Laimingos, kad esame kartu

Genovaitei Monkuvienei „Metų šilališkio“ rinkimuo­se šiemet įteikta Metų moters nominacija. Pati lai­mė­toja teigia jokių savo nuopelnų neįžvelgianti. Tiesiog išgyvena tai, ką skyrė likimas, – augina nuo gimimo ne­įgalią dukrą.

Šilališkiai miesto gatvėmis vaikštančias už parankių susikibusias mamą su dukra mato kasdien, nesvarbu, lyja ar sninga, saulė plieskia ar šaltis kausto.

„Mums nėra blogo oro. Kartais pažįstami stebisi, kad vaikštome, tarkim, per lietų. Aš atsakau, jog neitume nebent tada, jei imtų lyti varlėmis, nes labai jų bijau“, – pajuokauja Genovaitė.

Indrutė, kaip švelniai vadina mama, – Monkų pirmagimė, sausį jai sukaks 43-eji. Moteris prisimena, kaip džiaugėsi sveiku nėštumu, lau­kė kūdikio gimimo, tiesa, kažkodėl buvo įsitikinusi, o ypatingai vyras, kad bus sūnus.

„Gyvenome tada Naujojoje Akmenėje. Labai norėjau ir prašiau daktarų, kad gimdyti mane vežtų į Šiaulius – tarsi kažkokia negera nuojauta kamavo. Bet nevežė... Gimė mergytė, trijų kilogramų aštuonių šimtų penkiasdešimt gramų. 

Dukrytė atrodė sveika, buvo labai rami, gerai valgė, tad iš ligoninės išleido pagal normalius tais laikais terminus. Ir namuose buvo tyli. Kai nuvažiuodavome pasitikrinti pas gydytojus, šie džiaugdavosi naujagime, o kad storuliukė, sakė – išaugs“, – prisimena Genovaitė.

Bet kuo toliau, tuo labiau moteriai nedavė ramybės mergytės apatiškumas. O kai po metų gimė Nerijus, ir kartą abu vaikelius mama parodė jau kitai gydytojai, ši pasakė įtarianti Indrutei cerebrinį paralyžių dėl gimdymo traumos. Be to, rekomendavo išsikelti iš Naujosios Akmenės, nes čia didelis oro užterštumas...

„Žemė išslydo iš po kojų per vieną akimirką... Gydyto­jai diagnozę patvirtino. Neap­sakomas buvo skaus­mas... Gal kokius trejus metus praverkiau, apsikabinusi savo vaiką... Bet paskui suėmiau save į rankas ir pasakiau: stokis ir eik į priekį. Daugiau niekada gyvenime nebeleidau sau ištižti: verkti, skųstis, dejuoti. Dievas skyrė man tokią lemtį, tačiau aš šimtus kartų mačiau ir įsitikinau, kad kitiems yra dar blogiau, ir man jų labai gaila...

Svarbiausia, kad mudvi su Indrute visada kartu – 24 valandas per parą. Prisimenu, meldžiau Dievą: kokia laimė būtų, kad bent vaikščiotų. Dvejų metukų ir septynių mėnesių stojo ant savo kojyčių. Paskui – kad bent pasakytų „mama“. Sako! Atsikėlusios mes prausiamės, sušukuoju ir supi­nu jai kaselę, valgome. Ir – pa­­sivaikščioti. Jeigu pasakau, kad lyja, parodo į skėtį... Suprask – reikia pasiimti. Pa­klausiu, kur eisim – ranka parodo kryptį. Einame ten, kur ji nori. Vaikštome gatvėmis, stebime aplinką, iškabas, ieškome pažįstamų raidelių. Kai kurias žino – pamačiusi N, savaip išreiškia, jog tai brolio vardo raidė... Žino, kad ant rankos penki pirščiukai, o rankos yra dvi... Knygutėje, kurių turime labai daug, pamačiusi vilką, sako: „au au...“ Mėgsta žiūrėti muzikines laidas per televizorių, kartais, kai perjungiu kitą kanalą, supyksta. Pas mus labai daug žaislų, Indrutė turi savo mylimiausių. Kartu einame visur: į kavinę, parduotuves. Kuo­met ką nors nuperku, visada padėkoja: prisiglaudžia, pabučiuoja. Tas pats ir vakare. Prieš miegą turiu pamyluoti, ir nenurimsta, kol nepasakau, kaip ją myliu...“ – pasakoja Genovaitė.

