„Tik grįžęs iš ten suvoki, kaip gerai mes gyvename..."
Prie žinomos aktorės, skaitovės, renginių vedėjos ir Klaipėdos universiteto dėstytojos docentės Virginijos KOCHANSKYTĖS veiklos būtina pridėti dar vieną labai svarbią pareigą – UNICEF geros valios ambasadorė. Apie šios tarptautinės organizacijos darbus bei planus, susijusius ir su Šilalės rajonu, rašėme praėjusiame numeryje. Šį kartą apie tai, ką patyrė dalyvaudama UNICEF veikloje, jos rengtose misijose, „Šilalės artojo“ skaitytojams pasakoja pati ambasadorė.
Pirmoji išvyka – į Kambodžą
„2005-aisiais, baigusi aukštąją mokyklą ir būdama vos 25-erių, dabartinė Lietuvos UNICEF vykdomoji direktorė Jovita prisiėmė kilnią misiją gelbėti pasaulio vaikus. Prisidėti ji pakvietė ir mane – pasiūlė tapti Geros valios ambasadore, savotišku organizacijos veidu. Žinoma, iš pradžių labai nustebau, pagalvojau apie didelius pinigus ir pasakiau, kad nesu turto banginis, kad galbūt jai reikėtų pasiieškoti kito žmogaus. Tai liudija, jog net nenutuokiau, kas tai yra per organizacija ir ką ji veikia.
Kodėl pasirinko mane? Jovita buvo įsitikinusi, kad Lietuvos žmonės manimi pasitiki ir kad būtent aš galiu parodyti jiems, jog UNICEF veikla yra dora, kilni, skaidri, verta pagarbos ir palaikymo. Be to, aš labai daug keliauju po Lietuvą su įvairiais renginiais, važinėju po miestus, kaimus ir galiu žmonėms skleisti šią idėją, tirpdyti tą šaltuką, skepticizmą. Pripažinkime: dar ir dabar daug kas sako, jog pirmiausia turėtume padėti saviems vaikams, o tik tada žiūrėti į pasaulį“, - apie tai, kaip tapo UNICEF Geros valios ambasadore, kalba V.Kochanskytė.
Nauja veikla prasidėjo nedrąsiai nepasižymėjo: Virginija parašydavo scenarijų, abi su Jovita surengdavo kokį nors renginį. Ir nors startas buvo kuklus, aplinkinių palaikymas po truputį augo, o po to, kai Lietuvoje apsilankė Danijos princesė ir garsus britų aktorius, Džeimso Bondo vaidmenį atlikęs Rodžeris Moor'as, kuris, kaip ir V.Kochanskytė, yra UNICEF Geros valios ambasadorius, ši veikla tapo žinoma plačiau. Tada jau ryžtasi ir pirmajai misijai į Kambodžą.
Į šią Azijos šalį kartu su V.Kochanskyte vyko dar keli žinomi Lietuvos žmonės: Marijus Mikutavičius, Jurgita Jurkutė ir Renata Šakalytė-Jakovleva. Šiandien Virginija prisipažįsta, jog tai, ką išvydo iki tol tik per filmus matytoje realybėje, ją tiesiog šokiravo. O visiškai suvokti ką patyrė, sako pajėgusi tik tuomet, kai lėktuvas nusileido Vilniuje.
„Buvo lietingas, apniukęs pavakarys, bet aš tyliai pagalvojau: kokia esu laiminga, kad gimiau šitoje šalyje, kad esu lietuvė, kad mano šalies istorija yra tokia turtinga...Mes, gyvenantieji Europoje, turime galimybes lavintis, siekti profesinių aukštumų, galime laisvai keliauti, galime naudotis informacija, kurios net neįmanoma aprėpti per visą gyvenimą...
O ten nėra net elektros. Kambodža kartu su Laosu yra dvi skurdžiausios šalys Azijoje, kur vaikų mirštamumo lygis yra vienas didžiausių regione. Kiekvieną dieną Kambodžoje miršta 100 vaikų.
Šalyje pusę metų vyrauja sausra, kitą pusmetį – liūtys. Jei kaimelyje turi bent pėdą nuosavos žemės, gali užsiauginti ryžių, vištelę, kurią galbūt parduosi turguje ir pajėgsi nusipirkti būtiniausių dalykų. Šitaip dar gali išgyventi. Bet jeigu savo žemę pardavei turtingiems vietnamiečiams ir kinams? Tampi niekas, tarnas, aptarnaujantis kitus savo žemėje, kurią taip pigiai pardavei, nes reikėjo kažkaip prasimanyti pinigų“, - apie situaciją Kambodžoje pasakoja pašnekovė.
Sukrečiantis vaizdas: žmonės neturi jėgų net atsikelti
V.Kochanskytė lankėsi ne tik šioje šalyje, bet ir Tanzanijoje, Haityje, Mozambike. Paklausta, kas labiausiai šokiravo Afrikoje, aktorė atvira:
„Baisus skurdas, badas, neviltis, anemija. Ką bekalbėti, jei žmogus neturi jėgų atsikelti? Kaip tokiam leisgyviui išgyventi?
Kambodžoje baltaodis žmogus vietiniams atrodo geras, stiprus, turtingas. Jis nėra tas, kuris varė į vergovę. O Afrikoje vietos gyventojai nuo mūsų paprasčiausiai traukdavosi. Tanzanijoje iš karto pajutome priešiškumą - vaikai nebėgo mūsų link, nebent juos privilioji saldainiais. Ir suaugę žiūri iš tolo. Suprantama: baltasis daug metų šioje šalyje buvo tas pavergėjas“.
