Obelynas – trys viename

Trys kaimai tuo pačiu pavadinimu: Senasis, Naujasis ir Rusų Obelynai. Įdomiausia, kad nė viename nerasi jokio obelyno, kur galėtumei nusipirkti obelų sodinukų... Pasirodo, kaimo pavadinimas kilo iš dva­rininko Obelinsko, gyvenusio čia devynioliktame am­žiuje. Dabar to dvaro nė žymės nelikę, o vietiniai žmo­nės nelabai gali parodyti, kur jis stovėjo.

Pirmasis istorijos pojūtis

Tai, jog dvaras buvo, sužinome iš kaimo istorijos, kurią aprašė mokytoja Zuzana Kelpšienė. Dabar ši medžiaga saugoma Obelyno pagrindinės mokyklos muziejuje. Rašoma, kad istorinių žinių apie kaimą išlikę nedaug. Žinių nedaug, bet kaimas turi savo muziejų. O tuo pasigirti gali ne kiekvienas didesnis miestelis.

„Jeigu ne Z. Kelpšienė, nieko nebūtų buvę“, – sako mokyklos skautų būrelio vadovė Judita Armonienė.

Jos pažintis su gyvąja kaimo istorija prasidėjo nuo Vy­tautaičių būrelio, kuriam vadovavo mokytoja Z. Kelp­šienė. Ir tai nebuvo sausas istorinių faktų kalimas, bet labai gyvas, betarpiškas kontaktas su realybe. Net priėmimas į būrelį būdavo labai iškilmingas kontaktas su praeitimi.

„Kai stojau aš, visas būrelis susirinko mokyklos fojė, mokytoja mane pristatė, o aš turėjau perskaityti vytautaitės priesaiką, paskui pereiti fojė medinėmis klumpėmis. O jos tokios sunkios ir dar bilda! Buvo toks įdomus pojūtis“, – prisimena Judita.

Žengę pirmuosius žingsnius medinėmis klumpėmis, vy­­tautaičiai pama­žu tapda­vo tikrais sa­vo krašto tyrinėtojais. Ju­di­ta prisimena viešnagę pas Var­sėdžių audėjas Stefą No­vi­kienę, Oną Ska­laus­kie­nę, Upy­nos muziejininką Kle­men­są Lov­čiką, pas senuosius kaimo kepėjus, kur eidavo pasižiūrėti, kaip kepama naminė duona. Taip vaikai suprasdavo, jog paprasti buities daiktai, senų žmonių prisiminimai, vietovardžiai, amatai gali būti labai vertingi ir verti aprašymo, saugojimo. Būrelio susirinkimuose jie pasakodavo, ką įdomesnio išgirdę iš senesnių žmonių, kokių užrašę prisiminimų, kokių daiktų radę kur nors palėpėje. Taip radosi kaimo muziejus, kur mokytojos viskas kruopščiai užregistruota ir aprašyta.

„Ką sužinoję, turėdavome pa­tys išbandyti: išmokę dainą, ją padainuoti, pamatę šokį – pašokti. Mokytoja rašydavo detalius etnografinių vakaronių scenarijus, o mes pagal juos dainavome senoviš­kas dainas, šokome, vaidino­me istorinius personažus. Iš­mo­kome daug, ir tai buvo taip įdomu“, – prisimena Judita.  

Jai pritaria ir Obelyno bib­liotekininkė Silvijana Trijo­nai­tienė.

„Vienu metu čia buvo dvi bib­liotekos: mokyklos ir kaimo. Joje dirbau aš, mokyklos – Z. Kelp­šienė. Kai bibliotekas sujungė, keletą metų dirbome kartu. Taip įgijau dar vieną Mokytoją“, – teigia Silvijana. 

Anot moters, ramus Z. Kelp­šienės būdas ir geranoriškas nusiteikimas ją, jauną bibliotekininkę, labai drąsino.

„Ypač lengva su ja organizuoti renginius. Būdavo, pasvarstom ką nors, ji pagalvoja ir sako: gerai, turiu medžiagos, atnešiu. Atrodė, kad viską įmanoma su ja padaryti“, – kalba Silvijana.  

Ji prisimena, kaip 2005 metais jos rengė pirmąjį obuolienės vakarą. Jeigu kaimas tokiu pavadinimu, tai ir Obelyno įvaizdis turi būti susijęs su obelimis, obuoliais, obuoliene. 

