Ašaromis kaupiasi tėviškas švelnumas

Jis šykšti parodyti savo gerumą, dangsto emocijas, nežeria švelnių žodžių. Santūrus, kantrus, atsakingas ir tvirtas – toks yra tikras Tėvas, visos šeimos užuovėja, atrama šeimos Motinai, vaikų gerovės garantas, jų tiltas į gyvenimą.

Juozo ir Stanislavos Krasauskų, gyvenančių Vinginin­kuose, namuose ateinantį sekmadienį bus didelis sujudimas – po daugelio metų susirinks visa gausi šeimyna: penki vaikai su antrosiomis pusėmis bei dešimt anūkų. Pargrįš iš užsienio, atvažiuos iš kaimyninio rajono ir vietiniai. „Pasakiau, kad šiemet, per Tėvo dieną, turite suvažiuoti visi!“ - prisipažino Stanislava, atrodo, visai netikėtai sugraudinusi savo vyrą. Beje, kalbos apie vaikus graudino jį ne kartą...

„Bene paveiksluosit Juo­zą?“ - paklausė Krasauskų kie­me sutikta moteris, matyt, kaimynė. Sužinojusi, jog taip, širdingai apsidžiaugė: „Tai ge­rai, toks puikus žmogus“. Tuo nė netenka abejoti. juo labiau - tvarkingi namai, įvairiausi ūkiniai pastatai, šiltnamiai, didžiulis, visko turtingas kiemas rodo, jog čia gyvena tradicinė lietuviška šeima: darbšti, sutarianti, vieninga. Tad nė kiek nenuostabu, o ir labai puiku, kad joje užaugo dori vaikai.

„Norėčiau savo tėveliui dabar palinkėti tik sveikatos - turtų mums jau užtenka. Dar - kad sveiki ir laimingi būtų mūsų vaikai bei anūkai. Juk jei vaikui blogai, tėvams širdis iš skausmo plyšta“, - linki savo vaikų tėvui Stanislava, ir abu nutyla įkvėpti oro...

Juozas su Stanislava kartu jau 43-eji metai. Abu pripažįsta, jog gyvenime buvo įvairių spalvų, bet juoda anaiptol netapo dominuojanti. Grei­čiau atvirkščiai - vyravo šviesios spalvos.

„O ko daugiau tėvui berei­kia: namą pastatė, medį pasodino ir net du sūnus užaugino. Padarė viską, dėl ko vyro gyvenimas, kaip sakoma, yra pilnavertis“, - giria saviškį žmo­na.

Iš Žadeikių kilęs Juozas Sta­nislavą nusižiūrėjo melio­ruodamas laukus. Jie dirbę prie Vingininkų, Stasikės ma­ma, labai gera gaspadinė, jiems valgį virdavusi. Taip jau­nuoliai susipažino, ir pen­keriais metais vyresnis berniokas nebepaleido jam patikusios merginos, kuriai buvo vos aštuoniolika.

Pas Juozo tėvus jauna šeima po vestuvių ilgai neištempė. Paskui gyveno ir Grimzduose, ir Teneniuose, galiausiai - Bir­žų Lauke. Tada ir nutarė statytis namą Vin­gininkuose. Juo labiau, kad Juozas iš savo tėvo palikiman buvo gavęs polinkį medžio darbams. Tad ketvirtaisiais metais nuo statybų pradžios įsikūrė dideliame mūriniame name su rūsiais ir „viškumi“.

Juozas, kaip puikus mechanizatorius („Iš garbės lentos kolūkyje niekada „neišlipdavo“, - įsiterpia Stanislava), ko­­lūkyje dirbo pačiais mo­der­niausiais tuo laiku trakto­riais. kol kartą nutiko bėda: užsifiksavus priekabai, traktorius nuslydo į griovį ir vertėsi. Po sudėtingos galvos operacijos vyras su technika atsisveikino ir pradėjo dirbti staliumi.

„Aš visą gyvenimą daugiau darbuose praleidau - reikėjo uždirbti pinigų šeimynai. Žmona vaikus augino, prižiūrėjo, triūsė po namus“, - neįvar­dija didelio savo nuopelno auklėjant vaikus Juozas. Stanislava, kai šie paūgėjo, sako surinkusi aštuonerius metus stažo.

