Namai, kur su aušra nubunda geroji tėviška širdis

Degliškės kaimas jau beveik ir Laukuva – namas prie namo. Kur senesni trobesiai, mediniai, gali spręsti, kad čia gyvena vyresnės kartos žmonės. Kuris namas jau gerokai atnaujintas, jame gal jų vaikai tvarkosi, o gal ir koks naujakurys nupirkęs. Juk kaip ir miestelis, gyventi patogu: mokykla, parduotuvės, prie Žemaičių plento.

Kai žmonės parodė Romualdos ir Antano Petrauskų sodybą, iškart tapo aišku, jog čia darbščių ir tvarkingų žmonių esama, jog tvarka ir meilė grožiui juos lydi kasdien. Ne veltui sakoma, kad iš sodybos pasakysi, koks šeimininkas. O toks gaspadorius kaip An­tanas – įrodymas, kad įtaigiausias auklėjimas vaikams yra savo paties gyvenimu ir darbu rodomas pavyzdys.

Antanas su Romualda Marija, kaip švelniai ir ant­ruoju vardu žmoną pristato vyras, užaugino keturias atžalas: tris dukras ir sūnų. Gal kai kas sakys, kad per mažai, jog būtų pagerbtas laikraščio puslapiuose Tėvo dienos proga. Bet juk pagarbos vertas kiekvienas doras žmogus.

Į akis krinta nepriekaištingai tvarkoma sodyba. Tiesa, be „kalnelių“, alpinariu­mų bei kitokių ten madingų dalykų, kuriuos sukuria samdomi specialistai, bet ku­rie turbūt nėra labai mieli, nes pats prie jų neprisilieti nei svajonėmis, nei išmone, nei savo rankomis... Petrauskų kieme viskas paprasta, tačiau matyti, kad kiekviena gėlė, augalėlis yra lepinami, jiems skiriama šeimininkės širdies ir rankų šiluma.

„Mano Romualda – gėlininkė. Visą kiemą gėlynais apjuosė. Kad jai patinka – ir man malonu. Juk nevešės dilgėlės ar kiečiai, tegu gėlės žydi“, – giria žmoną Antanas.

Pats jis irgi ne iš kelmo spirtas. Štai įėjimą į kiemą puošia tikrų tikriausias bromas. Antanas sako kažkur nusižiūrėjęs ir suvirinęs iš metalo. Išėjo labai aukštas, bet čia turbūt dėl to, kad žmogus jis galvotas ir praktiškas: o kas, jei traktoriumi reiktų įvažiuoti? Taigi nepravažiuos. Bromą apsivijęs vijoklis, tad nuo pavasario iki vėlyvo rudens žaliuoja. 

Rodo Antanas ir paties suręstą pavėsinę. Sako, kaip iš­ėjo, taip, vis bus kur nuo saulės galvą pakišti.

Ką ten pavėsinę – ir namą Antanas kaip kregždė lizdą pats lipdė. Kai atsisakė iš darbo Rietavo baldų fabrike, kur abu dirbo vos susituokę ir miestelyje nuomojosi kambarius, ir grįžo į Laukuvą, buvo įsisiūbavusi melioracija. Vieną tokį melioruojamuose laukuose griauti pasmerktą namą Pet­rauskai nusipirko, išardė rąstą po rąsto, paskui parsigabeno ir vėl viską paeiliui sienosna sudėjo. Medžio darbus išmanantieji žino, kad tam reikia „dantis atkandusio” meist­ro.

„Mažiuką namuką pasistatėme. Jau buvome sulaukę pirmagimio, reikėjo savo kampo. Paskui ir daugiau atsirado, tapo ankšta, tad plėtėmės, lipdėm prie šonų. Kol vaikai augo, laisvos erdvės kaip ir nebuvo. O dabar vienudu likome, atrodo, al­di­jos, tiek nė nereikia. Bet juk nebegriausi“, – pasakoja šnekus šeimininkas.

Antanas kilęs iš Girėnų kaimo Plungės rajone. Romual­da – iš Bilionių. Kaip susipažino? Jeigu skirti vienas kitam, tai ir iš toliausių pasviečių susieina. Mat Girėnuose gyveno Romualdos dėdė, ir mergina atvažiavo pas jį pasisvečiuoti. Čia ir pasitaikė jiedu vienas kitam „ant akių“. Antanui buvo 24-eri, Romualdai – 20, kai atšoko vestuves.  Beje, Antanui vasario mėnesį suėjo septyniasdešimt.

Įsikūrus Laukuvos pašonėje, vyras įsidarbino tuometiniame tarybiniame ūkyje traktorininku. Žmona liko namuose – vaikų auginti ir savo ūkelio prižiūrėti. Moteris sako, jog negalėjo palikti vaikų vienų, o artimų žmonių čia neturėjo.