„Mokytoja parinko įdomios medžiagos apie Obelyną, parašė scenarijų, jam įgyvendinti dar pritraukėme Varsėdžių bendruomenę. Puiki buvo vakaronė „Obuolėli, obuoly, pasakyk, kur tu riedi“. Po metų jau vakarojome Obelyno rojuje... Šiemet, spalio mėnesį, jau nebeturėdami Z. Kelpšienės, su kaimo bendruomene surengėme obuolienės vakarą ir tikimės padaryti jį tradiciniu. Mokytojos nebėra, tačiau yra jos palikimas. Ne tik muziejus mokykloje, bet ir žmonių dėmesys savo istorijai“, – tvirtina S. Tri­jonaitienė.

Beieškant pradžios

Kur galėjo stovėti kaimo pra­džią davęs Obelinsko dvaras? Z. Kelpšienės surinktoje istorijoje rašoma, kad jis buvęs per kilometrą į vakarus nuo dabartinės mokyklos. Išeitų, Senajame Obelyne, o gal net Pa­koplytyje, kur tebesaugoma kažkada stovėjusio dvaro koplyčios vieta? Dabar čia stovi Marijos koplytėlė, šalia gyvena Virginija Kvietkienė, buvusi Obelyno bibliotekininkė. Dabar dirbanti Vokietijoje...

Pasisekė – Virginija kaip tik trumpam grįžusi į namus.

Senosios koplyčios griuvėsiai baigti ardyti seniai, 1853 m., niekas to jau neprisimena. Bet vieta aiški, ji pažymėta cementiniais stulpeliais, o saugoma dar nuo anų laikų. Ant stulpelių išlikę kūjai ir pjautuvai – anos epochos simbolika. Jeigu stulpeliai rodo teisingai, čia buvo didelė koplyčia, vos ne bažnyčia. O gal stulpeliai žymi tik buvusio šventoriaus vietą?

„Atseit saugoma teritorija. Mes su tėvais iškirtome krūmus, ir visas saugojimas. Dabar čia toks nedidelis parkas“, – kalba Virginija.

Nuo koplyčios kilęs ir Pa­kop­lyčio pavadinimas. Jis visai ša­lia Obelyno. Keli žingsniai nuo koplyčios – jau Senasis Obe­lynas.

Rašytiniai šaltiniai liudija, kad per metus čia būdavo šven­­čiamos keturios šventės: šven­to Vincento, Didžiosios sa­vaitės, švento Florijono ir šven­to Pranciškaus. Dabar šalimais stovi nauja koplytėlė, prie kurios pavasarį giedamos gegužinės giesmės.

„Anksčiau susirinkdavome po 30–40 giedotojų, bet jų vis mažiau ir mažiau. Senieji miršta, jauni prie tos tradicijos nelinkę prisidėti“, – apgailestauja Virginija. 

Naujoji koplytėlė statyta 1990-aisiais. Iniciatyvos ėmėsi Petronelė Gestautienė, Ste­fanija ir Stasys Gestautai, An­tanas ir Barbora Rabizai, Vir­ginijos tėvai Stanislava ir An­tanas Turauskai, pamatus jai mūrijo vietinis mūrininkas Vy­­­tautas Armonas. Netgi Obe­lyno tarybinis ūkis savo pas­kutinėmis gyvavimo dienomis prie statybos prisidėjo. Ta­­čiau, laikui bėgant, kai nebeliko entuziastų ją prižiūrėti, to ėmėsi Virginija su vaikais. Virginijai ta vieta kelia daug prisiminimų. Ji čia gimė ir augo, o jos gimtasis namas – dalis kaimo istorijos. Jos seneliai Juozapas ir Ona Turauskai į Pakoplytį atsikėlė 1941 m., o šioje sodyboje įsikūrė pačioje antrojo pasaulinio karo pabaigoje, kai išsikraustė ir emig­ravo vietiniai vokiečiai, bėgdami nuo artėjančio fronto. Virginija iš savo tėvų yra girdėjusi, kad Pakoplytyje gyvenusios trys vokiečių šeimos: Jokšai, Vidriai ir Šleiteriai. Emig­­ravo visi. Name, kur įsikūrė  Turauskai, buvusi krautuvė. Perėmęs ją, Virginijos senelis dar kurį laiką dirbo pardavėju.

„Senelis Juozapas buvo krau­čius ir pardavėjas. Kaip pasakojo tėvelis, nedidelėje jo krautuvėje galėjai nusipirkti žibalo, druskos, cukraus, degtukų, medžiagų ir kitų būtiniausių dalykų. Prekiauti degtine nebuvo galima, bet senelis jos turėdavo – tam reikalui buvo įsirengęs slėptuvę lubose. Vėliau krautuvė buvo iškelta į Senąjį Obelyną, į valdžios konfiskuotą Gestautų sodybą. Ten įsikūrė ir apylinkės valdžia, ir kolūkio kontora“, – pasakoja V. Kvietkienė.

