Kovo 11-osios pamąstymai: apie meilę Lietuvai ir jos meilę mums
Visai neseniai populiarus internetinis žinių portalas paskelbė liūdną žinią: lietuvių tauta išnyks jau po 200 metų. Esą mokslininkai paskaičiavo, jog jei artimiausiu metu neįvyks esminių pokyčių, grėsmingas gyventojų skaičiaus mažėjimas prives Lietuvą prie visiško išnykimo. Ką tuomet daryti? Kaip padėti tautai? Kaip išsaugoti valstybę?
Kalbų, pamąstymų bei diskusijų apie patriotizmą, Lietuvos valdymą, šalies perspektyvas padaugėja prieš kiekvieną valstybinę šventę. Kasmet, artėjant Vasario 16-ajai, Kovo 11-ajai, karaliaus Mindaugo karūnavimo dienai, politikai pažeria hiperbolizuotų minčių, bet dažniausiai tai ir lieka tik mintimis bei skambiomis kalbomis.
„Patriotais negimstama. Tik valstybės pastangos, nukreiptos į Lietuvos vaikų protus, širdis ir sielas, padaro juos lietuvių tautos dukromis bei sūnumis. Jei tokių pastangų nėra, savo vaikus atiduodame kitoms kalboms, kitų spalvų vėliavoms ir kitais garbės ženklais pažymėtoms šalims“, - yra pasakęs muziejininkas, etninės kultūros globos tarybos narys, tautinių žinių bei gyvenimo būdo portalo Alkas.lt įkūrėjas ir vyriausiasis redaktorius Jonas Vaiškūnas.
O ką apie tai mano šilališkiai? Ką jiems reiškia Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo diena ir Lietuva?
Adelė Gumuliauskaitė, ikimokyklinio ugdymo pedagogė:
„Dirbu mokykloje ir pastebiu, kad jaunimas nebenori nieko mokytis, išskyrus anglų kalbą, nes iš karto po mokslų dauguma jų žada emigruoti. Tai - pagrindinis tikslas. Tikrai nemažai yra tokių, kurių broliai, seserys jau dirba ir gyvena užsienyje. Todėl jie, net nesvarstę kitokių alternatyvų, po mokyklos išsyk dums pas juos, nes ten, jaunuolių manymu, kaipmat pasiseks. Tačiau nepagalvoja, kas bus, jei nepasiseks? Ir kas atsitiks, jeigu visi jauni žmonės išvažiuos? Neslėpsiu, aš ir pati dirbau užsienyje, esu ne vieną vasarą pardavusi, bet išvykdavau tik keliems mėnesiams. Užsienyje gyventi nenoriu. Nes būdamas ten, pamiršti net gimtąją kalbą. Rodos, pagyvenau svetur porą mėnesių, o grįžusi į Lietuvą pradėjau atsakinėti angliškai... Aišku, jauni žmonės galvoja apie pinigus. Mūsų atlyginimai yra maži, o kainos - aukštos. Kaip Lietuvoje įsitvirtinti jaunoms šeimoms? Jeigu nori gerai gyventi, nors vienas turi dirbti užsienyje, nes iš lietuviškų algų sunku verstis. Nebent moki „prasisukti“ papildomai...
Aš gimiau jau Nepriklausomojoje Lietuvoje, todėl sudėtinga palyginti ją su ankstesne. Tačiau buvusi santvarka palietė ir mano šeimą. Močiutė ir tėtis – tremtiniai. Nepaisant to, anuomet visi turėjo darbus. O dabar, net ir įgijęs gerą specialybę, esi priverstas sėdėti dykas. Pati pradėjau jau trečias studijas, esu dirbusi ne viename darbe. Tačiau matant, kaip kiti, net nebaigę mokslų, ir be specialybės uždirba daug geriau, motyvacija krenta...“
Alvyra ir Juozas Skrodeniai, pensininkai:
„Kovo 11-oji mums – didelė šventė, visąlaik prie namų iškeliame vėliavą. Atsimename, tą dieną 1990-aisiais visi žmonės džiaugėsi, buvo be galo laimingi. Juk pagaliau pasiekėme Laisvę! Anksčiau į darbą eidavai nuo nakties iki nakties, net sekmadieniais - visokių brigadininkų kolūkiuose pasitaikydavo. Kai paskelbė Nepriklausomybę, atgavome žemes, galėjome tvarkytis, kaip patys norėjome.
