Kaltinėnų eksperimentinis: pavykę ir nepavykę eksperimentai

Vieni tą kraštą vadina Gineikiais, kiti – Nuomininkais, bet iš tiesų tai keletas kaimų, kuriuos daugelis iki šiol jungia vienu vardu – Eksperimentinis. Kažkada buvo toks ūkis, o Krūtilių kaime įsikūręs jo centras – ir apylinkės, ir kultūros ašis.

Koplyčia dar surenka kaimą

Netikėtas radinys, važiuojant žvyrkeliu nuo Kaltinėnų Rėz­galių miško link. Pamiškėje medžiais apsodintas nemažas plotas, tarsi tai būtų kokios senų laikų kapinės. Arčiau kelio – nedidelė baltų plytų kop­lytėlė, kiek tolėliau – kita, gerokai didesnė. Virš durų – ak­menyje iškaltas  užrašas: „LIE­TUVA MARIJOS ŽEMĖ 1918–1990“. Durys neužrakintos, o viduje – nedidelis altorėlis.

Koplyčios sienose įmūryta ir daugiau akmeninių užra­šų. Vienas primena apie tremti­nių Antano, Natalijos ir Al­fon­so tremtį 1948–1956 metais, kitas skelbia, kad koplyčia pastatyta Sibiro tremtinių atminimui. Už koplyčios yra netgi simbolinis rezistentų kapas. Štai dar vienas užrašas: „RĖZ­GA­LIŲ PRADINĖ MO­KYK­LA 1984 SUDEGĖ“.

Tokioje nuošalioje, beveik negyvenamoje vietoje kažkada yra buvusi mokykla?

„Taip, joje mokėsi ir mano vaikai“, – sako gide sutikusi pabūti Stasė Jablonskienė.

Ji gyvena tolėliau nuo kop­lyčios, jau Nuomininkų kaime, bet šitas vietas pažįsta gerai.

Pasirodo, koplyčia statyta Lie­tuvai atgaunant nepriklausomybę, Mečislovo Andreikos rū­pesčiu.

„Tai buvo šiame krašte garsus daktaras ir labai įdomus žmogus. Gyveno Ginei­kiuo­se, žmonos Jadvygos gimtuosiuose namuose. O čia – jo gimtinė, tą vietą žmonės ir dabar tebevadina Andreikine. Čia stovėjo didžiulė dviejų galų troba. Kaip pasakoja žmonės, iš tų namų pokariu į Sibirą buvo ištremti daktaro tėvai. Pats Mečislovas kažkokiu būdu išsigelbėjo. Kiek aš prisimenu, viename trobos gale buvo mo­kykla, o kitame gyveno mo­ky­tojas Makauskas, vardo jau nepasakysiu. Į šitą mokyk­lą savo vaikus leido Rėz­­ga­lių ir aplinkinių kaimų žmonės. Mano dvynukai, Arū­nas ir Žyd­rius, čia mokėsi iki trečios klasės, kol mokyklą užda­rė. Ji veikė iki 1981 metų, o 1984-aisiais, kaip skelbia užrašas, pastatas sudegė. Tačiau mokykla nebuvo uždaryta, ji buvo perkelta į Nuomininkų kaimą. Paskui beliko vienintelė pradinė Gineikiuose, galiausiai ir tą panaikino“, – pasakoja S. Jab­lonskienė. 

Bet kodėl mokykla buvo atidaryta tokioje nuošalioje, beveik plynoje vietoje?

Netoli Andreikinės gyvenan­tis Petras Mockus tvirtina, jog anais laikais čia nebuvo plyna vieta.

„Stovėjo troba prie trobos. Kur daugiau leisi į mokslus vai­kus? O Makauskas buvo la­bai įdomus, sakyčiau, šiek tiek keistas mokytojas. Labai no­rėjo tikslumo. Sykį paprašė tokio Šimkiuko, kad jis iš Rėzgalių krautuvės parvežtų keturis kepalus duonos ir tris batonus. Vaikas susipainiojo ir nupirko atvirkščiai: keturis batonus ir tris duonos. Po to mokytojas tą vaiką ilgai linksniavo: „Tu žinai, ką tas Šimkiukas padarė?“ Buvę mokiniai galėtų daugiau juokingų dalykų papasakoti, kaip jie neklausė savo mokytojo, kaip į pečių prieš pamokas primesdavo ampulių“, – sako Petras.

Anot S. Jablonskienės, mokytojas buvo labai kultūringas ir mandagus žmogus, viską norėjęs pasiekti gerumu, švelnumu. Tik ne visada išeidavo.