Padėka už regėjimą

Dalį gyvenimo Virginija ma­tė labai prastai, bet dabar viskas gerai. Už tai ji dėkinga savo kaimui ir visiems Lietuvos žmo­nėms.

Virginijos mama labai anksti pamatė, kad su dukra kažkas ne taip: žaisliukus ji apžiūrinėdavo, prisikišusi prie pat nosies. Prasidėjo kelionės per daktarus.

„Trejų metukų aš jau nešiojau akinius. Kokie sunkūs man jie atrodė. Bet ir su akiniais mačiau prastai“, – sako Virginija. 

Ir štai mokytoja Donata Dauki­lienė, kurią Virginija tvir­tina visada prisiminsianti su didžiausiu dėkingumu, pasiū­lė išeitį: kreiptis į televiziją ir per „Bėdų turgų“ prašyti pagalbos. 

„Kalbėti viešai apie savo bėdas nėra taip paprasta. Bet aš neturėjau kitos išeities. At­statyti regėjimą galėjo kelios sudėtingos operacijos, o jos brangiai kainuoja. Iš invalidumo ir našlės pensijų augindama tris vaikus, negalėjau leisti sau tokios prabangos. O buvusi mokytoja drąsino, ragino parašyti į „Bėdų turgų“. Ry­žausi. Atvažiavo žurnalistų komanda, kalbėjo ir su mano mokytoja, ir su kitais kaimo žmonėmis, klausė, kas aš per viena. Juk būna – nuvažiuoja pas besiguodžiantį žmogų, o kalbėtis nėra su kuo, visi girti kritę kaip lapai... Patys  žurnalistai pasakojo.

Mane ir mokytoja, ir kiti obelyniškiai labai užtarė. Kai kreipimasis nuskambėjo per televiziją, žmonės surinko reikiamą sumą. Ir aš už tai jiems visiems be galo dėkinga“, – dar ir šiandien jaudulio neslepia moteris.

Operacijos buvo sėkmingos. Nuo kūdikystės vaikščiojusi su akinukais, dabar Virginija puikiausiai mato be jų. 

Pasaulis ne toks didelis

Viešvilėje gyvenanti Virgini­jos giminaitė Laura sykį miestelyje pamatė automo­bilį vokiškais numeriais. Keletas žmo­­nių prie informacinės lentos apžiūrinėjo miestelio žemėlapį.

Kadangi Laura kuo puikiausia kalba vokiškai, paklausė, gal reikia pagalbos. 

Keletas atvykėlių atsakė vokiškai, o vienas lazdelėmis pasirėmęs dėdulė prakalbo gryna lietuvių kalba. Pasirodo, tai Endrius Kliumbys, kilęs nuo Pagėgių, dirbęs ten geležinkelininku, į Vokietiją išvykęs 1959 m. Jis prisipažino, jog serga sunkia reumato forma ir išsikalbėjus po kurio laiko ėmė Lauros prašyti, kad ta atvyktų į Hamburgą jo slaugyti. Laura negalėjo, todėl pasiūlė darbą Virginijai.

Ši, aišku, bijojo – juk nė žodžio nemoka vokiškai. Be to, buvo sau prisižadėjusi iš Lie­tuvos nekelti kojos.

Tačiau, įkalbinėjama giminaičių, ryžosi. Ir ten, svetimame krašte, ji sutiko daugiau lietuvių. Nuo Pagėgių, iš Kavolių kaimo kilęs Oskaras Helmut Domik lietuviškai mokėjo menkai, kelias dainuškas, tokias kaip „sena boba be dantų neįkando riešutų“ ir panašias. Tėvai jį į Vokietiją išsivežė vienuolikos metų, lietuvių kalba pamažu išdilo iš atminties. Bet išgirdęs ką nors lietuviškai, prisimindavo kai kuriuos žodžius, suprasdavo, kas sakoma.

Hamburge gyvena ir E. Klium­bio žmonos sesuo Liu­cija Jo­naitienė, buvusi šilališkė, kuri į Vokietiją emigravo 1977 m. 1963–1973 m. ji dirbo Šilalės spaustuvėje, taigi yra prisidėjusi ir prie „Artojo“ laikraščio leidybos. Sykį jos su Virginija įsikalbėjo apie Lietuvą, ir Liu­cija paklausė: „Iš kur tu kilusi, bene irgi šilališkė“?

