Spalvinga žemaičių kalba – mūsų savasties veidrodis

Literatūrologė profesorė Viktorija Daujotytė-Pakerienė yra sakiusi: „Žemaičių žodžiais, sakiniais, tikiuosi, ir intonacijomis pasineriu į pasaulį, kurio be tos kalbos nėra ir būti negali“.

Anot Šiaulių universiteto docento dr. Juozo Pabrėžos, prie šiandienės žemaičių kalbos susiformavimo bei įsitvirtinimo labai prisidėjo XVIII–XIX a. žemaičių veikėjai. Svarbiausia XVIII a. žemaitiška knyga buvo „Žyvatas“, o XIX a. žemaitiškai rašė Dionizas Poška, Simonas Stanevičius, Simonas Daukantas, Motiejus Va­lan­čius ir kiti. Tuomet labai nedaug trūko, kad Lietuvos valstybinė bendrinė kalba būtų formuojama žemaičių kalbos pagrindu, bet vis dėlto buvo pasirinkta vakarų aukštaičių tarmė. Ir vis tik išskirtinis žemaičių tradicinės kultūros tapatumo dalykas – žemaičių kalba – išliko gyva.

Neseniai pasirodžiusią moks­lininko J. Pabrėžos knygą „Že­maičių kalba ir rašyba“ galima pavadinti žemaičių kalbos gramatika. Pasak jos auto­riaus, labai svarbus dalykas kalbai įtvirtinti ir įsitvirtinti yra jos raštas. O žemaičių ra­šybos žymių yra nuo pat Mar­tyno Mažvydo laikų, kuris ir „Katekizmą“ parašė gimtosios tarmės pagrindu.

„Profesorius Zigmas Zin­ke­vi­čius nustatė, kad Mažvydo gimtoji šnekta buvo žemaičių dūnininkų apie Žemaičių Naumiestį ir Švėkšną. Ryš­kiau­sias XVIII a. žemaitiškas tekstas buvo knyga „Žyvatas“, pa­rašyta šiaurės žemaičių kre­tingiškių tarmės pagrindu, o XIX a. pietų žemaičių tarme rašė Simonas Stanevičius, Liud­­vikas Jucevičius, Dio­ni­zas Poška. Šiau­rės žemaičių – tokie „riktingi“ žemaičiai, kaip Jurgis Pabrėža, Si­mo­nas Daukantas, Motiejus Va­lančius. XIX a. labai nedaug trūko, kad Lietuvos valstybės bendrinė kalba būtų formuojama žemaičių kalbos pag­rindu. Aišku, dėl įvairių priežasčių, tarp jų ir ekonominių, lietuvių bendrinė kalba susiformavo vakarų aukštaičių tarmės pagrindu“, – pristatydamas savo knygą, yra sakęs J. Pa­b­rėža.

Nors žemaičių kalba ir netapo lietuvių bendrinės kalbos pamatu, žemaičių rašto, kalbos poreikis išliko. Ir jau niekas nesiginčys, jog būtent žemaičių kalba, jos nuostabiosios tarmės ir spalvinga šnekta mus daro unikalius ir išskirtinius. Pavyzdžiui, niekas nepaneigs, kad ne žemaičiui sunkoka susigaudyti, kas yra „kramė“ (galva), „plonymas“ (smil­kinys), „staibis“ (blauzda), „krupis“ (rupūžė), „ašok­lis“ (raudonasis serbentas), „ni­­kis“ (užgaida), ką reiškia „ku­­šė­ti“ (krutėti, judėti), „nog­niai“ (labai, smarkiai) ir t. t.

Kalbininkai išskiria tris tar­mes – šiaurės žemaičius (dou­­nininkus), pietų žemaičius (dū­nininkus) ir vakarų (donininkus). 

„Dauguma žemaičių tarmišką kalbėseną suvokia kaip tik­rąją gimtąją kalbą. Daugeliui ji yra didžiulė vertybė“, – sako dr. J. Pabrėža. 

Anot jo, žemaičių kalbos pres­tižas stiprėja ir auga, o jaunoji Žemaitijos karta že­mai­­čių kalbą vertina palankiau nei vidurinioji. Ir sutikime – buvo laikas, kai kalbėti savo krašto kalba buvo svotiš­ka gėda, „ne prestižas“... Bet pagaliau, tikėkimės, supratome, kas esame, kur mūsų šak­nys ir savastis.

Tad kaip šnekamės mes, šilališkiai?

Šilalės rajone kalbama pietų žemaičių varniškių tarme. Pietų žemaičiai nuo kitų žemaičių skiriasi tuo, kad vietoj bendrinės kalbos ie, uo taria ilguosius balsius ī, ū: „dūk svīsta“ (duok sviesto), „vīns jūks“ (vienas juokas). 

Štai varniškiai nuo kaimyni­nių pietų žemaičių raseiniškių skiriasi bendrinės kalbos dvigarsių an, am, en, em var­tojimu – raseiniškiai taria „ranka“, „kamps“, „šventi“, „lempa“, o varniškiai – „runka“, „kumps”, „švinti“, „limpa“ (ranka, kampas, šventė, lempa). Šių dvigarsių tarimas ne tik visame varniškių plote, bet ir Šilalės šnektoje nėra vienodas. Šiaurės vakarinėje dalyje pirmieji dvigarsių nariai yra atviresni (ronka, komps, švėnti, lėmpa), pietrytinėje dalyje – siauresni (runka, kumps, švinti, limpa).