„Vienas mano vaikas buvo susigalvojęs vaidinti priepuolį. Gauna dvejetą – krenta ant žemės tarsi negyvas. „Tavo vaikui bėda, reikia gydyti“, – kartą patarė man mokytojas. O aš žinojau tą „ligą“: „Ne vaistų jam reikia, bet diržo“.

Pasirodo, daktaras M. And­reika irgi buvo labai įdomus žmogus. Gyveno jis Ginei­kiuo­se, o dirbo Vilniaus San­ta­riškių klinikose. Savait­ga­liais parvažiuodavo į namus. Žmo­nės tai žinodavo ir eidavo pas jį su savo bėdomis.

„Iš tiesų gydydavo abu su žmona Jadvyga. Ji buvo felčerė, dirbo Gineikių vaikų darželyje ir puikiai išmanė vaikų ligas. Jeigu ne Andreikai, vieno vaiko tikriausiai būčiau netekusi. Žydrūnas dar visai kūdikis ėmė labai viduriuoti. Nuvežiau į Šilalės ligoninę, parsivežiau po savaitės, žiūriu – jis jau viduriuoja kraujais. Kas beliko? Tik bėgti pas Andreikienę. Ji paskambino vyrui į Vilnių. Jie taip dažnai darydavo – būdavo, žmona išklauso bėdas, skambina vyrui, tas atspėja ligą, penktadienį parveža receptą, o jei vaistai sunkiau gaunami – tai ir vaistų. Ma­niš­kiam jis parvežė kažkokių labai gerų vaistų, vaikelis netrukus pasveiko. Ir aš pati su savo bėdomis esu kreipusis į Andreikus, ir daugybė kitų žmonių. Man atrodo, visi čia gyvenantys vyresni pasakys, jog Andreikai jiems yra padėję. Dabar jau ir jo sūnūs daktarai, o vyresnysis, Laimutis, – 

habilituotas mokslų dakta­­ras“, – dėsto Sta­sė.

Nors ir dirbdamas Vilniaus klinikose, Gi­nei­kiuose Mečis­lovas buvo toks pat kaimo žmogus, kaip ir visi kiti. Kaip ir visi, kabino mėšlą, šėrė gyvulius, kasė bulves, prastais drabužiais ėjo apie namus. Stasė prisimena vieną juokingą įvykį, kaip vienas žmogus daktaro klausė, kur yra daktaras. Pasisukiojo jis Andreikų kieme, pamatė iš tvarto išeinantį aukštą „ploščium“ apsivilkusį ir karvės pančiu susijuosusį vyrą, klausia jo: „Kur daktaras“?

„Aš ir esu daktaras“, – atšauna pančiu persirišęs kaimietis.

Vietiniai prisimena, kad kop­­­­lyčios statybos daktaras ėmėsi, būdamas jau labai men­­kos sveikatos. Iš kur ji bus gera, jei visą gyvenimą dirbo su rentgeno aparatu? Bet vis važiuodavo arkliuku prie savo statybos, veždavo me­džiagas, organiza­vo darbus. Ir viską sėk­mingai pabaigė.

„Kiek žinau, jis nemažai aukojo Kal­ti­nė­nų bažnyčios statybai, gerai sutarė su kle­bo­nu Petru Lin­ke­vi­čiu­mi. Jiedu sugalvojo, jog paskuti­nį gegužės sek­ma­dienį koplyčioje bus laiko­mos šv. Mi­šios. Taip ir yra. Kle­bo­nas Kal­ti­nė­nuo­se pa­sikeitė, nebė­ra ir paties kop­ly­čios statytojo, bet tradi­ci­ja liko. Da­nu­tė Ežerskienė pas­kam­­bina dabartiniam klebo­nui, pakviečia, tas atvažiuoja, susirenka žmonės. O po Mišių neskubame išsilakstyti, įsitaisome ant žolės, susidedame vaišes. Juk tokių progų su­eiti visiems jau nebedaug. Atei­­­na žmonių ne tik iš Rėz­­ga­lių bei Nuo­mi­­ninkų, bet ir iš Pakarčemio, iš Košių. Po 15–20 dar vis susirenkame“, – tvirtina S. Jab­­­lons­kienė.

Aišku, jau ne tiek, kiek būdavo pradžioje. Nebėra kam.