„Aš iš kaimo netoli Šilalės, iš Obelyno“, – atsakiusi Virginija, manydama, kad jos Pakoplyčio Vokietijos lietuvė tikrai nežinos.

„Obelynas! Aš ten kelis me­tus esu tarnavusi pas ūkininkus Ger­kius“, – apsidžiaugė Liu­­ci­ja.

Taip jos toli nuo Lietuvos surado bendrų pažįstamų. Vir­ginija prisimena, kad Obe­ly­­­ne tikrai yra gyvenę Gerkiai. Da­bar jau visi mirę, bet troba išlikusi, joje įsikūrę kiti žmonės. Toje troboje kažkada buvo evangelikų liuteronų bažnyčia.

„Evangelikų liuteronų bažnyčia Obelyne veikė iki naujųjų laikų, kai jiems buvo grą­žinta senoji bažnyčia Ši­la­lė­­je“, – prisimena Virginija.

Katalikų bažnyčios Obelynas niekada neturėjo. Tačiau yra buvusi žydų sinagoga, ji stovė­jo Senajame Obelyne, dabar ten nedidelė katalikų koplytėlė.

O kur buvo dvaras?

„Galiu pasakyti, kur buvę kai­mo kapeliai. Jie ten, giliau į Pakoplytį, buvusiame Mar­tinavičių ūkyje. Da­bar ten Ger­dauskų sodyba. Ke­li pamink­lai yra išlikę... O kur dvaras, gal papasakotų Vy­tautas Mo­tuzas, Stanislovas Ges­tau­tas? Bene jie ką nors bus girdėję iš savo tėvų ir senelių“, – svarsto V. Kvietkienė.

Naujasis Obelynas turėjo augti daugiau

V. Motuzas tvirtina, jog Obe­linsko dvaras buvęs Nau­jajame Obelyne. Bū­tent šis kai­mas atsirado iš dva­ro.

„Tai jau seniai buvo didelis kaimas, trobos stovėjo žemiau, pelky­ne, jose gyveno dvaro kumečiai, visokie kam­pininkai, neturtingi žmonės. Jie teturėjo po kelis hektarus žemės. Bet dvaro neli­kę nė žymės. Dabar toje vietoje gyvena Re­­migijus Patlaba ir Vac­lovas Vi­liušis. Ten dar yra buvęs dvaro prūdas, aš jį gerai prisimenu, nes išsilaikė iki kolūkio laikų, jį išleido tuometinis ūkio direktorius Žemaitaitis“, – pasakoja Vytautas.

Obelyno senbuvis puikiausiai prisimena visus ūkio direktorius, pamiršo tiktai vardus. Kai buvo sujungti Obe­lyno, Kiaukų ir Varsėdžių kolūkiai, atsirado Obelyno tarybinis ūkis. Kiaukai – anapus Akmenos, Varsėdžiai – priešingoje pusėje. Obelynas atsidūrė pačiame viduryje. Todėl ir toks pavadinimas. Po kurio laiko Naujajame Obelyne imta statyti ūkio kontorą, mokyklą, kultūros namus. 

„Pirmasis ūkio direktorius buvo Malakauskas, po jo di­rek­­toriavo Dobrovolskis, bet neilgai, gal trejus matus. Il­giau­siai buvo Žemaitaitis, prie jo labiausiai išaugo Nau­jojo Obelyno gyvenvietė“, – tvirtina Vytautas.

Spartų gyvenvietės augimą jis vertina gana skeptiškai. Mat ūkio direktorius labiau vertinęs svetimus, o ne sa­vus, svetimiems ūkio lėšomis statęs alyt­namius, o savi tu­rėję statytis patys. Atseit, rei­kia prisivilioti specialistų... Ir dar Vytautui nepatiko, kad į gyvenvietę bu­vo varomi vienkiemių žmonės. Varė ir jį, bet jis atsilaikė. Kaip ir artimiausi Vytauto kaimynai Jonas Bernotas ir Ka­zimiera Petkienė. Abiejų ne­bėra.

O iš kur Rusų Obelynas?

Obelyno istorijoje rašoma, jog kaimas atsiradęs pirmojo pasaulinio karo metais, kai čia buvo atkelta rusų tautybės žmonių. Vytautas tvirtina iš savo tėvo girdėjęs kitokią istoriją, o tėvas girdėjęs iš senelio.