Krasauskų virtuvė - didelė, erdvi, ir stalai stovi bent keli, kad, susirinkus gausesniam būriui šeimynykščių, laisvai su­sėstų. Jauniausiosios dukters Vaidos vyras Mantas, anot mamos, auksinių rankų meistras, padarė modernų remontą, daug kas yra atlikta ir paties Juozo. Namai blizga tvarka bei švara, juose jauku ir šviesu. Kartu su tėvais gyvena sūnus Žydrūnas su šeima. Marti Rita, anytos džiaugsmui, - puiki šeimininkė, anūkės Goda ir Gabija lanko mokyklą Šilalėje. Žydrūnas, uždarbiavęs ir Portugalijoje, ir Ispa­nijoje, galiausiai liko gimtinėje, dirba vietiniame autoservise, mašinas, sako, pažįsta, kaip penkis savo pirštus. Vyriausioji Giedrė gyvena Tauragės rajone, Balt­rušaičiuose, tačiau už­darbiau­ja Škotijoje. Jiedu su vyru Al­giu užaugino Raimondą ir Edviną. Raimondos vestuvės numatytos jau rugpjūčio mėnesį. Edvinas mokosi ir dirba Klaipėdoje, anot močiutės, turi merginą, tad „irgi kažin kiek vienas betrauks“. Sandra įsikūrusi Tauragėje, augina sūnus Deividą ir Kristupą. Pasak tėvų, nors su vyru Nerijumi yra išsiskyrę, šis buvusia šeima rūpinasi, bendrauja su vaikais. Stanislava stebisi, jog taip galima sutarti po skyrybų, juk paprastai girdime visai priešingas istorijas... Jauniausioji Vaida gyvena šalia Giedrės, dabar yra išvažiavusi uždarbiauti į Daniją. Jiedu su Mantu augina dukteris Faustą ir Estelą. Vidas Anglijoje - jau vienuolika metų. Ten būdamas susipažino su marijampoliete Svajūne, augina porikę: Mią ir Robertą. Po nemažai kartu pragyventų metų Vidas su Svajūne santuoką įregistruos jau šią liepą. Tėvai nori, kad ir jų vestuvėse dalyvautų visi šeimos nariai.

Anot Stanislavos, keturiems vaikams jiedu su tėvu kėlė vestuves. Mat yra didelė Juozo „meistrinė“, išnešus keletą „staliarystės“ prietaisų, vietos - užtektinai. Tačiau dabar, svarsto tė­vai, gal ir nebemadinga namuose vestuves šokti, tad pokylis numatytas Vingininkų bendruomenės pastate.

„Prislėgsiu sūrių, parūkysiu, Sandra pyragų prikeps - labai gardūs jai išeina, dar ko nors. Ką turėsime, tuo prisidėsime“, - gal kiek ir nelinksmai dėl to, kad paskutiniam vaikui ne jiedu su tėvu kels vestuves, kalba mama.

Juozas su Stanislava visada vertėsi ūkiškai. Turi apie aštuonis hektarus žemės, miško. Dar laiko keturias karves, bet dvi žada parduoti, nes, kai taip numušė pieno kainas, nebeapsimoka. Anksčiau, sako, turėję ir kiaulių (dabar irgi sugriežtino sąlygas), įvairiausių paukščių - apie tris šimtus! Ir dabar jų - pilni aptvarai, o dar 12 vištų peri, ir nežinia kiek ir kokių paukščių šeimyna vėl padaugės!

„Kaip atsikeliame nuo penkių ryto, taip ir „šiūruojame“. Bet ir gerai, kad darbo yra. Įpratusiam dirbti dykai sėdėti būtų peilis. Nors paskauda tai rankos, tai kojos, tačiau visko mesti nenorime.

Va, pažiūrėkite: vietos kieme - užtektinai. Mantas įrengė sūpynes, namelį mažiesiems. Atvažiuoja anūkai - kaip jie mėgsta čia pasiausti! O matytumėte, kaip greitai jie, tarsi skruzdėliukai, po pliauską malkas malkinėn suneša!.. Sodyba didelė, statinių daug, ganykla gyvuliams - prie pat namų. Gyvenk ir norėk. Tik sveikatos vis mažiau. Bet viskas liks vaikams. Nenorėtume, jog kada nors sodybą parduotų...“ - kol Juozas pozavo prieš fotoaparatą, vedžiodama po kiemą, kalbėjo Stanislava.

O Juozas, palinkėjus gražios Tėvo dienos mylimų vaikų bei anūkų rate, vėl sumirksi paraudusiomis akimis: „Graudoka bus...“

Eugenija BUDRIENĖ

Algimanto AMBROZOS nuotr.