„Lengva nebuvo: per dienas traktoriumi ir pjauti, ir grėbti, ir pašarus vežti. O pareini – dar prie savo statybų triūsi. Kažin kiek neužsiplėši, nes atlyginimai nebuvo dideli, reikėjo pinigą prie pinigo spausti“, – prisimena Antanas.

Bet vos tik įsikūrusius naujakurius aplankė nelaimė – sudegė ūkinis pastatas. Kokia tai bėda, turbūt realiai supranta tik ją patyrusieji. Bet negi ilgai sriūbausi, nuo to niekas nepasikeis. Tada Antanas sako įsitikinęs, kiek daug gali žmonių gerumas.

„Labai padėjo kolūkio pirmininkas Kęstas Auškalnis, į pagalbą supuolė kaimynai. Geri žmonės, mes jiems iki šiol dėkingi“, – pasakoja Antanas.

Žmonių gerumas lydėjo ir tuomet, kai pradėjo šlubuoti sveikata. Problemų dėl širdies Antanas teigia turėjęs nuo jaunystės, dėl to ir sovietinėje armijoje netarnavo, tik kartą papuolė į apmokymus. O su metais ir širdis dėvisi. Ir atėjo laikas, kai „greitoji” ėmė vis dažniau pro tą bromą į kiemą sukti. Ir nors kokios geros bei rūpestingos buvo felčerės ir sesutės, prireikė specialistų pagalbos. Po ne vienkartinio širdies kraujagyslių stentavimo Antanui teko pasikliauti chirurgais – buvo atlikta kraujagyslių šuntavimo operacija.

„Dabar esame pensininkai ir gyvename be bėdos. Ži­no­­­ma, nebėra kaip jaunystėje... Juk ir metalas dyla, o čia žmo­gus... Romualda kiek stip­­resnė, nors ir ji dėl nuga­ros vargsta. Dar laikome porą kar­vikių dėl savęs, sūnus Žyd­rū­nas Laukuvoje gyvena, pade­da, dukra Jurgita La­bar­džiuo­se įsikūrusi“, – giriasi rūpestingomis atžalomis Pet­rauskai.

Dar viena duktė Kristina gyvena Klaipėdoje ir tik Lina – užsienyje, Londone. O kol visi augo, anot tėvų, nereikėjo dėl jų nė prieš ką degti iš sarmatos. Atvirkščiai – buvo mokytojų giriami. Už­augo geri, darbštūs, nes nuo ma­žens patyrė, jog, norint turėti, reikia pirštą pajudinti. Tad vasaromis visi plušėdavo ūkyje. Visi susirado savo ant­rąsias puses, sukū­rė gražias šeimas, augina vaikus.

„Mudu su tė­vu turime aš­tuo­nis anūkus ir vi­si – berniu­kai“, – šypsosi Ro­­mual­da ir sa­ko, kad visgi bū­tų labai smagu turėti anū­­kėlę... Tačiau yra, kaip yra.

„Dar nė vienas anūkas neženotas. Gal mergikės jau būtų ištekė­jusios, o vyrukai juk neskuba“, – sako močiutė, už­siminus, gal bus lemta proanūkėlės sulaukti...

„Atrodo, turėtų būti gera gyventi. Esame lais­vi, nėra karų. Mums, pensinin­kams, grąžino ap­­karpytas pensijas. Malonu ir tie keli eurai. Ge­rai, kad valdžia susiprotėjo, jog skolas reikia atiduoti. Bet va, vaikai yra priversti bėgti iš Lietuvos, kad galėtų užsi­dirbti gyvenimui. Blogai, kad val­džia augi­na vai­kus – mo­ko tėvus, kaip juos auklėti. Tė­vai, mo­kytojai tampa bevaliai. Koks gali bū­ti geras auklėji­mas, jei tėvas ir mo­tina ne­beturi žodžio?! Aš bu­­vau auk­lė­jamas griež­to­kai ir esu dė­kingas savo tėvams. Kad už­augino, įskiepijo pa­garbą žmo­­gui, meilę darbui. Man apmaudu ir skaudu, jog žmo­nės tapo susvetimė­ję, tarps­ta pavydas. Kokioje šeimoje turi būti užaugęs, kad gali dėl žemės šmoto iš namų išmesti tėvą, motiną ar brolį? O valdžia ramsto tinginius, dykai dalija socialines pašalpas. Kodėl ne gėda tokiems, sėdint dykai, pinigus imti? Nes jų tėvas ir motina nemokė, kad vaisius saldus tik savo prakaitu laistytas“, – jaudindamasis kalba Antanas.

Ir sako šventą teisybę. Nes sa­vo gyvenimu žino, jog be dar­bo skonio negali būti doros, darnos, susiklausymo. Vi­sų tų dalykų, kurių savo vaikus, juos mylėdamas bei rūpindamasis jų gyvenimu, mo­ko kiekvienas šeimos tėvas. Ir laimingi namai, kuriuose su aušra nubunda geroji tėviška širdis.

Eugenija BUDRIENĖ

Algimanto AMBROZOS nuotr.