„Rusų Obelynas atsirado gerokai anksčiau, po 1863 m. sukilimo. Caras atkėlė 12 rusų šeimų, jiems davė žemės arčiau Gaidėnų  ežero, skyrė miško, kad turėtų iš ko pasistatyti trobas. Jie visi buvo stačiatikiai. Dvarininkas Obelinskas tuo metu pabėgo į Prancūziją. Nežinau, ar jis buvo prikišęs nagus prie sukilimo, tačiau senieji žmonės pasakojo, kad jis po sukilimo išsikėlė į Paryžių. Dabar Rusų Obelyne liko tik trys sodybos: Juozo Vitkaus, Al­gio Mikučio ir Galinos Kli­men­tovaitės. Galina gyvena Kal­­tinėnų senelių namuose, tai­­gi gyvos tėra dvi trobos“, – tei­gia V. Motuzas.

O kur dingo atkeltųjų rusų palikuoniai? Vytautas sako, kad jie arba išmirė, arba išsikėlė, arba sulietuvėjo. Jeigu Varsėdžiuose ar Obelyne pasitaiko rusiškų pavardžių, tai jau lietuviai rusiškomis pavardėmis.

Poterius reikėjo mokėti

V. Motuzas gerai atsimena ir datas. Tarkime, 1951 m. ko­vo 4-ąją jis pradėjo dirbti Obelyno apylinkės sekretoriumi. Apylinkės pirmininku buvo Kazimieras Gudauskas. Vy­tautui siūlė pistoletą, bet jis neėmęs – kam įsitaisyti bėdą. 

Kišti nagus prie valdiškų reikalų tada buvo labai pavojinga, tačiau Vytautas surizikavo. Ir tai jam galėjo brangiai kainuoti.

„Sykį einu į Obelyną nuo Vai­timėnų, nešinas savo portfeliuku. Dabar Vaitimėnai priskirti Tauragės rajonui, o tada priklausė Obelyno apylinkei. Prie Bremenos tilto žiūriu – ginkluoti vyrai. Bėgsiu – tikrai šaus. Reikia eiti“, – pasakoja buvęs apylinkės sekretorius.

Vyrai sustabdo: kas, iš kur? Vytautas atsako. Vadą jisai pažino, tai buvo Sugintas nuo Vy­togalos. Tarnavo Lietuvos karininku, o tėvai prie Vyto­galos turėjo nemažą ūkį, kur jis atvažiuodavo per atostogas. Vy­tautas jį buvo matęs ne sykį, bet negali žinoti, ar karininkas pažino jį, jauną vyruką.

Netikėtai vadui paklausus, ar Vytautas moka poterius, šis nedvejodamas atsakė, kad moka. 

„Tada pradėk kalbėti“, – paragino.

„Nieko nepadarysi – aptirpsti visas. Jeigu viskas, tai viskas... Bet jie nieko nedarė, liepė su žmonėmis dirbti taikiai ir nepamiršti poterių“, – šiandien prisimena Vytautas.

Jis tvirtina, jog tada niekas nieko neskubėjo šauti be reikalo. Jeigu nušovė ką, tai jau buvo kas nors įskundęs arba apšmeižęs. Sykį Vytauto tėvas nuėjo pas kaimynus Arlauskus kviesti jų į mėšlavežio talką, o ten užgriuvo Kaltinėnų stribai. Pasirodo, jaunesnysis Ar­lauskiukas, Simas, buvo partizanų ryšininkas, stribai suuodė ir atvyko suimti. Pa­matęs juos, Simas pradėjo bėgti, stri­bai – šaudyti, tačiau Simas vis tiek pabėgo. Suėmė tik jo tėvą, bet paskui paleido. O Vy­tauto tėvą stribai paleido iškart, tik davė į ausį, kad jis nesipainiotų po akimis.

Vytautas tai apylinkės pirmininku, tai sekretoriumi išdirbo 23 metus, kol atėjo laikas stoti į partiją.

„Išsikvietė mane į rajoną, klausia, kodėl nestoju į partiją. Aš visai nenorėjau. Atsakiau, kad mano senelis yra buvęs Amerikoje, o jo brolis ten liko, gyvena kažkur... Kadangi turiu giminių Amerikoje, netinku nei partijai, nei apylinkės valdžiai“, – pasakoja, kaip išsisuko nuo partijos Vytautas.

Dėl senelio jis nė kiek nemelavo – jo senelis Antanas Mo­tuzas tikrai buvo išvažiavęs į Ameriką. Obelyne paliko žmoną ir du vaikus, o pats penkerius metus dirbo akmens ang­lies kasyklose, susitaupė dolerių, sugrįžo atgal ir 1908 m. iš Naujojo Obelyno išsikėlė į vienkiemį.

