Talentingą mokytoją priglaudė Šilalės žemė

Ruošiant knygą „Seda“ (1997 m.), išryškėjo, kad tar­pukario metais šio miestelio vidurinėje mokykloje dirbo išskirtinis mokytojas Jokūbas Klusis. Suradus dar gyvų bendradarbių, giminaičių bei pasikalbėjus su buvusiais jo mokiniais, susidėliojo detalus labai talentingos ir kontraversiškos asmenybės portretas, kurio gyvenimo gija nutrūko Šilalėje. O paskutinė jo darbovietė buvo tuometė Šilalės vidurinė mokykla.

Artėjant mokytojo 115-osioms gimimo metinėms, nusprendžiau šilališkiams pristatyti šią iškilią asmenybę.

Menama ar tikra kapavietė?

Buvusi Vilniaus universiteto docentė Julija Žukauskaitė užsiminė girdėjusi, kad mo­ky­tojas nuskendęs Šilalėje ar Ši­lutėje. Nusprendžiau pa­si­dai­­ryti po Šilalės miesto kapines, bet kapo surasti nepavyko. Tik vėliau sužinojau, jog J. Klu­sis buvo evangelikas liuteronas, o aš kapavietės ieškojau katalikų kapinėse. Su­ži­nojęs tai, nesunkiai aptikau kuklų antkapį su užrašu: „Jo­kūbas Klusas 1904–1940“. Nurodyti gimimo metai suta­po su dokumentuose įrašytais, todėl nesuabejojau, kad stoviu prie iškilios asmeny­bės amžinojo poilsio vietos. Tačiau užkliuvo pavardė: visur jį rasdavau įvardytą Klu­siu, o čia – Klusas. Įdomu, jog taip pat užrašytos ir kitų šalia palaidotų Klusų pavardės. Bet suradęs Jokūbo sūnė­ną, buvusios Žemės ūkio akademijos dėstytoją, docentą, iš dė­dės paveldėjusį vardą, vėl grįžau prie Klusio varianto. Beje, dėstytojas dar pabrėžė, kad Šilalės krašte jis nežinąs jokių giminaičių. Tačiau liūdniausia, jog nieko negalėjo papasakoti nei apie dėdės mirtį, nei pasakyti, kur tiksliai jis palaidotas.

Nusprendžiau pabandyti išsiaiškinti tikslią J. Klusio mirties datą, o gal net sužinoti priežastį. Parašiau evangelikų liuteronų kunigui Mindaugui Dikšaičiui. Gavau atsakymą, ku­riame paaiškinta, kad Ši­la­lės liuteronų evangelikų baž­nyčia per Antrąjį pasaulinį ka­rą sudegė, todėl metrikų knygos neišliko. Ku­nigas patarė kreiptis į Idą Juo­­za­pai­tienę. Be­sikalbant ji prisiminė mamos pasa­ko­jimą, jog mokyto­jas esą nuskendęs senajame Ši­lalės tven­kinyje ir yra palaidotas vi­sai kitoje vietoje nei nurodo antkapis...

Pasirodo, kai mokytoja Ele­na Tamošaitienė, grįžu­si gyventi į Šilalę, pamatė, kad nėra pažymėta jos buvusio mokytojo J. Klusio kapavietė, ji iš savo kuklių santaupų užsakė antkapį. Ir nors nebeprisiminė tikslios palaidojimo vietos, norėjo ateities kartoms priminti apie tokį Šilalėje dirbusį mokytoją. Tiesa, pasak I. Juozapaitienės, jos mama, pamačiusi antkapį ir užrašą, sakiusi Elenai tiksliai žinanti, kur yra palaidotas mokytojas J. Klusis. Po kurio laiko ir pati mokytoja Elena iškeliavo amžinybėn, o antkapis taip ir liko pirminėje vietoje. 

2018 m. pabaigoje su I. Juo­zapaitiene susitikome Šila­lės evangelikų liuteronų kapinėse. Kai į šio iškilaus pedagogo kapavietes žvelgi per naujos informacijos prizmę, matai aiškią užuominą, kad viena yra menama. Antkapis mažesnis, vieta parinkta už kitų paminklais pažymėtų kapaviečių. Matyt, galvota, jog vie­tiniai Klusai yra Jokūbui giminaičiai, todėl ir pavardė užrašyta klaidingai.