P. Mockus prisimena, kad kažkada Rėzgalių būta visai nemažo kaimo. Kada atveždavo kiną, o tai būdavo sykį savaitėje, visi salėje vos tilpdavo. Rėzgaliai turėjo savo salę, mat buvo eksperimentinio ūkio ket­virtojo skyriaus cent­ras. Žmonių už­teko ir karvidei iš­laikyti, kur Petro žmona Zofija dirbo melžėja, o jis – šėriku. Rėzgaliai turėjo ir savo krautuvę, ir autobusas kas dieną po du sykius užsukdavo. Ar gali sakyti, jog užkampis?

„Ūkis buvo pastatęs ir pirtį. Juokingas su ja išėjo dalykas: dūmai ne pro kaminą, o pro duris rūksta. Susirinko žmonės maudytis – vandens nėra, neveikia kažkas. Tai visi paišini iš tos pirties išsiskirstė. Taip ir liko, niekas nieko netaisė. Kas tokioje maudysis? Kokia tvarka buvo, toks ir darbas“, – numoja ranka pasakotojas.

Dar anksčiau, prisimena jis, Rėzgaliai yra turėję ir savus kapelius. Kai Petras buvo jaunas, ten dar stovėję keli mediniai kryžiai. Dabar jis tos vietos nelabai parodys: viskas suarta, vietoje kapelių – plynas laukas. Tačiau jis girdėjo iš senų žmonių, jog ten yra buvusi ir bažnyčia.

Gal koplyčia?

„Tiksliai nežinau, esu girdėjęs, kad bažnyčia. Gal tai tik legenda, bet tokia kalba tikrai yra buvusi“, – traukia pečiais rėzgališkis.

Nei dvaro, nei karvidės

Žemėlapis rodo, jog Nuomi­nin­kai yra nemažas kaimas. O kur gatvės, kur vienkiemiai?

„Ten, už dvaro į aną pusę, tie laukai ir yra Nuomininkai“, – paaiškina paklaustas praeivis.

Bet čia niekur nėra jokio dvaro!

„Tos kelios trobos vienoje vietoje ir yra buvęs dvaras“, – tvirtina žmogus.

S. Jablonskienė sako, jog čia yra gyvenusi apie 10 metų. Ne pačiame dvare, o dideliame svirne. Jame tilpo penkios šeimos. Dar šešios gyveno dvaro rūme. Tai buvo Sta­sės jaunystėje, kai ji nuo Pa­ežerio atitekėjo pas savo pirmąjį vyrą Antaną Gotautą į Nuo­mi­nin­kus.

„Anksčiau, iki melioracijų, tai buvo tankiai gyvenamas kaimas, laukuose stovė­jo vienkiemiai. Paskui viskas ėmė mažėti. Juk ir mano na­me, kurį su vyru pirkome iš Ežerskių, kažkada gyveno didžiulė gerų muzikantų šeima. Iš viso 13 vaikų buvo, tačiau išsilakstė visi, neliko nė vieno. Kartais vasarą dar atvažiuoja, pabūna gimtinėje. Viena iš Ežerskikių, Virga, sako, kad niekur kitur nėra tokio skanaus šulinio vandens, kaip čia, jos tėviškėje...

Dvare ūkis padarė karvidę. Sykį viena iš tų dvarininko palikuonių atvažiavo čia, pamatė dvare karves ir neteko žado: „Karvės rū­me!“ Pa­si­bai­sė­ju­si ji apsipy­lė aša­ro­mis. Taip iš Bar­ce­vi­čių dvaro nie­ko neliko, tik svir­nas. O patys Bar­ce­vi­čiai, jų buvo bene aštuoni, dar karui baigiantis išsilakstė, pasislėpė miestuose ir išvengė tremties. Pasikeitus valdžiai, palikuoniai atsiėmė savo žemes ir pardavė vietiniams ūkinin­kams. Dalį žemių iš jų nusipirko Simas Barcevičius, buvęs mūsų ketvirto­jo skyriaus valdy­to­jas. Man atrodo, ir jis iš anų Bar­cevičių giminės“, – svarsto Stasė.

Kaltinėnuose gyvenantis S. Bar­cevičius sako, kad jis ne iš tų Nuomininkų dva­rininkų.