„Iki tol jie visi gyveno Nau­jajame Obelyne ir dirbo bend­ruomeninę žemę, kuri buvo padalyta rėžiais. Rėžis čia, rėžis ten – ūkininkauti labai nepatogu. Senelis jau turėjo pinigų, tad galėjo keltis į vienkiemį ir pasistatyti sodybą. Dabar joje aš ir gyvenu. Kartu su juo išsikėlė Jonas Auryla, Adomas Gestautas, An­tanas Rabiza, Si­mas Arlauskas, Kazimieras Juš­kys. Tai nuo jų prasidėjo vienkiemių ūkiai. O paskui tarybinio ūkio direktorius Že­mai­taitis ėmė tempti visus atgal į vieną gyvenvietę. Nieko gero iš to neišėjo“, – tvirtina Vy­tautas.

Nuo Obelyno į visas puses

Stanislovas Gestautas savo akimis matė, kaip kūrėsi Obe­lyno kolūkis. Visa tai vyko jų troboje, didžiajame kambaryje.

„Stribai, būdavo, apvažiuoja kaimą, pasako vyrams rinktis pas Gestautus. Ką darys žmonės, susirenka. Tada jiems nurodo rašytis į kolūkį. Niekas, aišku, nenori. O lauke pradeda lyti. Stribai išvaro visus į kiemą, sako, pastovėkit ir pagalvokit. Stovi po lašais žmonės, galvoja, bet rašytis vis tiek nenori. Galiausiai juos įveikė mokesčiais. Uždėjo tokias pyliavas, kad nebegalėjai išgyventi. Nebeištvėrė žmonės, nusileido. Neįtikino šaltas lietus – įtikino mokesčiai“, – pasakoja Stanislovas.

Iš pradžių iš Gestautų buvo atimta tik dalis trobos, bet vieną gražią 1947 m. pavasario dieną atvykę keturi stribai pareiškė, jog visas jų, buožių, turtas yra konfiskuojamas. Ne tik 45 hektarai žemės, 10 karvių, keturi arkliai, didelis tvartas, svirnas, pirtis, bet ir namas.

„Mums nė duonos ir lašinių nedavė pasiimti į kelią. Tėvas su mano broliu Vladu išsikėlė į Bilionius, mama su kitais vaikais – pas gimines Laukuvoje. Taip mūsų šeima išsklido“, – prisimena Stanislovas.

Jis pasileido per žmones. Kaip sako dabar, per gerus žmones. Tai Obelyne pas Rau­donius, pas Laurinaitę, tai Kiaukuose pas Norvaišas... Pa­daro kokį darbą, gauna pavalgyti ir nak­vynę.

Kai Šilalės mašinų ir traktorių stočiai prireikė traktorininkų, Stanislovas nedelsdamas stojo į kursus.  

Traktorininkui duona tapo sotesnė. Stanislovą siuntinėjo po visą rajoną, tačiau benamiui tai nebuvo labai svarbu. Svarbu, kad ne tik dirbi, bet jau ir uždirbi.

Vieną rudens dieną jis sėjo rugius Spraudaičiuose, netoli Žvingių. Į lauką atvažiuoja „palūtarka“, toks anų laikų sunkvežimis. Iš kabinos išlipa du stribai, krapšto Stanislovą iš traktoriaus: „grūdus pragėrei“!

Surišo rankas už nugaros, įmetė traktorininką į sunkvežimio kėbulą. Nuvežė į Pajūrį, palaikė ten visą dieną.

„Kai nuvežė paskui į Šilalę, į kleboniją, kur buvo įrengtas kalėjimas, atsidūriau vos ne kurorte. Paguldė mane ant vienų gultų kartu su tokiu Bam­balu iš Kliūkių kaimo. Žmo­gus buvo apkūnus, šiltas kaip pečius. Prigludau prie jo ir taip maloniai sušilau“, – šiandien pasakoja Stanislovas apie pirmuosius tremtinio „malonumus“. 

Tiesa, jis tada dar nežinojo, kad jau tremtinys. Užtat Tau­ragės geležinkelio stotyje laukė susitikimas su motina, broliu Antanu ir sese Elyte. 

Pasirodo, jiems buvo paruoš­ta nemokama kelionė į rytų pusę. Tačiau tėvas ir brolis Vla­das gyveno atskirai, jų neužkabino. Brolis Juozas tuo me­tu tarnavo kariuomenėje. Jis prie jų prisidėjo vėliau, jau Kras­nojarsko krašte, Lijenko kaime.

„Sykį žiūrim – Juozas ateina! Atitarnavo kareivėlis valdžiai trejus metus ir atvažiavo pas mus. Irgi nemokamai. Kai sužinojo, kad mes ištremti į Sibirą, sugalvojo mus užtarti, parašė vyresnybei prašymą, jog mus paleistų namo. Ne mus paleido, bet patį ištrėmė“, – dėsto Stanislovas savo šiurpoką istoriją. 