Klausaisi ir stebiesi, ne, tiks­liau – grožiesi: nei gailesčio ar nuoskaudos balse, nei skausmo žymių veide. Šiltos, nuo jaudulio kiek sudrėkusios akys, miela šyp­se­na...

Ir jokio nuovargio?

Apie tai moteris nekalba. Juk pasakė sau: eik į priekį!

Genovaitė ki­lu­si iš Pajū­ra­lio, besimokydama Šiaulių medicinos mokykloje, susipažino su savo vyru Vytautu, ištekėjo ir išvyko gyventi į jo tėviškę Naująją Akmenę. Kai šeima išgirdo dukrytės ligos diagnozę ir gydytojų įspėjimą, 

kad jai netin­ka užterštas oras, Ge­no­vai­tė įkalbėjo vyrą keltis į Ši­lalę. Tiesa, anot moters, vyras čia kažkodėl nelabai pritapo. Jau trylika metų, kai jo nebėra.

Nepaisant dukros negalios, Genovaitė teigia įstengusi surinkti 19 metų darbo stažą. Tačiau jo neužtenka senatvės pensijai, tad gauna tik šalpos pensiją.

Dabar visas jos dėmesys – Indrutei. Tiesa, dar ir dviem anū­kams: penktokui Da­nie­liui ir pradinukei Mig­lei. Tai sū­naus Nerijaus atžalos. Mums besikalbant, Mig­lė kaip tik grįžo iš mokyk­los pas močiutę. Galėjai matyti, kaip šiltai mergaitė bendrauja su Indre. Apskritai, anot Ge­no­vaitės, šeima yra jos atrama ir parama. Kiekvieną vasarą su Nerijaus šeimyna visi kartu keliauja: aplankyta nemažai dvarų Lietuvoje, Naisiai, Jelgava, Rundalė, Nykštukų par­kas... Dar Genovaitė dėkinga kaimynei, kuri visada pabūna su Indre, kai jai prireikia kur nors būtinai išeiti.

Tačiau niekas neapsaugotas nuo ligų. Genovaitė prisimena ją ištikusį insultą, kai pusantro mėnesio buvo paralyžiuota visa dešinė pusė.

„Nors buvau davusi sau žodį niekada neverkti, bet kai sūnus aplankė ligoninėje, pratrūkau...“ – prisipažįsta moteris.

Grįžusi namo, Genovaitė tei­gia daug ko turėjusi mokytis iš naujo: gamina koldūnus, bet jų pavadinimo neprisimena, iš neklusnios rankos netikėtai iškrenta tai lėkštė, tai puodelis... Reikėjo mankštintis. Kambaryje stovi treniruoklis-dviratis. Juo moteris kasdien „mina pedalus iki Nevočių ir atgal“. Dar sprendžia kryžiažodžius, skaito.

Genovaitė džiaugiasi, maty­dama, kaip pasikeitė visuomenės požiūris į neįgalų žmo­gų. 

„Kai kur nors nuvažiuojame, nevengiame užeiti ir į kavines. Gražu, kai žmonės supranta: prieina, pakalbina, palinki sėk­mės. Tai labai sušildo ir stiprina“, – sako moteris.

„Dabar labiausiai norėčiau, kad metai sustotų, nebėgtų taip greitai. Man skirtąjį kelią nueisiu iki galo, tik kad jis būtų kuo ilgesnis“, – kalba likimo užgrūdinta mama.

Eugenija BUDRIENĖ

Algimanto AMBROZOS nuotr.