Ačiū už drauge nueitą kelią

Atrodo, taip neseniai, darganotą šių metų vasario 2-osios dieną, Šiaulių kapinėse atsisveikinome su savo klasės draugu Stasiu. Praėjo nepaprastai gra­ži vasara, mes dar spėjome susitikti pas kla­sio­ką Joną Kaune. Ir niekas negalėjo žinoti, jog tai buvo paskutinis klasės susibūrimas, kurį organizavo Onutė Mi­ku­tytė-Kerpauskienė. Deja, lapkričio 17-ąją jos gy­ve­nimo siūlas nutrūko. Todėl norime prisiminti ir pa­pa­sakoti apie Onutę – mūsų klasės sielą. 

O. Mikutytė-Kerpauskienė gimė 1931 m. rugpjūčio 11 d. Ma­žeikiuose. Tėvams persikė­lus į Šilalę, ji čia augo ir mokėsi. 1950-aisiais baigusi tuometę Šilalės vidurinę mokyk­lą, įstojo į Vilniaus universiteto lietuvių kalbos ir literatūros fakultetą. Po penkerių studijų metų pradėjo dirbti Telšių rajono Žarėnų vidurinėje mokyk­loje lietuvių kalbos ir literatūros mokytoja, vėliau tapo direktoriaus pavaduotoja, o po kiek laiko – ir direktore. Gy­ve­nimui nuvedus į Kauną, pagal specialybę dirbo proftechninėje mokykloje, įvairiose vidurinėse mokyklose, o išėjusi į pensiją – M. K. Čiurlionio muziejuje Kaune. 

1950 m. birželį savo atsiminimuose ji rašo: „Po egzaminų gaisrinės salėje įteikė brandos atestatus, o paskui – išleistuvės be balinių suknelių ir frakų... Buvo smagu, linksma ir šiek tiek liūdna. Kitą dieną paskutinį kartą susirinkome į klasę ir ant bendros nuotraukos savo parašais davėme priesaiką, kad 

pirmas klasės susitikimas vyks po 8 metų, o toliau – kas penkeri. Mokykla baigta. Keliai išsiskyrė, nuvingiavo po kaimo mokyklas, Kauną, Vilnių, Sibiro tremtį, lagerius bei masinius dalinius“. 

Gyvenome sudėtingomis po­kario sąlygo­mis: vyko trėmi­mai, gatvėse specialiai buvo mėtomi žuvu­sių partizanų kūnai. 1949-ųjų balandį iš klasės buvo išvestas jauniausias klasiokas – Jo­nu­kas Biržiškis. Į paskutinę klasę jau nebegrįžo Aloyzas Sa­boc­kis, Elė Jakaitė. Jų likimas nulingavo miško takais... 

Į pirmąjį susitikimą susirinkome gausiai. Pradžioje dalis klasiokų (Albinas Račkauskas, Alfonsas Aušra, Antanas Auš­kal­nis ir kt.) gyveno Šilalės ra­jone, tad ir jie padėdavo Onu­tei organizuoti susiti­ki­mus. Vė­liau prisijungė iš Si­bi­ro lagerių grįžęs Edvardas Ur­bo­nas. 

Laikui bėgant, vis dažniau susitikimus pradėdavome, lan­kydami išėjusių draugų kapus Šilalės, Pajūrio kapinėse. Metai ėjo, o bend­rose susitikimų nuotraukose gėlių krepšelių daugėjo...

Penkiasdešimties metų su­sitikimo proga Onutė ir Ed­var­das mums padovanojo leidinėlį „Įsiklausykime – tai mū­sų žingsnių aidas...“ su klasės istorijomis, nuotraukomis, svarbesniais įvykiais. Jame – ne tik gražūs Onutės žodžiai, E. Urbono, Teresės Rubšytės- Ūksienės, Henrikos Aušrienės poezijos posmai, bet ir klasės statistika pagal profesijas, klasiokų pasiekimai ir pan. 

2010 m. mūsų laida paminėjo mokyklos baigimo 60-metį. Ir vėl visus į jį sukvietė Onutė. 

Deja, šiandien apie ją kalbame jau būtuoju laiku. Ir, dėkodami už drauge praleistas dienas, pažadame jos atminimą saugoti savo širdyse.

O. Mikutytė-Kerpauskienė palaidota Mažeikių kapinėse. Nuoširdžiausią užuojautą siunčiame velionės sūnui, anū­kams, giminėms bei artimiesiems. 

Buvusių klasės draugų vardu –

Klemensas NASVYTIS

Nuotr. iš autoriaus albumo