„Barcevičiai – se­na bajorų giminė, mūsų bendri protėviai. Jiems dar 1507 m. Kro­ku­vo­je buvo suteikti bajorų titulai. Mano prosenelis Pet­ras nusipirko dvarą Smalk­vie­čiuo­se, netoli Palen­tinio, o Nuo­mi­nin­kuose dvarą turėjo jo brolis, tik nežinau vardo. Prieš antrąjį pasaulinį karą Nuo­mi­ninkuose gyveno Jonas Bar­ce­vičius, turėjęs aštuonis vaikus. Tolimi mano giminaičiai. Įdomiausia, kad jie, kaip ir mano tėvas, išvengė tremties. Kažkas iš komunistų veikėjų, toks kaip ir giminaitis, patarė dėti į kojas, jie visi mėgino pro Tauragę bėgti nuo bolševikų į Vokietiją. Bet prie Tilžės nuo bėglių ir besitraukiančios kariuomenės tiltas jau buvo užsikišęs, frontas juos ten ir užklupo. Tada Barcevičiai įsikūrė miestuose, daugiausia – Kaune, tylėjo apie savo kilmę ir pragyveno Stalino laikus. Tai buvo mokyti žmonės, vienas iš Barcevičių, Zigmas, dirbo Kaune radijo gamyklos direktoriumi, o vėliau, Lietuvai atgavus nepriklausomybę, kurį laiką buvo ūkio ministras. Jų dvaras Nuo­mininkuose apleistas kolūkių laikais, ten buvo sukelta daugybė šeimų, ir tie įnamiai viską paskandino mėšle. Dabar likęs tik svirnas, ten gyvena visai kiti žmonės. J. Barcevičiaus palikuoniai atsiėmė tik žemes, dalį iš jų nusipirkau ir aš. Viena iš tų palikuonių, Barcevičiūtės duktė Dana Jucienė, gyvena Kaltinėnuose, ji daugiau pasakytų apie giminės likimą“, – pasakoja S. Barcevičius.

D. Jucienė medinį namuką Kaltinėnuose nusipirko prieš keletą metų, jau būdama našlė, o visą laiką jie su vyru gyveno jo tėviškėje Pasausalyje, per tris kilometrus nuo Nuo­mininkų, kur baigė nykti senelio dvaras.

„J. Barcevičius Nuominin­kuo­­­se tik užau­go, o vedęs gyveno žmonos Na­talijos Aukš­ti­kal­nytės ūkyje Žad­vai­­nų kaime, netoli Rie­tavo. Ma­no močiutė Na­ta­lija – grafo Oginskio advokato duktė. Tais laikais dvarų žmonės bendravo su tokiais pat, jie buvo ir mokytesni už kitus. Mano senelis Jonas buvo Lietuvos karininkas, dirbo Telšių komendantu. Jis mirė 1930 m., palaidotas Rietavo kapinėse, dabar aš prižiūriu jo kapą. Taigi nuo jokių vokiečių jis negalėjo bėgti. Ir netiesa, kad visi Bar­cevičiai išvengė tremties. Mano mama Marija Barcevičiūtė tremtį patyrė du kartus. Pirmą sykį bolševikai ją kartu su močiute ištrėmė 1941-aisiais į Komiją. Močiutė ten ir mirė. O mama, jau pasibaigus karui, pabėgo. Ji buvo drąsi ir ryžtinga mergina, jeigu sugebėjo traukiniais, ant vagonų sudūrimų, iš Komijos parsibraižyti iki pat Vilniaus. Tai darė slapta, sargybiniai bėg­lės koją net peršovė, bet ji vis tiek pasiekė savo. Kaip pati pasakojo, buvo prisivil­ku­­si daug drabužių, todėl nesuša­lo. Vilniuje tuos dra­bu­­žius pardavinėjo, kad išgyventų. Galiausiai at­ke­lia­vo pas savo seserį į Ža­dei­kius, čia ištekėjo už Pet­ro Vaičiulio, dirbusio kume­čiu sesers ūkyje. Bet vėl bė­da – sesuo buvo teisėjo Za­bielskio žmona, turėjo nemažą ūkį, o tokius juk tremdavo. Ir mamą vėl ištrėmė, dabar jau kartu su vyru. Šį sykį – į Irkutską“, – pasakoja D. Ju­­cienė.

Dana nukabina nuo sienos įrėmintą nuotrauką: „Kaip ma­note, kiek šitiems žmonėms me­tų“?  – klausia.

Na, žmonės jau pagyvenę, gal 50–60...

„Kiti ir daugiau duoda... Tai mano tėvai tremtyje, jiems vi­so labo po 25-erius. Matote, ką iš žmonių daro skausmas“, – sako moteris.

Ar Danos ma­ma žinojo apie dvarą Nu­o­mi­­nin­kuo­se?

„Taip, kur nežinos! Kai atvažiuodavo pas mus į Pa­sau­salį, mes su vyru savo „Ži­guliais“ nuveždavome ją į Nuo­minin­kus. Dvaras jau griuvo, buvo nykus vaizdas, tačiau mama mėgdavo ten užsukti. Sykį pasirinko obuolių, o vienas gyventojas ėmė jai priekaištauti, girdi, ko tu renki svetimus obuolius? „Tas obelis dar mano senelis sodino“,  – paaiškino jam mama“, – prisimena D. Ju­cienė.