Tuo tarpu I. Juozapaitienės nurodyta J. Klusio amžinojo poilsio vieta įrėminta įprastų gabaritų cementiniu apvadu. Tokie gaminti ir prieš Antrąjį pasaulinį karą, ir ilgą laiką pokaryje. Atsirasti jis galėjo ir po mokytojo mirties, ir gerokai vėliau. Juk vyko karas, buvo sunkus pokario laikotarpis, dažnai nebūdavo ne tik kam rūpintis mirusiaisiais, bet ir kam perduoti informaciją apie juos. Be to, negalima užmiršti ir evangelikų liuteronų tradicijų.

Mokytojo biografija ir darbai

J. Klusis gimė 1904 m. birželio 24 d. Klausučių kaime, Biržų valsčiuje. Per Pirmąjį pasaulinį karą buvo pasitrau­kęs į Rusiją. Voroneže lankė Martyno Yčo įsteigtą gimna­ziją ir baigė dvi klases. Grįžęs į Lietuvą, mokslus tęsė Biržų gimnazijoje. Ją baigė 1924 m. ir pradėjo mokytojauti Za­ra­­sų vidurinėje mokykloje. Dirb­damas joje, įkūrė sporto kuopą „Gediminas“. Jos veik­la įvar­­di­jama kaip pirmoji orga­ni­zuota sportinė apraiška Bir­žuose. J. Klusis 1926 m. persikėlė į Pasvalio vidu­ri­nę mokyklą. Jos direktorius mokytojo atestacijoje pažymi, kad „savo nusistatymą paro­do (pedagoginiais klausimais – aut. pastaba), vaikus ir darbą myli. Dirba ir pedagoginį, ir visuomeninį darbą. Labai mėgsta paišybą, o kitus daly­kus tik reikalo spiriamas ir toms pamokoms mažai tesiruošia“. 1928 m. pradžioje J. Klu­sis dirbo Sedoje, išleido knygutę pradinių ir vi­durinių mokyk­lų kūno kultū­ros mokytojams „Pe­da­go­gi­­niai žaidimai“ ir dar vieną – „Pi­ramidės ir gyvieji pratimai“, skirtą mo-

ki­niams bei įvairioms sporto organizacijoms. Sedos vidurinėje tuo metu mokęsis Mečislovas La­kačiauskas prisiminė, jog per pertraukas mokytojas nesėdėdavo mokytojų kambaryje, o eidavo į kiemą, žaisdavo kartu su mokiniais. Jis buvo labai demokratiškas, todėl vai­kai su juo būdavo atviri. Mo­kytojas su mokiniais statydavo spektaklius, buvo ne tik puikus režisierius, bet ir aktorius.

„Kai sužinojome, kad jis išsikelia, mergaitės verkė, o mes nuliūdome. Nuėjome jo iš­lydėti, jis mus pavaišino saldainiais, po to susikrovė savo mantą ant motociklo, o mūsų visa goveda lydėjo jį už miesto. J. Klusis, varydamasis motociklą, su mokiniais ėjo du kilometrus“, – prisiminė buvęs jo mokinys Mečislovas.

Švietimo ministerija taip pat įvertino J. Klusio darbus. 1929 m. jam suteiktas aukštesniosios mokyklos mokyto­jo cenzas (lei­džiantis dirbti gimnazijose). Tai galėjo lemti tolesnį pasirinkimą – 1929-ųjų rudenį jis persikėlė į Rokiškio gimnaziją, kurioje dirbo ket­verius metus. Po to buvo pašauktas į karinę tarnybą.

Dokumentų iš Rokiškio laikų daug surasti nepavyko, bet šią spragą užpildė jo buvusi mokinė, žymi kraštotyrininkė, kelių leidinių autorė Eleonora Ravickienė. Ji papasakojo, kad tokio kaip J. Klusis daugiau nesutiko.

„Jis dirbdavo neskaičiuoda­mas valandų, visą laiką būdavo apsuptas mokinių. Visa gimnazija dėl sporto buvo išprotėjusi. Mokytojas viską su­galvodavo mokslo metų pradžioje, o paskui vi­sus metus to mo­kydavomės, lai­ky­davo­me egzaminą, o po to pasirodydavome visuomenei. Ki­tiems pedagogams tai nepatiko, todėl J. Klusį skųsdavo, aiškindavo, kad dėl jo mo­kiniai nesimoko“, – prisiminė E. Ra­­vickienė.

Iš Rokiškio laikotarpio yra išlikę ir trijų mokytojo sukurtų šokių aprašymai. Jie išleisti 

Biržų spaustuvėje, iliust­ruoti, paaiškinta, jog tai pusiau plastiniai šokiai mažoms mergaitėms.

