Kol iškeps duona. Svečiuose pas laimingiausius Lietuvos pensininkus

Nuo duonkepio padvelkia mielas kvapas, bet ne, dar per anksti. Dar traukti negalima. Teresė sako, kad reikia laikyti bent dvi valandas. Tiek mes pakentėsime. Pluta gerai pajuoduos, o viduje duona bus pati ta.

Visi susimetame į terasą šalia medinės trobos. Čia, prie ilgo didelio stalo, gyvenimas truks iki vėlyvo rudens,  kol dargana vėl suvarys į vidų. O vasara - gamtoje, medžių pavėsyje, iš kur matyti visas didelis kiemas: ir aptvare vaikštančios vištos su kalakutais, ir tinginiaujantis šuo, ir triušių narveliai prie daržinės. 

- Gal sūrio? - pasiūlo Teresė. 

Sūris naminis, su kmynais, pačios spaustas. Naminis sūris, naminis sviestas, pačių suktas medus. Tai ir yra mūsų pamirštas kaimas, kur galima viską pačiam. Į krautuvę jie eina retai ir tuo didžiuojasi. O jeigu kas, ir be jos išgyventų. Čia, ramybės kampe netoli Jūros, pačiame Drobūkščių pakraštyje, gali ir vaistų rasti. Štai džiovintas puplaiškis. Kvepia gerai. O skonis? Tfu, tokio kartumo burnoje nesu turėjęs! 

- Tai nuo virškinimo, - juokiasi Teresė. - Jeigu bėda - pirmi vaistai. 

Valerijonas, kraujažolė, liepa, čiobrelis... Teresė vardija, kas nuo ko. Vienas vaistažoles ji renka, kitas pati augina. Nors sako nesanti žolininkė, bet jau gali save vadinti kelių žolininkių padėjėja. Mat joms nuveža savo žolių, o mainais gauna žinių. 

Puplaiškio kartumą šiaip taip nustelbia medus. Me­dus - irgi vaistai. O jau bičių pikis! Juo ir skrandžio opas, ir dvylikapirštės žaizdas žmo­nės išsigydo. Sutrini bičių pikį, užpili stipria namine ir išeina universalus vaistas nuo visų uždegimų.

- Apie naminę geriau nereikia, - įsiterpia Kazys. 

- Gerai, sakykime, užpili stip­ria degtine, - pasitaiso Te­resė. 

Kazys - jos gyvenimo draugas. Iš tarmės matyti, kad jis - ne vietinis. Pasirodo, nuo Pa­ne­vėžio! Kaip jis čia iš tokios tolybės?

- Susipažinome, - paaiškina labai konkrečiai. 

Kazys Gudaitis našlauja šešti metai, Teresė Vaičiulienė jau 10 metų kaip našlė. Kazys gauna 400 eurų pensijos, Te­resė - tik 250, bet krūvoje tai dideli pinigai. Išgyventi gali be rūpesčio. Mieste - kažin. O Drobūkščiuose, kur savas pienas, savas sūris, sava mėsa ir duona, - tikriausias rojus. 

- Žibartonyse visą gyvenimą dirbau virėju, maistą žvėreliams viriau. Uždirbau daug, todėl ir pensija didelė, - sako Kazys. - Ten buvo didžiulės žvėrių fermos, labai stiprus ūkis. Smirdėjo? Kad aš nelabai jausdavau! Matyt, pripratau. 

Dabar jis priprato Drobūkš­čiuose. O Teresė nepritapo mieste. Klaipėda lyg ir buvo tapusi įprasta, tačiau kai sugrįžo į gimtąjį lizdą, paaiškėjo, jog tiktai čia yra tikrasis gyvenimas. Joks miestas šito ramybės kampo neatstos. 

Veronika atneša parodyti savo darbelį, kurį atvežė Te­resei dovanų. Ant baltos drobės išsiuvinėtas Marijos paveikslas. Siuvinėti Veronika išmoko Macikų pensione, te­­nai lanko būrelį „Prie židinio“, kur dar ir mezga, šoka aerobikos būrelyje. Veronika nėra nei Teresės, nei Kazio duk­tė, bet čia atvažiavo atos­togų kartu su Robertu. Ro­bertas irgi nėra nei šeimininkų sūnus, nei giminaitis, nors Drobūkščiuose atostogauja jau ketvirtą kartą. Kaip jie čia at­sidūrė? 

- Nuvažiavau į Macikus, paprašiau pensiono vadovų, kad leistų, - sako Teresė. - Savo globotinių jie nelabai nori išleisti pas svetimus, tačiau manimi patikėjo. Anksčiau ma­no sūnėnas Sigitas draugavo su Roberto seserimi, tai ir Robertas atvažiuodavo. Taip sužinojau, jog jis neturi daugiau pas ką pasisvečiuoti. 

Robertas - nuo Judrėnų. Jo kelionės po prieglaudas prasidėjo tada, kai girtas tėvas sudegė namuose. Mamos seniai neturėjo. Dar yra brolių bei seserų, bet vie­ni išvyko į už­sienius, kiti pra­sigėrė. 

O Robertas ne­ge­ria. Gal ir no­rėtų alaus, tačiau Veronika ne­leidžia. 

- Nėra čia ko, - sako ji. 