Žiūrint į tuos apleistus, griūvančius pastatus, kurie nebetiko nė ūkio karvėms laikyti, jiems buvo sunku patikėti, kad iš čia išėjo tiek daug šviesulių. Dana džiaugiasi, kad taip plačiai išsklidusi Barcevičių giminė turi daug mokytų žmonių, kad jie iki šiol palaiko ryšius. 

„Daktarų daug. Da­bar, kai turiu problemų dėl kojų, man tai labai svarbu“, – šyp­sosi Dana. 

Tarsi kokie ežerai...

Nuo Žemaičių plento jų nematyti. Bet ties degaline pasukus keliuku į Gineikių pusę, pravažiavus gyvenvietę, prieš akis atsiveria puikus vaizdas: didžiuliai vandens tel­kiniai, geri keliukai, kuriais patogu visus apvažiuoti, keletas poilsiaviečių.

Tai – Ežerupio tvenkinai. Ežerupis – kairysis Akmenos intakas, išteka iš Požerės ežero. Kas ir kada statė tas užtvankas, platino upės vagą, darė šitokius tvenkinius? Ir kodėl čia buvęs eksperimentinis ūkis netapo žuvininkystės ūkiu, kaip tai atsitiko, sakysim, su Padievyčiu?

„Tai buvo amžiaus statyba! Kiek čia degtinės išgerta, kiek cemento pavogta, kiek mergų suviliota... Privažiavo melioratorių iš visos Lietuvos, įsikūrė vagonėliuose, kuriais buvo nustatyta visa upe­lio pakrantė. Dau­gybė melioracijos valdybų buvo čia komandiruota. Tokia statyba – ne vienos įmonės nosiai. Tie melioratoriai gėrė, dirbo ir linksminosi. Buvo netgi aukų“, – prisimena Antanas Bartašius.

Antanas pasakoja, kaip jis mėgino gelbėti vieną melioratorių. Atbėgo tokia mergelė į ūkio dirbtuves, ėmė šaukti, kad Vitkaus prūde ką tik nuskendo žmogus.

„Aš ir Mikalauskis, elektrikas, šokome ant motociklo. Šalia Ežerupio melioratoriai buvo pasistatę vagonėlį, jame gyveno. Jie Vitkams ir prūdą nemažą iškasė, labai gilų. Pasirodo, vienas girtas melio­ratorius sugalvojo pagauti an­tį, šoko į vandenį ir nuburbuliavo į dugną. Kai mes atvažiavome, jis jau buvo dugne. Užsimerkiau ir nėriau iš paskos. Vos nusikapsčiau iki dug­no. Suradau skenduolį, bet kil­ti su juo buvo daug sunkiau. Jau maniau, kad neištversiu, paleisiu, bet prikibo Mikalauskis. Jeigu ne jis, vienas nebūčiau to vargšo ištempęs į krantą. Netrukus pribuvo daktaras Andreika su žmona. Pirmą sykį savo akimis mačiau, kaip profesionalai gaivina skenduolį. Jie viską padarė, bet gyvybės jau neįpūtė. Mirė žmogus“, – prisimena Antanas.

Dar jam iš atminties neišsitrynė, kaip vikšrinis traktorius pervažiavo vienai moteriai galvą. Laimei, ji liko gyva – daktarai padarė operaciją, ji dar ilgai gyveno, tik traktorininkas, toks jaunas vyrukas, turėjo jai mokėti alimentus.

Iš kur jis viską taip gerai žino, ir dar su smulkmenomis?

„Melioratoriai juk turėjo dau­gybę technikos: elektrinių mai­šyklių, vibravimo mašinų, elekt­ros reikėjo ir jų vagonėliams. Kažkas turėjo sutvarkyti elekt­ros tiekimą, prižiūrėti jų įrenginius. Mano tėvas dirbo ūkio elektriku, o aš buvau jo pagalbininkas. Mus nuolat kviesdavo į tas statybas, puikiausiai žinojome, kas ten vyksta. Tvenkinius kasė ne vienus metus – pradėjo dar prieš mano kariuomenę, o kai grįžau, jau baiginėjo. Tai stipriai pakeitė kaimą. Juk iki statybų nebuvo ir kelio Ežerupio link. Ten, kur dabar Gineikių gatvė, buvo tik vežimu pravažiuojamos vėžės ir kiaulių ferma Antano Pranaičio ūkyje“, – pasakoja A. Bartašius.

