Laukuvoje – pasaulio dėmesį atkreipusi istorija

Spalio gale Laukuvoje ir Šilalėje lankėsi Seimo Laisvės ko­vų ir valstybės is­torinės atminties komisija. Vizito tiks­las – apžiūrėti ir pasitarti, kaip atverti visuomenei namus, kuriuose paskutinius 15 metų praleido tremtinė gy­dy­toja Dalia Grinkevičiūtė, pasaulį sudrebinusi savo knyga „Lietuviai prie Laptevų jūros“. Sodyba apleista, o Da­lios buvimą joje primena tik ošiantys beržai ir kukli len­ta ant vis labiau krypstančio na­melio.

Ir obuolys iš sodo eksponatas

Grįžusi iš Laukuvos, Seimo Laisvės kovų ir valstybės isto­ri­nės atminties komisijos pirmininkė Paulė Kuzminskienė pripažino, jog niekas geriau neatskleis D. Grinkevičiūtės gyvenimo tragedijos, nei ta vie­ta, kur dar likę ją primenantys daiktai. Atkreipti dėmesį į šią istorinę vietą Seimo narę paskatino spalio pradžioje viešojoje erdvėje pasirodę istoriko, humanitarinių mokslų daktaro Zigmo Vitkaus pamąstymai po apsilankymo Laukuvoje.

Istoriką nustebino kontrastas tarp neįtikėtino didumo, rū­mams prilygstančių mažo mies­telio kultūros namų ir visiškai pamiršto, likimo valiai palikto unikalios istorinės atminties D. Grinkevičiūtės namelio, taip ir netapusio muziejumi. Dar ne taip seniai ten veikusi ekspozicija pergabenta į Šilalės Vlado Statkevičiaus muziejų, todėl prie namo liko tik atminimo lenta bei Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro parengtas stendas. Dabar į buvusį bebaimės tremtinės gyvenimą pažvelgti ga­lima nebent pro apmūsiju­sio lango stiklą.

P. Kuzminskienė pripažino, kad namo būklė „kukli“, o viduje vaizdas liūdnas. Komisijai lankantis Laukuvoje, kilo grėsmė, jog pastato net nebus galima apžiūrėti, nes niekaip nepavyko uždegti šviesos.

„Patalpos nėra apleistos, seniūnija jas, matyt, prižiūri, bet to tikrai negana. Šalta, drėgna, dėl to ekspozicija tokiose patalpose net negali būti, todėl Daliai priklausę daiktai išvežti saugoti į muziejų. Istorija labai įdomi, tačiau ji visiškai neišnaudojama ir nepapasakojama toje unikalioje vietoje, kurioje tebejaučiama tremtinės dvasia. Turime pasitarti, kaip šią vietą paversti lankytina, pasakojančia, įkvepiančia, ir rasti būdą šiuolaikiškai pateikti skaudžią mūsų tautos istoriją“, – komisijos nariams sakė P. Kuzminskienė.

Nuotoliniame komisijos po­­sė­dyje dalyvavęs istorikas Z. Vitkus pastebėjo, jog daug ką bū­tų galima padaryti ir be didelių investicijų, jei atsirastų, kas pradėtų tvarkyti sodą, beržyną,  kurį sodino gydytoja, sodybos aplinką.

„Tai gali atrodyti nesvarbu, bet atsikandęs obuolio nuo Dalios sodinto medžio, nori nenori susisieji su tuo, ką buvai skaitęs – ir tai jau yra eksponatai“, – įsitikinęs Z. Vitkus.

Išsaugojo šeštojo dešimtmečio dvasią

Daug naujos informacijos Lais­vės kovų ir valstybės istorinės atminties komisijos nariams su­teikė vertėja Vytenė Saunoriūtė-Muschick. Ji yra mokytojos Aldonos Šulskytės, savo kuk­liame kambarėlyje priglaudusios D. Grinkevičiūtę, dukterė­čia, todėl dažnai lankydavosi mė­lynajame namelyje ir matė, kaip abi moterys gyvena. V. Saunoriūtė-Muschick kol kas vienintelė rūpinasi D. Grinkevičiūtės atminimo įamžinimu ir jos kūrybos sklaida pasaulyje.

Moteris patvirtino, kad ir ber­žai, ir daugelis obelų sode tik­rai yra pasodintos pačios D. Grin­kevičiūtės, labai mėgusios „mičiurininkystę“.