Veronika žino, kad iš gėrimo nieko gero nebus. Jos vyras prisigėręs turėjo polinkį deginti trobas. Kai girtas padegė jų antrą pastogę Kretingos rajone, Veronika gulėjo gimdymo namuose ir laukė tre­čios dukrelės. Dabar viena jos duk­tė gyvena Vo­kie­tijoje, ki­ta - Kre­tin­go­je. Trečioji, dar vaikas, - Ka­ty­­čiuose, pas glo­­­bėjus. V­e­­ro­nika negali gyventi viena. To­dėl ji, kaip ir Ro­bertas, įkurdinta Macikų pensione. Ro­­bertas yra jos gyvenimo drau­gas.

- Anksčiau ir aš išgerdavau, - prisipažįsta Veronika. 

Bet dabar ji nė Robertui neleidžia. Juk girti būna kvaili bei agresyvūs. Kiti taip nusigeria, kad pasimaišo protas. Tada juos išgabena į Švėkšną. Sugrįžta atgal į Macikus - vėl tas pats. Vienas užpuolė Robertą, norėjo sumušti, tačiau Veronika puolė į tarpą. 

- Aš jį užstojau, - giriasi. - Kiti tikri mušeikos. 

Robertas - ne iš tokių. Ve­ronika sako, jog jis yra geros širdies ir labai darbštus. Rytą užsimeta ant dviračio „kanikę“ pieno ir nubildina į pieninę. Dar kaimynams paskaldo malkų. 

- Uždirbu eurą, - didžiuojasi. 

Teresė turi 10 hektarų žemės, iš kurių 5 - ariamos. Laiko tris karves, bet į pieninę atiduoda menką lašą - kad nenutrauktų su ja sutarties. Gal kada pradės mo­kėti? Juk dabar - dykas atidavimas. Kai gavo naujos sutarties pro­jek­tą, tai prirašė pastabą: „Kai­nos nerealios, neatitinka savikainos“. Sutartis grįžo atgal su griežtu įspėjimu: „Jokių pri­­rašinėjimų!“ 

Teresė dėl to nesuka galvos. Jos ūkis vis tiek išgyvens. Ji spaudžia sūrius, muša sviestą. O dar paukščiai, triušiai, du veršiai, 10 avilių bičių...

- Oi, duona! - sušunka Tere­sė.

Lekiame į vasarinę. Joje - labai stiprus svilėsių bei duonos kvapas. Ar ne per ilgai šnekėjome? 

Ne, nesudegė. Plu­ta juoda, bet taip ir turi būti. Teresė ima ližę, trau­kia kepalą, Ka­zys taikosi imti. 

- Žiūrėk, nenudek, - įspėja jį. 

Kazys suvynioja į rankšluostį kepalą, ima ant rankų ir lekia į trobą. 

- Atspėk, kiek man metų? - klausia prabėgdamas. 

Na, bus septyniasdešimt... Tačiau nedrįstu sakyti, bijau pasendinti. 

- Ot ir ne, - juokiasi Kazys. - Greitai 78! 

Visi keturi kepalai - ant didžiojo stalo. Juos reikia pridengti rankšluosčiais, kad suminkštėtų pluta. Paskui - ir su medumi, ir su sviestu. Argi ne rojus? Abu vaikšto ir džiaugiasi tarsi vaikai. Ko gero, tai laimingiausi pensininkai, kokius yra tekę sutikti. 

- Sakai, laimingiausi? - juokiasi abu. 

Vienam operuota širdis, ki­ta kenčia nuo astmos. Na, bet vis tiek. Jie žino vieną didelę laimės paslaptį. Tačiau nesako – liepia atspėti, kaip ir Kazio metus.

Ne visada buvo toks rojus, koks yra dabar. Vienais metais Teresei buvo labai riesta. Buvo neseniai iš Klaipėdos grįžusi į savo Drobūkščius. Tais metais mirė brolis, mirė mama, pati pakliuvo į avariją, išdvėsė triušiai, devyniuose aviliuose išmirė bitės ir liko tik šeši aviliai. Negana to, žiemą užšalo vandentiekis. Tai atsitiko 2012-aisiais. Ji juos dar ilgai prisimins. Atrodė, jog visos problemos, kokios tik gali būti, sugriuvo ant galvos. 

Kodėl? Teresei reikėjo paaiškinimo. 

- Esu tikinti ir suradau, - prisimena. - Yra toks dalykas, kaip kryžius. Ne tas, prie kurio Kristų prikalė, bet gyvenimo kryžius. Koks yra, tokį neši. 

- O kam jums šitie? - patyliukais klausiu, kai Teresės parsivežti atostogautojai paeina tolėliau. - Nei vaikai, nei giminės... 

- Dėl to paties, - sako ji. - Savo vaikų aš neturiu, tai jie - beveik vaikai. Be to, turėjau neįgalų pusbrolį, esu įpratusi su neįgaliais. Taip reikia, matyt... 

Jei reikia, tai reikia. Tegu ir tie du neįgalieji per metus bent tris savaites pabūna ramybės saloje, tegu sužino didžiąją laimės paslaptį. 

Tad kokia gi ji, ta paslaptis? 

- Džiaugtis tuo, ką turi, - pa­prastai paaiškina Teresė. - Ne­svarbu, kiek, nesvarbu - daug ar mažai... 

O jeigu dar būtų sveikatos, jeigu galėtų jaustis sveiki. Tada būtų visai visai gerai...

Petras DARGIS

AUTORIAUS nuotr.