Taip susirinko visi, išskyrus tėvą ir brolį Vladą, kurie liko Bilioniuose. Vėliau Vladas išsikėlė į Kaltinėnus, pramoko veterinaro amato. O jie Sibire ėjo savas akademijas.

„Esu girdėjęs, kad caro laikais į tremtį varu varydavo. O mus tai jau traukiniais vežė, ir dar nemokamai“, – dėsto Stanislovas sarkastiškai.

„Nė savo didžiausiam priešui to nelinkėčiau“, – pritaria jam žmona Stefanija.

Laimingoji tremties dalis

Pirmoji jų santuoka buvo ten, Sibire, prie žvakių šviesos. Ste­fanija ir dabar viską smulkiai prisimena. Altorių jie pasidarė iš siuvamosios mašinos „Zinger“ stalo. Uždengė balta drobule, padėjo kryželį, du šventus paveikslėlius, uždegė dvi žvakes. Apeigoms vadovavo Izidorius Žičkus ir Sta­nislovo brolis Juozas. Abu – jokie kunigai, tokie pat tremtiniai, kaip ir visi kiti.

„Jie mums liepė klauptis, melstis ir Dievo akivaizdoje prisiekti, kad mylėsime vienas kitą iki mirties. Mes klaupėmės, meldėmės, o ašaros tekėjo upeliais – kaip mums, dievotiems žmonėms, pradėti gyvenimą be tikro šliūbo bažnyčioje“, – gyvenimo pradžią prisimena Stefanija.

Taip pat baisu, kaip ir tremties pradžia bei nežinomybė. Svetimas, šaltas kraštas ir dar vietinių neapykanta.

„Jie mūsų kitaip nevadino, tik fašistais, vokiečiais ir banditais. Ypač aršūs buvo jaunesnieji, ir akmenimis, sušalusiais mėšlo gabalais apmėtydavo. Į darbą bijojome eiti. Gerai, kad I. Žičkus buvo šviesesnis žmogus, nuėjo pas komendantą: „Kodėl mus vadina fašistais, banditais? Juk mes – lietuviai, ne vokiečiai“. Valdžia sušaukė susirinkimą, paaiškino, kad mes jokie nusikaltėliai, bet normalūs, tvarkingi žmonės, tokie pat kolūkiečiai, atvežti čia tam, kad išmokytume kitus dirbti, tvarkytis lietuviškai. Ir dar pagrasino, kad tiems, kurie užgaulios, skirs kalėjimo. Nuo to sykio apsiramino, bent viena kančia tapo mažiau“, – dalijasi prisiminimais Stefanija.

Tiesa, senieji rusai į juos žiūrėjo kitaip. Jie patys buvo atitremti iš kitur gerokai seniau, dar Lenino laikais. Kažkada jie gyveno visai gerai, bet štai atėjo Leninas ir užkūrė visiems pragarą. 

„Jie mus at­jautė, bet padėti niekuo negalėjo, nes buvo tokie pat vargšai. Per tiek vergiško darbo metų jau buvo atpratę normaliai dirbti. Koks gali būti darbas, jei visą uždarbį gali parsinešti terbikėje ant kupros? Net savo karvės, kiaulės neapsimokėjo laikyti – vis tiek pieną ir mėsą atims nežmoniškais mokesčiais! Ir tik po Stalino mirties, kai atsileido jungas, kai galima buvo nusipirkti sau gyvulių, pradėjome atsigauti“, – prisiminimais į skaudžią praeitį grįžta buvę tremtiniai.

Po Stalino mirties pasidarė šiek tiek lengviau. Stanislo­vas dirbo kolūkio traktori­nin­ku, Stefanija, jau Gestautie­nė, buvo prikabinėtoja. Bet ar ji teisėta Gestautienė?

Ta mintis juos kamavo iki pat Lietuvos. Į Lietuvą jie sugrįžo, jau turėdami pirmąją duk­ra. Bet ar teisėta ir jų duk­ra?

„Išgirdome, kad Žygaičiuose yra toks geras kunigas Antanas Vaičius. Vėliau jis tapo Telšių vyskupu. Pažįstami patarė važiuoti pas jį. Taip ir padarė­me“, – pasakoja Stefanija.

Kunigas išklausė jų istoriją, kaip jie prisiekinėjo prie žvakių, kaip gyveno, ir nuramino: „Dievas palaimino jūsų santuoką, o aš tik užtvirtinsiu ją“...