Tačiau aktorei ir jos bendraminčiams pavyko sugriauti ten vyraujantį stereotipą, kad baltas žmogus – blogas. O ir afrikiečiai, anot Virginijos, pasirodė esantys visai kitokie nei daugelis įsivaizduoja. Per įvairias televizijos laidas ar dokumentinius filmus esame matę, jog dauguma Afrikos pusdykumių pašiūrėse gyvenančių vietinių dienas leidžia niekur neskubėdami ir nieko per daug neveikdami. Atrodytų, kad pagrindinis jų užsiėmimas – dainos, šokiai, įvairūs genties ritualai, tačiau, pasakV.Kochanskytės, iš tiesų afrikiečiai yra labai darbštūs žmonės. Nuo ankstyvo ryto iki vėlyvo vakaro, kiekvienas, kuris gali, kruta nederlingoje žemėje, bando užauginti bent kažką, ką galėtų įsidėti į burną.
„Kai atvažiuoji į mažesnius kaimelius, apie kuriuos skaitei tik vadovėliuose, šiaudinėse vos trijų kvadratinių metrų pašiūrėse randi kūdikius žindančias moteris ir aplink lankstančius mažus vaikelius, nes visi kiti dirba. Net ir toje begalinėje sausroje jie stengiasi kažką išspausti“, - prisimena misijos Afrikoje vaizdinius Virginija.
Vaiko amžių skaičiuoja ne metais, o dienomis...
Pokalbio metu aktorė prisipažino: šios kelionės jai davė nesuskaičiuojamai daug gyvenimiškos patirties ir subrandino ne vien kaip savo gimtosios valstybės, bet ir pasaulio pilietę. Skurdas, badas, ligos ir jų išsekinti žmonės padėjo suvokti, koks globalus turi būti pasaulis, kad galėtumei ne tik pats išgyventi, bet ir padėtumei tą padaryti kitiems.
„Tik dabar suvokiau, kaip gerai mes gyvename. Ir nors dažnai skundžiamės, dejuojame, kaip viskas Lietuvoje blogai, ten viskas šimtus, tūkstančius kartų blogiau. Pas mus skeptikų gausu ir tarp jaunimo. Tačiau kai su vienos Klaipėdos mokyklos mokyklos moksleiviais pasikalbėjome apie UNICEF ir jos rengiamas misijas, jie negalėjo patikėti, jog dar yra pasaulyje šalių, kuriose žmonės neturi geriamo vandens, elektros, būtiniausių medikamentų, maisto. Vaikai klausė manęs, ar filme, kurį rodėme, specialiai parinkome vargingiausius vaizdus, skurdžiausias šeimas. Deja, to, kas skaudžiausia, net negalime rodyti dėl moralinių sumetimų. Kaip gali viešai demonstruoti vaizdą, kai motinai ant rankų miršta kūdikis? Tai būtų neetiška“, - atvira pašnekovė.
O tokių vaizdų V.Kochanskytė sako mačiusi ne vieną. Daugelyje Afrikos šalių vaikų mirtingumas yra toks aukštas, kad vaiko amžius ten skaičiuojamas ne metais ir net ne mėnesiais, o dienomis. Pavyzdžiui, Tanzanijoje du iš dvylikos vaikų nesulaukia penkerių metų. O jei pavyksta pažaboti didelį mirtingumą nuo AIDS, tymų, tuberkuliozės, kitų ligų ir bado, tai vėliau dėl nepilnavertės mitybos dauguma vaikų tinkamai nebeišsivysto...
Ar Afrikos ir Lietuvos vaikai panašūs?
„Aišku, kad panašūs. Vaikai visur yra vaikai: ir žaidžia, ir siaučia. Bet tie, su kuriais susipažinau misijų metu, galbūt turi daugiau bendruomeniškumo. Pavyzdžiui, Mozambike teko susidurti su septyniolikos metų vaikinu, kuris atrodė kaip aštuonerių metų vaikas, nes tik tiek tebuvo išsivystęs. Šis jaunuolis, būdamas aštuonerių metų, palaidojo tėvą, vėliau gimdydama sesutę, mirė ir mama, tad jis liko atsakingas ne tik už save, bet ir už dvi jaunesnes seses, iš kurių viena – naujagimis. Kad išlaikytų šeimą, šis vaikas kartu su suaugusiais vyrais dirbo juodžiausius darbus, kilnojo sunkiausias plytas. Kai jo paklausiau, ar svajoja turėti savo šeimą, vesti, jis atsakė: „Aš turiu šitas mergaites išleisti į gyvenimą ir tik tuomet galėsiu galvoti, ko pats noriu“.
Tuomet man pasidarė netgi pavydu: Lietuvoje, civilizuotame pasaulyje, tikrai nerasime daug tokių pavyzdžių. Todėl norisi grįžti į tuos kaimus, būti tarp žmonių, kurie padeda vieni kitiems išgyventi. Ten nėra senatvės pensijų, pašalpų, globos namų -išgyvenimo problema yra tik tavo arba tavo artimojo.
Harvardo universiteto mokslininkų tyrimais yra nustatyta, jog žmogui didžiausią laimę teikia žmonės, esantys šalia jo. Ne turtas, ne pinigai, kurių taip visi siekia, o būtent žmogus. Ir jei civilizacija, akcentuodama individualumą, augina egoizmo slibiną, tai mes atsisakome pagrindinio, didžiausią laimę teikiančio dalyko - žmogaus, esančio šalia“, - gražia mintimi baigia pokalbį garsi aktorė.