Esame laisvi žmonės, dabar gyvename daug geriau nei tada. Mama yra pasakojusi, kaip sunku anuomet buvo - vos turėdavome ką pavalgyti. Kolūkis paskutinę žmogaus karvutę paimdavo...
Ir šiandien kai kas skundžiasi, kad blogai, dejuoja, jog valdžia skriaudžia, nemoka orių pensijų, atlyginimų. Tačiau reikia suprasti, kad galbūt nėra iš kur paimti tų pinigų. Žinoma, jų trūksta, bet juk taip paprastai nepaimsi popieriaus ir jų neprispausdinsi.
Ko palinkėtume Lietuvai? Svarbiausia, kad nebūtų karo. Pabėgėlių antplūdis nėra pats baisiausias dalykas, tik, mūsų nuomone, reikia atskirti, kurie iš jų yra geri, o kurie tik ieško naudos. Tvarkingą nuskriaustą šeimą netgi pas save priimtume. Juk jei užeitų karas, ir mums patiems tektų bėgti, norėtume, jog kas nors priglaustų...“
Juozas Petkus, laisvės gynėjas, Sausio 13-ąją saugojo Seimą:
„Niekada nesusimąsčiau, kad kas nors gali užduoti tokį klausimą - ar man svarbi Kovo 11-oji. Be abejo, svarbi! Kai buvau jaunas, nedrįsau nė pasvajoti, jog kada nors Lietuva bus Nepriklausoma, laisvai švęsime ne tik Vasario 16-ąją, bet ir Kovo 11-ąją.
Nors daug kas vylėsi, kad sulauks Laisvos Lietuvos, aš per Sausio 13-osios įvykius jau buvau pasiruošęs mirti ir netikėjau, jog pagaliau iškovosime Laisvę. Tegalvojau, kad padėsime šiokius tokius pamatus ateičiai...
Ar už tokią Lietuvą kovojome? Žmogus yra toks sutvėrimas, kuriam niekada nebus gerai. Jeigu jis būtų viskuo patenkintas, sustotų žmonijos progresas. Kaip ir sakiau, netikėjau, jog sulauksime visiškos Laisvės, būsime NATO, Europos Sąjungos nariai, tad dabartinė Lietuva mano lūkesčius viršijo dvigubai. Ką čia dvigubai, daugybę kartų viršijo! Aišku, susiduriame ir su tokiomis problemomis, apie kurias tada niekas negalvojo. Aš apie savo tautą buvau geresnės nuomonės. Maniau, kad, jei galėsime rinktis, tai iš „mėsos bliūdo“ sugebėsime išsirinkti skanų kasnį, o ne veršio uodegą...“
Dovilė Račkauskaitė, Laukuvos Norberto Vėliaus gimnazijos mokinių prezidentė:
„Man Lietuva yra mano gimtieji namai, Tėvynė, kurioje aš užaugau ir kurioje norėčiau praleisti visą gyvenimą. Lietuvos Nepriklausomybė reiškia daug, juk jos dėka mes esame laisvi. O sunkiai iškovota Laisvė tik parodo, jog esame didi šalis. Už mūsų Laisvą Lietuvą turime būti dėkingi žmonėms, kurie ėjo ir ją apgynė, nebijojo nieko, stengėsi dėl mūsų visų!
Mano nuomone, patriotizmas jaunimui nebėra vertybė. Anksčiau, kai žmonės buvo prispausti, kai viskas buvo susovietinta, daugelis, slėpdami patriotiškumą savyje, jį puoselėjo, šventai tikėdami, kad Lietuva bus laisva. Tai ir paskatino kovoti. Šių laikų jaunimas nėra to patyręs, nes jau gimė, auga ir gyvena Laisvoje šalyje.
Kovo 11-toji - Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo diena - yra mūsų visų, Lietuvos piliečių, šventė. Jei nebūtume ištrūkę iš sovietų pančių, manau, šiandien mes jau vadintumėmės nebe lietuviais...
Bet jeigu nevertinsime savosios Tėvynės, jei dauguma jaunimo emigruos į užsienio šalis, po daugelio metų lietuvių tauta, ko gero, gali atsidurti prie išnykimo ribos. Tačiau aš noriu tikėti, jog padarysime viską, kad Lietuva niekada neišnyktų iš pasaulio žemėlapio.
Ir valdžia turėtų atsižvelgti į emigrantus. Juk dėl ko žmonės taip važiuoja iš Lietuvos? Ogi dėl to, kad jiems sunku išgyventi! Valdžia privalo tai suprasti ir pasistengti, jog Lietuvoje būtų gera ir niekam niekada nesinorėtų jos palikti“.