Tai kodėl visgi Gineikiai netapo žuvininkystės ūkiu? Sklan­do versija, jog esą viskas jau buvo paruošta, ūkis turėjo tapti ne tik eksperimentiniu, bet ir žuvininkystės, tačiau pas­kutiniu momentu valdžia jį sujungė su Kaltinėnais. Ne­pa­pras­tai išsiplėtusio Kaltinėnų bandymų stoties eksperimentinio ūkio vadovybė neva nenorėjo užsiimti dar ir žuvimis, tai tvenkiniai taip ir liko likimo valiai.

„Negalėjo išeiti žuvininkystės, nes tvenkiniai užako, virto pelke, paskui apėjo krūmais ir galiausiai apaugo mišku. Ir tai atsitiko gerokai anksčiau, nei mus sujungė su Kaltinėnų kolūkiu. Iš pradžių bandymų stoties direktorius Jurgis Chlevickis dar rūpinosi tvenkiniais, mėgino įžuvinti, bet paskui viskas paliko savieigai. Tik dabar, kai atsirado tik­ri šeimininkai, tie tvenkiniai beveik visi išvalyti, sutvarkyti“, – sako Antanas. 

Jis negali paaiškinti, kodėl taip atsitiko.

„Dabar daug ką sunku suprasti. Ūkio direktorius, palipęs į medį prie savo namų, pjūkliuku genėjo šakas, iš viršaus pamatė, kad vairuotojas sunkvežimio kėbule vežasi į namus kelis maišiukus kolūkio miltų, įdavė milicijai, pasodino į kalėjimą. Du darbų vykdytojai, statę tuos tvenkinius, buvo pasodinti į kalėjimą už medžiagų švaistymą. O štai toks kuro tiekėjas Jonas atvažiuodavo iš Kauno benzovežiu, atveža, būdavo, žibalo, tačiau visi melioratorių traktorių bakai pilni. Tada Jonas važiuoja į ūkio dirbtuvių kiemą, klausia, bene kam reikia žibalo. Bet ir čia, pasirodo, traktorių bakai pilni. Tai ką darys Jonas, jeigu nenori grįžti į Kauną pilna cisterna? Pavažiuoja į smėlduobę prie A. Pranaičio sodybos ir išpila ten visą kurą. Ir tai buvo visai normalu, niekas už tai nebaudė. Ir kad milijonai sukišti į pelkę, kad didžiulis darbas nuėjo niekais, kaltų nebuvo. Ne, sveika galva tokios tvarkos nesuprasi“, – pripažįsta A. Bar­ta­šius. 

Kaimas pasikeitė

Tuo metu, kai statė Ežerupio užtvankas, apie Gineikius prasidėjo kiti didžiuliai darbai – į kaimą atėjo elektra.

„Elektros tinklai statydavo medinius impregnuotus stulpus, atvesdavo laidus iki trobos, o toliau žinokitės patys. Mano tėvas, Romualdas Bartašius, dirbęs ūkio elektriku, turėjo vedžioti laidus po žmonių trobas. Vienas niekaip nebūtų spėjęs, buvau jo padėjėjas. Kiek tada turėjome darbo! Visas trobas reikėjo apeiti, išvedžioti laidus po visus kambarius. Kažkaip suspėdavome, nors aš dar ėjau į mokyklą, vakarais turėdavau paruošti pamokas. Ir tai dar ne viskas: kartu su elektra į kaimą atėjo vandentiekis. O mano tėvas iš pradžių buvo ne tik vienintelis elekt­rikas, bet ir vienintelis santechnikas. Galvą jis turėjo gerą, statė vandentiekio bokštus. Be jokių kranų, be motorinių keltuvų. Rankomis! Aš jam padėdavau. Pagal tė­vo komandą suk­davau gervės rankeną, tėvas reguliuodavo trosus, kad tie neleistų bokštui pakrypti į šoną. Taip mes per dieną pastatydavome vieną bokštą. Visi vandentiekio bokštai buvusio ūkio teritorijoje yra pastatyti mano tėvo. O pastatyti reikėjo tiksliai, kad bokštas gerai gultų ant betoninio pado ir galėtumei priveržti varžtais“, – kalba Antanas. 

Tuo pat metu į kaimą atėjo ir melioracija.

„Tada daug kas keikė, girdi, gaila vidury lauko augusio ir nukirsto medžio. O ką dabar darytumei, galingu traktoriumi, plačiausiu purkštuvu privažiavęs prie to medžio? Ką veiktumei naujausia technika tuose mažyčiuose laukeliuose, kokie tada buvo“? – klausia Antanas.

