Prasmingi darbai yra tylūs darbai
Liepos 26-ąją buvo paminėtos iškilaus šilališkio, prieškario Lietuvos kariuomenės karininko, kraštotyrininko, archeologijos entuziasto Vlado Statkevičiaus mirties 20-osios metinės. Vyresnės kartos žmonės, „Šilalės artojo“ skaitytojai, turbūt prisimena jį iš išsamių straipsnių apie krašto senovės istoriją, radinius, pilkapius bei kapinynus.
V. Statkevičius gimė 1911 m. Jurbarko rajono Naujininkų kaime. Baigė Tauragės aukštesniąją komercijos mokyklą, studijavo Kauno universitete, bet mokslų nebaigė dėl lėšų trūkumo. Įstojo į Karo mokyklą. 1936 m., ją baigęs, buvo paskirtas į Marijampolės 9-ąjį pėstininkų pulką. Lietuvos kariuomenėje karininku tarnavo iki Antrojo pasaulinio karo.
Grįžęs į tėviškę, užsiėmė pedagogine veikla: dirbo Eržvilko, Tauragės, Šilalės mokyklose mokytoju, direktoriaus pavaduotoju, direktoriumi. 1947–1949 m. ėjo Tauragės apskrities pedagoginio kabineto vedėjo pareigas. Nuo 1949 m. dirbo pedagoginį darbą Šilalėje.
Nuo 1957-ųjų įsitraukė į kraštotyros veiklą, 1962 m. tapo Kraštotyros draugijos nariu. 10 metų vadovavo Šilalės rajono kraštotyros entuziastams, domėjosi lietuvių liaudies menu, papročiais, tautosaka. Ypatingą dėmesį skyrė archeologijai. Atliko Žvilių, Paragaudžio, Šarkų, Kaštaunalių senkapių tyrinėjimus. Surinko apie 750 archeologinių radinių, datuotinų III–XIII a., išaiškino 20 nežinomų senkapių, kurie paskelbti archeologijos paminklais. Organizavo paminklotyros ekspedicijas Kaltinėnų, Kvėdarnos, Pajūrio apylinkėse. Savo tyrinėjimų rezultatus skelbė rajono spaudoje, Lietuvos istorijos instituto, Kraštotyros draugijos leidiniuose.
Pagerbiant iškilų šilališkį, 2006 m. Šilalės muziejui suteiktas V. Statkevičiaus vardas.
Renginio pradžioje buvo parodytas trumpas dokumentinis filmas, kuriame V. Statkevičius pristato vieną iš pilkapių.
Archeologas Gintautas Zabiela akcentavo, jog Šilalės kraštui labai pasisekė.
„Tuo sodybų tuštėjimo metu, kai prasidėjo melioracija, žmonės prarasdavo ne tik namus, bet ir savo šaknis, tuo pačiu – ir atmintį, V. Statkevičius buvo tos atminties fiksatorius. Jam rūpėjo įamžinti lietuvių tautos istoriją, paveldą, etnografiją.
V. Statkevičiaus dėka Šilalės rajone buvo pradėti tyrinėti Žąsino, Pagrybio, Žvilių kapinynai.
Sužinojęs apie vertingą objektą, jis informuodavo archeologus Vilniuje, bendraudavo su archeologinėmis ekspedicijomis, spręsdavo organizacinius reikalus“, – sakė G. Zabiela.
Šilalės kraštiečių draugijos narys istorikas Virginijus Jocys V. Statkevičiaus kraštotyrinę veiklą prilygino kertiniam pamatui, kuriuo Lietuvos mokslas gali remtis.
Prisiminimais apie V. Statkevičių pasidalijo kraštotyrininkas Klemensas Lovčikas, archeologiniuose kasinėjimuose bei etnografinėse išvykose dalyvavusios tuomet dar moksleivės Santa, Dalia, Regina, Birutė. Visi prisiminė jį kaip mažakalbį, santūrų, pedantišką, tvarką vertinantį žmogų.
Jautriai ir šiltai apie savo tėvą papasakojo V. Statkevičiaus dukra mokytoja Aušrelė Baublienė, ne kartą nubraukusi ašarą, rodant dokumentinį filmą.
