą“ Algimanto Ka­ti­liaus žodžiais. Tai puikus muzikantas, vienintelis iš mū­sų turintis muzikinį išsila­vinimą. Kita mūsų viltis – Eval­das Skrodenis, bijotiškio profeso­riaus Stasio Skrodenio sūnus. Evaldas – profesionalus muzikas, gimęs ir augęs Vil­niu­je, bet vasaras praleisdavo Bijotuose, pas močiutę, tad kaip ir bijotiškis. Jau sutarėme, kad jis savaitgaliais atvažiuos kelis sykius per mėnesį, duos užduotis, o toliau viską šlifuos Karolis. Dabar taip ruošiamės Lietuvos televizijos konkursui „Duokim garo“, į jį važiuosime lapkričio 18-ąją“, – pasakojo K. Mizgirienė.

Jai pritarė ir seniūnas S. Ja­sai­tis.

„Jeigu nesiblaškys ir neieškos lengvesnių kelių, „Bijo­tai­čiai“ išliks. Bet tik savo pačių jėgomis, saugodami jau susikurtą įvaizdį ir nesapnuodami apie stebuklus iš šalies. Niekas jiems neskirs jokių pinigų, kaip Stasys dirbo be algos, taip ir kitam valdžia jos nemokės. Su Stasiu jiems buvo neleng­va, jis buvo iš tų žmonių, kurie negali prastai. Ar jis vadovavo ūkiui, ar augino bites, ar vadovavo kapelai, viskas turėjo būti padaryta idealiai gerai. Manote, buvo lengva, kai jis iš savo mėgėjų reikalavo kaip iš profesionalų? Taip ir nualino širdį. Anksčiau kalbėjo, jog ima pavargti, jog gal reikėtų mesti, bet mes – seni draugai, buvome sutarę, kad jis pasiliks, kol būsiu aš. Išeisiu į pensiją – tada pasitrauks ir jis. Įvyko truputį kitaip. Dabar svarbu neužleisti jo palikimo“, – „Bijotaičiams“ linkėjo seniūnas. 

Bijotai be „Bijotaičių“ jau sunkiai įsivaizduojami. Tai – ne tik Baubliai, pirmasis muziejus, pirmasis rašytojas, puikiai sutvarkytas ir turistų lankomas kaimas. „Bijotaičiai“ – paprastų žmonių muzika tokiems pat paprastiems.

Petras DARGIS

AUTORIAUS nuotr.