Po karinės tarny­bos, 1935 m. rude­nį, pedagogas įsidarbino Jo­niškio gimnazijoje. Po metų persikėlė į Skuodo pradinę mokyklą, o 1937-uosius pradėjo jau Šilutės gimnazijoje. J. Klusis atsiliepė į Lietuvos švietimo ministerijos raginimą, kvietusį mokytojus lietuvius vykti į Klaipėdos kraštą, ypač išpažįstančius liuteronų evangelikų tikėjimą. Petro Jakšto knygoje „Senoji Šilutė“ yra svarbi užuomina, kad 1938 m., atidarant naują lietuvių gimnazijos pastatą, ne vienam dalyviui iš džiaugsmo ištryško ašaros, matant tokį gražų jaunimą. Renginio programą rengė ir J. Klusis. Jo paruoštos mergaitės šoko ir dainavo. Tai įrodymas, jog anksčiau puoselėtą savo veik­lą tęsė ir toliau. Tikėtina, kad nenutraukė jos ir Šilalėje, į kurią persikėlė nuo 1939 m. rugsėjo 1 d. To priežastys galėjo būti dvi. Manau, jog pag­rindinė – Klaipėdos krašto okupacija. Jį užėmus fašistinei Vokietijai, pradėtos uždarinėti lietuviškos mokyk­los, mokytojai neteko darbo. Antra priežastis galėjo būti įvykęs konfliktas krepšinio varžybų metu. Skunde ministrui rašoma, kad J. Klusis „kaipo pašalinis žmogus, žiūrovas, pasipriešino teisėjui ir tuo nutraukė krepšinio varžybas“. Suprantama, jog šį žaidimą jis puikiai išmanė ir taisykles žinojo. Zarasų vidurinės laikų nuotraukose, darytose 1926 m., matome, kad J. Klusio iniciatyva įkurtame sporto klube buvo žaidžiamas ir krepšinis. Žinant, kokie svarbūs jam buvo sportiniai principai, nieko stebėtina, jei, pamatęs sukčiavimą ar nesugebėjimą teisėjauti, taip reagavo. Gaila, kad jis buvo išgėręs. Už tai ministras skyrė papeikimą su nurodymu, kad „tokių dalykų daugiau nepasikartotų“.

Reikia pastebėti, jog mokytoją ne kartą persekiojo ir skolos. Kartais jų prisidarydavo, už savo pinigus leisdamas knygas, kartais gal pamiršdavo. Įdomu, kad pats neturėdamas pinigų, vis tiek  šelpdavo kitus. Gali būti, jog jis priklausė tai kategorijai žmonių, kuriems paprasčiausiai sunkiai sekasi tvarkytis su pinigais. Porą sykių skolintojai pinigų ieškojo net per ministeriją. Jis jas pripažino, nors nebuvo jokių įrodymų, ir grąžino.

Matome, kad J. Klusis į Ši­lalę atvyko kaip subrendęs ir Lietuvoje žinomas mokytojas. Jis jau buvo paruošęs ne vieną leidinį, šokių aprašymą. Iš jų suprantame, kad mokytojas gerai išmanė pedagogikos mokslą, greitai rasdavo bendrą kalbą su savo ugdytiniais, mokėjo juos sudominti savo dėstomu dalyku. J. Klusis nebuvo abejingas menui – puikiai piešė, statė įdomius spektaklius, kuriuose vaidino ir pats. Matyt, buvo patrio­tas, nes atsiliepė į Švietimo ministerijos kreipimąsi vykti mokytojauti į Klaipėdos kraštą. Be to, priklausė Jaunosios Lietuvos, Šaulių ir Skautų sąjungoms. Ir nors Šilalės vidurinėje dirbo neilgai, bet ir per tokį trumpą laiką sugebėjo pelnyti savo mokinių pagarbą. 

Dar vis neaiški jo mirties data ir aplinkybės. Kraštoty­ri­ninkė E. Ravickienė yra sakiusi, jog neva girdėjusi, kad jo lemtis buvo tragiška: „Šilalėje išgėręs ėjo namo, įkrito į eketę ir nuskendo“... Dabar jau išryškėjo, kad yra ir antkapis, žy­mintis tik menamą J. Klusio palaidojimo vietą. Todėl būtų įdomu sužinoti, gal iš to laiko yra likę dokumentų mokyklos archyve, gal dar yra žmonių, žinančių apie tragišką mokytojo likimą ir palaidojimo vietą. Apie tai pranešti galima „Šilalės artojo“ redakcijai.

Povilas ŠVEREBAS

Vilniaus dailės akademijos Telšių fakulteto Taikomųjų kultūros paveldo tyrimo ir konservavimo centro tyrėjas