Anot jo, kažkada turėję pelkynus, šabakštymus, žmonės atgavo melioruotas geras žemes. Tik jam labai pikta, kad nemoka jų saugoti. Štai per lauką tveria tvorą iš karklinių kuolų. Karklai išleidžia šaknis, ir drenažo nebėra. Kitas savo žemėje užtvenkia melioracijos griovį, padaro karvėms girdyk­lą...

O kol Gineikiai buvo senoviškas kaimas, Antanas pamokas ruošdavo prie žibalinės lempos?

„Ne, žibalinės lempos man nereikėjo! Ūkio dirbtuvėse sto­­vėjo traktoriaus varik­lis, jis su­ko elektros generato­rių, tas da­vė elektrą į trobas. Prie to motoro turėdavo sėdė­ti tėvas, bet vėlgi sėdėdavau aš. Palubėje kabojo motoro bakas, į jį iš bačkos turėdavau pri­pum­puo­ti dyzelino. Te­pa­luo­tas prie elektros lemputės ir pamo­kas ruošdavau. Kiek prisimenu, vakarais budėti reikėdavo iki vienuoliktos valandos. Prieš vienuoliktą turėdavau tris sykius išjungti ir vėl įjungti šviesą. Tai būdavo ženk­las visam kaimui, kad po 10 minučių elektros nebeliks“, – sako Antanas.  

Kartais į motorinę ateidavo vyrai ir prašydavo Antano, tada dar visai vaikigalio, palaikyti įjungtą variklį ilgiau – juk kultūros namuose šokiai.

Nerasi vyresnio žmogaus, kuris nežino­tų, kas tada buvo Nuo­­mi­nin­­kai ir Nuo­mi­­nin­kų kultūros namai.

Ryškus, bet trumpas kultūros žybsnis

Dabar iš jų likę tik pamatai. O juk buvo nors ir mediniai, bet tikri kultūros rūmai. Kokie ten vykdavo šokiai, kaip slysdavo kojos! Pasirodo, kultūros namų valytoja Aleksandra Bar­tašienė prieš šokius patarkuodavo vaško ir pabarstydavo ant grindų. Šokėjai vašką ištrypdavo, ir netgi guminiai padai imdavo taip gerai slysti, tarsi šoktumei ant geriausio parketo.

Buvęs ūkio buhal­terio pavaduotojas Jo­­nas Ju­re­vičius pri­si­­me­na, kaip jie bu­vo statomi. Iš tiesų jie buvo pastaty­ti Krū­ti­lėse, bet kažko­dėl vadinosi Nuo­mi­ninkų kul­tūros namais. Su pavadinimais čia yra ir daugiau keistų dalykų. Štai 1960-ųjų vasario 1-ąją Stalino vardo kolūkis buvo pervadintas Kaltinėnų bandymų stoties eksperimentiniu ūkiu, nors iki Kaltinėnų – trys kilometrai, o ir iki sujungimo su Kaltinėnais turėjo praeiti dar 20 metų.

„Kultūros namus sugalvojo statyti ūkio direktorius Mic­kus. Iždonuose buvo ardomi kažkokio ūkininko pasta­tai, vežami į Krūtiles, čia renčiamas didelis namas. Sta­tė ūkio meistrai. Antanas Kan­cius, Do­mininkas Ringys, Sla­ba­še­vičiai iš Rūtelių taip sukirpdavo kampus, kad ne­-

išardysi. Atsiradus kultūros namams, gy­ve­nimas pa­sidarė daug įdomesnis. Čia vykdavo ne tik šokiai. Kal­ti­nė­niškis kino mechanikas Petras Ka­mins­kis kas antrą vakarą rodydavo ki­ną, paskui jis ir mane prikalbino tapti kino mechaniku. Ėmė organizuotis kapelos, ansambliai ir net dūdų orkest­ras. Ūkis nupirko 14 instrumentų, ir jie visi buvo užimti. Orkestrui vadovauti buvo prikalbintas senas anų laikų dūdorius skaud­viliškis Jonas Tverijonas. Jis važinė­davo pas mus į repeticijas“, – prisimena J. Jurevičius.

Klarnetu orkestre grojo ir pats Jonas. Dabar jis mėgina prisiminti kitų orkestrantų pa­­vardes. Alfonsas Alčauskas (klar­netas), Jonas Jucius (triūba), Juozas Judzinskas (triūba), Juozas Dobrovolskis (altas), Alek­sas Ežerskis (tenoras), Al­gis Astrauskis (baritonas), Bro­nius Kučinskis (bosas), Alek­sas Karbauskis (bosas), Petras Juo­deikis (būgnas)...