„Ji tame sode praleido 15 me­tų, sodino ir skiepijo laukines obelis. Viena kriaušaitė pavadinta „Vytenės“ var­du. Kiekvienas augalas ten turėjo savo vardą ir buvo labai mylimas – man smagu, kad Z. Vitkus tai pajuto. Dalios buitis buvo skurdi, kukli ir paprasta. Kai D. Grinkevičiūtė 1987 m. per Kalėdas mirė, mano teta „įšaldė“ tą erdvę ir laiką: pati persikraustė gyventi į virtuvę, o kambaryje įrengė D. Grinkevičiūtės ekspoziciją, kurioje buvo išsaugota šeš­to – septinto dešimtmečio atmosfera. Abi jos skurdžiai gyveno ir nelabai ką keitė“, – pasakojo V. Saunoriūtė-Muschick. Apie laukuviškių mylimą gydytoją ji rašė prisiminimų knygoje „Dangus niekada nėra tuščias“.

Pasak V. Saunoriūtės-Muschick, namas, kuriame gyveno jos teta su D. Grinkevičiūte, priklausė tremtinių Milių šeimai, todėl 2008 m. A. Šulskytei mirus, jį perėmė Šilalės savivaldybė. Fotografė Joana Deltuvaitė užfiksavo tuo metu buvusią aplinką, išsaugotus gydytojos daiktelius. Išlikusios nuot­raukos leistų atkurti eks­poziciją. Tereikia noro.

„Dabar svarbiausia, kad tas na­melis negriūtų: stogą, laiptus reikia bent primityviai palopy­ti“, – sa­kė V. Saunoriūtė-Muschick.

Kad D. Grinkevičiūtės atminimo įamžinimo nebegalima atidėti vėlesniam laikui, pripažino ir Seimo narys Jonas Gudauskas, padėjęs surengti komisijai išvyką į Laukuvą. Pasak J. Gudausko, visada yra šimtas darbų, kurie atrodo svarbesni, tačiau Šilalės savivaldybė padarė tiek, kiek įstengė – perėmė namelį, muziejuje veikia ekspozicija, yra parengtas investicinis projektas.

„Dabar pribrendo sprendimas atverti D. Grinkevičiūtės namus visuomenei, gyvai pristatyti bebaimės gydytojos gyvenimo istoriją kartu su Laukuvos istorija, kuri taip pat yra turtinga. Tikiuosi, kad komisijos apsilankymas taps postūmiu imtis to, ko mes nepadarėme ar nesugebėjome padary­ti“, – teigė J. Gudauskas.

Laukuvoje – „Pasaulio atmintis“

Vertėja V. Saunoriūtė-Muschick pastebėjo, jog D. Grinke­vičiūtė, kurios apybraiža „Lietuviai prie Laptevų jūros“ įt­raukta į mokyklines programas, pasaulyje yra geriau ži­no­ma, nei Lietuvoje. Tremtinės­ kny­gas V. Saunoriūtė-Muschick išvertė ne tik į vokiečių kalbą, bet ir į dar kelias, rūpinasi jos kūrybos sklaida užsienyje.

„Užsienyje D. Grinkevičiūtė yra žinoma ir atstovauja Lietuvai: jos knygos išverstos į vienuolika kalbų. Tremties atsi­mi­­nimai neseniai pristatyti Ser­bi­joje, labai svarbiame tarptautiniame festiva­lyje. Prieš kelias die­nas D. Grinkevičiūtės knygos vertimu susidomėjo Is­landijos universitetas. In­te­r­netinės prekybos platformo­je „Amazon“ knygą nusipirkę vokiečiai rašo geriausius ko­­mentarus. Jie įsitikinę, jog toks kūrinys turėtų bū­ti analizuojamas mokyklose, nes tai mums visiems svarbi literatūra, istorijos liudijimas“, – tikino V. Saunoriūtė-Muschick.

Daugiau nei 40 metų Kaune po bijūno krūmu stiklainyje užkastus ir tik 1991-aisiais atsitiktinai rastus D. Grinkevičiūtės užrašus šiemet UNESCO komisija Lietuvoje pripažino nacionalinės reikšmės dokumentu ir įtraukė į Lietuvos nacionalinį registrą „Pasaulio atmintis“.

„Turėtume didžiuotis, kad iš viso toks šaltinis išliko, kad jis yra ir netgi galima jį pamatyti – rankraštis šiuo metu eksponuojamas Lietuvos Nacionaliniame muziejuje. Mes Lietuvoje apie tai per mažai žinome. Užsienyje gydytoja Dalia yra Lietuvos ambasadorė, tai norėtųsi, jog ir pas mus nebūtų pelėne“, – Laisvės kovų ir valstybės istorinės atminties komisijos nariams sakė V. Saunoriūtė-Muschick.

