Sovietų „dovanota“ žemė
Nuo seno žemė buvo brangiausias lietuvio turtas – mylima ir puoselėjama. Žmonės važiavo į „amerikas“, kad ten užsidirbtų dolerių, o grįžę į Lietuvą, galėtų nusipirkti žemės, kuri buvo gero gyvenimo garantija. Taip ir būtų buvę, jei ne sovietų okupacija, sumaišiusi visas vertybes. Ūkininkai, turėję daugiau žemės, buvo išbuožinti, ištremti į Sibirą. Kiti, bijodami tremties, palikdavo savo ūkį, žemę ir pasitraukdavo gyventi kitur. Jų žemė buvo atimta ir išdalinta, kaip valdžia sakė, amžinam naudojimui mažažemiams ir bežemiams. Šiems buvo suteikta viltis pradėti gyventi geriau, prasigyventi. Taip žmonės buvo supriešinti, tvyrojo nežinia.
Prasidėjo kolektyvizacija, kolūkinių gyvenviečių planavimas. Žmonės, ant kurių žemės buvo planuojama gyvenvietė, buvo nepatenkinti, siūlė namus statyti ant ratų, kad galėtų juos nusivežti, nes tikėjo, jog ši tvarka ne amžina, jog žemė bus sugrąžinta. Vieta numatytai gyvenvietei keisdavosi kas metai. Žmonės matininkams net duodavo kyšius, kad tik neplanuotų gyvenvietės ant jų žemės.
Visi iš paskutiniųjų stengėsi žemę išsaugoti. Po kelis kartus mokėjo didžiulius mokesčius, atidavė valdžiai vos ne paskutinius grūdus, bet niekas negelbėjo – kolūkiai buvo „sutverti“. Visa žemė – ir senųjų ūkininkų, ir taip iškilmingai naujakuriams atiduota „amžinam naudojimui“ – per prievartą buvo atimta bei suvisuomeninta.
Yra išlikęs rusų ir lietuvių kalbomis surašytas „Valstybinis aktas kolektyviniams ūkiams amžinai naudotis žeme Nr. 493632, išduotas 1956 m. sausio 31 d. Upynos žemės ūkio artelei“, liudijantis apie prievartą, panaudotą prieš ūkininkus. Jame rašoma: „Artelės užimamoji žemė (kaip ir visa kita žemė TSR Sąjungoje) yra visos liaudies valstybinė nuosavybė. Ji, pagal darbininkų ir valstiečių valstybės įstatymus, užtvirtinama artelei naudotis neribotam laikui, tai yra amžinai, ir negali būti nei perkama, nei parduodama, nei artelės išnuomojama. Kiekvienai artelei rajono tarybų vykdomasis komitetas išduoda žemei naudotis neribotam laikui valstybinį aktą, kuriame yra nustatomos artelės naudojamos žemės plotas ir tikslios jos ribos, tos žemės mažinti neleidžiama, leidžiama tik ją didinti – arba laisvųjų valstybinio fondo žemių sąskaita, arba pavienių valstiečių užimamų atliekamų žemių sąskaita, neleidžiant čia jokių tarpinių rėžių“. („Iš antro punkto Žemės ūkio artelės pavyzdinių įstatų, priimtų Antrojo visasąjunginio kolektyvinių ūkių Valstiečių-spartuolių suvažiavimo ir patvirtintų TSRS Liaudies Komisarų Tarybos ir VKP(b) Centro Komiteto 1935 m. vasario mėn. 17 d.“)
Šiandien iš metų atstumo galime spręsti, kas buvo padaryta geriau ar blogiau, kas nepasiteisino, kas buvo teisinga ar neteisinga. Bet dabar pagrindinis tikslas yra pasiektas – žemė grąžinta teisėtiems šeimininkams. Tik išlikę dokumentai liudija tuos negandų metus. Jauni sunkiai supranta, kas vyko tais laikais, ir tik mes, senieji, nueinanti karta, gerai suvokiame praėjusius tragiškus mūsų tautai įvykius.
Klemensas LOVČIKAS,
kraštotyrininkas
Algimanto AMBROZOS nuotr.