Vėliau jiems gimė dar dvi dukros, Stanislovui pavyko atpirkti iš kolūkio apleistus savo namus, kur po visų remontų, prižiūrimi anūko Romo Zei­derio ir jo žmonos, gyvena ir dabar. Rytą Stanislovas užkuria pečių, Stefanija eina palesinti vištų. Tai ir visas jų darbas. Kai 90-metis ant nosies, labai nepašokinėsi. Užtat jaučiasi, kaip sako patys, tarytum tikri ponai.

„Iš tos baisiosios mano tremties buvo vienas labai geras dalykas. Aš ten sutikau Stanislovą“, – prisipažįsta Ste­fanija, o Stanislovas tyli ir santūriai šypsosi.

Atgal į kaimą

„Obelyne labai darbštūs vaikai. O jeigu darbštūs vaikai, darbštūs ir jų tėvai“, – tvirtina Ona Sungailienė.

Vaikai į Sungailų ūkį kiekvieną vasarą per atostogas ateina skinti šilauogių. Ne tik iš Obelyno, bet ir iš Varsėdžių, Kiaukų, kartais ir iš Šilalės.

Sungailai iš miesto patraukė į kaimą ir dar tik ketvirti metai gyvena Obelyne. Nors šilauoges pradėjo auginti anksčiau, dar gyvendami Kaune.

„Gedeminas tarnavo karo aviacijos inžinieriumi, ėmė artėti pensija. Tuo metu užėjo pensijų fondų mada, visi buvo agituojami investuoti į tuos fondus. O mes investavome į kaimą. Manau, nepralošėme“, – neabejoja Ona.

Ji, kaip pati sako, gimė ir augo ant asfalto Šilalės vidu­ryje. Obelynas – jos tėvų Au­rylų tėviškė. O ir jie į senelių ūkį grįžo, kai mieste nebeliko darbo. Tikras kaimietis tik Gedeminas, jis – nuo Vytogalos, bet ir Kaune dirbdamas, per atostogas parvažiuodavo į gimtinę, kaimynams kombainu kuldavo javus. Žemės ūkis jam nebuvo jokia naujiena. Naujiena tik augalai, kurių ėmėsi.

Dabar Sungailai augina ne tik šilauoges, bet ir braškes, smidrus, kuriuos dar vadi­na šparagais, pas juos galima nusipirkti ruginių, kvietinių, speltos miltų ir net speltos makaronų.

„Viskas radosi žingsnis po žingsnio. Gyvendami Kaune ir važinėdami į Obelyną, gyvulių laikyti negalėjome. Ėmėmės šilauogių. O kai pradėjome auginti braškes, prireikė šiaudų joms dangstyti. Vadinasi, reikia auginti javus“, – pradžią prisimena G. Sungaila. 

O kodėl būtent speltą?

„Spelta nėra derlingas, užtat brangesnis augalas. Iš tiesų tai laukiniai kviečiai, vieni seniausių grūdinių augalų. Speltų grūdai yra padengti žiedažvyniais, kurie natūraliai apsaugo grūdus nuo ligų ir kenkėjų, todėl jų apsaugai nereikalingi pesticidai, jų net neverta tręšti, nes tręšiamų derlingumas nelabai padidės. Tai jau sveikuolių maistas“, – paaiškina Ona ir patikslina, jog spelta labai tinka alergiškiems žmonėms, tiems, kurie netoleruoja paprastų miltų.

Atrodė, kad su 30 hektarų žemės vien grūdais Sungailai neišgyvens. Bet jie išgyvena!

„Parduodami grūdus, būtume taip pat diskriminuojami, kaip ir visi smulkieji ūkininkai. Todėl mums prireikė savo malūno ir makaronų mašinos. Pardavę miltus, grūdų kainą pakeliame tris kartus, o pagaminę makaronus – jau keturis“, – atskleidžia Gedeminas verslo paslaptis. 

Ir niekada nesigailėjo, palikę Kauną? Nekyla minties vėl traukti į miestą?

Pasirodo, namą Kaune jau pardavė.

Ona vedasi į makaronų cechą, kur ji svarbiausia šeimininkė.

Kodėl speltos makaronai pil­ki? Juk esame įpratę pirkti bal­tus? 

„Kartais to klausia ir pirkėjai. Jei plikytume miltus, balintume vandenilio peroksidu, ir mūsų makaronai būtų bal­ti. Tačiau jie nebūtų sveiki“, – juokiasi siuvimo technologė O. Sungailienė, Obelyne tapusi ūkininke ir makaronų gamintoja.

Petras DARGIS

AUTORIAUS nuotr.