Panašiai yra ir su bendrinės kalbos ą, ę atitikmenimis – vieni šilališkiai taria „žonsis skėnst“, kiti – „žunsis skinst“ (žąsis skęs­ta). 

Vietoj bendrinės kalbos ė, o tariami ie, uo: „lieki“ (lėkė), „šuoka“ (šoko).

Nekirčiuotose galūnėse visi ilgieji balsiai tariami trumpai: „vīna” (vieną), „žmuogu“ (žmogų), „medi“ (medį), „karvi“ (karvę), „raša“ (rašo), „saki“ (sakė). Trumpieji balsiai iš nekirčiuotų galūnių dažniausiai išmetami: „vaiks /vāks“ (vaikas), „dirb“ (dirba), „tīl“ (tyli).

Trumpieji i, u šiaurės vakarinėje šilališkių dalyje platinami ir tariami ė, o, pietrytinėje tariami tik šiek tiek atviresni negu bendrinėje kalboje i, u: „lėpa/lipa“ (lipo), „kėša/kiša“ (kišo), „dognas/dugnas“ (dugnas), „gol/gul“ (guli).

Su dvibalsiais ai, ei šnektoje elgiamasi nevienodai. Va­ka­rinėje šnektos dalyje, ypač arčiau Kvėdarnos (ir Švėkš­nos), dvibalsiai vienbalsinami ne tik žodžio gale, bet ir šaknyje: „vākā“ (vaikai), „rēkalā“, (reikalai), „sakē“ (sakei), „šunātis“ (šu­nai­tis). Rytinėje dalyje jie vien­balsinami tik žodžio ga­le: „vaikā“ (vaikai), „reikalā“ (rei­kalai), „daiktā“ (daiktai).Ne­vie­nodai tariami balsiai i, u miš­riuosiuose dvigarsiuose in, im, un, um. Vienur jie ilginami ir tariama „gīnti“ (ginti), „tīnk“ (tinka), „kīmb“ (kimba), „kūn“ (ką), „tūn“ (tą), „kūmps“ (kumpas), kitur tariami trumpai: „ginti“, „tink“, „kimb“, „kun“, „tun“, „kumps“. Kartais net tas pats žmogus sako „sulinda“ (sulindo), „piningā“ (pini­gai), bet „paīmti“ (paimti), „užge­sīnti“ (užgesinti), „šīmta“ (šim­tą), „gīntīs“ (gintis). 

Bendrinės kalbos vardažodžių galūnių i, y, ė, e šilališkių tariami gana įvairiai. Nuo Žemaičių plento Varnių link dauguma žmonių beveik visais atvejais vietoj šių garsų taria i: „akis“ (akys), „duris“ (durys), „lapis“ (lapės), „vakari“ (vakare) „žvakis“ (žvakės). Šilalės link ir į pietus nuo jos dažniau tariamas e: „gelžines dures“ (geležinės durys), „žvakes“ (žvakės), „nuoses“ (nosies), „akes“ (akys) „dūbes“ (duo­bes), „miške“ (miške). 

Priebalsių vartojimu Šilalės šnekta nedaug skiriasi nuo bendrinės kalbos. Svarbesni atrodo tik du atvejai. Pirma, visi varniškiai žodžių gale daž­nai taria minkštuosius l, t: „viel“ (vėl), „gal būt“ (gal būt). Antra, priebalsius č, dž vartoja tik tam tikrais atvejais. Jie sako „paukšti“ (paukš­čio), „medi“ (medžio), „paukš­tē“ (paukščiai), „medē“ (me­džiai), „paukštems“ (paukščiams), „medems“ (medžiams), „paukštēs“ (paukščiais), „me­dēs“ (medžiais). Ki­tuo­­­­se links­niuose šių priebalsių ta­rimas nuo bendrinės kalbos nesiskiria.

Jurgita VIRŠILIENĖ

Kultūros paveldo apsaugos specialistė, Šilalės krašto Žemaičių kultūros draugijos pirmininkė

* * *

Siūlome skaitytojams kalbininko docento Jono Bukančio parengtą tekstą žemaičių kalba. Paskaitykime.

Užsispīrusi muotriška

Mūsu kaime buva tuoki bjau­ri muotriška, katra viskun darīdava atbulā. Sakīk anai darīti tāp, vuo ana vis tīk padarīs untrāp.

Vīna sīki ana nuēji pri upes skalbtīs, paslīda i nuskinda. Sulieki kaimīnā, graiba pasruoviui puo upi. Anuos vīrs irgi īška, ale paējis priš sruovi aukščiau. Žmuonis anun sarmatī:

Najūkink svieta, juk reik īškuoti pasruoviui.

Uns i saka:

Jegu ana visa gīvenima viskun dirba atbulā, tai namis­līket, ka i nuskindusi plauks pasruoviui kap visi.

Students baliuj

Puons pasivadina ī baliu studenta. Mislī, turiesma iš kuo pasijūkti. Kap visi susieda pri stala, puons padieji priš studenta kepta paršiuka i saka studentū:

Tu pradiek anun valgīti. Ale žinuok: kun tu anam darīsi, tun aš tau darīsu.

Students suprata, kad iš anuo nuor pasijūkti. Tai uns īkiša piršta paršiukū ī užpakali, ištrauki i laiža piršta.