Siūlo pradėti nuo koncepcijos

Nuotolinis Laisvės kovų ir val­s­tybės istorinės atminties ko­­misijos posėdis tiesiogiai bu­vo transliuojamas iš Šilalės Vla­do Statkevičiaus muziejuje įreng­to memorialinio D. Grinkevičiūtės kambario, o ekspozicijų salėje per Seimo nario Valdo Rakučio telefoną, padėtą ant šiaudinio avilio, jį stebėjo nemažas būrelis dalyvių. Kartu su komisija į Laukuvą atvyko Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos centro Memoria­linio departamento direktorė Gintarė Jakubonienė bei Memorialinio meno ir ekspertizės skyriaus vyriausioji specialistė Rima Gudelytė, Vyriausybės kanceliarijos Viešojo valdymo grupės patarėja Diana Varnaitė, Politinių kalinių ir tremtinių sąjungos Šilalės skyriaus vadovai, Šilalės savivaldybės tarybos nariai. Laisvės kovų ir valstybės istorinės atminties komisijos patarėja Danguolė Stonytė juokavo, jog „konferencija prie avilio“ jai primena „Laisvės radijo“ transliacijas soviet­mečiu.

Seimo narys V. Rakutis pripažino, kad Laukuvoje, siaučiant vėjui, buvo labai geros sąlygos mąstyti. Karo istorikas siūlė pirmiausia parengti koncepciją, kaip, atsiremiant į D. Grinkevičiūtės gyvenimą bei kūrybą, pristatyti visuomenei komunizmo nusikaltimus ir Laukuvą, kurios istorija taip pat turtinga: netoli yra laisvės kovotojų Kentrų namelis, o bažnyčios šventoriuje palaidotas prelatas Antanas Rubšys, kuris yra išvertęs į lietuvių kalbą Bib­liją – il­gą laiką tas vertimas buvo pag­rindinis ir svarbiausias.

V. Rakutis siūlo koncepcijoje numatyti bent vieną metinį renginį, kuris sudomintų daug žmonių bei paskatintų turistų srautą į Laukuvą.

„Tam nereikia labai daug pi­nigų, bet reikia laiko, todėl būtų gerai pradėti kaip įmanoma greičiau. Turint koncepciją su parengtais turistiniais maršru­tais, bus aiškiau, jog reikia skir­ti finansavimą, ir lengviau įžvelgti, kaip tai svarbu mūsų valstybei“, – sakė istorikas.

Prisidėti rengiant muziejaus koncepciją, pažadėjo ir Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro Memorialinio departamento direktorė G. Jakubonienė, nebe­delsti su būsimo muziejaus na­melio remonto projektu ragino Vyriausybės kanceliarijos Viešojo valdymo grupės patarėja D. Varnaitė.

Komisijos pirmininkė P. Kuzminskienė tvirtino nekaltinanti Šilalės savivaldybės, jog ši kaž­ko nepadarė, nes pradžia yra, namelis išsaugotas ir prižiūrimas. Tačiau yra daugybė pa­prastų dalykų, kuriuos būtų ga­lima padaryti net ir be didelių lėšų, ir tai, Seimo narės nuomone, veiktų geriau, nei koks nors paminklas tremtinei.

„Namuose galima atkurti labai daug istorinių dalykų – ir per beržą, ir per obelis, ir per išlikusius daiktus, kuklų kambarį. Matome, kad D. Grinkevičiūtė yra ne tik Laukuvos, Šilalės, bet ir pasaulio žmogus – jos pasakojimai skamba įvairiomis kalbomis, kai kurie apie tremtį sužinojo tik perskaitę jos atsiminimus. Turime daugiau pasakoti tokių istorijų, jog geriau suprastume, ką mūsų tautai teko išgyventi. Taip pat ir parodytume pasauliui, kokie stip­rūs ir drąsūs buvo Lietuvos žmonės, kad visa tai atlaikė ir sugebėjo atkurti nepriklausomą Lietuvos valstybę“, – sakė P. Kuzminskienė.

Laisvės kovų ir valstybės istorinės atminties išsaugojimo ko­misija sutarė ieškoti būdų, kaip pasirūpinti D. Grinkevičiūtės at­minimo įamžinimu – parengs kreipimąsi į Vyriausybę ir Šilalės savivaldybę. Gerai būtų, kad tuo rūpestis nepasibaigtų. Tuo labiau, jog kitais metais minėsime D. Grinkevičiūtės 95-ąsias gimimo metines.

Daiva BARTKIENĖ

AUTORĖS nuotr.