„A. Ežerskis iš mūsų buvo seniausias, dar smetoninis mu­­zikantas, jis ir anais laikais su J. Tverijonu buvo groję vie­name orkestre. O visi kiti bu­vo­me naujokai, savamoksliai, iš vadovo mokėmės. Be orkestro kultūros namuose dar pagrodavo kaimo kapela. Stanislovas Martinkus (smuikas), Juozas Šukys (bandonija), Zenonas Mikavičius (smuikas), Vytautas Žukauskas (akor­­deonas)... Savo kaimo ka­pelą turėjo ir Rėzgaliai, ir kiti ūkio skyriai. Juk vykdavo skyrių šventės, visokios pabaigtuvės, tai vietiniai muzikantai  pagrodavo. Daug muzikantų ir dainininkų čia būdavo. Man atrodo, savo kapelos neturėjo tik Pakarčemis“, – pasakoja buvęs klarnetistas. 

Bet žmonių linksminti atvykdavo ir garsiausi Lietuvos estradiniai ansambliai.

„Atsimenu, kai pirmą sykį atvažiavo koncertuoti Ne­lė Pal­tinienė ir Eugenijus Iva­naus­kas, net ir labai didelė mūsų salė pasidarė per maža, visi netilpome, dalis žmonių stovėjo koridoriuose. Panašiai būdavo, kai atvažiuodavo „Nerija“ su Stasiu Povilaičiu. Pas mus gastroliavo Panevėžio, Kauno, Klaipėdos dramos teatrai. Čia, kaime, iš arti matėme vaidinančius Donatą Banionį, Ge­di­miną Karką, Juozą Miltinį, kitas to meto teatro žvaigždes. Man to kultūrinio pakilimo gaila“, – prisipažįsta Jonas. 

„Kokie Kaltinėnai? Šilalei bu­vo toli iki mūsų! Dūdų orkest­ro ji neturėjo, mūsų orkest­ras buvo vienintelis rajone. Pas mus veikė labai stip­rūs šokių, dramos būreliai, keli ansambliai, kaimo kapelos, kūrėsi choras. Atsimenu, kai sykį važiavome į meno saviveiklos apžiūrą Šilalėje, tai vos tilpome dviejuose sunk­vežimiuose. Ir visi kolektyvai parsivežė prizus“, – sako bu­vęs Nuomininkų kultūros namų direktorius Petras Juo­dei­kis.

Kodėl viskas nutilo? Keitėsi ūkio vadovai, jų požiūris į kultūrą labai skyrėsi. Gal dėl to.

„Čia daug kas nutilo, kai mūsų ūkį sujungė su Kal­ti­nėnais. Vis­­kas, kas geriausia, nu­ėjo į Kal­tinėnus. Aš juk mačiau Gi­neikių generalinį planą, kuris taip ir liko popieriuje. Gi­neikiams buvo numatytas augimas, tas keliukas tvenkinių link turėjo būti apstatytas namais ir tapti gatve, čia turėjo stovėti ir bandymo stoties kompleksas, ku­ris atsidūrė Kaltinėnuose. O prie mokyklos buvo numatytas didelis stadionas. Gi­neikiai nustojo augti, žmonės patraukė į Kaltinėnus. Alytnamius ūkis ėmė statyti ten, o ne čia“, – lyg ir apgailestauja A. Bartašius. 

Tada ir J. Jurevičius su žmona persikėlė gyventi į Kaltinėnus. Važinėti kasdien iš Gineikių į darbą ūkio centre pasidarė nepatogu. Krūtilės ir Gineikiai jau nebebuvo centras, visas jų buvęs atskiras ūkis tapo daug didesnio Kaltinėnų eksperimentinio ūkio padaliniu. Bet čia dar kuriam laikui išliko pradinė mokykla, medicinos punktas, o biblioteka ir gaisrinė tebėra iki šių dienų.

„Bet, kai pagalvoji geriau, vis tiek būtų ištikęs tas pats likimas. Kas dabar būtų žaidęs tame stadione, jeigu nė mokyklos nebėra? Ir kas iš to, jei būtų čia pastatytas bandymų stoties pastatas? Jis stovėtų tuščias, kaip stovi dabar Kaltinėnuose“, – įsitikinęs A. Bar­­tašius.

Petras DARGIS

AUTORIAUS nuotr.