„Kalbėsiu ne apie kasinėjimus, ne apie ekspedicijas. Kalbėsiu apie tai, koks tėtukas – mes jį vadinome tik taip – buvo namuose. Taip, tikrai nekalbus, ne plepys. Nepamokslavo, tačiau mudvi su seseria žinojome tvarką. Esu dėkinga tėčiui, kad dar vaikystėje įdiegė žodžių „negražu“, „reikia“ prasmę. Tomis frazėmis vėliau galbūt įkyrėdavau ir savo mokiniams.
Sugraudino akordeonas (susirinkusiems dainavo Šilalės „Bočių“ choro grupė su vadove Zina Vainoriene – aut. past.)... Kaip tėtis juo grodavo! Tai būdavo gražiausi vakarai: jis groja, mama dainuoja. O paskui tėtis dar imdavo bandžą... Bandė ir mane padaryti muzikante, bet jau buvau kitur „įkritusi“. Užtat tėtukas išmokė šokti valsą. Sakė: tau reikės. Tačiau ne valsas patiko labiausiai, bet taip pat jo išmokytas čarlstonas. Va, ir rimtasis vyras... Dar turėjo puikias rankas. Kai mes su draugėmis organizavome lėlių teatrą, tėtis sukūrė dekoracijas. O kokias gražias lovytes lėlėms jis mudviem su seseria padarė!
Pedantiškas? Taip. Tą pajutau savo kailiu. Buvau vyriausia, taigi – vietoje sūnaus. Pjauti malkas – Aušrike, einam. Pagaliai visi idealiai vienodo ilgio, o sukrauti reikėdavo kaip pagal liniuotę. Tačiau įskiepytas pareigos jausmas taip praverčia gyvenime.
Bendravimas buvo tylus. Ar pusryčiai, ar vakarienė – visi keturi sėdime kartu, prie vieno stalo. Valgome tylėdami. Kodėl? Nes prieš kiekvieną guli atversta knyga. Todėl dar mokykloje buvo perskaitytos visos Hugo, Diuma knygos nuo „Trijų muškietininkų“ iki „Vikonto de Braželono“... Visa tai man davė namai.
Tylus rūpestis. Su šokių rateliu dalyvavau pirmojoje moksleivių dainų šventėje. Ir tik ne per seniausiai suvokiau, kodėl į Vilnių mus tada lydėjo Švietimo skyriaus atstovas V. Statkevičius... O kur dar mūsų nuolatiniai pasivaikščiojimai...
Labai gera šiandien girdėti apie jį kalbant. Labai jo ilgiuosi...“ – dėkojo už gražius prisiminimus A. Baublienė.
V. Statkevičius buvo nuolatinis „Šilalės artojo“ skaitytojas, jo bičiulis, bendradarbis. Ilgametis bendradarbiavimas paliko neišdildomą prisiminimą ir mums, spaudos darbuotojams.
Pirmiausia – inteligencija, erudicija, ir šios savybės visus vertė pasitempti.
Pedantiškas atsidavimas savo darbui. Įsiminė V. Statkevičiaus rankraščiai apie kapinynų radinius: smeigtukai, įvorės, segės – išmatuota milimetrų tikslumu. Skaityti tekdavo su trigubu atidumu: neduok Dieve, jei linotipininkas (būdavo toks darbuotojas spaustuvėje) paspaus ne tą raidę... Ir reikia įsivaizduoti, kaip atidžiai jis tyrinėdavo savo straipsnius laikraštyje.
Santūrumas. Ir begalinis kuklumas. Kai kalbinome jį garbaus jubiliejaus proga, žodį reikėjo tempte tempti. Laimė, kalbesnė buvo jo žmona Stefa.
Ne veltui sakoma, jog prasmingi darbai yra tylūs darbai. V. Statkevičius dirbo ne trokšdamas sau garbės ar pripažinimo, bet dirbo savo tautai. Tad Šilalės kraštui išties pasisekė, kad jis gyveno būtent čia.
Iškilaus šilališkio paminėjimas vyko siaurame rate. Galbūt taip buvo nutarta artimųjų. Tačiau į renginį tikriausiai būtų atėję daugiau žmonių, iš anksto paskelbus apie tai rajono laikraštyje. Šviesuolis V. Statkevičius jį išties vertino.
Eugenija BUDRIENĖ
Žydrūnės JANKAUSKIENĖS nuotr.